23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/02
25 metų kelias nuo redakcijos iki skaitytojo
  • Mano ūkis

Minime žurnalo 25 metų sukaktį. Ketvirtį amžiaus „Mano ūkis“ skleidžia naujausią informaciją apie žemės ūkį, informuoja apie naujas technologijas, mašinas ir įrenginius, sėklas, trąšas ir augalų apsaugos produktus, kelia aplinkosaugos ir žemės ūkio įmonių ekonomikos klausimus, skelbia parodų, seminarų, konferencijų pranešimus, supažindina su tarptautine patirtimi, pasakoja ūkininkų sėkmės istorijas.

Vadovaujant ilgametei žurnalo vyriausiajai redaktorei Danguolei Skarbalienei, sukurtas savitas žurnalo stilius ir dalykiškas braižas. Stengiamės atrinkti esminę informaciją, ją tikrinti, išklausyti įvairias nuomones, pateikti nepriklausomų ekspertų požiūrius, supažindinti su problemų sprendimais, nenukrypti į antraeilius dalykus, būti žingsniu priekyje.

Žurnalo stiprybė – skaitytojai, autoriai, talkininkai, kurie kelia aktualias problemas, siūlo idėjas, rašo straipsnius. Žurnalo ramstis – reklamos užsakovai, kurie yra vienas iš leidinio finansavimo šaltinių, o kartu supažindina su naujausiomis įvairių sričių technologijomis ir tendencijomis. Partnerystė su kai kuriais iš jų tęsiasi nuo pirmųjų leidybos metų. Labai vertiname šiuos santykius ir tikimės toliau juos palaikyti bei plėtoti.

Žurnalo branduolys – redakcijos kolektyvas, kūrybiškai besidarbuojantis prie kas mėnesį gimstančio naujo leidinio. Išleidome jau 300 „Mano ūkio“ numerių, o tai daugiau kaip 25 tūkst. puslapių! Šiandien redakcijoje mūsų dirba trylika.

Branginame ryšį su savo skaitytojais. Kiekvieną laišką ar skambutį su pasiūlymais, patarimais ar padėkos žodžiais priimame kaip svarbų įvertinimą ir pasitikėjimą. Nuorodų į žurnalo straipsnius kaip informacijos šaltinį randame verslo publikacijose, studentų ir mokslininkų darbuose, institucijų ataskaitose ir kt. O apie Šilalės rajono ūkininkų Baublių šeimyną, kurioje sukomplektavusi ir įrišusi visus iki vieno „Mano ūkio“ numerius, rašėme prieš kelerius metus. Yra ir daugiau tokių šeimų – tai liudija, kad spausdintas žodis tebėra svarbus ir reikalingas.

Per 25 metus mūsų šalies agrarinis sektorius gerokai ūgtelėjo ir sustiprėjo, tačiau redakcijos uždavinių arealas nemažėja.

Tariame padėką visiems esamiems ir buvusiems „Mano ūkio“ darbuotojams, autoriams, talkininkams, šviesiai prisimename išėjusius Anapilin. Jų nuveiktų darbų lobyne semiamės išminties ir teisingų sprendimų.

Dėkojame ištikimiems žurnalo skaitytojams, visiems žemdirbiams ir kaimo bendruomenėms, žemdirbių organizacijoms, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos darbuotojams, mokslininkams, žemės ūkio specialistams, agroverslo įmonėms, akademiniam jaunimui. Juk žurnalą kuriame visi drauge!

Viktoras TROFIMIŠINAS, vyriausiasis redaktorius

***

Pradžia priminė avantiūrą

Laima PILIPAVIČIENĖ, pirmoji „Mano ūkio“ vyriausioji redaktorė

1994-aisiais Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius Edvardas Makelis grįžo iš Suomijos su idėja leisti žurnalą. Buvau radijo, o ne spaudos žurnalistė, todėl reikėjo labai daug išsiaiškinti apie leidybą, spaustuves, maketavimą, platinimą ir t. t. Leidiniui teko užsitarnauti vardą tarp ūkininkų ir save pristatyti reklamos užsakovams, kad jie pamatytų, jog čia verta reklamuotis.

Smagu buvo dirbti su pirmaisiais į redakciją atėjusiais žmonėmis: žurnalistėmis Vida Sabaliauskiene ir Vilma Kavaliauskiene, maketuotoju Edvardu Leškevičiumi, fotografu Narcizu Freimanu, tekstų rinkėja Rima Berūkštiene. Teko skubiai ieškoti mums rašančių autorių: prašėme mokslininkų rašyti į leidinį, kurio dar nėra. Tai buvo panašu į avantiūrą, todėl kai kurie žiūrėjo nepatikliai. Tačiau su visais sunkumais greitai susidorojome: pirmas „Mano ūkio“ numeris išėjo 1995- ųjų vasarį.

Pirmaisiais metais žurnalas buvo platinamas nemokamai – apie 10 000 egzempliorių sudėdavome į vokus, ranka užrašydavome ūkininkų adresus ir išsiųsdavome. Juokavome, kad reikėtų dar ir vokų laižytojo etatą įsteigti, nes visas tas grandiozinis darbas trukdavo tris dienas. Antraisiais metais jau paskelbėme prenumeratą. Kai kuriems ūkininkams sunku buvo tai suvokti – sulaukėme skambučių su priekaištais, kodėl staiga už žurnalą reikia mokėti. Metų pradžioje turėjome surinkę vos 1 000 prenumeratorių ir tas nuosmukis labai išgąsdino, tačiau vėliau prenumeratorių sparčiai daugėjo.

Labai gerai prisimenu savo pirmąją klaidą, kai, nuvažiavusi į Žibartonių ŽŪB, parašiau apie ten auginamas Lietuvos palšąsias kiaules, mat taip nugirdau klausydama pokalbio įrašo iš diktofono. Išėjus žurnalui, sulaukiau pasipiktinusio mokslininko iš Gyvulininkystės instituto Jono Algirdo Stikliūno skambučio. Būdama 200 proc. tikra, aš jam ir toliau įrodinėjau, kad Žibartonyse būtent tokios kiaulės auginamos! Žinoma, iš tiesų tai buvo Lietuvos baltosios... Iš tos klaidos pasimokiau, o J. Stikliūnas tapo žurnalo autoriumi ir parašė daug gerų straipsnių.

***

Pokyčiai – sėkmės garantas

Danguolė SKARBALIENĖ, „Mano ūkio“ vyriausioji redaktorė 2000–2019 m.

Konsultavimo tarnyba, steigdama žurnalą „Mano ūkis“, iškėlė tikslą tapti žemės ūkio produkcijos gamybos naujausių technologijų, geriausios patirties, technikos naujovių skleidėju. Didžiąją dalį žurnalo auditorijos sudarė augalininkystės ir gyvulininkystės ūkių savininkai, žemės ūkio specialistai. Vyresnieji žurnalo skaitytojai tikriausiai prisimena pirmuosius nedidelio formato žurnalo numerius. Per 25 metus žurnalo skyriai išliko tie patys, tik gerokai išaugo jų apimtis.

Nepriklausomoje Lietuvoje įkurtas „Mano ūkis“ augo kartu su visa lietuviška žiniasklaida – daugėjo leidinių, gerėjo poligrafinės paslaugos, kūrėsi bendradarbiavimo ryšiai su komercinėmis įmonėmis ir nevalstybinėmis organizacijomis. Kartu besiformuojančioje žiniasklaidos rinkoje daugėjo ir bandymų daryti įtaką medijų turiniui. Žurnalo „Mano ūkis“ redakcija yra viešoji įstaiga ir didžia dalimi tai sudarė sąlygas įgyvendinti laisvo žodžio misiją, laikytis svarbiausių žurnalistikos principų – kurti nepriklausomą žurnalo turinį ir laikytis žurnalistinės etikos standartų.

Bendradarbiavimas su verslo įmonėmis ar valstybinėmis įstaigomis padėjo plėsti specializuotų leidinių („Mano ūkio“ priedų), knygų leidybą bei 2003 metais įsteigti pirmąją šalyje žemės ūkio naujienų interneto svetainę manoūkis.lt. Būtent dėl interneto plėtėsi mūsų skaitytojų auditorija, augo mūsų redakcijos žurnalistų kvalifikacija. Per kelerius metus naujas žiniasklaidos formatas – internetinė žiniasklaida – tapo nepakeičiamu dalyku.

„Mano ūkis“ įkopė į naują etapą – mokslo tyrimai, žemės ūkio specialistų ir konsultantų praktinės rekomendacijos ir pažangiausių mūsų krašto bei užsienio ūkininkų patirtis žemdirbius pasiekia ne tik spaudos leidiniais, bet ir interneto svetainės manoūkis.lt objektyvaus turinio publikacijomis. „Mano ūkio“ kolektyvas išmoko dirbti keliais frontais – ne tik rengti spaudos leidinių turinį, bet ir būti laukiamais kasdienius įvykius ir rūpesčius perprantančiais dalyviais, kurių reportažus, ataskaitas, straipsnius skaito visa Lietuva.

Linkiu sėkmės skaitytojams, redakcijos partneriams ir kolegoms!

***

Specializuota spauda išlieka svarbi

Edvardas MAKELIS, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius

Nors didžioji dalis žemdirbių naudojasi internetu, įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis, spauda tebėra svarbus informacijos ir žinių perdavimo kanalas. Pernai Italijoje vykusioje Europos tęstinio švietimo organizacijos (ESEE) surengtoje konferencijoje, skirtoje žemės ūkio švietimo patirties sklaidai ir perspektyvoms, paskelbti duomenys rodo, kad ūkininkai, ieškodami finansinės ir kitos specialiosios informacijos, susijusios su ūkininkavimu, kelia jai aukštesnius tikslumo, patikimumo reikalavimus ir todėl net 80 proc. jų pirmenybę teikia spaudai.

Taigi teiginys apie spaudos svarbą šiandienos ūkininkui turi rimtą pagrindą. Yra įvairių niuansų, kurie lemia tokį ūkininkų pasirinkimą. Vienas iš jų – trapus internetinės informacijos teisinės atsakomybės reikalas. Spaudoje publikacijų autoriai paprastai nurodomi, redakcijos prisiima redakcinę atsakomybę už publikacijose paskleistą informaciją, o patikrinti internetinę autorystę, užsitikrinti patikimumą ir rengėjų atsakomybę yra sunkiau. Ūkininkai linkę labiau tikėti kanalais, per kuriuos informaciją skleidžia jų organizacijos, ir spauda, susijusia su ūkininkavimu.

Pokyčiai informacinėje erdvėje yra didžiuliai, beveik viskas keliasi į internetą, telefoną, mobiliąsias programėles. Ūkininkui pateikiama informacija netgi personalizuojama, siunčiant tik tai, kas konkrečiai aktualu jo ūkiui pagal specializaciją, regioną ir kt.

Steigdami „Mano ūkio“ redakciją siekėme, kad leidinyje vyrautų dalykinė informacija, nebūtų pigaus politikavimo ir tuščiažodžiavimo, kad informacija būtų aktuali žemdirbiams, pasitarnautų priimant sprendimus. Redakcija garbingai vykdo šią misiją.

O priešaky – nauji darbai. Naujajame ES programavimo periode daug dėmesio bus skiriama žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemos (AKIS) plėtrai. Ši sistema kuriama atsižvelgiant į milžinišką informacijos kiekį, inovacijų gausą, būtinybę supažindinti žemdirbius su naujausiomis technologijomis ir jų taikymo galimybėmis. Šiame kontekste žemdirbiškai žiniasklaidai ir „Mano ūkiui“ teks svarbus vaidmuo. Neabejoju, kad „Mano ūkio“ redakcija panaudos visą sukauptą 25 metų patirtį ir atliks savo funkcijas taip pat gerai, kaip ligi šiol.

***

Pagrindinė kryptis – profesionalumas ir kokybė

Audronė NUGARAITĖ, Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros profesorė

Dviprasmiška šiandienos situacija: informacijos gausybėje jaučiamas didžiulis informacijos badas. Atrodytų, pasiguglinai ir viską žinai. Tačiau nėra taip paprasta, nes paieškos rezultatai priklauso nuo raktinių žodžių ir gali būti skirtingi. Mums reikia patikimo tarpininko, padedančio susigaudyti begaliniame informacijos vandenyne. Profesionalus žurnalistas pagal jam deleguotą tikslą informuoti visuomenę, žino, kokia forma žmogui geriausiai pateikti rūpimą informaciją, kokie aspektai yra svarbiausi.

Kažkada atrodė, kad niekam nebereikės vinilinių plokštelių, tačiau jos gyvuoja. Taip ir su spauda: internetinė žiniasklaida jos nesunaikino. Nors didžioji dalis medijų dabar yra virtualioje erdvėje, bet nemažai yra ir derinančiųjų spausdintą ir virtualų variantus. Spausdintas žodis mus grąžina prie koncentruoto, neišblaškyto skaitymo ir gilesnio teksto suvokimo. Svarbu ir išliekamoji, istorinė vertė – kas surašyta juodu ant balto, jau nepakeisi ir nesunaikinsi.

„Mano ūkis“, būdamas specializuotas žurnalas, vienas pirmųjų šalyje pradėjo leisti teminius priedus „Braškės“, „Bulvės“, „Obelų veislės“ ir kt. Atsirado priedas „Mano gyvenimas“, pasakojantis apie žmonių patirtis, gražias sėkmės istorijas – tai, kas visada įdomu skaitytojams. Didesnių konkurentų beveik neturėjote, galėjote viso to ir nedaryti. Todėl tam tikra prasme tai buvo išankstinis angažavimasis į ateitį.

Žurnalistai išgrynina prioritetus, parodo, kas svarbu šiandien ir kas bus aktualu rytoj. Pasitelkdami mokslininkus, žemės ūkio specialistus, jūs parodote kryptis, kur link eis viena ar kita ūkio šaka. Vienintelė galimybė žurnalui išlikti ir būti reikalingam skaitytojui – būti ir toliau profesionaliam ir kokybiškam leidiniui. Tai ir yra redakcijos sėkmės receptas.