Žemės ūkio veiklos efektyvumas ir konkurencingas priklauso nuo ūkyje taikomų technologijų ir naudojamos technikos. Kas paskatintų ūkių technikos parko atnaujinimą, ar ateityje valstybės biudžeto ir ES lėšomis turėtų būti remiamas žemės ūkio mašinų įsigijimas, kam skiriami prioritetai? Savo mintimis ir įžvalgomis dalijasi žemės ūkio mašinomis prekiaujančių įmonių atstovai.

Audrius KAVALIAUSKAS, DOJUS grupės vykdantysis direktorius  

Kaip technikos pardavėjai norėtume, kad technikos įsigijimas būtų remiamas, tačiau svarbiausia, jog apskritai žemės ūkis būtų remiamas ir ūkiai būtų pajėgūs generuoti pajamas. Jei ūkiai gaus pelno, tai ir bus jiems paskata modernizuoti technikos parką. Vertinant tai, kas vyko Lietuvoje, daug lengviau pasakyti, kas neturėtų būti remiama, pavyzdžiui, naudotos technikos pirkimas, kaip tai buvo daroma, kompensuojant senesnių kaip 7 metų traktorių įsigijimą. Vadinu tai rėmimo parodija, nes parama visų pirma turėtų skatinti pažangą bei efektyvumą. Tai turėtų būti principinis dalykas. Parama turi padėti ūkiams efektyviau plėtoti gamybą, didinti jų konkurencingumą. Todėl naudotos technikos įsigijimo rėmimas prilygsta pinigų švaistymui.

Pasaulio pramonės revoliucija žemės ūkyje susijusi su skaitmenizavimu, automatizavimu, autonominėmis mašinomis. Kad mūsų žemės ūkis sugebėtų konkuruoti naujomis sąlygomis, rėmimas yra būtinas, tačiau parama turėtų būti skiriama naujoms mašinoms ar technologijoms su tiksliosios žemdirbystės elementais, duomenų surinkimu, perdavimu, automatiniu vairavimu ir panašiais dalykais įsigyti.

Naujosios technologijos mažina sąnaudas, padeda taupyti, kelia efektyvumą. Tik laiko klausimas, kiek ilgai išliks šių technologijų nenaudojantys ūkiai, jų ateitis – išnykimas. Juk išnyko ūkiai, kurie kažkada galvojo, kad dirbs tik su arkliais.

Rimas NORVILAS, „Lytagros“ komercijos direktorius

Nesvarbu, kokia paramos forma būtų, bet be jos kalbėti apie ūkių technikos parko modernizavimą sunku.

Nors dar tik kuriamos ES naujojo programavimo laikotarpio gairės, tačiau, ko gero, didelio žemės ūkio technikos ir įrangos modernizavimo proveržio tikėtis neverta. Tiesa, palankios gamtinės sąlygos šiuo metu teikia optimizmo. Esant šiltiems orams, kol kas pasėliai atrodo gerai, tai lyg ir prognozuotų neprastą derlių, svarbu, kad pasaulinėje rinkoje supirkimo kainos būtų geros. Jei gamtinės sąlygos nesutrukdys nuimti derlių, didelė tikimybė, kad dalį uždirbtų pinigų žemdirbiai investuos į techniką, žinoma, nebūtinai į naują, nes vis auga naudotos technikos paklausa.

Šiuo metu bankai atsargiai skolina ūkininkams, tačiau kai kurie sunkiomis sąlygomis išmokę dirbti ūkiai išlaidas skaičiuoja atsakingai, tad ir kredito įstaigos juos finansuoja, nes mato potencialą, ypač jei ūkis turi nemažai nuosavos žemės. Technika gyvybiškai svarbi, nes daugelį darbų žemės ūkyje reikia atlikti laiku ir tiksliai. O nemažai metų dirbusi technika kiekvieną sezoną tampa rizikingesnė, dažnėja remontas ir prastovos, kurios ypač nuostolingos sezono metu.

Naudotos technikos įsigijimas tiesiogiai neturėtų būti remiamas, nebent diferencijuojant tiesiogines išmokas, kad ūkis taptų pajėgesnis įpirkti techniką. Jau buvo keli projektai naudotai technikai įsigyti, tačiau, mano nuomone, taip pinigai skiriami tiesiog „pravalgyti“. Tai – ne investicija, o vienadienis sprendimas. Jei jau remti investicijas, tai tik į modernią pažangiomis technologijomis ir sprendimais aprūpintą techniką.

Remiant modernios technikos įsigijimą, reikėtų atsižvelgti į ūkio dydį ir kryptį. Nors vis daugiau ūkių renkasi augalininkystę, tačiau tenka pripažinti, kad esame gyvulininkystės kraštas.

Tad Lietuvos agrarinės politikos prioritetai turėtų būti skiriami gyvulininkystei, ypač skatinant šeimos ūkius, turinčius apie 120 melžiamų karvių, dirbančių 200–250 ha žemės. Tokie ūkiai galėtų būti konkurencingi ir modernizacija jiems ypač svarbi, pradedant technologine įranga, pastatais, infrastruktūra. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad per investicinį projektą būtų kuriamos darbo vietos.

Romualdas TRAINAITIS, „Rovaltros“ generalinis direktorius

Mano nuomone, paramos verti tik tie ūkiai, kurie dirba ir realiai gamina žemės ūkio produkciją. Tad pagrindinis paramos skyrimo rodiklis turėtų būti gamyba ir apyvarta. Dabar remiami tie, kurie nieko nedaro, parama skatinamas neveiklumas, vadinamieji „sofos“ ūkininkai. Kuo didesnė apyvarta, tuo labiau tokį ūkį reikėtų remti, nes jis duoda naudą valstybei, kuria darbo vietas. Jei nėra pažangos, tokio ūkio remti nereikėtų.

Jei vidutinis ūkis būtų remiamas pagal augimo procentą, tai jis paramos gautų daugiau nei stambus ūkis. Tarkime, stambiam ūkiui keliolika procentų padidinti apyvartą sunkiai įgyvendinama užduotis, o štai smulkusis ūkininkas, parduodantis 100 kg medaus, kitais metais gali parduoti 150 kg, tad vertinant pagal apyvartos augimą jam ir parama būtų skiriama didesnė.

Žemės ūkio technika ir technologijos sparčiai tobulėja, kuriami bepiločiai traktoriai. Tad ir skatinti reikėtų ne trihektarininkų, o tų ūkių, kurie realiai plėtoja gamybą, gamina atitinkamus produktus, modernizavimą, nes tik tokiuose ūkiuose moderni technika bus išnaudojama efektyviausiai.

Mindaugas URMONAS, „SV Technikos“ komercijos direktorius

Reikia remti ne technikos įsigijimą, o žemdirbį. Geriausia rėmimo forma, kurią naudoja visos Vakarų šalys, – išmokos už hektarus. Žinoma, jos turėtų būti gerokai didesnės nei dabartinės ir prilygti kitų ES šalių žemdirbių gaunamoms išmokoms. Tada ir paramos administravimas būtų paprastesnis – juk visi žemdirbiai deklaruoja pasėlius. Gavę didesnes išmokas toliau žemdirbiai galėtų investuoti, kur jiems reikia – į technologijas, programinę įrangą, statybas ar techniką. Nereikėtų jokių papildomų verslo projektų, jokių periodiškumų. O dabar kas vyksta? Prasidėjus paraiškų priėmimui, rengiami projektai, leidžiami jiems pinigai, skaičiuojami balai, o tada visi laukia įsitempę. Sprendimai skirti paramą ne visada sutampa su investicijų laiku. Visi juk nori kombainą turėti prieš javapjūtę, o kada bus patvirtinta paraiška, niekas nežino – tai kelia papildomą visai nereikalingą įtampą. Jei būtų remiamas ne projektas, o žemdirbys, jis ją galėtų paskirstyti, kaip jam atrodo teisinga.

Remiant per tiesiogines išmokas, daugiau paramos gautų stambieji ūkiai, bet jiems ir technikos daugiau reikia. Smulkiam ūkiui technikos reikia gerokai mažiau, mažesnės, kuri ir pigiau kainuoja. Be to, smulkesnis ūkis gali sau leisti pirkti naudotą techniką. Didesniame ūkyje investuoti į naudotą techniką – per didelė rizika, be to, tokiame ūkyje ji labai greitai galutinai susidėvėtų.

Raimundas JANARAUSKAS, „Dotnuva Baltic“ Technikos skyriaus vadovas

Kalbant apie ūkių modernizavimą, reikėtų išskirti du jos aspektus. Bet koks senos technikos ar įrangos keitimas naujesne – modernizavimas plačiąja prasme. Juk bet kuri parduodama technika yra modernesnė nei ūkyje naudojamos 5–10 metų ar dar senesnės žemės ūkio mašinos.

Kitas aspektas – ėjimas gilyn, naujų išmaniųjų technologijų, tokių kaip GPS automatinis vairavimas, tikslusis dozavimas, trąšų išbėrimas pagal žemėlapius, purškimas pagal augalo poreikius ir t. t., diegimas. Tokiam modernizavimui skatinti galėtų būti skiriama daugiau paramos arba, kitaip sakant, išmaniosios technologijos galėtų būti remiamos didesne imtimi – skiriant tokioms investicijoms daugiau balų ar procentų.

Aplinkos apsauga sulaukia vis daugiau politikų ir visuomenės dėmesio, todėl akivaizdu, kad chemijai, trąšoms skleisti, mėšlui tvarkyti reikalinga modernesnė įranga nei naudojama dabar. Ypač tai aktualu kalbant apie tręšimą, purškimą: norint užtikrinti išskirtinį tikslumą ir neviršyti normų, kurios galėtų teršti gamtą, būtina technika su tiksliojo ūkininkavimo sistemomis, dirbanti pagal žemėlapius.

Šiuo metu Lietuvoje orientuojamasi į smulkesnį ir vidutinį gyvulininkystės ūkį, skatinama jų modernizacija. Bet galvojant apie žaliąją Europą ir visus aplinkosauginius iššūkius, reikėtų skatinti naujų technologijų diegimą.

Jei norima išsaugoti ūkių įvairovę, kalbėti apie stambumą ar kryptis beprasmiška, nes viskas priklauso nuo ekonominių dalykų. Jei ūkis iš savo veiklos išsilaiko, vadinasi, jo ūkis turi teisę gyvuoti.

Virginijus APŠEGA, „Konekesko“ Žemės ūkio technikos ir įrangos departamento direktorius

Modernizavimas labiausiai priklauso nuo kiekvieno ūkio. Kiekvienas ūkininkas turėtų domėtis naujovėmis ir būti suinteresuotas technikos parko atnaujinimu, nes tai daro įtaką veiklos efektyvumui ir našumui. Tik naujos technologijos ir sprendimai gali ūkį vesti į priekį, kurti pelną.

Parama iš valstybės ar ES fondų reikalinga, tačiau noras atnaujinti technikos parką turi kilti iš pačių ūkininkų. Gamintojai siūlo daugybę naujų technologijų, o ūkininkai turi atsirinkti, kas tinka jų ūkiams ir kuo greičiau jas diegti, kad suspėtų su kitų šalių žemdirbiais.

Europa labai stipriai kovoja su aplinkos tarša, kelia klimato kaitos klausimus, tad kiekvienas save gerbiantis Lietuvos ūkininkas turėtų apie tai susimąstyti ir prie to prisidėti, naudodamas tik pačias pažangiausias technologijas, kad kuo mažesnėmis degalų sąnaudomis padarytų kuo didesnį darbą. Gamintojai eina šia linkme, kuria mažiau gamtą teršiančias sistemas, todėl ir mūsų ūkininkai turėtų kuo greičiau pradėti jas naudoti savo ūkiuose.

Šiuo metu ES fondų parama technikai įsigyti nėra ženkli, didelių ūkių galimybės ja pasinaudoti ribotos, nors tenka pripažinti, kad parama investicijoms ir Lietuvos ūkių modernizavimui turėjo didžiulės įtakos. Neaišku, kokie sprendimai bus priimti naujuoju programavimo laikotarpiu, ar ir toliau liks investicinė parama, ar ūkiai bus skatinami tik išmokomis. Manau, turėtų dar būti remiami investiciniai projektai, kad ūkiai dar labiau sustiprėtų, tačiau vis dėlto pirmenybę reikėtų teikti investicijoms į naujausias technologijas.

Saulius SILICKAS, „Biržų žemtiekimo“ generalinis direktorius

Sprendimus, į kokį sektorių investuoti – augalininkystę, gyvulininkystę ar mišrų ūkį, turėtų priimti patys ūkininkai. Jie geriausiai žino, kaip jiems tikslingiausia panaudoti paramą. Patogiausias rėmimo būdas – tiesioginės išmokos ūkiams, o jie patys nuspręstų, kur investuoti: į techniką, gyvulius ar žemę. Tačiau tokiu atveju gali atsirasti rizika, kad išaugs žemės nuomos kaina, kartu išaugtų ir produkcijos savikaina.

Investicinė parama žemės ūkio sektoriui būtina. Valstybė, rengdama paramos taisykles, turėtų kuo mažiau reglamentuoti sektoriaus prioritetus, ypač kai jie taip greitai kinta. Geriausiai savo poreikius žino ir gali įvertinti ūkininkai, o pakoreguoti – pati rinka. Taisyklėse turėtų būti kuo mažiau ribojimų ir numatyta liberalesnė kontrolė. Valstybė turėtų būti tiesiog stebėtoja, kuri kontroliuotų, ar investicija įgyvendinta už adekvačią kainą.

Romas NAUDŽIŪNAS, „Väderstad“ generalinis direktorius

Pirmiausia pats ūkininkas turi norėti atnaujinti technikos parką, diegti inovacijas ir aktyviai jomis domėtis – tai turi kilti iš poreikio dirbti geriau, efektyviau, našiau. Žinoma, turi būti ir sąlygos susipažinti su inovacijomis, kurios apima metodus, technologijas ir techniką.

Inovacijos ne visada lengvai skinasi kelią. Jei jos nėra skatinamos, sugaištama daug laiko jų naudai įvertinti. Pavyzdys – mūsų žemės ūkis, kuriam Europos Sąjungos parama padėjo sustiprėti ir tapti tokiu, koks yra dabar. Tad esu įsitikinęs, kad skatinimas ir parama ūkiams reikalinga ir toliau, naujas technologijas, inovacijas ir ūkių modernizavimą būtina remti, nes kitaip į priekį eisime vėžlio greičiu.