Mano Ūkis 2020/01
Pieno ūkį gelbsti efektyvi gamyba
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Dariaus Ričkaus pieno ūkyje dažnai būna svečių – ūkininkus traukia nauja robotizuota ferma. Pažiūrėti yra į ką: erdvus ir modernus tvartas, patogios guoliavietės, melžimo ir šėrimo robotai, sveikos ir produktyvios karvės. Darbas šeimininką džiugina, tik bėda, kad atlygis už pieną – neteisingas.

Peleniuose (Kelmės r.) ūkininkaujantis Darius Ričkus su žmona Edita prieš pusantrų metų pradėjo naują veiklos etapą, už kurį sulaukė įvertinimo – tapo konkurso „Metų ūkis 2018“ nugalėtojais. Karves iš seno tvarto Kalniškiuose perkėlė į visai naują modernią fermą Peleniuose.

2005-aisiais pradėję kurti pieno ūkį nuo 25 telyčių, Ričkai dabar laiko 100 melžiamų karvių ir dar planuoja bandą didinti. Kalbėdamas apie didžiausią susirūpinimą keliančias pieno kainas, Darius sako, kad ketinimų statyti naują fermą būtų atsisakęs, o pieno ūkį uždaręs, jeigu tokia padėtis būtų buvusi tuomet, kai ryžosi dalyvauti ūkio modernizavimo projekte. Tačiau ferma stovi, karvės laimingos ir produktyvios, o ūkininkai sukasi kaip išmanydami, kad tik uždirbtų būtiniausioms reikmėms.

Robotų nauda akivaizdi

Savanoriškas melžimas, minkštais čiužiniais išklotos patogios guoliavietės, lengvas priėjimas prie pašarų stalo, geras mikroklimatas ir kokybiški pašarai, kuriuos kas tris valandas dalija šėrimo robotas, fermoje skambanti klasikinė muzika – tokios sąlygos sudarytos Ričkų ūkio karvėms, kurios pozuoja prieš fotoobjektyvą tarsi manekenės.

„Mūsų karvės nebijo žmonių, nejaučia streso, niekas jų nėra gainiojęs ar skriaudęs. Tvarte tvyro ramybė, joks traktorius čia nevažiuoja“, – sako Edita. Vienintelis išgyvenimas gyvuliams buvo perėjimas nuo rištinio laikymo prie palaido, tačiau geriau gyventi piendavės įprato greitai. Darius ir Edita – taip pat. Robotizavus fermą darbas tapo lengvesnis, gerokai sumažėjo rankų darbo.

Įdiegus melžimo robotus ir automatinį šėrimą, karvių produktyvumas išaugo. Kai senajame tvarte karvės buvo melžiamos į pieno liniją, jų kasdienis produktyvumas sudarė 24–26 kg, metinis – apie 8 t pieno. Pasikeitus melžimo ir šėrimo technologijoms, 4,2 proc. riebumo ir 3,5 proc. baltymingumo pieno kiekis padidėjo iki 35–36 kg/d. Vidutinis metinis primilžis iš vienos karvės išaugo iki 11 tonų.

Automatinė šėrimo sistema labai sumažino pašarų nuostolius – jų suvartojimas siekia 98 proc. Tai turi reikšmingos įtakos produktyvumui, skatina karves dažnai eiti melžtis. Vidutiniškai viena karvė per dieną melžiama 3,2 karto (didžiausias galimas vidurkis yra 3,9 karto).

Srutos – dar viena nauda, kurią duoda nauja ferma. Jos subėga į rezervuarą ir naudojamos laukams tręšti. Darius svarsto, kad mineralinių trąšų netrukus gali visai nebereikėti ar bent jau reikės daug mažiau. Aišku, kainuoja samdyti srutvežį, tačiau ir nauda dirvožemiui didelė.

Sudaryti šėrimo racionus ūkininkams padeda specialistas. Darius ir Edita dirba apie 160 ha, augina kukurūzus silosui ir pašarines žoles šienainiui. Šiaudus mainais už srutas gauna iš kitų ūkininkų. Perka rapsų išspaudas, kombinuotuosius pašarus atsiveža iš Lenkijos. Žolinių pašarų ruošimo techniką turi savo, o kukurūzų smulkintuvą nuomoja. Nuolat kontroliuoja pašarų kokybę – juos tiria Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos mobili laboratorija.

Pašarinėse žolėse dominuoja liucernos, nes jos atsparesnės sausroms. Šiemet, nepaisant nepalankių gamtos sąlygų, žolės derlius buvo pakankamas. Darius neabejoja, kad įtakos tam turėjo laistymas srutomis pavasarį, naudojant jų įterpimo technologiją.

Žemės šiuose kraštuose nederlingos, nors šio statuso Ričkų dirbami laukai jau neteko. Žemės našumo balas svyruoja nuo 18 iki 32, vyrauja smėlis, tad ūkininkai labai stebisi, kad tokios žemės staiga tapo derlingos.

Neliko daugelio karvių problemų

Robotus Darius rinkosi labai kruopščiai – peržiūrėjo visų Lietuvoje dirbančių firmų technologijas, važiavo į Nyderlandus, Vokietiją, Švediją. Pasirinkimą lėmė tai, kad robotus siūlanti bendrovė turi sutartį su statybos įmone, kuri pastatė ir fermą, pritaikiusi ją automatinėms sistemoms. „Dirbame beveik pusantrų metų ir tikrai nenusivylėme“, – sako Darius. Karvės greitai ir lengvai prisitaikė ir prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Tik kelias reikėjo paraginti eiti į robotizuotą melžyklą, bet ir tos greitai įprato. Įdomiausia, kad nė vienos karvės nereikėjo brokuoti kaip netinkančios melžti robotu.

Ūkininkai buvo pratinami prie minties, kad pradžia ir jiems patiems bus labai sunki, bet, sako, net nepajutę, kaip praėjo pirma diena. „Robotų labai reikėjo ir dėl gerų darbuotojų trūkumo – tai buvo nuolatinis mūsų galvos skausmas. Galbūt todėl, kad tos ilgai varginusios problemos neliko, mums pereinamasis laikotarpis nebuvo sunkus“, – svarsto Edita.

Du robotai gali aptarnauti iki 130 karvių, atsižvelgiant į produktyvumą. Naujasis tvartas ir pritaikytas tokiam piendavių skaičiui (dar yra 5 vietos rujojančioms karvėms), tad ūkininkai plės bandą.

Fermoje sumontuota klimato kontrolės sistema, ventiliacijai naudojant pripučiamas užuolaidas, kaminėlius ir ventiliatorius. Įrengta meteorologinė stotelė, pagal kurią reguliuojasi ventiliatoriaus sukimosi greitis. Tokio tipo Kanadoje gamintas ventiliatorius su ilgais besisukančiais sparnais yra pirmas Lietuvoje, o Darius, pasirodo, neabejingas naujovėms. „Žiemą fermoje kondensatas visai nesusidarė. Vasarą, lauke tvyrant 32 laipsnių karščiui, fermoje temperatūra buvo 25 laipsniai, o jutiminė – dar mažesnė. Tai tikrai gera technologija“, – šia investicija patenkintas Darius.

Karvių sveikatingumas, pasikeitus laikymo sąlygoms, pagerėjo. Anksčiau rūpesčių kėlė bursitas, bet šios problemos naujoje fermoje neliko. Mastitų pasitaiko, bet, pakeitus kelis raciono ingredientus, ligos atvejų sumažėjo. „Mastitas, ketozė, acidozė – šios karvių ligos visada greta ir tik laukia, kol padarysi klaidą“, – linksi galva Darius.

Fizinio darbo ūkyje sumažėjo, tačiau liko kasdienis karvių stebėjimas ir kiti darbai. Darius kas vakarą įnikęs į planšetės ekraną analizuoja roboto duomenis. „Tai labai svarbus, kartu ir įdomus darbas, – šypsosi Darius. – Kasdien matau pieno baltymų ir riebalų kiekį, karvės sveikatingumą, aktyvumą, kiek pieno primelžta iš kiekvienos karvės, kiek kartų ji ėjo į robotą ir dar daugybę duomenų – tik netingėk žiūrėti, analizuoti ir greitai reaguoti.“

Genetika – bandos pamatas

Bandoje anksčiau buvo įvairių veislių karvių, dabar visos holšteinizuojamos, perspektyviausios piendavės sėklinamos seksuota sperma. Bandoje buvo juodmargių, žalųjų, išvaizda išsiskiria trispalvės Normandijos veislės karvės – kažkada bandą paįvairino, žalmarges apsėklinę šios pieningos veislės bulių sperma. „Norėjome pažiūrėti, kokios bus karvės, jų pienas ypač tinka sūrių gamybai. Tačiau daugiau eksperimentų nedarome. Renkamės tik holšteinų spermą pagal tai, kokių požymių reikia karvei – dažniausiai atsižvelgiame į sveikatingumą, veršiavimosi lengvumą, kojas, tešmenį, kad tiktų robotui“, – sako Darius.

Ūkininkas stengiasi nuolat gerinti bandą, nes supranta genetikos reikšmę šiuolaikiniam pieno ūkiui. Tikisi, kad greitai turės galimybę gyvuliams atlikti ir genomo tyrimus, kurie Vakarų pasaulyje jau tapo būtinybe.

Pagal roboto duomenis karvių apsivaisinimo koeficientas 1,5 – tai labai geras rodiklis. Gerai apsivaisina net ir pačios produktyviausios, po 12–14 t pieno duodančios karvės. „Problemines karves ultragarsu tikrino LŽŪKT specialistas Vytas Gudaitis, išaiškinęs neapsivaisinimo priežastis. Tokių net nebesėkliname“, – D. Ričkus greitai priima sprendimus.

Laktacijų skaičius labai įvairus. Edita rodo karvę, vardu Fėja – ji gyvena jau 8 laktacijas. Tačiau pasitaiko, kad ir po pirmos laktacijos gyvulį tenka išbrokuoti.

Tinkama genetika padeda išvengti ir sunkaus veršiavimosi – jų pasitaiko vienas ar du per metus, šiemet kartą teko atlikti cezario pjūvį. Visos telyčios lieka bandos pakaitai, o vyriškos lyties veršeliai parduodami.

Veršeliams girdyti prieš 5 metus įdiegta automatinė sistema, tai irgi turėjo įtakos jų sveikatingumui, praradimų pasitaiko itin retai. Darius pasakoja, kad dvi pirmąsias savaites veršelius individualiuose gardeliuose girdo pienu, nes jis pigesnis negu pakaitalai, po to jie perkeliami į grupinius gardelius, kur įdiegta „dirbtinė mama“. Paaugusius veršelius taip pat papildomai pagirdo ir pienu. „Nors pienas pigesnis už pakaitalus, bet su juo veršeliai auga geriau“, – įsitikinęs ūkininkas.

Kartais aplanko abejonės

Dairytis į robotus Darius pradėjo dar 2007-aisiais, vos tik apie juos išgirdęs. Jeigu ne krizė, gali būti, kad jau 2009 m. būtų ryžęsis juos diegti. Ekonominė situacija tuomet sustabdė, o dabar to padaryti nespėjo.

„Modernizaciją pradėjome, kai už pieną gaudavome 30 ct/l, o baigėme gaudami 23 ct/l. Kol kas ūkio gyvybingumą palaiko gerokai padidėjęs gamybos efektyvumas ir pieno kiekis – per dieną ūkyje primelžiama po 3 t pieno. Finansinė padėtis labai smukdo, gerai, kad bankas žiūri geranoriškai ir, esant reikalui, atideda mokėjimus. Visi laukiame, gal bus geriau, gal pakils pieno kaina. Tik jos ir trūksta“, – atsidūsta ūkininkas. Edita pasvarsto, ar vertėjo investuoti, nes dabar uždirba tik „pieninei ir bankui, bet ne sau.“

Gyvulininkystės renginiuose ūkininkai dažnai raginami modernizuoti ūkius, efektyvinti gamybą, nes tai esą vienintelis kelias išlikti. Tačiau ar tokios investicijos pieno sektoriaus sunkmečiu geras sprendimas, D. Ričkus vienareikšmio atsakymo neturi. Jis svarsto, kad ūkio modernizavimas karvių gerovei, produktyvumui ir pieno kokybei padarė labai didelę įtaką. Sutaupyta atlyginimams – vietoje 6–7 ūkyje samdytų darbuotojų dabar pakanka dviejų. Šiuo atžvilgiu gamybos savikaina sumažėjo. Bet ar padidėjęs pieno kiekis ir mažesnė atlyginimų bazė atsveria investicijas ir mokamas palūkanas bankui, ypač sumažėjus pieno kainai, kol kas sunku pasakyti.

„Aišku viena – jeigu būtų mokama teisinga kaina už pieną, jokių abejonių nebūtų“, – sako Darius ir stebisi, kad, esant dideliam žaliavinio pieno poreikiui, jo supirkimo kaina visai nekyla. Jis kelia prielaidą, kad perdirbėjai gali būti susitarę.

„Pieno sektorius perspektyvus Vokietijoje, Nyderlanduose, kitose Vakarų Europos šalyse, bet Lietuvoje jis žlugdomas. Manau, valstybė turi rasti kažkokius svertus pieninėms, kurios naudojasi ES parama, kad apribotų galimybes pirkti pieną kitose šalyse ir kartu neengtų savų ūkininkų. ES parama turbūt vienintelė vieta, kur būtų galima įdėti saugiklį. Reikia tik noro ir politinės valios“, – nuomonę išsakė ūkininkas, aktyviai dalyvavęs protesto akcijoje gruodį ir savo laukuose sukalęs žalią kryžių.

Gyvenimas išmokė nepasiduoti

Darius džiaugiasi, kad yra jau antros kartos ūkininkas. Didelė laimė dirbti žemę, kurią ne taip seniai dar puoselėjo jo tėvai. Iš Naujosios Akmenės kilusi Edita taip pat čia jaučiasi sava – tai ir jos tėvelio gimtinė. Nemažai metų Darius dirbo kartu su tėvais. Buvo linkęs prie technikos, ruošė pašarus, žinoma, tekdavo ir gyvuliais rūpintis. Nors matė patį sunkiausią ūkių kūrimosi etapą panaikinus kolūkius, jo tai neišgąsdino. Tik sustiprino norą dirbti, siekti pažangos.

Atėjus laikui ūkininkauti savarankiškai, tėvai padėjo ir padovanojo 25 telyčias. Postūmį kurti ūkį davė ES parama. Pirmą projektą jaunųjų ūkininkų įsikūrimui Darius parašė pagal SAPARD programą, vėliau dar pasinaudojo šio laikotarpio parama ūkiui modernizuoti. Tai buvo gera galimybė įsigyti būtiną techniką. Darius labiausiai džiaugėsi supaprastintąja ES parama, kuria buvo nesunku pasinaudoti ir kuri buvo labai naudinga visiems ūkininkams. Penkis iš 6 projektų ES paramai gauti jam parengė LŽŪKT specialistai.

Nelengvai Ričkai išgyveno ir 2008-ųjų krizę, nes tuo metu taip pat vykdė projektą. „Kai tik pradedame projektus, taip ir krizė. Turbūt dėl to, kad neatsipalaiduotume“, – humoro jausmo nepraranda Darius.

Visai rimtai sako, kad esant litui gyvenimas buvo stabilesnis, o įvedus eurą ūkio finansinė padėtis kasmet pradėjo eiti žemyn. „Pajamos mažėjo, išlaidos didėjo. Viskas brango ne procentais, o kartais. Darbuotojams atlyginimai didėjo – kiek mokėjome litais, tiek dabar eurais. Ir tik pieno kaina liko tokia pati, kokią gaudavome litais“, – nusivylimą išreiškia ūkininkas.

Šeima gyvena Dariaus tėvų name. „Tėvai namą pasistatė baigę ūkininkauti, tad mums paliko savo senąjį. Gal ir mes įkurtuves švęsime išėję į pensiją, o dabar džiaugiamės, kad puikius namus pastatėme karvėms“, – Edita ir Darius saugo pozityvų požiūrį ir viliasi išgyventi dar vieną krizę, tiksliau – užsitęsusį pieno sektoriaus sunkmetį.

Draugai juos išmokė džiaugtis kitais dalykais, pažvelgti į gyvenimą iš kitos pusės – sako, jeigu gyvenimas eina priekyje, tai reikia žiūrėti į jį iš galo. „Blogais laikais atsiranda žmonių, kurie padeda, arba išeitį randame patys. Nepasiduodame“, – sako koja kojon žengiantys sutuoktiniai.

Didžiausia atsvara sunkumams – vaikai. Dukra Gabrielė šiemet baigs tarptautinio verslo ir komunikacijos studijas, sūnus Dovidas – pirmakursis, būsimasis logistikos specialistas. Apie ateitį ūkyje jie kol kas nekalba, o tėvai nespaudžia. Kol jauni, tegul ieško savo gyvenimo kelio ir, kas žino, gal jis kada parves į ūkį. Kita vertus, Edita ir Darius net nežino, ar savo vaikams norėtų tokios sunkios dalios – ne paties darbo su gyvuliais, o nestabilumo ir tvyrančios neteisybės.

Bet optimizmo neprarandantys ūkininkai vis dar tiki, kad teisybė triumfuos, už sąžiningą darbą bus sąžiningai atlyginama. Jie to nusipelnė. Ir kai sukurs šeimos herbą, iškels jį su vėliava virš ūkio – vardan visko, dėl ko stengiasi.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai