Net ir šiais laikais, kai informacijos gausa tiesiog stulbina, žemdirbiai labai vertina gyvą ryšį su konsultantais ir galimybę gauti profesionalų patarimą konkrečiai problemai išspręsti. Tuo ne kartą įsitikino Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės konsultantas Tomas LUOTĖ, dirbantis su Žemaitijos regiono ūkininkais.

Ar lengva jaunam specialistui pelnyti žemdirbių pasitikėjimą?

Esu kilęs iš Plungės, su žemės ūkiu neturėjau nieko bendro. Traukė studijuoti tai, kas susiję su gamta, tad rinkausi tarp miškininkystės, aplinkosaugos ir agronomijos. Pasirinkau pastarąją ir tuo džiaugiuosi. Baigiasi šeštas sezonas, kai dirbu žemės ūkyje, mat pradėjau darbuotis dar studijuodamas.

Iš pradžių dirbau vienoje iš agroverslo įmonių Žemaitijos regione. Konsultavimo tarnyboje dirbu trečius metus. Esu įsitikinęs, kad pelnyti žmonių pasitikėjimą galima tik nenutrūkstamo ryšio palaikymu ir nešališkumu. Turime būti dešinioji ūkininko ranka – reikalingi ir patikimi. Žinoma, tam reikia laiko – tikrai ne vienų metų.

Smagiausia, kad dirbdamas LŽŪKT galiu būti visiškai nešališkas ir nuo nieko nepriklausomas, nesu susijęs su jokiais produktais. Mes neprekiaujame produktais, todėl galime patarti žemdirbiams, remdamiesi mokslininkų tyrimais ir rekomendacijomis, o ne siedami patarimus su konkrečių gamintojų produkcija. Pasitikėjimas atsiranda po truputį, tikrai ne iš karto. Reikia, kad patarimai duotų realų rezultatą – tada žemdirbys pradeda tikėti konsultantu.

Besimokydamas įgijau daug vertingų žinių, tačiau pradėjęs dirbti gavau, ko gero, dar naudingesnės informacijos, nes pamačiau realią žemės ūkio situaciją. Daug gaunu ir iš bendravimo su klientais – žemdirbiai yra geriausi mano mokytojai, nes jie turi labai daug praktinių žinių.

Kas svarbiausia bendraujant su klientais?

Pradžioje buvo nelengva. Darydavau, ko gero, tipišką pradedančiųjų jaunų darbuotojų klaidą: atvažiuodavau pas ūkininką, kuris ūkininkauja jau maždaug tiek metų, kokio amžiaus esu aš pats, ir puldavau aiškinti, kad reikia dirbti pagal naujausias technologijas. Piršdavau inovacijas nė neišklausęs, kaip ūkininkas dirba, kokias technologijas taiko, kokios patirties turi. Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodžiau ūkininkų akimis... Gal todėl ne kartą teko pajusti skeptišką jų požiūrį.

Suvokiau, kad labai svarbu pirmiausia išklausyti ūkininką, įsigilinti į jo problemas, išklausinėti visko, o išsikalbėdamas žmogus dažniausiai pats ir atsako į visus probleminius klausimus. Išmokau nebrukti savo nuomonės, o diskutuoti ir aiškintis, padėti žmogui pačiam rasti atsakymus į savo klausimus. Nereikia bandyti žūtbūt perkalbėti žemdirbius, visų pirma reikia juos išklausyti.

Dirbdamas supratau, kad žemės ūkyje du kart du ne visada yra keturi – gali būti ir trys, ir penki. Kitaip tariant, nėra vieno teisingo atsakymo, kuris duotų laukiamą rezultatą. Agronomija nėra tikslusis mokslas, nes čia veikia labai daug nuolat kintančių veiksnių. Tarkime, neužtenka vien pasakyti, kiek ir kuo tręšti. Būtina nuolat stebėti pasėlių būklę per vegetaciją ir lanksčiai reaguoti į pasikeitusias sąlygas.

Dažniausiai į konsultantus žemdirbiai kreipiasi tada, kai juos priverčia aplinkybės ar prispaudžia problemos. Svarbu nepalikti žmogaus be atsakymo. Jei tą dieną nežinau, tai taip ir sakau, bet grįžęs iš ūkio būtinai išsiaiškinu ir žmogui kitą kartą viską susakau. Visko juk neįmanoma žinoti, tik nereikia bijoti to pripažinti.

Kokie didžiausi šiandienos iššūkiai agronomijoje?

Dabar juntamas ryškus perėjimas į skaitmeninimą. Nauja technika suteikia ūkininkams naujų galimybių. Darbinius procesus galima sekti per kompiuterį, atsiranda galimybė bendrauti, keistis informacija nuotoliniu būdu. Daugelis mūsų paslaugų taip pat keliasi į elektroninę erdvę. Pavyzdžiui, kiekvienam ūkininkui labai naudinga Integruotos augalų apsaugos informavimo, konsultavimo ir mokymų sistema IKMIS, leidžianti priimti tikslius augalų apsaugos produktų naudojimo sprendimus.

Plintant tiksliojo ūkininkavimo technologijoms, būtina turėti kuo daugiau tikslių duomenų, todėl labai populiarėja mūsų teikiama dirvožemio tyrimų paslauga. Dabar žemdirbiai tikrai daug dėmesio skiria dirvožemio kokybei gerinti, subalansuoja tręšimą, įvairina sėjomainą. Savo ruožtu visada stengiuosi ūkininkams ne tik atiduoti surašytus dirvos ėminių tyrimų skaičiukus, bet ir išaiškinti, ką jie rodo. Gerai, kad Žemaitijoje dar daug ūkių laiko gyvulius – tai savaime lemia įvairesnę sėjomainą, laukai gauna organinių trąšų. Gal todėl ir humuso kiekis, palyginti su kitais šalies regionais, čia didesnis.

Daugiausia dirbu Vakarų Lietuvos regione ir čia ryški problema – dirvų rūgštėjimas. Rūgšti dirvožemio reakcija riboja augalų maisto elementų pasisavinimą ir derlingumą. Ribotas maisto medžiagų pasisavinimas didina augalų auginimo savikainą, mažina ekonominį augalininkystės efektyvumą ir gyvybingumą.

Dirvožemio kalkinimas – pagrindinė jo derlumo didinimo priemonė rūgščiuose dirvožemiuose. Vienas Plungės rajono žemdirbys darė eksperimentą – rūgščią dirvą tik pakalkino, bet nebėrė jokių trąšų. Tyrimai parodė, kad, pasikeitus dirvožemio pH, savaime padaugėjo maisto medžiagų – jos tiesiog išsilaisvino iš buvusių nejudrių formų.

Dalyvaujame projekte ,,Rūgščių dirvožemių derlumo gerinimas efektyvesniam maisto medžiagų prieinamumui ir augalininkystės produkcijos savikainos pokyčiui“, kuris tęsis iki 2021 m. gruodžio. Kartu su šešiais Vakarų Lietuvos ūkininkais esame sukūrę pasidalijimo patirtimi grupę. Ištyrėme dirvožemius, paskui kalkinome juos ir stebime rezultatus. Labai džiaugiuosi, kad pavyko suburti šaunių ūkininkų grupę (po tris iš Plungės ir Kretingos r.), visi jie atvirai dalijasi patirtimi. Ir man pačiam labai įdomu, ruošiame vaizdo reportažus, kur aptariame situaciją laukuose.

Pastaruoju metu padažnėjo dirvų tręšimo dumblu, pelenais. Tai daryti reikia atsargiai – pirmiausia būtina išsiaiškinti minėtų medžiagų kokybinę sudėtį, kad dirvos neužterštume sunkiaisiais metalais.

Kokių konsultanto žinių labiausia reikia žemdirbiams ir kaip pavyksta išlaikyti reikalingą kompetenciją?

Laikas taip greitai bėga. Atrodo, ką tik pradėjau čia dirbti, bet jau labai daug kas pasikeitė, atsirado naujų darbų ir užduočių. Pagrindinė mano darbo vieta yra Kretingos biure, bet nemažai laiko praleidžiu ir Rietave. Mano darbas palyginti mobilus, nes imdamas dirvožemio ėminius daug važinėju ir po kitus Žemaitijos regionus.

Neslėpsiu, man sunkiausia darbo dalis – sėdėti ir pildyti žurnalus. Kur kas smagiau važiuoti per laukus, bendrauti su žmonėmis. Konsultantai atlieka labai daug dokumentinio darbo, žino visus naujus reikalavimus, besikeičiančias taisykles, o žemdirbiams per darbus dažnai tiesiog nelieka laiko sekti visus pokyčius.

Klientų sparčiai daugėja, dirbu su labai įvairiais žemdirbiais ir vargu ar būtų įmanoma apibrėžti vidutinį klientą – visi labai skirtingi. Žemaitijoje ryški tendencija, kad žemdirbiai stebi vadinamuosius VIP ūkininkus ir ima iš jų pavyzdį: jei jau VIP‘as taip daro, tai tada tikrai taip ir reikia daryti.

Šiuo metu žemės ūkyje pastebima kartų kaita, todėl daug klientų yra jauni žmonės, mano bendraamžiai. Jie labai daug žino, ir mums, konsultantams, tenka nuolat mokytis, kad eitume į priekį, neatsiliktume. Turime būti bent vienu žingsniu priekyje, kitaip sunku tikėtis, kad būsime žemdirbiams reikalingi.

Kai dirbau privačioje įmonėje, vienas tuometinis kolega davė gerą patarimą: bent 15 minučių kasdien skirti agronominėms žinioms atnaujinti. Stengiuosi to nepamiršti. Žinių ieškau knygose, internete, seminaruose, lauko dienose. Daug vertingų patarimų gaunu ir iš kolegų, ypač seniau dirbančių Konsultavimo tarnyboje. Tarp jų yra tikrų „agronomijos vilkų“, į kuriuos bet kada galiu kreiptis ir gauti tikslų atsakymą. Nebijome pasiginčyti, padiskutuoti, atvirai pasikalbėti. Visų tikslas vienas – teikti kuo profesionalesnes konsultacijas žemdirbiams.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės darbuose!