23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/01
Lapinės cikorijos
  • Dr. Sofija JANKAUSKIENĖ
  • Mano ūkis

Šis augalas vadinamas įvairiai: cikorijos, lapinės, plačialapės ar pašarinės cikorijos, paprastosios ar šakniavaisinės trūkažolės, o lotyniškai – Cichorium intybus L. Jos puikiai tinka ir maistui, ir galvijų, avių, ožkų ar elnių pašarui.

Negūžinio tipo plačialapės cikorijos gerai žinomos Italijoje, JAV. Jos kilusios iš šiaurinės Italijos Veneto regiono, kur klimatas šaltesnis, todėl atsparios šalčiams. Dažnai vadinamos Italijos kiaulpienėmis.

Negūžinių cikorijų veislės labai populiarios Europoje, dažniausiai auginamos namų ūkiuose. Kartūs lapai naudojami maistui kaip salotos, pakepinti arba troškinti žalumynai ir padažai arba kaip pašaras atrajojantiems galvijams ir naminiams elniams, turi antihelmintinį (nuo kirmėlių) poveikį.

Lapinės cikorijos neformuoja gūžių, o užaugina pavienius lapus (kaip kiaulpienės). Lapai kartūs, savotiško specifinio skonio. Lietuvoje labiau žinomos laukinės cikorijos, dažnai mėlynai žydinčios mūsų pakelėse ir užauginančios menką lapiją, arba gūžinės cikorijos, kurių į gūžes susuktus lapus naudojame salotoms.

Vertingas pašarinis augalas

Cikorijos – dvimečiai ar daugiamečiai gerai virškinami augalai. Sausųjų medžiagų (SM) sukaupia 8–19 proc., galimas sausųjų medžiagų derlius auginant mišiniuose – 15–16 t/ha per metus. Minimalus nuganymo aukštis – 5–10 cm. Pavasarį per dieną gali užaugti apie 35–70 kg SM/ ha, vasarą per dieną gali užaugti apie 60–70 kg SM/ha, rudeniop augimas sulėtėja – per dieną gali užaugti apie 20–45 kg SM/ha. Metabolinės energijos – 11,5–13 MJ/kg SM, žalių proteinų – 20–26 proc. SM, ląstelienos – 20–30, tirpių cukrų ir krakmolo – 10–22 proc. SM.

Viena iš populiarių plačialapių cikorijų veislių – Spadona. Šis augalas ilgais plonais, tamsiai žaliais lapais, specifinio cikorijos skonio, ir trumpu šviesiai žaliu stiebu. Lapai tinkamiausi, kol jauni ir švieži. Subrendę jie yra stipresnio kvapo ir prastesnės tekstūros. Tinkamai auginant, cikorijų lapija prilygsta liucernų maistinei vertei. Atsižvelgiant į augimo tarpsnį ir dirvožemio derlumą, žalių baltymų kiekis pašare svyruoja nuo 10 iki 32 proc. Tačiau dėl kartaus skonio gyvuliai kartais jas ėda nenoriai.

Melžiamos karvės cikorijų turėtų ėsti 2 val. iki melžimo, nes specifinės medžiagos (sesquiterpene lactone) gali gadinti pieno skonį. Lapinės cikorijos karvių racione turėtų sudaryti iki 20 proc. (3–4 kg SM/karvei), prie šio pašaro karvės turi priprasti. Šimtui karvių galima būtų pasėti 6–8 ha lapinių cikorijų.

Auginimo agrotechnika

Cikorijos gerai auga kalkingose dirvose, pH turėtų būti per 5,5 (optimalus pH 6,5–7, nors kituose šaltiniuose rašoma, kad 5,6–6,2). Vengti fosforo turtingų dirvų, nes fosforas skatina trūkažolių žydėjimą. Auginama nepiktžolėtose dirvose, tolerantiška kenkėjams ir ligoms, tankaus pasėlio lapija gali kiek stelbti piktžoles. Mėgsta saulėtas vietas. Dauginamos sėklomis, kurios gali būti sėjamos anksti pavasarį (po šalnų pavojaus). Sėklos smulkios, viename grame būna 600–800 sėklų. Geriausia sėti, kai dirva sušyla iki 12 °C. Prieš sėją galima patręšti N 35 kg/ha. Sėjant vėliau, iki rugpjūčio pradžios, iki žiemojimo turi spėti užauginti šaknį. Jei pasėjama vėlai, sėjos metais lapinių cikorijų pasėlyje neganoma.

Rekomenduojama sėjos norma: 4–5–8 kg/ha. Sėklos įterpiamos negiliai, 0,5–1,0–1,5 cm gylyje. Mišiniuose jų naudojama apie 2–2,5 kg/ha su 2/3 kitų sėjamų žolių sėklos normos. Galimas variantas – 4–6 kg/ha lapinių cikorijų ir 3 kg/ha baltųjų dobilų. Spadona cikorijų galima pridėti į ganyklinius pupinių-miglinių žolių mišinius – 1–4 kg/ha.

Sėjama 15–22–30 cm tarpueiliais, tarp augalų – 7–15–20–30 cm. Sudygsta per 10–12 dienų (kartais dygsta iki 14 dienų). Dėl ilgų šaknų yra atsparios sausroms, tad ir sausringu laikotarpiu augina lapų derlių. Lapija užauga 15–35 cm aukščio. Galima pjauti, kai užauga bent iki 15–20 cm aukščio.

Geriausia auginti mišinius

Ganyti galima pradėti, kai augalai turi bent 7 lapelius. Paprastai tai būna apie 8 savaitės po pavasarinės sėjos, kai gerai išsivysto šaknis, kad augalas toliau augtų, arba kitais augimo metais – po 3–4 savaičių pradėjus cikorijoms augti. Tada cikorijų lapai būna apie 25–35 cm aukščio. Po nuganymo pasėlis turėtų likti minimalaus 5–10 cm aukščio. Pirmais metais pradedama ganyti, kai cikorijų lapai yra 25–35 cm aukščio, antrais – kai 25 cm.

Siūloma lapines cikorijas sėti ne vienas, o mišiniuose su pupinėmis arba vienmetėmis ar daugiametėmis miglinėmis žolėmis (pavyzdžiui, 2,2 kg/ha cikorijų, 5,6 kg/ha baltųjų dobilų ir 22,5 kg/ha daugiamečių svidrių). Auginant su pupinėmis (dobilais ar liucernomis), cikorijų nereikia tręšti azotu. Cikorijų lapų derlių lemia tręšimas azotu. Po nuganymo trūkažoles reikėtų patręšti 30–60 kg/ha azoto, kitas ganymas būtų po 3 savaičių nuo patręšimo. Ganant ganyklose, kur lapinės cikorijos sėtos su baltaisiais ar raudonaisiais dobilais, būtina stebėti, kad karvės nepersiėstų ir jų neišpūstų.

Lapinės cikorijos per metus gali išauginti iki 11,1–14,8 t/ha SM pašarų ruošimui. Jų lapų virškinamumas yra labai didelis – net 90–95 proc., ląstelienos turi mažai, daug energijos ir baltymų, įvairių mineralinių medžiagų (P, K, S, Ca, Na, Zn, Cu, B).

Derlius priklauso nuo daugelio augimo sąlygų. To paties aukščio (25 cm) tankesnio (apie 140 augalų/m2) pirmamečio grynų lapinių cikorijų pasėlio SM derlius prieš ganymą buvo 2,7 t/ha, o retesnio (apie 55 augalai/m2) – 2,0 t/ha.

Pašarinę vertę galima išlaikyti iki 7 metų

Pavasarį lapinių cikorijų ar jų mišinių pasėlius reikėtų ganyti ir neleisti susiformuoti žiedynui. Jei žolė nenuganoma ir ruošiasi formuotis žiedynai, pasėlį reikia nupjauti. Taip pat prižiūrima ir tolesnio augimo metu. Jei pasėlis pradės žydėti, augalai susilpnės, praras savo pašarinę vertę (kol bus pašalinti stiebai).

Antrų metų minimalus pasėlio tankis turėtų būti 30 augalų/m2, norint gauti 10–12 t/ha SM per metus sausosios medžiagos derlių. Neauginti ilgesnių negu 25 cm lapų, nes tada lapinės cikorijos pradės kaupti medžiagas žydėjimui ir greičiau formuoti stiebus-žiedynus. Vengti visiško nuganymo, kad šaknys ir skrotelės išliktų nesutryptos, gyvybingos.

Sistemingai prižiūrint pašarinių trūkažolių pasėlį (ganant ir nupjaunant), jo pašarinę vertę galima išlaikyti iki septynerių metų. Dažniausiai auginama 3–5 metus (1–2 metus ganant ištisai kasdien). Senėjant, lapinių cikorijų, kaip ir liucernų, pasėlis retėja, derlingumas mažėja. Jei 1 m2 lieka 5 augalai, toks pasėlis nebenašus, naikintinas. Gali būti pažeidžiama šaknų ligų sukėlėjų. Norint gauti gerą biomasės derlių, lapines cikorijas reikėtų tręšti azoto ir kitomis trąšomis. Tręšimas panašus kaip daugiamečių svidrių ganyklų.

Jei lapinės cikorijos sėjamos ir auginamos vienos, jas geriau nuganyti, šienui nelabai tinka.

Skanu ir naudinga

Maistui lapinės cikorijos gali būti naudojamos tiek žalios (neapdorotos), tiek įvairiai pagamintos. Lapai naudojami salotoms su kitais komponentais. Ypač gardūs cikorijų lapai ankstyvą pavasarį, kol dar nebūna šiurkštūs. Jie yra puikus vitaminų B, C ir K šaltinis, turi kalio, cholino, inulino, nedidelį kiekį kalcio, geležies ir magnio. Lapus galima pakepinti arba dėti į sriubas, troškinius ir padažus. Blanširuoti prieš vartojimą lapai būna ne tokie kartūs, jie dera su sūriais, granatų sėklomis, citrusiniais vaisiais, alyvuogių aliejumi, balzaminiu actu, persimonais, skrudintomis karijomis, šonine. Cikorijų lapai geriausiai laikosi įvynioti į maistinę plėvelę ir padėti šaltai; suvartoti reikėtų per savaitę.

Liaudies medicinoje naudojamos cikorijų šaknys ir žiedai. Žieduose susikaupia cikorino, flavonoidų ir kitų naudingų medžiagų. Cikorijų žiedų įmaišoma į vaisių ir uogų arbatas.

Šaknys kepamos ar verdamos. Šviežių trūkažolių šaknų valgytojai tvirtina, kad jų skonis primena pastarnokus. Cikorijų šaknų patariama valgyti sergantiesiems cukralige, nes šaknyse yra daug inulino. Yra ir kitų vertingų medžiagų: sacharidų, inulino, fruktozės, glikozido intibino (nuo šių medžiagų šaknys būna karčios). Dar yra pektinų, vitaminų C, B1, E, cholino, sakų, riebalų, baltymų, gleivių, mineralinių medžiagų, organinių rūgščių. Iš sudžiovintų ir sumaltų cikorijų šaknų daromas kavos pakaitalas, tik reikėtų žinoti, kad senesnės negu 2 metų šaknys būna labai karčios.

Lapinės cikorijos gerina dirvožemį, „perkeldamos“ maistines medžiagas iš gilesnių į aukštesnius dirvožemio sluoksnius. Taip pat šie augalai mobilizuoja fosforą iš kitiems augalams neprieinamų dirvožemio junginių.