Vaikai stiklo bombomis dabina Kūčių dieną parneštą eglutę, moterys virtuvėje sukasi lyg pašėlusios – čia kvepia silke, stingsta galaretos, nuo mažųjų kelioms valandoms dar slepiami medauninkai... Visą mėnesį miestiečius krėtęs kalėdinis drugys nuslopsta tik susėdus prie Kūčių stalo, bet negali sakyti, kad Kaune staiga ima karaliauti ramybė – pirmą Kalėdų dieną prasidėjęs vizitavimas įsisiūbuoja, o kone iki pat Užgavėnių to meto inteligentija sukasi pokyliuose ir labdaros baliuose.

Ką valgydavo ir kaip švęsdavo, anot tuometės spaudos, kalėdinio ūpo pagauti Kauno inteligentai ir Prezidento šeima, pasakoja Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė-Plentienė.

Šeimos Kūčias vainikuodavo desertas

Antanas ir Sofija Smetonos Kūčias, kaip ir daugelis dabar, švęsdavo su šeimos nariais. Tradicijos nesiskyrė nuo kitų tuomečio Kauno inteligentų: vakare visa šeima sėsdavo prie balta staltiese dengto šventinio stalo, po staltiese buvo klojama šieno.

Kartu su Prezidento šeima Kūčias valgydavo nebent vienas kitas iš labai artimų žmonių. „Be abejo, tai – Smetonų vaikai, kartais – kas nors iš Prezidentūros karininkų. Prieš Kūčių vakarienę visada buvo kalbama malda, dažniausiai tai darydavo kuris nors šeimos bičiulis kunigas – Vladas Mironas ar Pijus Bielskus. Kaip rašo amžininkai, per vakarienę buvo laikomasi lietuviškų papročių ir tiekiami tradiciniai lietuviški valgiai, daugiausia aukštaitiški. Deja, niekur nedetalizuojama, kokie tie valgiai. Aišku, kad jie yra pasninko“, – pasakoja J. Minelgaitė-Plentienė.

Prieš vakarienę to meto kauniečių namuose būtinai būdavo laužiami kalėdaičiai, sakomi linkėjimai. „Susėdę visada prisimindavo artimuosius, kurių nėra prie Kūčių stalo. Įdomus aspektas, kad tarsi šeimos nariai buvo prisimenami ir tada prarasto Vilniaus krašto gyventojai. Galima sakyti, kad tarpukariu šeima buvo tapatinama su valstybe“, – kalba Istorinės prezidentūros istorikė.

Kaip ir dabar, Kūčių vakarienę sudarė dvylika patrovų. Tai buvę pasninko valgiai: tradiciniai kūčiukai arba šližikai, virti kviečiai, aguonų pienas, lazankos, kaip anuomet vadinti skryliai, įvairiausiais garnyrais įdarytos žuvys, kisieliai, džiovintų vaisių kompotas, įvairūs pudingai, barščiai su ausytėmis. Šeimininkės nevengė namiškių nustebinti ir kuo nors įmantresniu, pavyzdžiui, silkių sviestu.

„Silkę, turbūt, apskritai galima vadinti stalo princese, nes jos patiekalų receptų Kūčių stalui buvo aibės: ir laistyta su alyva, ir kepta su pomidorais, ir silkių kotletai, silkė garnitūre, silkė su svogūnais, ir dar daugybė“, – vardija istorikė.

Neretoje šeimoje desertai turėjo laukti Kalėdų stalo, bet tarpukario vaikams laukimas buvo kiek trumpesnis – saldėsių jie gaudavo po Kūčių vakarienės. Tai – aguonų pyragas, medauninku vadintas meduolis, įvairūs pyragėliai, meduoliniai grybukai, riešutukai, vaisiai.

Smetonų šeima po vakarienės visada vykdavo į Bernelių mišias Įgulos bažnyčioje. Tarpukariu tokia tradicija buvo ypač paplitusi, ten susirinkdavo nemažai kauniečių. Istorikė kaip įdomų akcentą išskiria tai, kad Kūčių naktis buvusi viena iš nedaugelio, kai Kaune negaliojo komendanto valanda.

Šventinis drugys ir moterys ventiliatoriai

Gal anuomet pasiruošimas žiemos šventėms neprasidėdavo taip anksti? J. Minelgaitė-Plentienė sako, kad tuomet įvardytas kalėdinis ūpas buvo panašus kaip ir dabar, o prasidėdavo maždaug sulig gruodžiu – tuo metu spaudoje jau pasirodydavo skelbimų, įvairios firmos sveikindavo savo klientus. Pavyzdžiui, pieno perdirbimo bendrovė sveikino visus sviesto valgytojus ir linkėjo gero apetito, o papirosų pramonės įmonė švenčių proga sveikino visus papirosų rūkytojus. Taip palengva vis daugėjo tokių sveikinimų, dovanų reklamos, informacijos apie renginius.

Tad šventinė nuotaika atsirasdavo pamažu, nors, anot muziejininkės, paskaičius to meto žurnalistų feljetonus, gali atrodyti, kad kauniečiai pradėdavo ruoštis tik Kūčių dieną, nes „imdavo lakstyti pakvaišusiomis akimis. Net buvo sakoma, kad turbūt miestiečius apima šventinis drugys“.

Vis dėlto to lakstymo tikrai buvo daugiau. Dabar įprasta viską pirkti viename prekybos centre, anuomet tekdavo aplankyti kelias vietas: parduotuvėles, tiek kaimo žmogui, tiek miesto elitui buvo madinga eiti į turgų. Beje, vienas Kaune buvęs visai netoli Prezidentūros (dabar Steigiamojo Seimo aikštė prie Maironio gimnazijos), tad, tikėtina, kad Prezidentą irgi pasiekdavo ir šurmulys, ir įvairūs kvapai.

To meto spauda rašė, kad Kūčių dieną Kaune visi apsišarvuodavo ryšuliais bei paketais ir tapdavo nešikais, tempdavusiais įvairius produktus, šventėms reikalingus reikmenis.

„Kauno miesto burmistro Jono Vileišio dukra rašo, kaip su mama eidavo į Kauno turgų visokių produktų, paskui – į parduotuves pirkti vaisių, saldumynų. Ji žiūrėdavo ir nekantriai laukdavo, kada jau galės Kūčių vakare tuos desertus ragauti. Vakarienę dažniausiai gamindavo pati namų šeimininkė, kuriai kartais padėdavo tarnaitės ar kitos pagalbininkės. Bet, matyt, iš tikrųjų buvo šeimos moterų pareiga suruošti vakarienę, ne veltui Kūčių dieną jos vadintos moterimis ventiliatoriais, nes vis sukosi, sukosi, sukosi... Viską gamina, triūsia, o galiausiai susėda prie stalo, visą šeimą susodina ir vis tiek dar sukasi, pažiūri, ar gerai supjaustyta, ar visiems įdėta. Moterų varikliukas per šventes neužgesdavo labai ilgai“, – pasakoja J. Minelgaitė- Plentienė.

Nuo Kalėdų įsisukdavo baliai

Muziejininkė šypsosi, kad po pasninkinių Kūčių kalėdinis stalas – atgaiva mėsėdžiams, nes pagaliau jis būdavo nukrautas įvairiais tešloje ir kitaip keptais kumpiais, kalakutais, antimis, žąsimis, kiškiais, veršienos patiekalais, kai kurios šeimininkės šiai šventei kepdavo ir paršelį. Ant stalo jau keliaudavo ir mėsiška šaltiena, vadinta košeliena, drebutiena arba galareta.

„Šeimininkės norėjo pasirodyti, ką jos moka, ir stalą nukraudavo. Matyt, ne veltui sakoma, kad stalas lūžta ir lietuviams galbūt reiktų vaišintis santūriau. Natūraliai stalo gausą apribojo ketvirtame dešimtmetyje ištikusi ekonominė krizė. Štai tada jau spauda rašė, kad mieste jaučiamas krizio ūpas, gatvėse mažai žmonių ir mažiau pakvaišusių kalėdinio siautulio dalyvių“, – istorinius buities momentus dėlioja muziejininkė.

Bet kol krizis neįsisuko, desertų stalą puošdavo pyragai su aguonomis, marmeladu, riešutais. O jo pažiba – iki šių dienų žinomas „Napoleono“ tortas, kurio firminį receptą – su abrikosais – turėjusi ir ponia Sofija Smetonienė. J. Minelgaitė-Plentienė istoriniuose šaltiniuose yra radusi prezidentūros virėjos pirkinių sąrašą, kuriame iš begalės kiaušinių, miltų Velykoms buvo iškeptas baumkuchenas, tad labai tikėtina, kad jis puikavosi ir ant Kalėdų stalo.

Beje, palyginti su kitų Kauno inteligentų šeimų tradicijomis, Kalėdos pas Smetonas buvo ramios. Pasak Istorinės prezidentūros istorikės, amžininkai mini, kad Prezidentas A. Smetona Kalėdas dažniausiai praleisdavo namie, skaitydamas, kartais su šeima vykdavo pasisvečiuoti pas dukrą arba žmonos seserį. O 1937 m., kai buvo baigtas Užugirio dvaras, žiemos šventes stengdavosi sutikti ten.

„Tarpukariu buvo gaji tradicija Kalėdų dieną vizituoti – lankyti vieniems kitus ir ne tik giminaičius: pirmą, antrą Kalėdų dieną buvę mandagu aplankyti savo viršininkus, nunešti dovanų ir pan. Tikėtina, kad pas Smetonas irgi galėjo kas nors ateiti, bet apie tai turime labai mažai duomenų“, – smetoniškas šventes komentuoja J. Minelgaitė-Plentienė.

Na, o po Kalėdų prasidėdavo vadinamasis balių sezonas, kuris tęsdavosi iki pat Užgavėnių. Jau pirmos Kalėdų dienos vakare vaikų laukdavo įvairios eglutės, spektakliai, o tėvai pradėdavo suktis įvairiausiuose labdaros pokyliuose. Į juos būdavo perkami kvietimai, o kai kuriuose, ypač globojamuose Prezidento ar jo žmonos, sudalyvauti to meto elitui buvo garbės reikalas. Štai Kauno karininkų ramovėje susirinkdavo nuo kelių šimtų iki tūkstančio žmonių, menininkai savo balių rengdavo „Metropolyje“, didžiulio masto buvęs ir žurnalistų Spaudos balius. Savo renginius turėdavo įvairios organizacijos, studentai.

„Iš tikrųjų pramogų siautulys buvo didžiulis, – tikina istorikė, – fantazijos nestigo. Čia būdavę ir chorų, orkestrų, akrobatų, baleto artistų pasirodymų, dainuodavo Valstybės teatro artistai, rengtos loterijos. Beje, loterijose šventės svečiai galėdavę laimėti rėmėjų prizų: nuo knygų, laikrodžių iki, pavyzdžiui, kelionės į Paryžių arba... gyvos ožkos.“

Dovanos: nuo kumpio iki... Buick

Kokios Kalėdos be dovanų? Kaip jau minėta, spaudoje reklamos pasirodydavo ankstėliau ir susidaro įspūdis, kad geriausia tam tiko maisto produktai. Reklamose buvo skelbiama, kad puiku dovanoti kumpį ar paukštį, per Kalėdas aukso amžių išgyvendavo ir saldainių, šokolado bei visokių kitų saldžių gėrybių pramonė.

Jau tada užsakymai parduotuvėse buvo priimami ir telefonu, tam laikui jose būdavo įdarbinama daugiau pardavėjų, darbuotojų padaugėdavo ir maisto prekių fabrikuose.

Vaikus džiugindavo mašinėlės, motorai, įvairūs pliušiniai žvėreliai, net gyvųjų paveikslų aparatas. „Žvelgiant į ano meto spaudą, atrodo, kad dovanoms turėjo tikti viskas: nuo moteriškų kojinių, elektros lemputės, kuri būdavo nupiešiama ant eglės šakutės ir užrašoma, kad būtina turėti, iki... Buick markės automobilio, su užrašu, kad irgi reikia pirkti Kalėdų dovanai. Na, o tiems, kurie jau visai pavargdavo kalėdiniame sūkuryje, tai sakydavo, kad geriausia dovana nervams nuraminti yra tabletės „Pirosan Sanitas“, – tarpukario leidinių lapais vedžioja J. Minelgaitė- Plentienė.

Žavi retro reklama lieka gelsvuose spaudos lapuose ir muziejų rinkiniuose, o dengiant šventinį stalą balta staltiese gali lengvai dvelktelėti nostalgija: smetoniškų Kalėdų aidui užteks ir šiandieninės galaretos, „Napoleono“ ar piernyko improvizacijos.