Garsi Suvalkijos ūkininkė Vida Svotienė dabar jaučiasi rami ir kur kas dažniau šypsosi – ūkį ji perdavė valdyti sūnui Remigijui ir taip nusimetė nuo pečių nelengvą darbų ir atsakomybės naštą. Ūkininkavimas Vidai liko daugiau kaip pomėgis – smagu su visureigiu aplėkti laukus, profesionaliu agronomės žvilgsniu įvertinti pasėlius, duoti vieną kitą patarimą sūnui ir išgerti kvapios kavos jo darbo kabinete.

Daugiau negu trys dešimtmečiai, praleisti dirbant agronomės darbą, o vėliau puoselėjant šeimos ūkį, paliko antspaudą: Vida negali ramiai pravažiuoti pro lauką, jei mato, kad augalams kažkas negerai. Remigijus taip pat baigęs agronomijos studijas, tad su mama gali kaip lygūs diskutuoti, ginčytis ir tartis. Vidos ūkis užima 50 ha, o Remigijaus – 500 ha, abiejų valdose plėtojama tik augalininkystė.

Ūkininkauti Pagramdų kaime Vida su vyru Virgilijumi pradėjo kartu su pirmaisiais ūkininkais – nuo 1991 metų. „Dar nebuvo subyrėjęs Paežerių kolūkis, kuriame dirbome, kai gavome žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, dar šiek tiek paveldėjome ir pradėjome lipdyti savo ūkį“, – prisimena Vida.

Ūkininkavimo pradžioje, kol vaikai dar buvo maži, Svotų šeima laikė 7 karves, jas melžė rankomis, pasidarydavo varškės, grietinės, sviesto. Visi buvo įpratę kasdien sunkiai dirbti – prireikus vaikai Remigijus ir Kristina prieš pamokas pamelždavo karves, sutvarkydavo pieną ir dar laiku į mokyklą sugebėdavo suspėti. Ir tai nieko stebėtino – nelengvas buvo metas, taip gyveno dauguma pradedančiųjų ūkininkų šeimų. Nuo kokių 12 metų Remigijus jau gerai valdė techniką ir mokėjo dirbti kone visus svarbiausius ūkio darbus.

Investicijos suvalkietiškos, o derlius – dzūkiškas

„Mes auginome daugiau tradiciškai, o jaunimas kardinaliai viską keičia. Smagu matyti, kad Remigijus viskuo domisi, drąsiai taiko naujoviškus žemės dirbimo metodus. Jis maksimalistas, viską daro tiksliai taip, kaip reikia. Aš irgi tokia buvau: pirmoji visų turėdavau pasėti, pirmoji nukulti“, – sako Vida.

Savo taikomas technologijas Remigijus priskiria prie intensyvių: daro viską, ko reikia maksimaliam derliui gauti. Deja, ne visada pavyksta planuotų rezultatų pasiekti – koją pakiša gamta. Štai ir šio sezono derlius nuvylė – buvo mažesnis negu vidutinis.

„Vertinant kviečius, sakyčiau, tai blogiausias derlius per visą ūkininkavimo laikotarpį. Prikulti vidutiniškai 5,5 t/ ha kviečių Suvalkijoje yra tikrai ne patys geriausi rodikliai“, – šį sezoną vertina Remigijus. Prasto derliaus priežastis – užsitęsusi sausra. „Pas mus beveik nelijo. Įdėjimai buvo suvalkietiški, o derlius – dzūkiškas“, – apibendrina Remigijus.

Jis taiko įvairias žemės dirbimo technologijas. Neapsieina ir be arimo, nors jo vis mažiau – šiemet arė apie 10 proc. laukų. Dalį rapsų antri metai sėja su tiesioginės sėjos Horsh sėjamąja ir pastebėjo, kad taip pasėti rapsai geriau pasiruošia žiemai, augalai būna stambesni, pasėliuose mažiau piktžolių. Vis daugiau ūkyje diegiamos tiksliosios žemdirbystės technologijos, bet tam, kad jas būtų galima įdiegti iki galo, pirmiausia reikia pagerinti žemės kokybę, pakelti humuso lygį.

Sugrįžo prie cukrinių runkelių

Auginti cukrinius runkelius Svotai kažkada atsisakė vieni pirmųjų, kai 2006-aisiais prasidėjo cukraus sektoriaus reforma. Buvo ilga pertrauka be runkelių, o dabar treti metai Remigijus ir vėl juos augina. Kodėl? „Auginti cukrinius runkelius visada apsimokėjo. Tik anksčiau buvo toks supratimas – jei pats nepasidarai visų darbų, vadinasi, neapsimoka. Dabar nuėmimo techniką samdome ir tuo esame labai patenkinti – tikrai patogu“, – paaiškina ūkininkas.

Tiesa, anksčiau gal ir nebuvo iš kur pasisamdyti reikalingos technikos, o dabar sąlygos pasikeitė: pasamdytas modernus kombainas sutartu laiku ir tikrai kokybiškai nukasa runkelius. Šiemet Remigijus augina 80 ha cukrinių runkelių, o ateities planuose – kasmet jų plotus didinti po keliasdešimt hektarų. Ypač dabar, kai grūdų kaina prasta, runkeliai žemdirbiams vėl darosi patrauklūs. „Runkelių kaina, palyginti su senais gerais laikais, yra kritusi. Bet dabar jau ir mes kitaip skaičiuojame – nesitikime, kad liks krūva pinigų, svarbu, kad apskritai kažkas liktų“, – tarsteli Remigijus.

2017-aisiais cukrinių runkelių derliaus vidurkis buvo 65 t/ha, pernai – net 90 t/ha. Kai tokie derliaus skirtumai, net sunku pasakyti, koks derlius yra įprastas, normalus. „Manau, kad normalu būtų kasti apie 70 t/ha. Pirmojo kasimo etapo runkeliai tokio derlingumo dar nepasiekė, bet likusieji auga toliau – per mėnesį jie gali priaugti net ir 10 t/ha. Bet gali būti ir atvirkščiai: jei kasdien lytų, šakniavaisiai gali tiesiog netekti sukaupto cukraus: runkeliai tarsi pradeda antrą gyvenimą, augina lapus, o cukringumas krenta“, – aiškina Remigijus.

Šiemet Remigijus pirmąkart išbandė Conviso Smart sistemos cukrinius runkelius (tai inovatyvi hibrido ir herbicido kombinacija) – jiems skyrė 18 ha lauką. Kol kas šių runkelių dar nekasė. „Auga neblogai, bus matyti, kokį duos derlių“, – sako ūkininkas.

Kviečiai sudaro 50 proc. laukų, ketvirtadalis pasėlių skirta žieminiams rapsams ir ketvirtadalis – runkeliams bei ankštiniams augalams. Lengvesnėse žemėse auginami žirniai, sunkesnėse – pupos. Runkelius kasa keliais etapais – po pirmųjų dar spėja pasėti žieminius kviečius, o plotus po vėliausiai nukastų runkelių palieka vasariniams kviečiams.

Vida savo ūkyje šiemet augino vikių ir pupų mišinį – tai buvo įdomus ir visai pavykęs eksperimentas. „Vikiai vejasi ant pupų ir tvirčiau laikosi. Nukuli kartu, išvalai, atskiri vikius nuo pupų ir turi du derlius: vikių prikūlėme 1 t/ha, pupų – 2,5 t/ha. Bet verčiant į pinigus, išeitų apie 4,5 t/ha pupų derliaus – taigi, jau neblogai. Be to, turėtų būti puikus priešsėlis“, – sako Vida.

Abiejų ūkių derlius sudorojamas vienu galingu kombainu – John Deere T670, kuris per dieną nukulia 30–35 ha plotą (priklauso nuo derliaus, nuo javų sunokimo tolygumo ir kitų veiksnių). Tiesa, kartais pasamdomas dar vienas kombainas vien tam, kad rūpestis greičiau nuo galvos nukristų, ypač jei orai per pjūtį pradeda prastėti. Dėl besikeičiančio klimato paankstėjo javapjūtės laikas – antri metai pradedama kulti liepos 10 d., o iki rugpjūčio javapjūtė būna baigta. Nors dar ne taip seniai rugpjūčio 1 dieną tik startuodavo su kombainu į laukus.

Didelė konkurencija dėl žemės

Remigijus įsitikinęs, kad dabartinis ūkio dydis – ne riba. Jis puikiai pajėgtų susitvarkyti ir didesniuose žemės plotuose. Bet nėra kur plėstis, nes dirvonuojančių plotų aplinkui seniai nelikę. Konkurencija dėl žemės čia itin aštri, o tai palaiko aukštas žemės nuomos ir pirkimo kainas. „Suvalkijoje žemė viena brangiausių Lietuvoje, hektaras kainuoja 6–8 tūkst. eurų. Jei už žemės hektarą sumoki apie 7 tūkst. eurų, tai ji atsipirks tik po 30 metų“, – aiškina Vida.

Jos rūpestis – tvarkyti sutartis su žemės savininkais, kurių yra kelios dešimtys, išklausyti jų skundų ir pageidavimų. Kažkodėl žmonėms vis atrodo, kad ūkininkai pinigus uždirba lengvai ir visada jų turi daug. „Vien už hektaro nuomą kai kas norėtų gauti tiek, kiek kainuoja 2 tonos kviečių. Tai nerealu“, – sako Vida.

Ji piktinasi, kad dažnai visuomenę klaidina neteisingai pateikiama grūdų kaina – imama biržos kaina, o ne ta, kurią gauna ūkininkas, parduodamas grūdus. „Šiandien biržinė kviečių kaina yra 174 eurai už toną, – mobiliajame telefone matomus skaičiukus analizuoja Vida. – Septynis eurus reikia atimti uoste, plius 14 eurų kainuoja nuvežimas. Taigi, lieka 153 eurai už toną ekstra kokybės grūdų. 150 eurų pavertus į litus, išeitų 517 Lt, o kažkada kviečių tona kainavo 800 litų. Anksčiau žemdirbiai turėdavo sukaupę „lašinių“ – tam tikrą finansinį rezervą, o dabar to nėra. Reikia labai gerai skaičiuoti, kaip neįlįsti į skolas, kurių paskui nepajėgsi atiduoti.“

Abiejų ūkių buhalterinę apskaitą tvarko LŽŪKT Vilkaviškio biuro specialistės. „Buhalterinės apskaitos konsultantė Irena Mikalainienė ir ekonomikos konsultantė Vilija Ševčenkienė savo darbą padaro puikiai, problemų niekada nesame turėję. Mūsų rūpestis – pristatyti joms reikalingus dokumentus“, – patikina Vida.

Gąsdinantys ženklai – smėlio audros

Vidą, kaip patyrusią agronomę, labiausiai neramina vis dažniau pasikartojančios sausros. Šiemet kelis kartus laukuose siautė tikros smėlio audros. „Tai gąsdina. Žemė tokia sausa, kad vėjas ją lengvai pusto, užneša net kelius. Pusto ne tik priesmėlio, bet jau ir priemolio laukuose“, – pasakoja ūkininkė.

Smėlio audra pražudė ir ką tik sudygusius runkelius – tiesiog palaidojo visą lauką. Teko juos atsėti. „Dar gerai, kad drausti buvo. Ko gero, draudimas taps būtina ūkininkavimo dalimi. Kai sužinai draudimo kainą, tai net silpna pasidaro, bet ką daryti? Reikia kažkaip mažinti riziką“, – svarsto Vida.

Rudeninė sėja vyko irgi sausokomis sąlygomis. Per lauką važiuojanti technika sukeldavo dulkių kamuolius, o žmonės, renkantys akmenis, vaikščiojo juodi nuo dulkių. „Turi pasikeisti žemės dirbimas. Teksase irgi būna karšta ir sausa, bet žemės ūkis ten gyvuoja. Teks mokytis žemės dirbimo iš tų kraštų“, – mano Remigijus.

Pernai laukuose dar buvo šioks toks drėgmės rezervas, bet 2019-ųjų pavasaris jau buvo drastiškai sausas. Vida nuogąstauja, kad jei dar metus taip nelis, žemės ūkyje bus prasti reikalai. „Niekada nėra buvę, kad rudenį melioracijos grioviai tušti stovėtų. Dabar taip sausa, kad net jei lytų kasdien iki pat Naujųjų metų, nemanau, kad atsirastų drėgmės perteklius“, – sako Vida.

Beje, kalbant apie griovius, Svotai prisiminė dar vieną problemą. Jie dalyvavo griovių priežiūros programoje, bet susidūrė su sunkumais – kai kurie gyventojai neleido privažiuoti prie griovių per jų žemę. Tad šiais metais griovių priežiūros atsisakė. „Kalbėjau su Žemės ūkio skyriaus specialistais, prašiau patarimo, ką daryti, bet jie irgi neturi jokių svertų priversti žemės savininkus elgtis vienaip ar kitaip“, – sako Vida.

Kavos verslas nuteikia optimistiškai

Remigijus ne tik ūkininkas, bet ir verslininkas. Su svainiu Andrium Montvilu pradėjo kavos verslą – jų įkurtai įmonei „Emiva“ treji su puse metų. Iš pradžių platino paruoštas kavos pupeles, o prieš dvejus metus ėmė ir patys jas skrudinti – Pagramdų kaime veikia „Coffee Cruise Roasters“ kavos skrudykla, kur darbams vadovauja Remigijaus žmona Laura.

„Čia kavos pupeles skrudiname, o Kaune prekiaujame internetu. Naudojame vienuolikos rūšių kavą, iš kurios sukomponavome originalių mišinių“, – pasakoja Remigijus. Pupeles veža ir iš Brazilijos, ir iš Afrikos šalių. Remigijus patikina, kad įmonėje paruoštos pupelės skiriasi nuo tų, kurias paprastai perkame parduotuvėse: vidutinis skrudinimas duoda kitokį skonį, nėra kartumo, o paruošta kava švelni ir labai aromatinga.

„Tiesą sakant, skeptiškiau žiūrėjau į šį verslą, bet matau, kad pardavimai auga. Paprastai nuo spalio prasideda darbymetis, nes pagal užsakymus ruošiame verslo dovanas didžiosioms metų šventėms. Prie kokybiškos kavos siūlome tikrai gerą rankų darbo šokoladą, kurį tiekia partneriai iš Latvijos“, – užtikrintai sako Remigijus Svotas, o mums pasidaro aišku, kodėl jo kabinete ir net technikos angare tvyro toks malonus kavos aromatas.