Varėnos krašto ūkininkai Dalija ir Stasys Barkauskai jaunystėje gyvenimą kūrė Vilniuje. Jau buvo ten įleidę šaknis, bet po 10 metų su dviem mažais vaikais grįžo į gimtąjį Voriškių kaimą. Sukūrę gyvulininkystės ūkį atgal niekada nesižvalgė, juolab kad ūkininkavimą pasirinko ir jų jaunėlis sūnus Marius.

Barkauskai – vieni pirmųjų Varėnos rajono ūkininkų. Nuo pat pradžių plėtojo pieno ūkį, gyvulininkystė smėlingose jų žemėse – geriausia išeitis. Prieš keletą metų mokslus baigęs sūnus Marius įsigijo mėsinių galvijų. Tad šiuo metu šeima plėtoja dviejų krypčių gyvulininkystę.

Su Europos Sąjungos parama pradėję kurti ūkį ir toliau pagal galimybes dalyvaujantys investiciniuose projektuose, Barkauskai pamažu didina bandą, šiuo metu ūkyje yra per 200 galvijų.

Jų darbą ir pastangas gyrė ne vienas ūkyje lankęsis žemės ūkio ministras, šeimos atmintyje išlikęs šiltas susitikimas su Prezidentu Valdu Adamkumi. Barkauskai triskart įvertinti „Metų ūkio“ konkurse, kurio laureatais tapo ir 2019-aisiais – užėmė 1-ąją vietą Varėnos rajone ir sulaukė premjero Sauliaus Skvernelio padėkos.

Pieno ūkio ketina atsisakyti

Šeimos ūkis darbuotojų nesamdo, visi darbai gula ant jų pačių pečių. Dalijos rūpestis melžimas, Stasio – gyvulių priežiūra, Mariaus – šėrimas ir visi kiti svarbiausi darbai, ūkio strategija. Ūkyje dabar laikoma apie 30 pieninių karvių, 70 karvių žindenių, 40 vienų metų amžiaus penimų veršių, 34 metinukės ir 27 – dvimetės telyčios. Mažų veršelių Barkauskai neparduoda jau penktus metus – didesnė pridėtinė vertė gaunama juos pardavus užaugintus.

Ūkyje pieninės karvės kergiamos su buliumi. Gauti mišrūnai jau auginami kaip mėsiniai – taip rengiamasi pereiti į mėsinę gyvulininkystę. „Mes senstame, o kas melš? Darbuotojų rasti mūsų krašte neįmanoma“, – sako šeimos galva Stasys. Anksčiau melžėjas samdė, bet tik karvės ir įrengimai kentėjo dėl prastų darbuotojų. Ūkininkas piktinasi, kad šalies valdžia su savo socialine politika sudarė tokias sąlygas, jog gyventi iš pašalpų apsimoka labiau negu dirbti.

Geriausiais laikais ūkyje buvo 50 piendavių. Rištinio laikymo tvartą ūkininkavimo pradžioje statė patys, įrengė pieno liniją, mėšlo šalinimo sistemą. Jau ateina laikas atsinaujinti, tačiau į pieno ūkį, jeigu situacija reikšmingai nepasikeis, Barkauskai investuoti nesirengia. Dabartinis planas – pieno ūkį išlaikyti dar ketverius metus, kol baigsis įsipareigojimai NMA.

„Dėl Rusijos embargo kilusi pieno krizė mums nesibaigia iki šiol. Jeigu ne tiesioginės išmokos, jau būtume žlugę. Tik jos gelbsti ir leidžia sumokėti didesnes skolas, įsigyti būtiniausių darbo priemonių“, – teigia Marius.

Nuo šių metų pradžios S. Barkauskas pieną sutarė parduoti privačiam asmeniui, kuris žada mokėti kiek didesnę kainą, nei mokėjo perdirbimo įmonės. Tačiau 25 centų, kurie, Mariaus skaičiavimu, būtų minimali kaina, padengianti gamybos sąnaudas ir leidžianti uždirbti truputį pelno, vis tiek negaus. Paskutinį kartą gerą pieno kainą – 1,1 lito – Barkauskai gavo priešpaskutiniais metais iki euro įvedimo.

Pritardami ūkininkų keltiems reikalavimams, Barkauskai dalyvavo protesto akcijoje kartu su kitais rajono žemdirbiais. Marius pasidžiaugė, kad traktorių akcija pagaliau vėl suvienijo žemdirbius, kurie pastaraisiais metais iš bendraminčių labiau buvo tapę konkurentais dėl žemės, kurios šiuose kraštuose labai trūksta. „Važiavom į traktorių akciją ir dėl požiūrio į ūkininką, nes mus dabar vaizduoja kaip visuomenės priešus, mūsų karvės kaltos dėl klimato kaitos, mūsų technika labiausiai teršia orą, mokesčių nemokame, tik išmokas gauname. Niekaip nesuprantu, kam naudinga taip kiršinti žmones?“ – gūžčioja jaunasis ūkininkas.

Bendradarbiauja su lenkų supirkėjais

Su mėsine galvijininkyste ateitį siejantis Marius bandą dar ketina šiek tiek didinti – pagal turimą pašarų bazę, techniką ir pastatus ūkyje galėtų laikyti iki 250 gyvulių. Ir tiek galvijų prižiūrėti dar nereikėtų samdyti darbininkų. Naujos patogios stoginės galvijams pastatytos prieš porą metų.

Į mėsinę galvijininkystę Marius pradėjo sukti 2014 m. Įsigijo simentalių veislės bulių, su kuriuo kergė pienines karves ir augino mišrūnus. Tačiau tai nebuvo bandos gerintojas. „Mokėmės iš savo klaidų“, – atsidūsta Marius. Užtat dabar jis žino, kad, renkantis reproduktorių, svarbiausia atsižvelgti į buliaus genetiką, o ne išorinį grožį. Tad 2017 m. iš Klaipėdos r. ūkininko įsigijo aukštos veislinės vertės genetiškai beragį limuzinų bulių. Tais pačiais metais Prienų r. įsigijo 11 šios veislės telyčių.

Visos limuzinų veislės buliaus dukros paliekamos ūkyje, o joms kergti ieškomas naujas limuzinų veislės reproduktorius. Taigi, vyksta bandos atranka ir formavimas.

Marius turi dar vieną aiškų tikslą – bandoje palikti ir toliau veisti vien beragius gyvulius. Jis mato stiprią hierarchiją – kelios bandoje likusios raguotos limuzinų palikuonės rodo didelę valdžią mišrūnėms, kai kurios jų agresyvesnės, tad bus brokuojamos. Beragiai gyvuliai, įsitikinęs Marius, taikesni.

Mėsinių galvijų bandą jis prižiūri vienas. Kartą per mėnesį ar du susikaupia darbų, kuriuos padėti nudirbti paprašo ir tėvo, bet kasdien pagalbos nereikia.

Veršius parduoda kartą per metus. Atsižvelgdamas į paklausą, kartais parduoda nupenėtus, kartais – jaunesnius. Pernai supirkėjas iš Lenkijos nupirko visus 29 maždaug po 500 kg svėrusius vienų metų amžiaus veršius, sumokėjęs po 2 Eur/kg gyvojo svorio. „Uždirbome daugiau, negu būtume dar metus penėję ir pardavę Lietuvos supirkėjams“, – bendradarbiavimu su kaimynais Marius labai patenkintas.

Nupenėtus apie 700–850 kg veršius parduoda ir didiesiems šalies mėsos perdirbėjams, bet už juos dabar mokama labai maža kaina, vos po 1 Eur/kg. O pastaraisiais ekstremaliais metais, kai pašarų maistinė vertė dėl sausros buvo mažesnė, nupenėti gyvulius buvo itin sunku.

Didins kukurūzų plotus

Iš kiek daugiau negu 200 ha žemės Barkauskų nuosavos yra pusė. Ariamos – apie 100 ha, pievoms ir ganykloms skirta apie 120 ha. Visi laukai ir ganyklos yra aplink ūkį, 3 km spinduliu. Pašarams sėja avižas, kviečius, rugius, kvietrugius, žolių mišinius, praėjusiais metais pradėjo auginti kukurūzus – tai pasiteisino ir jų plotus šiemet didins nuo 10 iki 30 ha, gamins silosą ir grūdainį. „Jeigu vėl bus tokie patys metai, be kukurūzų neišsiversime, be to, silosą gaminti pigiau negu ritinius“, – sako Marius.

Pernai buliams penėti jis pirko nemažai bulvių – supirkinėjo jas visame rajone. Šėrė žalias, bet smulkintas.

Pieninių karvių produktyvumas nedidelis, užtat jos ilgaamžės, gyvena 10–12 metų. Barkauskai pasakoja, kad bandė didinti produktyvumą su brangiais priedais, bet ekonominės naudos, esant tokioms mažoms pieno supirkimo kainoms, iš to negavo. Tad pieno kiekį bando didinti šerdami gyvulius kukurūzais, melasa, kuri nėra brangi, bet karvės ją labai mėgsta. „Kai tokia situacija, turime laviruoti, ieškoti būdų, kaip sumažinti gamybos savikainą“, – sako M. Barkauskas.

Pieninės ir mėsinės karvės ganosi kartu. Ganyklose auga natūralios pievos, jų beveik neatsėja, nes neturi, kur pervaryti gyvulių. Tačiau palaisto srutomis, kai kada šiek tiek patręšia, tad palankiais metais žolės užtenka, nors dirvožemis ir nederlingas, žvyruotas.

Bet gamta jau kelerius metus skriaudė ir šį rajoną. Pernai dėl vėlyvų šalnų ir sausros savose pievose neužaugo pakankamai žolinių pašarų. Barkauskai teigė nušienavę visų sofos ūkininkų pievas ir pamiškes 40–50 km atstumu. „Iš savo pievų žolės tik kelis šimtus ritinių susukome, o reikia apie pusantro tūkstančio. Apsirūpinome šiaip taip pašarais, tačiau jų savikaina labai išaugo“, – dalijosi rūpesčiais Marius. Labai gelbėjo pagal Kaimo plėtros programos modernizavimo investicinį projektą atnaujinta ūkio technika – naujasis ritinių presas dirbo dieną naktį.

Ūkio veiklos variklis – ES parama

Barkauskai teigia, kad bet kokia ES parama, suteikianti galimybių investuoti, yra pagrindinis ūkio veiklos variklis, todėl, įgyvendinę vieną projektą, jie imasi kito. Visa nauja technika pirkta tik su ES parama. 2019 m. buvo patvirtinti du investiciniai žemės ūkio valdų modernizavimo projektai – pieno ir mėsinių galvijų ūkio. Projektus padeda parengti LŽŪKT Varėnos biuro konsultantai.

„Su ES parama ėjome koja kojon nuo pat pirmojo SAPARD projekto. Galimybe pasinaudoti europinėmis lėšomis ūkiui plėtoti naudojomės visais laikais“, – pasidžiaugia Stasys. Į pokalbį ką tik įsitraukusi Dalija pabrėžia, kad be europinės paramos net nebūtų pradėję kurti ūkio: „Tai buvo didelė paskata likti žemės ūkyje ir į jį investuoti. Argi turėtume tiek technikos, jeigu ne parama? O be technikos žemės ūkyje nieko nepadarysi.“

ES parama jiems padėjo pasistatyti tvartą, įsigyti reikiamą gyvulininkystės įrangą, ir, be abejo, apsirūpinti būtiniausia žemės ūkio technika. Pasak ūkininkų, viena maža mašina – krautuvas, pirktas 2014 m., gyvulių kiekį leido jiems patrigubinti. „Su juo darome viską – šeriame, mėžiame, jis visur gali įvažiuoti ir pravažiuoti. Tai pagrindinis ūkio „darbininkas“. Vienintelė technika, kurią gyriau, giriu ir girsiu“, – rodydamas traktorių džiaugiasi Marius.

Dar vienas planuojamas pirkinys – pašarų maišytuvas-dalytuvas. Buvo išsinuomoję pabandyti – patiko. Gyvuliai ne- išsirenka skanesnių kąsnių, visada gauna vienodų pašarų, be to, ir pašarų nuostolių beveik nebūna.

Rūpinasi gyvulių gerove

Visa šeima myli gyvulius – juos visada kalbina, glosto, jau nekalbant apie didžiulį rūpestį, kad būtų sotūs ir pagirdyti, jaustųsi patogiai ir saugiai. Veršeliai prie motinų būna iki pat ganyklinio sezono pabaigos, neretai atjunkomi ir 10 mėn. amžiaus.

Kai kurios mišrūnės telyčios ir karvės, vos pamačiusios šeimininkus, kiša jiems galvą ir sprandą paglostyti. „Tikros rankinukės“, – apie augintines sako Stasys, pridūręs, kad labiau vengti reikia limuzinių mamų su veršeliais, kurios vaikus saugo kaip savo akį.

Veršiavimosi problemų ūkyje nors nedaug, bet kai kada pasitaiko. Marius žino priežastį – prieš veršiavimąsi nekeičia karvių ir telyčių raciono, neduoda dietinių pašarų, todėl veršelis kartais užauga per didelio svorio. „Tiesiog kol kas neturime galimybių atskirti veršingų karvių, tad ir racionas visų vienodas. Bet kol neturime didelių problemų, nieko ir nekeičiame“, – sako Marius. Pernai iš 77 atvestų veršelių prarado tik tris.

Daugiau sveikatingumo problemų jų gyvuliai beveik neturi, mastitas ūkyje baigėsi kartu su samdomų melžėjų era. „Veterinarijos gydytojas sako ir kelią pas mus užmiršęs, kai reikia jį pasikviesti, kyla problemų“, – juokiasi S. Barkauskas.

Prie žemės linko nuo mažens

Dalija ir Stasys džiaugiasi, kad sūnus nepabėgo į miestą. O galėjo – juk baigė transporto vadybą Vilniaus kolegijoje ir gamtos apsaugos administravimo studijas Mykolo Romerio universitete. Bet net studijuodamas dukart per savaitę grįždavo į kaimą. Taigi, didelių dvejonių, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, Mariui nekilo, pasak jo, ir pasirinktos studijos praverčia žemės ūkyje. „Dabar jau nieko kito ir nemokėčiau dirbti“, – juokiasi jis ir rimtai priduria, kad vienintelis dalykas, kuris labai žeidžia, tai, jog su žemdirbiais niekas nesiskaito.

Dalija prisimena, kaip Marius nuo 5 metų sukosi tarp gyvulių, jį ypač traukė technika, traktorių vairuoti pradėjo, kai dar galva vos iš už vairo matėsi, dirbo visus darbus. Vėliau žinias gilino ūkininkams skirtuose seminaruose.

„Žemės ūkio darbai manęs niekada negąsdino, net tada, kai dar technikos buvo mažai. Tačiau šis darbas nedėkingas – dirbi daug, stengiesi, o rezultatas toks, kad sau gali leisti labai mažai. Dirbant tiek daug ir turint tokį ūkį, iš tiesų gyventi turėtume kitaip. Bet dabar visas uždarbis investuojamas atgal į ūkį“, – konstatuoja jaunas ūkininkas.

Vilniuje Barkauskai turėjo butą, sodą, darbus. Vilniuje mokslus baigusios Dalijos įkalbėtas į sostinę atkeliavo ir Stasys. Po 10 metų jo, vienintelio šeimoje baigusio žemės ūkio mokyklą, iniciatyva grįžo į gimtąsias Voriškes, kur nuo vaikystės gyveno kaimynystėje. „Užsiauginau žmoną“, – meiliai žvelgdamas į sutuoktinę sako Stasys.

Namus šalia tėvų pasistatė ir iš Vilniaus atsikėlusi duktė Giedrė su šeima, jos vyresnysis sūnus ir vyras yra pirmieji talkininkai tėvų ir brolio ūkiuose.

D. Barkauskienė priduria, kad dirba 30 metų, o gyvena, nors ir renovuotuose, bet tėvų namuose, buvusioje pradinėje mokykloje, kurioje daug metų mokytojavo jos mama. Viskas ūkiui, gyvuliams, o sau nelabai ir lieka. „Kai kūrėme ūkį, buvo daug noro ir tikėjimo. Bet jeigu dabar reikėtų viską kartoti iš naujo, į kaimą turbūt negrįžčiau“, – pripažįsta moteris.

Marius pritaria mamai, kad sunkiausia – nestabilumas ir negalėjimas planuoti ateities. „Galime įdėti daug pastangų, bet nežinome, koks bus galutinis rezultatas, kokia bus ekonominė grąža. Kaip dėlioti biudžetą, jeigu nežinome, kiek uždirbsime? Mums kiekvieni metai – loterija“, – teigia Marius, kurio žinios, darbštumas ir padeda šioje loterijoje kai kada laimėti.