Menas, dizainas atrodo nesusiję su agrariniu pasauliu. Tačiau galime rasti nemažai šias dvi skirtingas gyvenimo erdves siejančių dalykų. Pluoštiniai augalai – kanapės, dilgėlės, linai – gali būti gija, kuri tęsiasi nuo ūkininko lauko per perdirbėjo, gamintojo, dizainerio veiklą iki kiekvienos šeimos namų.

Prieš keliolika metų etnokultūra susidomėjusi ir ją dėstyti pradėjusi Kauno kolegijos Menų akademijos vadovė dr. Inga Valentinienė ėmėsi tyrinėti, kaip pluoštinius augalus panaudoti tvarių ir ekologiškų baldų gamybai.

Eksperimentų pradžia – studijų suole

„Studijuodama Vilniaus dailės akademijos magistrantūros studijose ieškojau galimybių panaudoti ekologiškas medžiagas, tinkamas baldų projektavimui. Kartu su magistro darbo vadovu prof. Jonu Venckūnu pradėjome mąstyti, kaip kažką panaudoti iš mūsų krašto aplinkos. Ko daug turime Lietuvos laukuose? Šiaudų! Pasidomėjusi, pasitarusi su technologais, supratau, kad iš jų baldams gaminti tinkamų medžiagų sukurti nepavyks“, – prisimena dizainerė.

Pagaliau jaunai magistrantūros studentei pavyko gauti ekoplokštę, pagamintą iš linų spalių, kurią atsiuntė Belgijos gamintojai. Ji eksperimentavo su gauta medžiaga, suprojektavo ekobaldų seriją, iš kurios vieną komplektą pavyko pagaminti. Jis buvo pristatytas baldų parodoje. Tuo metu, praėjusiame dešimtmetyje, natūralios medžiagos žmogaus aplinkoje buvo dar nauja ir labai aktuali tema, apie kurią vos pradėta kalbėti.

Tai buvo įdomių eksperimentų ir kūrybos pradžia. Vėliau, per doktorantūros studijas, rengdama disertaciją „Vietinių pluoštinių medžiagų pritaikymas ekobaldų dizainui“, I. Valentinienė nagrinėjo, kaip baldinėms medžiagoms gaminti tiktų Lietuvoje natūraliai augantys pluoštiniai augalai. O tokių mūsų šalyje net trys rūšys – linai, dilgėlės ir kanapės, trumpiau tariant, LDK pluoštas.

Bendradarbiaudama su tuometės Lietuvos žemdirbystės instituto Upytės bandymų stoties mokslo darbuotojomis, dizainerė gavo visų šių rūšių augalų, atliko su jais eksperimentus, kūrė ir projektavo interjero dizaino objektus.

Žinios iš stažuočių ir kelionių

Ieškodama žinių, kaip vietines natūralias medžiagas panaudoti baldams, I. Valentinienė dalyvavo stažuotėse, lankėsi tarptautinėse dizaino parodose, taip pat atliko eksperimentus Lietuvos įmonėse. Teko ne kartą apsilankyti Pietų Afrikos Respublikoje, taip pat Portugalijoje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje.

Pasak dizainerės, baldų, kaip ir kitų buities reikmenų, gamyba iš vietinių žaliavų nuo seno dažniausiai užsiima vargingos šalys, pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublika. Viena vertus, tokiose šalyse tęsiasi etnokultūros tradicijos, kai žmonės buičiai naudoja tai, kas yra šalia. Kita vertus, būtent šiose šalyse gali gimti puikių idėjų, kaip natūralias žaliavas pritaikyti moderniam gyvenimui. Pavyzdžiui, Pietų Afrikoje, kur pluoštinės kanapės iki šiol nėra legalizuotos, jos naudojamos namų statybai, taip pat ir baldams gaminti.

Portugalijoje daug kas gaminama iš kamštinių ąžuolų žievės. Tai – itin įdomi medžiaga, kurią galima labai įvairiai apdirbti ir panaudoti. Dizaineriai, imdami pavyzdžius iš etnokultūros tradicijų ir ieškodami naujovių, kuria naujas medžiagas. Štai Graikijoje kėdės gaminamos panaudojant artišokų augalų masę. Iš kavos pupelių biomasės ispanas dizaineris gamina namų interjero detales. Vokietė dizainerė, panaudojusi jūrinių žolių masę, sukūrė kėdžių dalis.

Įdomus šiuolaikinio dizaino ir naujų medžiagų sintezės pavyzdys – bioplastikas, gautas iš cukrinių runkelių, kukurūzų ir cukranendrių. Iš šios medžiagos galima išgauti sudėtingas erdvines 3D formas, ko negalima padaryti (arba reikia labai brangios įrangos) su įprastomis baldų gamyboje naudojamomis medienos ar kitų tradicinių žaliavų plokštėmis.

Bioplastiką galima gaminti iš labai įvairių natūralių medžiagų. Tuo I. Valentinienė įsitikino nuvykusi į Vokietiją, kur bendravo su pasaulyje garsiu inovatoriumi, ekologiškų medžiagų ir produktų dizaineriu Ričardu Hardingu (Richard S. Hurding) iš kompanijos „Zelfo Technology“. Bioplastikas, pagamintas iš įvairiausių biomedžiagų, būtų pramonės revoliucija. Jau dabar aišku, kad ilgainiui daugelį įprastų plastikinių daiktų būtų galima pakeisti bioplastiku.

„Grįžusiai iš kelionių dažnai kildavo mintis, kad mes, lietuviai, esame labai uždari, mėgstame kopijuoti užsieniečius, o ne patys galvojame, ką savo turime ir kaip tą lobyną galėtume išnaudoti“, – sako I. Valentinienė, dar pridurdama, kad daugelis mūsų dizainerių dirba tarsi su „baltomis pirštinėmis“. Jie įsitikinę, kad darbo įrankis yra tik galva ir kompiuteris. Užsienio dizaineriai iš savo studijų grįžta iki alkūnių pajuodusiomis rankomis, nes jie „įlindę į medžiagas“, patys jas ir kuria, ir tiria, o tik po to projektuoja. Pradeda nuo nulio, o ne kopijuoja tai, ką jau kažkas yra sukūręs.

„Kadangi Kauno kolegijoje dirbau technologijų srityje, tai jų sintezė su dizainu davė labai daug patirties ir atnešė sėkmę. Kažką kurdama ir įsigilindama, atrandi visai naujų galimybių“, – sako moteris.

Augalų biomasė ekobaldams gaminti

Rengdama baigiamąjį doktorantūros darbą, I. Valentinienė sukūrė visai naują baldams tinkamą konstrukcinę medžiagą – pluoštinių augalų plaušų plokštę. Šis kūrinys turi išradimo patentą „Pluoštinių augalų plaušų plokštės ir jų gavimo būdas“, kuris priklauso Vilniaus dailės akademijai.

Dizainerė pasakoja, kad pluoštinių augalų plaušų plokštė yra ekologiškesnė už šiuo metu baldams plačiai naudojamą medienos plaušų plokštę. „Iš tokių plokščių pagaminti ekoobjektai yra saugūs – nekenkia žmogui juos eksploatuojant ir aplinkai juos utilizuojant. Vietinių ilgapluoščių augalų: linų, dilgėlių, kanapių biomasė yra tinkama ekobaldų medžiagoms gaminti. Šių medžiagų potencialas Lietuvoje didelis, nes jis nulemtas gamtos sąlygų“, – įsitikinusi I. Valentinienė, pridurdama, kad ekologiška yra tai, kas auga vietinėje aplinkoje, nes tuomet būna mažiausios transporto išlaidos. Didžiosios užsienio kompanijos, kurios orientuojasi į ekologiją, dirba tik su vietinėmis žaliavomis.

Linai iš Lietuvos ūkių baigia išnykti (sėjami nedideli plotai tik dėl sėmenų), dilgėlių irgi neauginame, bet pluoštinės kanapės pastaraisiais metais – ant bangos. Jų plotai sparčiai plečiasi. Tad, galima manyti, kad jų žaliavos ateityje turėsime. Ko trūksta, kad galėtume iš vietinių žaliavų ne tik kurti, bet ir masiškai gaminti ekologiškus baldus ir kitus interjere ar buityje naudojamus daiktus?

Dizainerės nuomone, viena vertus, Lietuva maža šalis, todėl kai kurių inovacijų plėtrą riboja ištekliai. Mokslui skiriamas palyginti mažas finansavimas. Tačiau jei atsirastų ateitimi tikinčių verslininkų, būtų galimybė daugiau eksperimentuoti Lietuvoje. Kol kas lietuviai nedrįsta daug investuoti į brangiai kainuojančias inovacijas, nors kūrėjų turime, idėjų irgi gimsta ne viena.

„Matant pasaulyje kylančią kovą prieš plastiką, galima tikėtis, kad natūralios medžiagos vis labiau ateis į mūsų buitį ir namus. Todėl, manyčiau, viena ateities kūrėjų ir gamintojų gairių galėtų būti būtent bioplastikas“, – apie ateities galimybes kalba dizainerė.

Dizainerio misija – daiktams suteikti prasmę

I. Valentinienė, dėstydama specialybės dalykus jauniesiems dizaineriams, tikisi būti pavyzdžiu, rodančiu, kad kiekvienas kuriamas daiktas turi būti prasmingas. Jis negali būti daromas vien dėl grožio, o turi nešti naudą visuomenei.

„Dizaineris privalėtų suvokti atsakomybę visuomenei, nes jis į pasaulį išleidžia produktą, kuris gali labai stipriai pakenkti, arba priešingai – padėti. Be to, dizaineris savo pavyzdžiu, t. y. sukurtu objektu, ugdo visuomenę. Jeigu sukursime labai aukšto ne tik estetinio lygio, bet ir geros medžiagos, puikios konstrukcijos daiktą, tai ir vartotojus pamažu ugdysime, jie ims suvokti, žinos, ko ieškoti, kuris daiktas yra tinkamas, o kuris ne“, – įsitikinusi dėstytoja.

Dabar I. Valentinienė kartu su kolegomis iš Vilniaus dailės akademijos tikisi dalyvauti projekte, kuris atskleistų bioplastiko paslaptis ir pritaikymo interjere galimybes. Besidominčių ir pradedančių dirbti šioje srityje mokslininkų ir verslininkų jau yra. O menininkų ir technologų sintezė galėtų nuveikti daug!