„Nukrenti į žoles, dairaisi po mažų padarėlių pasaulį ir matai tiek gražių dalykų! Viskas aplink juda, kruta, gyvenimas verda nestabteldamas. Tik tuomet, kai pats stabteli, ir supranti, kad gėrio ir grožio galima rasti visur, net ir pačiuose mažiausiuose dalykuose, mažiausių gyvių gyvenime.“

Šių žodžių autorius – Kęstutis Obelevičius, botanikas ir gamtininkas, VDU Botanikos sodo vyresnysis botaninių kolekcijų kuratorius, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos lektorius. Turbūt būtų galima drąsiai pridėti – ir fotografas, nes su profesionalia technika darytos jo gamtos nuotraukos neretai verčia aikčioti.

Tačiau Kęstutis purto galvą: „Ne ne, nesu profesionalas. Tai tik „liga“, tiesa, nepagydoma“. Kaip visada, kalba su tam tikra humoro ir ironijos doze. Turbūt tokį ir galima įsivaizduoti tikrą gamtos vaiką – besišypsantį, nuoširdų, giliai jaučiantį, dar pridėkime – su barzdele, patogiai apsirengusį, tebūnie, ir su cigarete.

Fotografija jo gyvenime atsirado ankstyvoje paauglystėje. Pirmą fotoaparatą – seną Smeną – gavo dovanų iš vyriausiojo brolio Gintauto gal 12 metų amžiaus. Fotografavo bet ką, kiek tik turėdavo juostelių. Vėliau atsirado noras fotografuoti tai, kas gyva – visus gyvūnus, kuriuos tik sutikdavo gimtojo kaimo miške. Juodai baltas nuotraukas ryškino naktimis. „Liga“ progresavo ir būdamas dešimtokas, už sutaupytus 100 rublių (o juos susitaupė kasdien atidėdamas po 20 kapeikų), nusipirko Zenitą. Tai jau buvo kitas lygis“, – sako Kęstutis.

Geriausi modeliai – voverės

Rinkdamasis gyvenimo kelią Kęstutis nuėjo kito brolio, žinomo botaniko, Traupio botanikos sodo įkūrėjo Sigučio Obelevičiaus pėdomis. Bet fotoaparato nepadėjo į šalį. Prasidėjęs skaitmeninis amžius atvėrė kitą pasaulį.

„Žinoma, norint fotografuoti gamtą iš arti, reikia ir gero objektyvo. Tad ne taip seniai pardaviau seną mersedesą, pridėjau 50 eurų ir nusipirkau objektyvą. Vertėjo investuoti“, – patenkintas savo investicija Kęstutis. Žiūrint į jo gyvosios gamtos fotografijas, abejonių nekyla.

Kęstučio įsitikinimu, fotografijų meniškumas atsiranda nuo pojūčių – arba jauti gamtą, arba nejauti. Technika reikalinga tik vaizdo kokybei užtikrinti. „Lietuvoje labai gražu, yra ką fotografuoti. Gaila, kad patys įsimintiniausi mano kadrai yra nepavykę“, – juokiasi botanikas.

Kartą viduryje dienos atėjo pažiūrėti barsukų olos – ar jie ten tebegyvena. Atsisėdo ant nuvirtusio prie olos medžio užtraukti dūmą, ir tik žiūri – barsuko snukutis jau kyšo. Nesitikėjęs tokio greito „priėmimo“, nusitaikyti, aišku, nespėjo. Kartą ėjo ieškoti elnių – pagal visas taisykles, prieš vėją. Žiūri – gražuolis didžiulius ragus kasosi į medį. Taip susitelkė į tą didingą vaizdą, kad nepamatė už jo besiganančios elnių patelių bandos. Vos tik nusitaikė fotografuoti, patelės jį pamatė ir didingo vaizdo akimirksniu neliko.

„Nesiseka fotografuoti gervių – jos greičiau mane pamato, negu aš jas. Apskritai reikia labai gerai išmanyti gyvūnų elgesį, kad galėtum prie jų arčiau prieiti. Ir augalus fotografuojant tenka laukti tinkamo momento, kol vėjas visiškai nurims ar koks vabalas ant jo nutūps“, – mintimis dalijasi K. Obelevičius.

Jo ištikimos draugės ir bene geriausi modeliai – VDU Botanikos sodo voverės. Ko gero, gražuolės pūstauodegės jau įprato prie jų gyvenimo metraštininko, tad Kęstutis padovanoja įspūdingų vaizdų iš voverių gyvenimo. Botanikos sode nemažai riešutmedžių, taigi sąlygos voverėms gyventi idealios. „Bepigu fotografuoti Botanikos sode – per pietų pertrauką išeinu pasižvalgyti, žinau, kas kur auga, kur riešutus slepia mano draugės. Pakalbinu jas, žiūrėk, ir pozuoja jau“, – šypsosi Kęstutis.

Dėl laiko stokos išeiti į gamtą tik fotografuoti jam pavyksta retai. Tačiau nuvažiavęs į tėviškę visada nešiojasi fotoaparatą – sako, ten randa geriausių kadrų. „Žinau kiekvieną taką miške, kas kur gyvena, kur lapių ar barsukų urvai, kur gervės peri,“ – tarsteli jis.

150 km – dėl vienos nuotraukos

Ir nors K. Obelevičiaus gyvosios gamtos nuotraukos įspūdingos, vis dėlto didžiąją fotografijų kolekciją sudaro augalai, kuriems fotografuoti irgi turi specialų objektyvą. Dirbant su augalais nuolat prireikia iliustracijų – ar studentams rodyti, straipsniui ar knygai iliustruoti. „Esu labiau botanikas negu gamtininkas – tai mano profesija ir jos žinių turiu daugiausia, – pastebi Kęstutis. – Augalus stebėti ne mažiau įdomu negu gyvūnus, viską gali sugretinti su žmonių gyvenimu. Visi esame gamtos dalis, visi gyvename tokį patį gyvenimo ciklą – augalas išdygsta, auga, žydi, sunokina sėklas, numiršta. Ir žmogus gimsta, auga, gyvena, užaugina vaikus, numiršta.“

Jis turi daugybę norų nufotografuoti ką nors nauja ir nematyta. Pirmiausia laukia nemažai į Raudonąją knygą įrašytų augalų, kurių nuotraukų dar neturi. Beje, pernai į Labanoro girią pusantro šimto kilometrų važiavo tik tam, kad nufotografuotų vieną parazitinį augalą. Dėl adrenalino norėtų patykoti stumbro, o pamatyti vilką – visų svajonė. Kartą laukė jo pernakt nekūrenamoje sodyboje, o švintant išėjęs laukan pamatė šviežius vilkų pėdsakus. Tąsyk buvo labai apmaudu

K. Obelevičiaus nuotraukomis su išskirtiniais aprašymais galima pasigrožėti socialiniame tinkle. Jam tai geriausia platforma mokyti botanikos savo studentus. „Pastebėjau, kad jie augalus pažinti mokosi iš mano įrašų socialiniame tinkle. Kai jie pradeda klausinėti apie pamatytus augalus, man širdį glosto – ne veltui dirbu“, – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos lektorius patenkintas atrastu būdu sudominti studentus.

Išskirtiniai ir kai kurių nuotraukų ar jų atsiradimo aprašymai – su humoru, nuoširdūs, iš pat širdies gelmių. „Jie gimsta spontaniškai, kai tik šauna mintis į galvą. Kaišiadorių 1-ojoje vidurinėje mokykloje turėjau nuostabią lietuvių kalbos mokytoją Aldoną Girėnienę. Ji dievino lietuvių kalbą ir tai man padarė didelę įtaką, turėdamas tokią mokytoją negalėjau nemėgti jos dėstomo dalyko. Lietuvių kalba labai graži, turime daug įdomių tarmiškų žodžių ir man tai artima sielai“, – kalba Kęstutis.

Praėjusią vasarą jis buvo paklydęs Karšuvos girioje. Ieškodamas kelio klaidžiojo apie 5 valandas, sukorė apie 30 km, kol priėjo Viešvilės rezervato stendą. Jame kabojo informacija su nuotraukomis apie rezervatą, ir žiūri – viena iliustracija labai matyta. „Neapsirikau – nuotrauka mano ir, įdomiausia, autorystė nurodyta. Nuovargį kaip ranka nuėmė“, – juokiasi fotografijos meną pamilęs botanikas.