Be paramos, be paskolų, vien tik savo rankomis sukurtas brolių Pilvelių mėsinių galvijų ūkis tapo 2019 m. konkurso „Metų ūkis“ laureatu. Trys jauni vyrai, padedami tėvų, plečia galvijų bandą, o į ūkį investuoja tik tai, ką iš jo uždirba.

Justinas, Julijus ir Vaidas Pilveliai iš Leipalingio (Druskininkų r.) mėsinius galvijus auginti pradėjo 2015-aisiais, kai nutarė keisti tėvų plėtotą pieno ūkio kryptį. Startavo su mėsinių galvijų sperma sėklintomis piendavėmis, dabar ūkyje jau yra trečios kartos mėsinių veislių gyvulių.

Šiuo metu Dzūkijos ūkininkų bandą sudaro apie 100 mėsinių galvijų, iš jų 31 karvė žindenė. Ūkio paskirtis – bulių penėjimas.

Pradėjo nuo mišrūnų

Padirbėję samdomą darbą, broliai vis dėlto nutarė dirbti sau. Juolab tėvai turėjo mišrų augalininkystės ir pieno ūkį. Nutarus dirbti šeimos ūkyje, Antanas Pilvelis ramia širdimi leido sūnums imtis iniciatyvos – juk vyrai darbštūs, viską moka, štai Justinas kombainą vairuoja nuo 12 metų, tegul ūkininkauja. „Esame užaugę ūkyje, mums patinka žemę dirbti, nieko kito nesinori“, – teigia jauniausiasis iš brolių Vaidas.

Pilveliai turi nemažai pievų, tad ilgai svarstyti, ką auginti, net nereikėjo – tai tinkamiausios sąlygos mėsiniams galvijams. Be to, juos reikia mažiau prižiūrėti negu pienines karves, o 8–10 melžiamų karvių ūkis (tiek laikė Vilma ir Antanas Pilveliai) šiais laikais neturi didelių perspektyvų uždirbti pelno. Liko tik trys karvės, kurių pieną sunaudoja savo reikmėms – Vilmos spaudžiamus sūrius ne tik šeimos vyrai, bet ir giminaičiai ragauja. Melžimo įranga likusi, kas žino, gal kada teks grįžti prie melžiamų karvių?

Logiškas pasirinkimas buvo auginti mišrūnus – grynaveislei bandai įsigyti stigo lėšų, be to, svarsto Julijus, penimų mišrūnų mėsos išeiga didesnė, jie mažiau lepūs, geriau auga ir adaptuojasi. Tad bandos kūrimui panaudotas melžiamų karvių prieauglis – didžioji dalis karvių buvo sėklintos angusų veislės galvijų sperma. Šią veislę rinkosi pasidomėję jos ypatybėmis.

„Kai dalis bandos išsigrynins, galbūt auginsime ir veislinius galvijus. Tačiau mišrūnai šiuo veiklos etapu visiškai pasiteisino, kaip ir pasirinktas ūkio modelis penėti mišrūnus“, – sako vyriausiasis Justinas Galvijus Pilveliai taip pat sėklina limuzinų, šarolė, simentalių, belgų mėlynųjų sperma, sukryžmintos kelios veislės duoda ir heterozės efektą, kuris ypač ryškus būna pirmoje kartoje ir pagerina mėsos kokybę. „Galbūt todėl mūsų gyvuliai labai paklausūs, supirkėjų mums ieškoti nereikia – jie patys mūsų ieško“, – sako broliai.

Mėsinių galvijų ūkiuose apvaisinimui dažniausiai naudojami grynaveisliai buliai, tačiau Pilveliai pasirinko karvių ir telyčių apvaisinimą dirbtiniu būdu. Spermą renkasi pagal tai, kokių požymių reikia gyvuliui. Justinas sako, jog pagauti karves ganykloje nėra problemų – jos yra beveik „rankinės“, pripratusios prie šeimininkų ir pačios ateina, vos pamačiusios atvažiuojant jų automobilį. O kadangi gyvuliai nuolat prižiūrimi, atidžiai stebimi, tai ir ruja nepražiopsoma. Tiesa, apsisėklinimo koeficientas nėra idealus, dažnai reikia kelių dozių.

Veršiavimosi sunkumų kartais pasitaiko, bet veterinarijos gydytojo pagalbos reikėjo gal tik kartą. Pasak Justino, svarbiausia stebėti gyvulį. Tuomet gali laiku užbėgti problemoms už akių. Ūkyje nėra sezoninio veršiavimosi – karvės jauniklius veda ištisus metus.

Galvijai turi vardus, yra jaukūs, gero būdo – visi Pilveliai prie savo didžiųjų augintinių yra labai prisirišę. Nėra lengva, kai reikia juos išvežti, o apie jautienos valgymą jie net pagalvoti negali.

Kasmet parduoda 10–15 buliukų, tad broliams labai patogu, kai ūkyje atvedama maždaug per pusę buliukų ir telyčių. Šiemet daugiau atvesta pastarųjų. Visos telyčios kol kas lieka ūkyje. Pagal pašarų bazę dar galėtų didinti bandą, tik reikia rekonstruoti tvartus – laukia daug sunkaus darbo.

Pasirinko plėtrą be skolų

Nors žemės prie Leipalingio nėra labai derlingos, tačiau pajamų leidžia uždirbti ir augalininkystė. „Mišraus ūkio privalumai visiems žinomi. Jeigu vienas sektorius patiria sunkumų, kitas gali pagelbėti. Aišku, pastarieji metai dėl gamtinių sąlygų buvo sunkūs abiem sektoriams“, – pastebi bene tyliausias Julijus. Pavasarinės šalnos, sausra pakenkė augalams, bet pašarų žiemai, tikisi ūkininkai, turėtų užtekti.

Šeima dirba 350 ha žemės, savos – tik trečdalis, kita nuomojama. Apie 70 ha skirta natūralių pievų ganykloms. Sėja rugius, avižas, kviečius, silosui užaugina 11 ha kukurūzų, 8 ha bulvių pašarams. Dalį javų, kas lieka nuo pašarų, parduoda. Šiųmetis javų derlius geresnėse žemėse, gavusiose daugiau drėgmės, buvo geresnis, kitur – skurdesnis. „Stebuklų neįvyko, bet praėjusieji metai buvo blogesni“, – konstatuoja Pilvelių vyrai. Užtai kukurūzai užaugo kaip niekada geri. Vienu metu per sausrą atrodė, kad kukurūzai neišgyvens, tačiau jie atlaikė ir, pagerėjus sąlygoms, užaugo daugiau kaip 3 m aukščio. Anksčiau kukurūzai labai kentėjo nuo šernų, dabar jų čia beveik neliko – afrikinis kiaulių maras baigia išnaikinti.

Pilveliai neseniai įsigijo senas buvusio kolūkio fermas, vieną jų skubiai sutvarkė gyvuliams žiemoti, o dar dvi laukia darbų eilėje.

Broliai dėkoja gamtai, kad po visų jos negandų lapkričio pabaigoje dar leido karvėms su prieaugliu ganytis. Jie į tvartus bus suginti tik žiemoti, o buliukai, skirti penėti, pririšami tvarte iškart po atjunkymo. Tvarte buliai laikomi pririšti pirmiausia dėl saugumo, nes tarp jų vyksta hierarchinės kovos. Be to, galvijus penint pririštus, būna didesni priesvoriai, nors darbo sąnaudos taip pat didesnės, negu laikant palaidus.

Visi Pilvelių dirbami laukai ir ganyklos išsidėstę 20 km spinduliu, gyvuliai – už 13 km nuo namų, net į Lazdijų rajoną „įsibrovę“, tad važinėti tenka nemažai. Prie šio nepatogumo ūkininkai jau įpratę, tačiau jeigu būtų padidintas akcizo mokestis žemės ūkyje naudojamam kurui, jie labai pajustų. Pasak A. Pilvelio, tiek daug važinėjant technikai jiems ir taip neužtenka lengvatinėmis sąlygomis gaunamų degalų, todėl jų pabrangimas ūkio ekonomikai turėtų neigiamos įtakos.

Suprasdami žemės ūkio nestabilumą ir nenorėdami įsipareigoti, broliai ES paramos niekada neprašė – pasirinko lėtesnį ūkio augimą, bet be skolų. „Kol kas mums viskas sekasi“, – pasidžiaugia jie.

Bulius peni ir bulvėmis

Galvijų šėrimo racioną sudaro patys ūkininkai. Žiemai ruošiamas šienas, šienainis, kukurūzų silosas. Penimi buliai papildomai gauna miltų ir sultingųjų pašarų – šutintų bulvių. Jos užima svarbią vietą tarp stambiųjų ir koncentruotųjų raciono komponentų. Bulves šutina garuose trijuose specialiuose šutintuvuose, į vieną jų telpa 250 kg. Galvijų racionas šutintomis bulvėmis papildomas rytais, o vakarais jiems duodama miltų.

Miltus ūkininkai irgi pagamina patys ūkyje, galvijai palepinami jais ir ganyklose. „Viską užsiauginame ir pasigaminame, išskyrus druską, patys. Juk penkiese esame“, – šypsosi šeimos galva A. Pilvelis.

Ūkyje užauginti 2 metų buliai sveria nuo 750 iki 1 000 kg, juos parduoda pagal gyvąjį svorį. Taip nupenėti gyvulius labai padeda bulvės, kukurūzų silosas. Broliai supranta, kad parduodami pagal skerdeną uždirbtų daugiau, tačiau jie skaičiuoja ir laiką – tuomet reikėtų kažkuriam važinėti į skerdyklą, o tam nėra laiko.

Pagrindinės mišraus ūkio pajamos gaunamos iš galvijų. Jauni ūkininkai neslepia, kad kartais pritrūksta apyvartinių lėšų, bet, sako, visada su žmonėmis galima susitarti. Geri santykiai su visais – taip gyveno jų tėvai ir vaikus mokė būti dorais.

Justinas yra įgijęs dvi profesijas: statybininko ir automechaniko. Ir abi labai praverčia ūkyje – tiek renovuojant senas fermas, tiek remontuojant seną rusišką techniką, kurios ūkyje dar daug. „Tai technikai trūksta tik komforto, daugiau nieko. O jeigu gerai prižiūri techniką, ji ir negenda, – kalba Justinas, pripažįstantis savo aistrą. – Negaliu be technikos, man didžiulis malonumas prie jos krapštytis.“

Pilveliai nieko naujo nepradeda auginti, kol neįsigyja tam reikalingos technikos. Perka ir naudotą, atvežtą iš Vokietijos, – ūkyje turi viską, ko reikia augalininkystei ir pašarams ruošti, net bulvių kombainą. Tačiau, norint pirkti naują vakarietišką techniką ir tikėtis, kad ji atsipirktų, brolių manymu, reikia turėti gerokai daugiau žemės. Todėl šiuo metu, jeigu tik yra galimybė, jie geriau investuoja į žemę.

Pasak Justino, dar reikia kelių metų sėkmingo darbo, kad būtų galima galvoti apie, pavyzdžiui, komfortišką traktorių. „Mūsų tikslai – atsinaujinti ir toliau plėtoti ūkį, nes ateitį siejame tik su žemės ūkiu“, – pabrėžia jis.

Sulaukė pelnyto įvertinimo

„Mums nėra jokių sunkumų“, – visi kaip vienas sako trys broliai. Toks pozityvus požiūris padeda gyvenime. Visi dirba, ką reikia, darbų pasiskirstymo nėra, sprendimus priima pasitarę ir, kai reikia, rimtai pasiginčiję.

Pilvelių šeimos vyrų rytas prasideda 5 val., Vaidas paruošia kavą ir visi išvažiuoja į ūkį. Tik šių metų rugpjūtį atsisakiusi samdomo darbo Vilma taip pat pasinėrė į ūkio ir buities darbus. Vis truputį padės sūnums, kurių laukia ir dar viena svarbi misija – sukurti šeimas.

Didelis rūpestis – gamtos sąlygos. Bet, pastebi Vilma, politikoje dar mažiau stabilumo negu gamtoje, tik ką nors suplanuoji – ir vėl naujovės. Tai labiausiai veikia psichologiškai.

Gamta, gyvuliai, ūkis visada traukė visus Pilvelius. Vilma ir Antanas didžiuojasi, kad sūnūs viską moka ir nebijo bet kokio darbo. Kol mama dirbo, jie net valgyti pasigamindavo. Vaidas, turintis virėjo profesiją, žiemos vakarais iškepdavo ir duonos.

Broliai tapo konkurso „Metų ūkis 2019“ laureatais – užėmė 2-ąją vietą Druskininkų savivaldybėje. Pripažinimas buvo netikėtas, bet labai malonus. „Džiugu būti įvertintiems, vadinasi, tikrai kažką pasiekėme per tokį trumpą laiką“, – už visus pasidžiaugia Justinas, rodydamas ir šiemet gautą žemės ūkio ministro padėką už mišraus ūkio puoselėjimą. Įvertinimo už darbštumą, už meilę žemei, už tai, kad dori, geri žmonės, visi Pilveliai tikrai nusipelnė.