Gyvulių sveikatingumui didelę įtaką daro pašarai. Tačiau pašarų kokybė lieka viena didžiausių ūkių problemų.

Pastebima, kad ūkininkai pagaliau vis daugiau dėmesio skiria gyvulių genetikai, bet su pašarais pasitaiko įvairių situacijų. Norai dažnai visų būna geri, bet kai pakoreguoja racionus savaip, gyvulių sveikatingumas greitai parodo visas klaidas. O ryšys tarp gyvulio organizmo atsparumo, sveikatos būklės ir mitybos yra labai glaudus.

Baltymai, energija, ląsteliena, mineralai, vitaminai iš niekur neatsiranda – jų karvės turi gauti su pašarais, atsižvelgiant į produktyvumą. Karvė sau nieko nepasiliks – daug kas liks piene, taps geromis reprodukcinėmis savybėmis ir sveikatingumu. Tai šėrimo vadyba – vienas svarbiausių ūkio rentabilumo veiksnių.

Kalbėdami apie gyvulių sveikatingumą, ūkiuose pirmiausia susiduriame su maisto medžiagų ir energijos apykaitos ligomis. Dėl energijos trūkumo racionuose kyla ligos: ketozė, nutukimo sindromas, nuovalų susilaikymas. Dėl ląstelienos trūkumo pasireiškia acidozė, laminitai (nagų ligos), išputimas, šliužo užsisukimas. Kalcio metabolizmo sutrikimas – parezė po apsiveršiavimo, tešmens edema.

Ūkiuose daromos klaidos

Medžiagų apykaitos sutrikimai dažniausiai įvyksta ankstyvojoje laktacijoje, kai gyvulys patiria didelį fiziologinį stresą arba drastiškai keičiasi mitybos poreikiai; kai sutrinka energijos apykaita, pasireiškia mineralų ir vitaminų trūkumas.

Veterinarijos gydytojui sulaukus skambučio, kad karvė nesikelia, jau po pirmųjų ūkininko atsakymų galima įtarti pogimdyminę parezę arba ketozę. Vienu tokiu atveju, atvykus į vietą, kraujo tyrimai parodė aiškią ketozę. Priežastis – pašarai, kuriuos ištyrus paaiškėjo, kad yra didelis energijos trūkumas. O karvė – gražaus eksterjero, geros genetikos holšteinė. Pagal tam tikrus kraujo rodiklius matyti, kad ji dar nori gyventi, imunitetas stiprus, tad turėtų išgyventi. Bet daug kas priklauso nuo ūkininkų ir veterinarų užsispyrimo, noro išgelbėti gyvulį. Būna, kad tik jų pastangomis karvė atsigauna ir vėliau dar duoda 40 l pieno per dieną.

Vienas ūkininkas skundėsi prastu kar vių ėdamumu, padidėjusiu somatinių ląstelių skaičiumi, kitomis problemomis. Pažiūrėjus į pašarus viskas atrodė gerai. Problema išaiškėjo tik ūkininkui prasitarus, kad pašarų mišinį sumaišo iš vakaro – neva taip patogiau, ryte sutaupoma laiko. Jis matė, kad toks iš vakaro sumaišytas pašaras ryte garuoja, tik nesuprato, kodėl. O pastovėjusiame pašare labai greitai savo gyvenimą pradeda įvairūs mikrobai, grybeliai – jiems veistis ten labai geros sąlygos. Todėl iš vakaro paruošti pašarų mišinio negalima, jis karvėms turi būti išdalytas vos tik sumaišius. Kitu atveju prasideda tešmens, nagų problemos, gali sutrikti kepenų veikla, susilpnėti imunitetas.

Dėl mineralinės dalies išsibalansavimo bei netinkamų laikymo sąlygų (pvz., dėl slidžių grindų) karvės kartais išsižergia – pieno sektoriaus sunkmečiu kai kuriuose ūkiuose karvėms neduodama net druskos palaižyti. Tačiau mineralinius priedus, nors ir pačius pigiausius, būtina naudoti, nes su kiekvienu litru pieno iš organizmo išeina kalcis, fosforas, vitaminai. Su stambiaisiais pašarais – šienainiu, silosu, miltais reikiamo kiekio gyvulys negaus, nes dėl įvairių priežasčių organizmas visko nepasisavina.

Profilaktika geriau negu gydymas

Galvijo organizme 98 proc. kalcio yra kauluose ir dantyse, likusi dalis aptinkama ląstelėse ir tarpląsteliniame skystyje. Kalcis – tai ekstraceliularinis makroelementas, kurio kraujyje yra daugiau negu ląstelėse. Kai trūksta kalcio, karvės blogai apsivaisina, gerokai sumažėja jų produktyvumas, dėl šios medžiagos trūkumo ar sutrikusios jos apykaitos suaugę gyvuliai gali susirgti osteoporoze, osteochondroze, gimdos uždegimu, mastitu.

Fosforo dažnai trūksta karvių organizmui ir tai turi įtakos jų sveikatingumui. Fosforas ne tik kaulų ir dantų sudėtinis komponentas, jis svarbus maisto medžiagų pasisavinimui ir apykaitai, dalyvauja baltymų sintezėje, energijos gamyboje ir apykaitoje, padeda perduoti genetinę informaciją, reikalingas smegenų, kepenų, inkstų biocheminiams procesams.

Fosforas gerina apetitą, dalyvauja įvairiose organizmo reakcijose ir procesuose: energijos, baltymų, riebalų, angliavandenių ir vitaminų apykaitoje, šarmų ir rūgščių pusiausvyros reguliavimo palaikymo procese. Kai šio elemento stinga kraujyje, gali sumažėti pieno primilžis, apetitas, susilpnėti rujos požymiai, karvės sunkiau apsivaisina, kartais pradeda šlubuoti.

Medžiagų apykaitos ligas būtina suvaldyti pirmiausia, ankstyvas diagnozavimas ir profilaktika geriau negu gydymas. Jei gyvulys vis dėlto suserga, jo gydymas ir grąžinimas į bandą reikalauja daug kantrybės. Bet visų gyvulių, kai būna peržengtos tam tikros ribos, išgelbėti niekada nepavyks, nors ir viską tiksliai darytume ir diagnozuotume.

Daugiausia problemų kyla po karvės apsiveršiavimo, kai jos organizmas silpniausias, kai didžiausi pokyčiai ir gyvulys patyręs didžiausią stresą. Tai suvaldyti kai kada gali būti gana sunku, ligos tarpusavyje labai susijusios. Pavyzdžiui, pogimdymine pareze sergančiai karvei 4 kartus dažniau pasitaiko nuovalų susilaikymas ir 16 kartų dažniau išsivysto ketozė.

Tam tikros ligos jau yra pasikeitusios, ypač kalbant apie kalcio metabolizmo sutrikimą – tokių parezių, kaip prieš 15–20 metų, jau būna tik vienetai.

Ir nuovalų susilaikymas pasitaiko vis rečiau. Jeigu vis dėlto jos susilaiko, ūkininkams kyla klausimas, ar jas nuvalyti, ar geriau nejudinti. Dabar rekomenduojama nuovalų nenuimti, bet būna tam tikrų situacijų, kai jų palikti nepatartina. Pavyzdžiui, jeigu nuovalos prikibusios keliose vietose, reikia švelniai atkabinti. Bet jeigu jos priaugusios ar visai skystos, „draskyti“ nereikia, nes bus tik daugiau žalos. Tokiu atveju geriau gydyti medikamentais. Tačiau visais atvejais būtina pasitarti su bandą aptarnaujančiu ir gydančiu veterinarijos gydytoju.

Ketozė – bado liga

Ketoze dažniausiai serga labai produktyvios karvės paskutinį mėnesį prieš ir 2 mėn. po apsiveršiavimo. Tai baltymų, angliavandenių ir riebalų apykaitos sutrikimas, pasireiškiantis ketonemija, ketonurija, hipoglikemija ir distrofiniais vidaus organų pokyčiais.

Ketozės formos pagal priežastis

• Pirminė nepakankamo šėrimo arba suliesėjimo ketozė, kurios priežastis – neadekvati mityba.
• Antrinė nepakankamo šėrimo ketozė – nepakankamas pašaro pasisavinimas dėl kitų ligų ar kūno kondicijos.
• Ketogeninė arba alimentinė ketozė – kai karvė su pašaru gauna per daug ketogeninių medžiagų.
• Ketozė dėl specifinio nepakankamo šėrimo, kai trūksta kobalto arba fosforo.
• Spontaninė ketozė – jos priežastys nenustatomos.

Ketozės priežastys

• Šėrimas nesubalansuotais racionais (trūksta angliavandenių);
• gausus šėrimas koncentruotaisiais ir rūgščiais pašarais (žlaugtais);
• gausus šėrimas baltymingais pašarais (išspaudomis);
• blogos kokybės silosas (ypač su sviesto rūgštimi);
• riebios užtrūkusios karvės.

Ketozės padarinius ūkis labai jaučia. Pirmiausia, sumažėja sirgusių karvių atsparumas ligoms ir vaisingumas, suriebėja kepenys. Taip pat blogėja arba visai dingsta apetitas, dėl to prarandama produkcija.

Svarbiausia ketozės profilaktika – tinkamas šėrimas. Racione turi būti subalansuotas angliavandenių ir baltymų santykis (0,8–1:1). Ypač reikia rūpintis veršingų karvių šėrimu prieš veršiavimąsi – svarbu neduoti prasto siloso, rūgščių pašarų (žlaugtų, išspaudų). Prieš apsiveršiavimą negalima leisti karvėms nutukti, o apsiveršiavusioms – liesėti (reikia didinti koncentruotųjų pašarų davinį). Į racioną rekomenduojama papildomai įtraukti mikroelementų (kobalto, vario, cinko).

Svarbi profilaktikos priemonė – galimybė karvėms pasivaikščioti. Taip pat reikia nuolat stebėti ir analizuoti bandą, kad būtų galima nustatyti pradedančius ketoze sirgti gyvulius.

Kitos dažniausios melžiamų karvių ligos

Acidozė. Kai karvės organizme, sutrikus rūgščių ir šarmų pusiausvyrai, padaugėja rūgščių, ji suserga acidoze. Pagal kilmę acidozė gali būti respiracinė (dujinė) ir metabolitinė. Esant acidozei, sutrinka pašarų virškinimas, didelė dalis jų lieka nesuvirškinta ir pasišalina iš organizmo. Mėšle akivaizdžiai matyti nesuvirškintos ląstelienos, kombinuotųjų pašarų, grūdų dalelių. Dėl to gyvulys gauna daug mažiau labai reikalingos energijos, baltymų, vitaminų ir kitų medžiagų. Visa tai lemia produkcijos mažėjimą, prastėja apsisėklinimas, rujos pasireiškimas, atsiranda judėjimo problemų.

Osteodistrofija. Mineralinių medžiagų apykaitos sutrikimams priskiriama osteodistrofija – lėtinė liga, kuria sergant išsivysto distrofiniai kaulų pokyčiai dėl kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimo.

Osteodistrofijos priežastys

• Galvijai ilgai šeriami iš dalies daug kalcio (šienu, šiaudais, silosu, išspaudomis) ir daug fosforo (daugiausia – koncentruotaisiais) turinčiais pašarais;
• kai racione kalcio ir fosforo pakankamai, bet sutrikęs jų pasisavinimas (trūksta vitaminų A, D ir C);
• kai nepakankamas apšvietimas, mocionas;
• kai trūksta mikroelementų – kobalto, vario, jodo, mangano, o pieningumas po apsiveršiavimo didelis;
• kaulų distrofija dažnai išsivysto ir dėl lėtinio apsinuodijimo fluoru, aliuminiu ar dėl geležies pertekliaus racione;
• karvės dažniausiai suserga tvartinio laikotarpio pabaigoje ir ką tik išgintos į ganyklas.

Galvijų nagų ligos. Dėl nagų ligų patiriami ekonominiai nuostoliai dažnai pakankamai neįvertinami, nors jie gali siekti iki 300 Eur vienai melžiamai karvei per metus. Nagų ligos pagal gydymo brangumą yra antroje vietoje, o jos sudaro net 42 proc. susirgimų atvejų per metus.

Melžiamos karvės, turinčios nagų problemų, duoda daug mažiau pieno, prastėja jų vaisingumo rodikliai (ilgėja periodai tarp veršiavimosi), didėja mastito rizika, dažnai apšlubusias karves tenka brokuoti. Daug laiko reikalauja ir tokių problemų turinčių karvių priežiūra ir gydymas.

Galvijų nagų problemų priežastys yra labai įvairios, dažniausios jų – netinkamas šėrimas, blogos laikymo sąlygos – drėgmė, didelis amoniako kiekis, slidžios grindys, trumpos stovėjimo vietos, perpildytas tvartas. Nagų ligas lemia laiku neatlikta ar neteisingai atlikta galvijų nagų profilaktika.

Norint išvengti nagų ligų, reikia užtikrinti, kad gyvuliai būtų šeriami subalansuotais pašarais, neturi trūkti cinko ir mangano, vengti besaikio šėrimo koncentruotaisiais pašarais. Labai svarbu jų kiekį karvėms po veršiavimosi didinti pamažu.

Tvarto klimatas ir higiena, dezinfekcinių vonelių naudojimas turi tapti savaime suprantama kiekvieno ūkio norma.

Užtrūkusių karvių priežiūra

Vienas svarbiausių pieno ūkio rūpesčių – užtrūkusios karvės, kurios turi pasiruošti būsimai laktacijai. Jeigu ta grupe teisingai pasirūpiname, t. y. laikome atskirame garde, sudarome joms skirtą racioną, ateityje galime tikėtis gerų rezultatų.

Užtrūkusios, kaip ir besiveršiuojančios, pirmaveršės karvės privalo ėsti nesustodamos ir gauti daug maistingų pašarų. Pereinamuoju laikotarpiu nesuėstas kilogramas sausosios medžiagos trigubai padidina gimdos infekcijos riziką po veršiavimosi. Jei kiekvieną dieną karvė suėda per mažai pašarų, didėja įvairių problemų rizika iš karto po veršiavimosi. Kaip priversti karvę suėsti reikiamą kiekį pašarų, vienos taisyklės nėra, tai kiekvieno ūkio vadybos reikalas.

Žinoma, gyvulys moka prisitaikyti ir ne vienas ūkis apsieina be išskirtinio dėmesio užtrūkusioms karvėms, jų laikymo sąlygoms ir skirtingam racionui, bet primilžis po to būna mažesnis. Ir tai nėra geras pavyzdys, nes dėl tokių klaidų dažniau kyla sveikatingumo problemų.

Taigi, galvijų sveikatingumas pirmiausia priklauso nuo pašarų bazės, laikymo sąlygų, gyvulių veislės ypatybių. Labai svarbu kuo anksčiau diagnozuoti ir įvardyti problemas, priimti tinkamą, ekonomiškai pagrįstą problemos sprendimo būdą. Ir sąžiningai dirbti, analizuoti ir stebėti gaunamus rezultatus.