Kad būtų aiškiau, nuo ko pradėti gerinti ūkių dirvožemių kokybę, reikia prisiminti pagrindinius dirvožemio našumo lygį lemiančius rodiklius. Tai mechaninė sudėtis, reakcijos lygis, drėgmės režimas, humuso ir maistinių mineralinių elementų koncentracija, poringumas ir ariamojo horizonto struktūrizacija.

Lietuvos dirvožemiai susidarė ant jūrinių, upinių, ledyninių, vėjinių nuogulų – moreninėse, limnoglacialinėse, fliuvioglacialinėse, aliuvinėse, eolinėse ir biogeninės kilmės uolienose. Skirtinga šių nuogulų mechaninė sudėtis, gruntinio vandens ir karbonatingo horizonto gylis, skiriasi ir augalams reikalingų mineralinių elementų koncentracija jose.

Karbonatingiausių dirvodarinių uolienų, kuriose yra susiformavę aukščiausio našumo priemolių dirvožemiai, daugiausia yra Vidurio Lietuvoje. Mažiausia – Aukštaitijos aukštumų nuogulose. Pagal mechaninę sudėtį Lietuvoje, prioriteto tvarka, vyrauja priesmėliai, priemoliai, smėliai ir moliai. Iš jų perspektyviausi yra lengvi ir vidutinio sunkumo karbonatingi priemoliai ir iš dalies priesmėliai ant priemolių.

Dirvodarinėse uolienose, veikiant dirvodaros veiksniams – jaurėjimui, išmolėjimui, rudžemėjimui, velėnėjimui ir pelkėjimui – susidarė įvairūs šalies dirvožemiai. Profesorių G. Staugaičio ir Z. Vaišvilos (2019 m.) duomenimis, Vidurio Lietuvoje vyrauja vienoda (44 proc.; kontūro vidutinis plotas 8–12 ha) ir margoka (21,3 proc.; kontūro vidutinis plotas 5–8 ha), nekontrastiška (35,3 proc.; kontrastiškumo koeficientas 5–3) ir mažai kontrastiška (35,3 proc.; kontrastiškumo koeficientas 7–5) dirvožemio danga.

Baltijos ir Žemaičių aukštumų dirvožemių danga yra labai marga (kontūro vidutinis plotas 2 ha) ir kontrastiška (kontrastiškumo koeficientas 9–7), Vakarų Lietuvos lygumos – vienoda ir nekontrastiška. Dėl margos ir kontrastiškos dirvožemio dangos negalima sudaryti didelių sėjomainos laukų, nes skirtingų savybių dirvožemiai ne vienu metu išdžiūsta, subrandina augalų derlių, nevienodai efektyvios agrotechnikos, agromelioracijos priemonės.

Dirvožemio našumą didinančių darbų eiliškumas

Ūkininkus domina, kokiu eiliškumu atliekami dirvožemio našumą didinantys darbai. Taigi:

• techniniai darbai: akmenų nurinkimas, daugiamečių piktžolių ir atskirų krūmynų naikinimas, dirvų paviršiaus išlyginimas kokybišku žemės dirbimu ir būsimų laukų kontūrų sukūrimas;
• lengva melioracijos sistemų renovacija;
• dirvožemių reakcijos sureguliavimas, atsižvelgiant į sėjomainos rotacijoje esamus augalus ir kitas dirvožemio savybes;
• humuso kiekio dirvožemiuose padidinimas iki optimalaus lygio ir jo kiekio palaikymas;
• dirvų dirbimo sistemų sukūrimas, atsižvelgiant į esamas dirvožemio savybes ir ūkiuose taikomą sėjomainų schemą, siekiant maksimaliai atkurti dirvožemio struktūrą ir poringumą.

Dirvožemių tyrėjai, įvertinę įvairias dirvožemių savybes (lauko reljefo tipą, žemės granuliometrinę sudėtį, reakcijos laipsnį, drėgmės režimą, humuso kiekį, augalų mitybai naudojamų mineralinių elementų ar junginių kiekį, dirvožemio struktūros ir poringumo laipsnį), sukūrė jų ūkinės vertės vienetą „našumą“, kuris vertinamas boniteto balais.

Ekspedicinių ir gamybinių bandymų duomenys rodo, kad dirvožemio našumui padidėjus 1 balu, žieminių kviečių derlingumas vidutiniškai padidėja 160 kg/ ha, vasarinių kviečių – 145, žieminių rapsų – 100, vasarinių rapsų – 80, žieminių rugių (linijinės veislės) – 125, žieminių rugių (hibridinės veislės) – 150, kukurūzų siloso – 800, kukurūzų grūdų – 150, cukrinių runkelių – 1 600, bulvių – 850 kg/ha. Be abejo, boniteto balo vertė dar tiesiogiai priklauso ir nuo gebėjimo laiku ir kokybiškai atlikti visus auginimo technologijose nurodytus darbus ir, žinoma, nuo faktinių klimato sąlygų per augalų vegetaciją.

Dirvožemio mechaninė sudėtis

Dirvožemio mechaninė sudėtis turi didžiausią įtaką beveik visoms dirvožemio savybėms – tiek fizinėms ir fizinėmsmechaninėms, tiek biologinio aktyvumo ir agrocheminių savybių visumai. Ilgalaikė ūkinė praktika ir patirtis rodo, kad augalininkystės versle daugiausia ūkiškai vertingiausių dirvožemių yra priemolių ir priesmėlių ant priemolių žemėse ir ypač tose, kurios susiformavo ant karbonatingų uolienų: jose randama daugiau nei 2 proc. humuso. Tokių žemių našumas jau dabar siekia apie 50 boniteto balų.

Tačiau tokių našių dirvožemių turime nedaug – Lietuvoje rastume apie 350 tūkst. hektarų. Juose galime auginti brangiausius komercinius augalus pagal tiksliąsias intensyvias technologijas. Šiuose labai aukšto našumo ir gerai sukultūrintuose dirvožemiuose galime išauginti 8–10 t/ha žieminių kviečių, žieminių hibridinių miežių ir kukurūzų grūdų, 7–8 t/ ha vasarinių kviečių ar miežių, 5–6 t/ha žieminių rapsų ar maistinių pupų, prikasti apie 100 t/ha cukrinių runkelių ir t. t.

Kiti priemolių ir priesmėlių dirvožemiai dėl per mažo humuso kiekio ar neoptimizuotos reakcijos, ar dėl nesureguliuoto vandens režimo dar nėra pasiekę galimo našumo potencialo ir laukia mūsų pagalbos.

Liucernos didina humusingumą

Aukštos kokybės dirvožemius galima suformuoti ir molio žemėse. Moliai pasižymi geromis cheminėmis savybėmis, kurios optimaliai tenkina daugumos kultūrinių augalų biologinius poreikius, tačiau nemaža molžemių dalis yra labai menkai sukultūrinta (per didelis tankis, per mažas humuso kiekis, žemo lygio struktūringumas, dėl to pavasarį per ilgai laikosi perteklinė drėgmė) ir tai sunkina jų paruošimą sėjai. Molžemius sunkiau ir sukultūrinti. Manome, kad ši kliūtis bus įveikta ir molynai taps „aukso“ vertės dirvožemiais. Pirmiausia juose reikia kokybiškai atlikti drenažo sistemų renovaciją, o rūgštesnius jų plotelius gausiau pakalkinti. Tada galima ieškoti priemonių jų ariamojo horizonto žemių struktūringumui sukurti ar atkurti.

Nepadidinus molžemių humusingumo, dirvožemio struktūros nei sukursi, nei atkursi. Čia pagelbėti gali liucernos. Jų intensyvus auginimas mišinyje su miglinėmis žolėmis 4–6 metus iš eilės padidins humuso kiekį dirvožemyje ir padės suformuoti stabilius struktūros elementus – žemės grumstelius.

Gausiai tręšiamos liucernos molio ir sunkių priemolių žemėse, pradedant antraisiais auginimo metais, kasmet vidutiniškai išaugina apie 20 t/ha sausųjų medžiagų, iš kurių 8–10 t/ha sudaro didelio baltymingumo antžeminė masė ir 10–12 t/ha sudaro šaknų masė, kuri turi iš atmosferos pasisavinto apie 250 kg/ha biologinio azoto, reikalingo mikroorganizmų veiklai humifikacijos procese.

Antžeminė masė (3–4 pjūtys) sunaudojama pašarui arba skiriama kitoms žemėms tręšti, o šaknų masė įeis į humifikacijos procesą. Iš 10 tonų liucernų šaknų turėtų susiformuoti apie 2,5 t/ ha humuso, o per 4–6 metus – 10–15 tonų. Po to šiuose molio dirvožemiuose bus galima auginti komerciškai pelningiausius augalus: pupas, žieminius ir vasarinius kviečius bei rapsus. Galima būsimos sėjomainos schema: maistinės pupos, žieminiai kviečiai, žieminiai rapsai + tarpiniai pasėliai, žieminiai kviečiai + tarpiniai pasėliai, vasariniai kviečiai + tarpiniai pasėliai.

Kai nusprendžiama baigti auginti liucernas, tų metų vasaros viduryje, po antrosios žolių pjūties, ražienų laukas intensyviai sulėkščiuojamas, o po 5–6 savaičių giliai (16–22 cm) suariamas. Tada sėjamas baltųjų garstyčių ir avižų tarpinis pasėlis. Kitų metų pavasarį pereinama į komercinės augalininkystės sėjomainą. Pagal minėtą sėjomainos schemą auginami kultūriniai augalai ne tik išaugina labai didelius derlius, bet ir labai pagerina dirvožemių našumą, kuris po vienos rotacijos vidutiniškai padidėja 6–8 boniteto balais.

Apleistų dirvožemių renovacijos procedūra

Panaši dirvožemių renovacijos procedūra gali būti taikoma ir apleistiems sunkių ar vidutinio sunkumo priemolių žemėms, kad gautume labai aukšto našumo dirvožemius. Daugiausia Lietuvoje yra lengvo priemolio ir įvairių rūšių priesmėlių žemių. Iš priesmėlių rūšių aukštos vertės dirvožemius galime gauti tik iš tų, kurių podirvį sudaro priemoliai, nes tai padidina dirvos drėgmės išsaugojimą per sausras, o augalų šaknys jame randa įvairių mikroelementų atsargų. Juose jau galima suformuoti vidutinio ar net aukšto našumo dirvožemius.

Iš priesmėlių ant smėlio žemėse aukštesnio našumo dirvožemių nesuformuosi. Dėl to ir jų sukultūrinimo prioritetas būna sąrašo gale. Lengvų priemolių ir priesmėlių dirvožemių našumo didinimo prioriteto eiga: melioracijos sistemų renovacija, per rūgščių žemių kalkinimas, humuso kiekio ir pagrindinių augalų maistinių mineralinių elementų koncentracijos dirvožemyje didinimas.

Mažiausios ūkinės vertės yra smėlio žemės. Čia kiekvienas savininkas sprendžia, kaip jas išnaudoti žemės ūkio veiklai. Žinoma, lengviausia užsodinti mišku, tačiau kelio atgal jau nebus. Žemės ūkio naudmenų plotų didėjimo ga-limybės šalyje jau pasibaigė, o jų poreikis tik didės. Tai būsimas žemdirbių turtas. Laikas eina, technologijos tobulėja ir po kokių 20 metų gal jau nebus per brangu per 3–5 metus įterpti į smėlynus 100– 150 t/ha karbonatingų molio ar sunkaus priemolio. Tada smėliai taps neutralios reakcijos ir aukšto našumo priesmėliais, nes fizinio molio kiekis ariamajame horizonte tada sieks net apie 15 proc. ir jų našumas tikrai viršys 40 balų.

Lietuva niekada negalėjo pasigirti naudojamų žemės ūkio naudmenų žemių didesniu vidutiniu našumu ar auginamų augalų aukštu vidutiniu derlingumu. Pagal turimų žemių vidutinį našumą (39–42 balai) tarp ES šalių esame žemiau už sąrašo vidurį, o pagal derlingumo dydžius – sąrašo gale. Žinoma, čia ne ūkininkų kaltė, o klimato ir žemdirbystės tradicijų skirtumai.

Žvelgiant iš šalies, dirvožemių našumą ir klimato tinkamumą augalininkystei kažkiek charakterizuoja ir auginamų augalų rūšys, ir išauginamo jų derliaus dydžiai. 2019 m. Lietuvoje iš viso deklaruota 2 mln. 927 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų. Iš jų net 897 250 ha buvo apsėti žieminiais ir vasariniais kviečiais, kurie yra dirvožemių gero našumo ir tinkamo klimato simboliai. Kviečiai bendrame miglinių javų plote užėmė net 72,65 proc. Geras rodiklis. Pakankamą dirvožemių našumą rodo ir 224 294 hektarų žieminių rapsų ir 135 450 ha pupinių javų pasėlių plotai.

DIRVOŽEMIO NAŠUMĄ DIDINANČIOS PRIEMONĖS

Techniniai darbai

Akmenų nurinkimas, daugiamečių piktybinių piktžolių ir atskirų krūmynų naikinimas, dirvų paviršiaus išlyginimas kokybiškai dirbant žemę. Tai būtina pradžia, norint turėti gerai sukultūrintus ir aukšto našumo dirvožemius.

Melioracijos sistemų renovacija

Dirvožemių drėgmės režimą galima koreguoti drenažo ir laistymo sistemomis. Lietuvoje geriau ar blogiau iki šiol veikia tik drenažo sistema. Mūsų laukų drenažas – tai požeminių įrenginių kompleksas vandens pertekliui iš dirvos pašalinti ir pageidaujamam vandens bei oro režimui dirvožemyje palaikyti.

Deja, laistymo sistemų dabar galima pamatyti tik atskiruose daržininkystės ar sodininkystės ūkiuose, o augalininkystės specializacijos ūkiuose jų nebeliko. Nors ekonomine prasme laukų laistymas tikrai atsipirktų ir augalininkystės versle, auginant brangiai superkamos produkcijos augalus, tokius kaip cukriniai runkeliai, pupos, rapsai, salykliniai miežiai, kukurūzai bei kviečiai, aukšto našumo (> 50 boniteto balų) žemėse.

Pagal prieš 30–50 metų galiojusius standartus, gerai veikiančios drenažo sistemos vidutiniškai padidindavo priemolių žemių našumą 15–17, o priesmėliuose – 10–14 boniteto balų. Jei šalia drenažo dar įrengtume ir laistymo sistemas, priemolių žemių našumas padidėtų 15–20 balų, o priesmėlių – daugiau kaip 20 balų. Tai labai daug. Žinant, kad, padidėjus žemių našumui vienu balu, javų derlingumas padidėja 150–180 kg/ha, o rapsų – 75–100 kg/ha, gauname aukštą ekonominį melioracijos priemonių atsipirkimą ir mažesnę priklausomybę nuo klimato sąlygų.

Mums trūksta tik pradinės energijos, kad plačiau pradėtume nuoseklų melioracinių sistemų remontą. Juk yra susikūrę nemažai organizacijų, kurios šiuos darbus atlieka kokybiškai. Nors stambesni ir ekonomiškai stipresni ūkiai visiškai pajėgūs šiuos darbus atlikti ir patys. Be to, VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkai jau yra sukūrę dvigubo (sausinimo ir drėkinimo) drėgmės režimo reguliavimo dirvožemiuose sistemų projektus. Reikia tik valstybės paramos jiems įgyvendinti.

Apskaičiuota, kad vidutinio lygio drenažo sistemos rekonstrukcija dabartiniuose laukuose gali padidinti dirvožemių našumą net 4–6 boniteto balais, o tai padidintų javų derlingumą apie 0,7–1,2 t/ha, žieminių rapsų – 0,3–0,5 t/ha. Be to, šiek tiek padidėtų žiemkenčių pasėlių sėkmingo peržiemojimo tikimybė.

Rūgščių žemių kalkinimas

Iš dalies rūgštūs dirvožemiai (pH ≤ 5,6) Vakarinėje Lietuvos dalyje 2015– 2016 m. sudarė net apie 31,3 proc., Vidurio Lietuvoje – apie 6,7 proc., o Rytų Lietuvoje – 11 procentų. Arba iš viso Lietuvoje iš dalies rūgščių žemių, kurias reikia kalkinti jau dabar, yra apie 0,63–0,75 mln. ha. Tai labai daug. Vienkartiniam jų pakalkinimui reikia apie 1,5–2,0 mln. t kalcio karbonatų.

Tačiau, žinant, kad dirvožemio reakciją (pH) sumažinus 0,1 vieneto, jo našumas padidėja 0,70–0,85 boniteto balo, arba kviečių derlingumas padidėja 130 kg/ha, kalkinti būtina. Šiuos skaičius patvirtino ir 2015–2019 m. daryti gamybiniai bandymai. Jų duomenys rodo, kad priemolių dirvų pH rodiklį padidinus nuo 5,0 iki 6,5 vnt., žieminių ir vasarinių kviečių derlingumas padidėja net 1,5–2,5 t/ha, pupų – 1,2–2,0 t/ha, žirnių – 1,5–2,2 t/ha, žieminių miežių – 1,3–2,0 t/ ha, o žieminių rapsų – iki 0,7– 1,3 t/ha. Tai yra didelės derliaus priedo reikšmės, rodančios, kad investuoti į dirvų kalkinimą ekonomiškai apsimoka, juolab kad ši investicija yra ilgalaikė.

Pakalkinus pagerėja dirvožemio struktūra, vandens režimas, pagausėja judriojo fosforo, kalio, azoto, sieros, kal-cio ir magnio, o sumažėja augalams žalingų judriųjų aliuminio ir geležies junginių. Nuo kalkinimo padidėja naudingų, ypač azotą fiksuojančių, mikroorganizmų ir fermentų aktyvumas dirvožemyje. Dėl to ekonomiškai atsiperka ir mažiau rūgščių (> pH 5,6) dirvų kalkinimas. Yra apskaičiuota, kad rūgščių dirvų kalkinimo vidutinis rentabilumas Lietuvoje, esant intensyvioms auginimo technologijoms, kartais siekia net per 250 procentų.

Dar iki Nepriklausomybės atkūrimo, kai vyko intensyvus rūgščių žemių kalkinimas, buvo daroma daug įvairių rūšių tiksliųjų lauko ir vegetacinių bandymų, siekiant išsiaiškinti dirvų kalkinimo ekonominį efektyvumą ir kartu patobulinti kalkintinų dirvų parinkimo prioritetinius parametrus.

Bandymų duomenys parodė, kad tuo laiku, pakalkinus labai rūgščias žemes, miglinių javų (rugių, miežių, kviečių) vidutinis derlingumas padidėdavo 10– 20 proc., nelygu javų rūšis. Buvo padaryta išvada, kad tų metų sąlygomis sąnaudos kalkinimui atsiperka per trejus metus, o dirvas reikia kalkinti kas 7 metai.

Tačiau buvo padaryta ir abejotina išvada, kad kalkinimo prioritetą lemia tik žemių rūgštumo laipsnis. Nebuvo atkreiptas dėmesys į kitas dirvožemio savybes, turinčias didelę įtaką augalų derliams. Vėlesniuose tyrimuose ši išvada buvo pakoreguota. Esant to paties lygio žemių reakcijai, pirmumas suteikiamas tiems dirvožemiams, kurie turi mažiau minimalių rodiklių. Tai yra tiems dirvožemiams, kurie po kalkinimo pasieks aukštesnį našumą.

Dabar nueita dar toliau. Pirmiausia kalkinti reikia tuos laukus, kuriuose bus galima išauginti gausius brangios produkcijos augalų derlius. Tačiau retas ūkininkas kalkina smėlio ar lengvo priesmėlio žemes, nes augalininkystės versle ateitį turi tik priemolių ir priesmėlių ant priemolių dirvožemiai.

Pasikeitė ir požiūris į dirvožemio kalkinimo normų dydį ir šio proceso dažnumą. Kalkinti siūloma kas 3–4 metai, o kalkinimo normas sumažinti iki 50 proc., negu apskaičiuota pagal hidrolizinį dirvos rūgštumą. Dažniausiai dabar naudojamos kalkinimo normos yra 2–3 t/ ha. Dirvožemių kalkinimas atsiperka jau per dvejus metus. Dirvų kalkinimui ypač jautrūs cukriniai runkeliai, pupos, kviečiai, liucernos. Pakankamai jautrūs: kukurūzai, žirniai, žieminiai ir vasariniai kviečiai, žieminiai ir vasariniai rapsai bei miežiai ir kai kurių rūšių miglinės žolės.

Valstybės pagalba būtina rasti ir paruošti kalkinimui reikalingas medžiagas, kuriose turi būti reikalingas kalcio karbonato kiekis. Ūkininkai jas nusipirktų už savo lėšas, mokėdami už toną 30–50 eurų. Nauda būtų abipusė.