Lietuvoje 2019 m. įsisteigė beveik trys dešimtys naujų žemės ūkio kooperatyvų. Vienas iš jų – „Jukagros“, į kurį susibūrė Jonavos, Ukmergės ir Kaišiadorių rajonų ūkininkai. Kas privertė žemdirbius burtis? Ką susikooperavus galima nuveikti per metus? Kokie artimiausi kooperatyvo tikslai? Ieškodami atsakymų, susitikome su vienu „Jukagros“ įkūrimo iniciatorių, o dabar ir Valdybos nariu, aktyviu Elektrėnų savivaldybės ūkininku Sauliumi Stirna.

Idėja brendo ilgai

Ne vienus metus Saulius Stirna su keliais pažįstamais ūkininkais brandino mintį apie vietinių ūkių kooperaciją. Prieš keletą metų drauge pabandė bendrai įsigyti trąšų, sėklų. Tai pasiteisino. Sėkmė paskatino galvoti apie tikro kooperatyvo įsteigimą. Susibūrė grupė iniciatyvių ūkininkų, siekusių įgyvendinti idėją. Tai – Saulius Stirna, Rimas Kubiliūnas, Gediminas Kontrimavičius (įsteigus kooperatyvą, išrinktas valdybos pirmininku), Deividas Rudokas, Vilmantas Šafronas, Justinas Buzas.

Iki kooperatyvo įregistravimo buvo daug diskusijų, žemdirbių susibūrimų, konsultacijų su kitų rajonų (Joniškio, Radviliškio) žemdirbiais, jau anksčiau įkūrusiais kooperatyvus, mokytasi iš jų patirties. S. Stirna vertina tai, kad kolegiški kooperatyvai noriai dalijosi informacija, patirtimi, daug padėjo, palaikė. Šiandien jis tvirtai gali pasakyti, kad siekis vienytis pirmiausiai turi subręsti pačių žemdirbių mintyse. Jie turi norėti dirbti kartu ir pasitikėti vieni kitais.

Pirmieji rezultatai nenuvylė

Įkūrus kooperatyvą buvo paskelbtas konkursas direktoriaus pareigoms, kurį laimėjo jaunas ir veiklus specialistas Justinas Milius. Jonavoje išsinuomotos administracinės patalpos – ši vieta patogiausia daugumai kooperatyvo narių.

Praėjus metams nuo kooperatyvo įkūrimo jau galima apžvelgti ir pirmuosius veiklos rezultatus. „Susikooperavę ūkiai gali truputį palankesnėmis sąlygomis parduoti užaugintą produkciją ir taip pat įsigyti prekių, reikalingų žemės ūkio gamybai. Pavieniams žemdirbiams supirkėjai siūlo ne pačias geriausias kainas. Pirkdami ir po to parduodami grūdus, supirkėjai visų pirma siekia pelno ir, žinoma, nusigriebia grietinėlę. O kooperatyvas suinteresuotas, kad visi nariai daugiau uždirbtų“, – aiškina S. Stirna.

Jau pirmieji „Jukagros“ veiklos metai parodė, kad didžiausią naudą iš kooperacijos gauna smulkesnieji ūkiai. Mažesnius ūkius turintiems žemdirbiams sunkiau orientuotis rinkoje, surinkti ir valdyti didelį informacijos kiekį. O susivienijus visa tai atlieka kooperatyvas. Per kooperatyvą galima palankiau (tokiomis pat kainomis, kokios taikomos stambiems ūkiams) parduoti derlių ir įsigyti ūkiui reikalingų prekių. Esant kooperatyve galima išvengti kai kurių tarpininkų ir žemės ūkio produkciją parduoti, prekių įsigyti tiesiogiai, t. y. palankesnėmis kainomis. Pasakodamas tai S. Stirna pasidžiaugia, kad dar pernai vasarą palyginti nebrangiai kooperatyvui pavyko įsigyti šių metų sezonui ūkiams reikalingų azoto ir kitų trąšų.

Kooperatyvo nariai, vertindami per pirmuosius metus pasiektus rezultatus, pabrėžia ir tai, jog veikla pradėta itin sunkiais žemės ūkiui metais. Prisiminkime: dvejus metus kartojosi sausra, o dar ankstesni, 2017-ieji, įeis į agrarininkų istoriją kaip vieni lietingiausių metų. Nepalankios gamtos sąlygos atnešė ūkiams didelių nuostolių, o tai turėjo įtakos ir kooperatyvų veiklai.

„Žemdirbių pajamos labai sumažėjo, ūkiai turėjo daug įsiskolinimų. Be to, pavasarį ūkininkai jau patys buvo sudarę nemažai sutarčių su firmomis dėl būsimo derliaus pardavimo ir prekių ūkiams įsigijimo. Taigi, kooperatyvui liko ne tokie dideli produkcijos kiekiai. Tačiau pirmų veiklos metų finansiniai rezultatai mus džiugina. Pardavimui susirinkome daugiau grūdų nei buvome planavę, nors derlius 2019 m. buvo prastesnis negu 2018 m. Tačiau ūkiai noriai pardavė grūdus būtent per kooperatyvą. O šis su visais atsiskaitė numatytu laiku. Tai rodo, kad kooperatyvo pasiūlytos sąlygos žemdirbius tenkino, nariai savo organizacija pasitikėjo“, – pasakoja S. Stirna.

Gali pateikti svaresnius argumentus

Bet kokios naujos įmonės ar organizacijos veikla pirmaisiais metais nelengva ir dėl to, kad dar nėra jos istorijos, nesusiformavęs tiekėjų, supirkėjų, finansinių institucijų požiūris. Naujas organizacijas iš pradžių daugelis vertina atsargiai, nes nežino, ar jos patikimos. Kooperatyvui „Jukagros“ šiuo požiūriu buvo lengviau, nes įmonės pasitiki jo nariais – ūkininkais, su kurias dirbo ir anksčiau.

Kita vertus, žemės ūkio produkcijos supirkėjai ir prekių tiekėjai suvokia, jog darbo su kooperatyvu pobūdis bus kitas. Iki susivienijimo kiekvienas ūkis turėjo savo pasirinktus produkcijos supirkėjus ir prekių tiekėjus. O jų daugybė. Šių įmonių vadybininkai ir toliau mėgino išlaikyti savo klientus, važiavo į ūkius ir įtikinėjo ūkininkus toliau dirbti pavieniui (net dempinguodami kainas), o ne per kooperatyvą. Mat kooperatyvas jau gali pateikti svaresnius negu pavienis smulkus ūkis derybų argumentus, todėl gali išsiderėti ir aukštesnes derliaus kainas. Kooperatyvas tampa tam tikru įmonių konkurentu. Kita vertus, su stipriu kooperatyvu ir įmonėms dirbti lengviau, patikimiau negu su daugybe skirtingų ūkių, tarp kurių pasitaiko ir atsidūrusių sunkioje finansinėje situacijoje arba ne visai sąžiningų.

Pasak S. Stirnos, pirmieji kooperatyvo veiklos metai parodė, kad ateityje organizacijai reikėtų vengti tenkinti skirtingus kiekvieno nario norus, užsisakant ūkiams reikalingas trąšas, pesticidus. Kadangi rinkoje šių prekių pasiūla labai didelė, kiekvienas ūkis išsirenka jam patraukliausiai atrodančius produktus. Kooperatyvas, siekdamas palankesnių prekių įsigijimo sąlygų, renkasi iš siauresnio jų spektro. Todėl kai kuriems organizacijos nariams, įpratusiems prie vienokių prekių, ilgainiui teks persiorientuoti siekiant tikslo – užauginti didesnį derlių kuo mažesne savikaina.

Sėkmę lėmė tarpusavio pasitikėjimas

„Man, kaip ūkininkui, kartu ir kooperatyvo nariui, nebereikia pačiam ieškoti, kur ir kokiomis sąlygomis įsigyti trąšų ir kitų pasėliams auginti reikalingų prekių, kur parduoti savo produkciją. Nebereikia rūpintis logistika – ieškoti, kas išveš grūdus, atveš prekes. Tuo užsiima kooperatyvo darbuotojas. Nebereikia gaišti laiko ir bendrauti su daugybės įmonių vadybininkais“, – apie kooperacijos naudą aiškina S. Stirna. Jo nuomone, pirmųjų veiklos metų sėkmę lėmė ūkininkų supratimas ir noras dirbti kartu, tarpusavio pasitikėjimas bei profesionalus administracijos darbas.

Visą informaciją surenka ir organizacijos nariams pateikia kooperatyvo vadovas. Kuriama informacijos bazė.

Kooperatyvas „Jukagros“ daug dėmesio skiria narių švietimui, konsultavimui. Tuo tikslu organizuojami seminarai, lauko dienos, į kurias atvykę specialistai pataria aktualiais pasėlių priežiūros klausimais.

Kooperacijos privalumai žinomi net tiems, kurie vis dar nedrįsta vienytis. Tai – ne tik galimybė palankesnėmis sąlygomis ir kainomis parduoti užaugintą žemės ūkio produkciją ir įsigyti ūkiams reikalingų prekių (trąšų, pesticidų ir kt.), bet ir paprastesnė logistika, galimybės kreiptis į nepriklausomus konsultantus. Dar vienas privalumas – kooperatyvo nariams skiriami pirmumo balai, vertinant paraiškas ES investicinei paramai gauti. Praėjusiais metais įregistruotas kooperatyvų skaičius teikia vilties, kad Lietuvos žemdirbiai pradeda vertinti tarpusavio vienybę, vieni kitus suprasti. „Kito kelio, nei kooperacija, mes tiesiog nebeturime. Tik dėl kooperacijos šiandien žemdirbys gali lengviau atsitiesti“, – įsitikinęs S. Stirna. Jis priduria, kad lietuviai ūkininkai, kuriems teko lankytis kitose ES šalyse, puikiai žino, jog visų senbuvių Bendrijos šalių žemdirbiai masiškai dalyvauja net ne vieno kooperatyvo veikloje ir dirba tik per kooperatyvus. Pavieniai ūkiai su mažais produkcijos kiekiais niekam neįdomūs.

Pernai gruodį Lietuvoje įsisteigė aštuonis žemdirbių kooperatyvus vienijantis kooperatyvas „Lagrenas“, į kurį jau įstojo ir „Jukagros“. „Iš pradžių stebėjome jo veiklą, pamatę, kad viskas gerai, ryžomės tapti nariais“, – pasakoja S. Stirna. Visų kooperatyvų atstovai dalyvauja „Lagreno“ valdyboje. Turėdami daugiau produkcijos ir įsigydami daugiau prekių, reikalingų ūkiams, šio kooperatyvo nariai tikisi užsitikrinti palankesnes kainas ir prekybos sąlygas.

Iššūkių buvo ir bus

Viena problemų, išryškėjusių kooperatyvo veiklos pradžioje, – narių kreditavimas. Dabar Lietuvoje įprasta, kai ūkiams reikalingas prekes (trąšas, sėklas, pesticidus ir pan.) žemdirbiai perka iš tiekėjų (agroverslo įmonių), pasinaudoję jų teikiamu kreditavimu. Kooperatyvas, pirkdamas minėtas prekes iš įmonių, savo nariams ūkininkams jas duoda atidedant atsiskaitymą iki derliaus nuėmimo. Tokia praktika nėra labai gera, nes kreditavimo sąlygos paprastai būna ne itin palankios. Įmonės savo verslą kredituoja per bankus. Taigi, kooperatyvas jau tampa trečios eilės kreditoriumi, ir tokie atsiskaitymo atidėjimai pasidaro palyginti brangūs. Todėl žvelgdami į ateitį „Jukagros“ vadovai mąsto apie tiesioginį kreditavimą tiesiai iš bankų. Taip pat planuojama kaupti iš pelno gautų lėšų dalį ir ją atidėti, kad vėliau būtų galima kredituoti kooperatyvo narius.

„Jukagros“ kol kas koncentruojasi į žemės ūkio produkcijos (grūdų) pardavimą ir ūkiams reikalingų prekių įsigijimą. Ateityje galvojama apie nišinių žemės ūkio augalų auginimą ir pardavimą, gyvulininkystės produkcijos supirkimą, galbūt net ir žemės ūkio produkcijos perdirbimą, technikos pirkimą ir bendrą jos naudojimą. Beveik neabejojama, kad reikės kurti ir kooperatyvo gamybinę bazę (kaip turi kiti anksčiau įsikūrę ir sėkmingai veikiantys panašios krypties kooperatyvai), kur ūkiai galėtų atvežti saugoti savo produkciją, kur būtų galima sandėliuoti įsigytas trąšas ir kt.

„Dar tik bandome stotis ant kojų. O žemės ūkyje iššūkių buvo ir bus. Tai – besikeičiančios ir gamtos, ir ekonomikos, ir rinkos sąlygos. Tačiau džiaugiamės, kad 2019 m. baigėme be skolų. Taip pat ir su kooperatyvu supirkėjai atsiskaitė laiku. Tačiau nereikia galvoti, kad kooperatyvas visą laiką tik išloš. Rinka banguoja, ne visuomet galima pataikyti parduoti derlių aukščiausiomis kainomis, kaip ir ne visada pavyksta įsigyti ūkiams reikalingų trąšų ar kitų prekių žemiausiomis kainomis. Tačiau kai yra kooperatyvo darbuotojas, kuris nuolatos domisi rinka, renka informaciją, tai orientuotis lengviau negu pavieniam ūkininkui“, – sako S. Stirna. Pasak jo, pavienių žemdirbių sprendimus, kada parduoti derlių ar pirkti ką nors ūkiui, dažnai paveikia kokio nors vadybininko ar kito suinteresuoto asmens įtikinėjimai. Kooperatyvas žvelgia ir dirba plačiau.

Kooperacija turi akivaizdžių privalumų. Tačiau kodėl kol kas ji nėra masinis reiškinys Lietuvos žemės ūkyje, nors pastaraisiais metais kooperatyvų kūrimasis šiek tiek suintensyvėjo? S. Stirna įvardija bent kelias priežastis, dėl kurių kooperuotis vis dar neskubama. Tai – valstybėje vykdomos žemės ūkio politikos nestabilumas, nepalankus įmonių požiūris į kooperatyvus, ūkininkų baimė dirbti kartu ir nepasitikėjimas vienų kitais, iniciatyvumo stoka, galiausiai – kompetentingų vadovų trūkumas.

„Dar daug žemdirbių yra pasyvūs. Matome, kad jie ir mūsų kooperatyvo veiklą stebi iš šalies, žiūri, kaip mums seksis. Kooperacijos ateitis daug priklauso ir nuo politikų: ar bus kuriamos ir toliau palaikomos palankios sąlygos žemdirbių kooperatyvams steigtis ir veikti“, – sako pašnekovas.

Taigi, siekiant, kad kooperacija mūsų šalyje taptų masiniu reiškiniu, dar reikės daug ką nuveikti tiek pačiai valstybei, tiek ir žemdirbiams.

***

Apie kooperatyvą „Jukagros“

• Kooperatyvas įregistruotas 2019 m. vasario pradžioje.
• Vienija 28 Jonavos, Ukmergės ir Kaišiadorių rajonų bei Elektrėnų savivaldybės ūkininkus.
• Į kooperatyvą priimami įvairaus dydžio ūkiai.
• Bendras visų narių dirbamas žemės plotas – 5,1 tūkst. ha.
• Mažiausias kooperatyvo narys valdo 30 ha, stambiausias – daugiau kaip 400 ha ūkį.
• Ūkių specializacija – augalininkystės krypties ir mišrūs.
• Pagrindinė „Jukagros“ veikla – grūdų supirkimas, ūkiams reikalingų žaliavų (trąšų, pesticidų, kuro ir kt.) pirkimas, naujų rinkų paieška, narių mokymai ir švietimas – gerosios patirties perdavimas.