Dauguma mėsinių galvijų augintojų gerai pažįsta savo bandos gyvulius, gali juos glostyti, kasyti, tačiau budrumo prarasti nevalia – visada išlieka rizika būti sužeistam. Mėsinis galvijas – didelis gyvulys ir, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali būti pavojingas.

Daugiausia įtakos galvijų elgesiui turi trys dalykai: genetika (paveldimumas), vidiniai veiksniai ir išoriniai impulsai. Augintojams privalu žinoti svarbiausius gyvulių elgesio ypatumus, kad juos būtų lengviau valdyti ir išvengti nelaimės.

Agresyvus charakteris gali būti paveldėtas iš tėvų – galvijai turi savybę genetiškai perduoti šį bruožą palikuonims. Vidiniai veiksniai – tai hormonų pokyčiai, alkis, troškulys. Išoriniams impulsams, kurie gali veikti galvijų elgesį, priskiriamas pašarų trūkumas, kitų bandos gyvūnų, taip pat ir žmonių, elgesys.

Galvijai gali matyti 320 laipsnių kampu. Akloji zona, kur jie nieko nemato, yra tiesiai už jų uodegos. Jeigu žmogus stovi aklojoje zonoje, galvijas pradeda nerimauti. Norint iš ganyklos jį įvaryti į stakles ir fiksuoti, reikia eiti iš šono su dviem lazdelėmis tokiu kampu, kad gyvulys galėtų matyti, kas vyksta.

Galvijai nelabai gerai mato judančius objektus, smulkias detales, prastai skiria spalvas; dažnai baidosi krentančio pastatų šešėlio, nes tai asocijuojasi su kliūtimi. Jie sunkiai supranta, iš kurios pusės ateina garsas, nors klausa jų puiki. Uoslė – vienas svarbiausių galvijo pojūčių. Iš kvapo gyvuliai atpažįsta pašarus, kitą gyvulį, žindenės pirmosiomis valandomis po atvedimo – savo veršelį. Motina jauniklį užuodžia iš kvapo po uodega. Nepažįstami kvapai gali sukelti nenuspėjamą galvijų elgesį.

Būtina sudaryti tinkamas galvijų poilsio sąlygas. Per parą jie miega 4 val., dar apie 8 val. snaudžia. Kaip žinia, per rują galvijai ilsisi stovėdami, bet ne gulėdami. Optimali jų aplinkos temperatūra yra nuo -5 iki +10 laipsnių.

Bandos hierarchija ir kūno kalba

Mėsiniai galvijai yra tipiniai bandos gyvūnai, kurių bendravimui būdinga socialinė hierarchija. Formuojant gyvulių grupę, hierarchinės kovos vyksta visada. Ir kuo rečiau grupės formuojamos, tuo kovos aršesnės, nes dažniau pergrupuojami gyvuliai labiau prie to įpranta.

Bandą sudaro dominuojantys ir paklūstantys individai. Tai labiausiai priklauso nuo gyvulio dydžio, svorio ir lyties, kartais ir nuo situacijos. Dominuojantys gyvuliai pirmieji eina prie pašarų, vandens, jie parodo, kad yra bandos lyderiai. Bulius visą laiką yra hierarchijos viršūnėje – tai bandos vadas. Ramios, neagresyvios bandos požymis – gyvuliai ramiai laižo vienas kitą. Vadinasi, yra susiformavusi hierarchija, visi žino savo vietą, bandoje nėra streso.

Galvijai bandoje bendrauja tam tikrais signalais: labai svarbi kaklo ir galvos padėtis, po to – akys. Kai matote tik tamsias gyvulio akis, viskas gerai, bet jeigu akių obuoliai pabąla, vadinasi, yra problemų – gyvulys neramus, jaučia stresą.

Vertinant elgesį, svarbus ir gyvulio balsas – mūkimas. Gyvulių specifinis stiprus balsas, kai jie jaučia skausmą, yra alkani, ištroškę arba kai bendrauja veršelis su mama, ypač juos atskyrus.

Labai svarbu augintojams pažinti galvijų kūno kalbą. Natūraliai ramaus gyvulio poza – kaklas truputį nuleistas, galva panašiame lygmenyje. Truputį agresyvesnė pozicija – kaklas daugiau nuleistas, o galva nuleista ir rodanti, kad gali atakuoti. Šiuo atveju geriau iškart atsitraukti, leisti gyvuliui nurimti.

Trečioji, agresyvi, buliaus pozicija – kaklas nuleistas žemai, galva beveik tarp kojų ir kojomis kasa žemę. Tai signalas augintojui – nuo tokio gyvulio reikia eiti į šalį ir palikti jį ramybėje iki kitos dienos. Agresyvesnius gyvulius patartina brokuoti, nes jie šią charakterio savybę perduos ir savo palikuonims.

Santykius formuoti nesunku

Mėsinių galvijų augintojai privalo atpažinti seksualinės gyvulio elgsenos ypatumus. Per rują gyvuliai būna labai energingi, nesiilsi, mosuoja uodega, šokinėja ant kitų gyvulių ir t. t. Labai svarbus dar vienas elgesio rodiklis – temperamentas. Kaip ir žmonės, gyvuliai būna ramūs arba nervingi. Kiekvienoje didesnėje bandoje bus ir ramių, lengvai valdomų, ir agresyvesnių, piktesnių galvijų. Reikia įvertinti, ar tai genetiškai paveldėta savybė (paveldimumas sudaro apie 25 proc.), ar tokiam elgesiui įtakos turi kiti veiksniai.

Būtina pažinti savo bandą, žinoti, kuris gyvulys meilesnis, ramesnis, smalsesnis, kuris linkęs laikytis atokiau, – kiekvienas turi savo charakterį ir į tai reikia atsižvelgti. Geriausia prisijaukinti gyvulį laikotarpiu nuo atjunkymo iki kito veršiavimosi. Tuomet tinkamiausias laikas liesti, bendrauti ir formuoti santykius – gyvuliai irgi to mokosi.

Gyvulį kalbinti, glostyti, liesti geriausios sąlygos žiemą, kai reikia juos šerti. Jeigu du mėnesius ūkininkas neateis pas gyvulius, niekada jų nesuvaldys. Tik bendraujant kasdien tarp augintojo ir gyvulio užsimezga santykiai. Juos lengva formuoti – jeigu žmogus ateina ar atvažiuoja pas gyvulius su kibiru, kviečia juos, jie iš to kibiro gauna skanėstų (kombinuotųjų pašarų, miltų, obuolių), tai kitą kartą banda jau atpažins tą patį garsą, tą patį automobilį, ir atbėgs be papildomo raginimo.

Gyvuliai mokosi, o procesas vyksta per laimėjimus ir klaidas. Jeigu gyvulys randa plyšį aptvare ir pralenda, bandys tai padaryti ir kitą kartą. Agresyvesnių bulių laimėjimai pasireiškia labai aiškiai – jeigu laimi prieš žmogų, norės laimėti visada. To negalima pamiršti.

Varant gyvulį pirmą kartą sverti, sėklinti ar pan., kryptį būtina rodyti aiškiai ir paprastai, jokiu būdu neišsiduodant, kad jo bijoma. Kitą kartą atlikti tą pačią procedūrą gyvuliui bus daug lengviau. Valdant bandą niekada nereikia pamiršti, kad tai – tik gyvūnai, atsakomybė gula ant augintojų pečių. Visi sužeidimai ar tragiški įvykiai su mėsiniais galvijais įvyksta neteisingai elgiantis ar naudojant netinkamas priemones.

Kaip elgtis?

Kaip nuraminti neramų, piktai nusiteikusį gyvulį? Vieno atsakymo nėra, nes situacijos skirtingos, gyvuliai irgi skirtingi. Svarbu turėti daug žinių apie gyvulių elgesį, gerai pažinti bandą, kad būtų galima pasirinkti, kokių veiksmų imtis su vienu ar kitu galviju konkrečioje situacijoje. Pervarant užtenka ramaus balso, paraginimo, bet jeigu yra požymių, kad gyvulys gali atakuoti, rekomenduojamas valdingesnis elgesys – griežtesnis balsas ir rankų judesiai. Svarbu teisingai įvertinti situaciją. Pastebėjus, kad gyvulys kovinės padėties – trauktis nuo jo kuo greičiau.

Norint gyvulį nukreipti eiti vartų link, reikia eiti jam iš šono arba iš galo, bet negalima stovėti priekyje gyvulio. Jeigu kyla problemų pakraunant gyvulius į bandovežį, galima priekaboje įjungti apšvietimą – jie mėgsta eiti į šviesą. Patartina pakreikti savų šiaudų, kad būtų kuo įprastesnė aplinka. Geriausia galvijus varyti grupėmis, ne po vieną.

Gyvuliui labai svarbu pranešti, kad esate bandoje, reikia kalbėti su juo, parodyti jam, kad nesate agresorius. Tarkime, karvė žindenė vedžiojama už pavadžio, dalyvauja parodose, bet iškart po apsiveršiavimo gali tapti prieše. Ypač angusų, herefordų veislių karvės pasižymi labai stipriu motinišku instinktu ir net augintojas joms tampa grobuonimi, kuris kelia grėsmę jų vaikui. Tuomet visi santykiai pamirštami ir jos gali pulti. Tokie įtempti santykiai ir pavojingas laikas trunka 2–4 dienas, vėliau situacija normalizuojasi.

Nepatartina vienam ūkininkui likti su karve ir jaunikliu atviroje erdvėje, pvz., norint suženklinti veršelį – tai reikia daryti su pagalbininku arba atskirti gyvulį į atskirą gardą. Svarbiausia parodyti karvei, kad nieko bloga neatsitiks jos veršeliui. Yra privalomų procedūrų, bet reikia galvoti ir apie savo saugumą. Patirtis rodo, kad geriau kelias dienas motiną su veršeliu palikti ramybėje, o po to atlikti būtinas procedūras, kai motina apsipras ir nurims.

Dėl pogimdyvinės hormonų reakcijos kartais ir veršelis, bandydamas stotis, motinai pasirodo agresorius ir toji puola jį. Kol jauniklis guli, karvė jį laižo, o vos jam pabandžius stotis – puola. Jeigu karvė aukštos genetinės vertės ir ją norima išsaugoti, verta pabandyti tokią priemonę: karvę užmigdyti, o veršelį pakišti jai po snukiu, kad ant jo bėgtų motinos seilės. Prabudusi bei pajutusi savo kvapą, ji pradės veršelį laižyti. O kol atsigaus po migdomųjų, veršelis ras tešmenį, pradės žįsti ir viskas susitvarkys. Tačiau taip reikės elgtis po kiekvieno tos karvės apsiveršiavimo. Mažiau vertingą karvę rekomenduotina brokuoti.

Reikia saugotis gyvulio kojų – jis spardosi į įvairias puses. Spyris yra pirminė išsigandusiojo reakcija. Didelį pavojų gali sukelti raguoto galvijo bandymas durti, labai stiprus ir jo smūgis kakta.

Dar viena pavojų kelianti situacija – uždara erdvė, kurioje gyvulys gali žmogų prispausti, todėl reikia numatyti išėjimo variantus. Būtina žinoti, kad penimi buliai, net tie, kurie vedžiojami už pavadžio, turi nugalėtojo instinktą, jie visada nori laimėti ir kartą jus pargriovę, smūgiavę tai darys vėl ir vėl, kol nugalės. Eiti į bulių grupę vienam be lazdos ar kitos apsaugos priemonės yra labai pavojinga. Vienintelė galimybė nuraminti įsiutusį galviją – įsimaišyti tarp kitų bulių. Todėl labai svarbu atpažinti agresyviai nusiteikusį gyvulį, sureaguoti į jo kūno kalbą, kad būtų galima išvengti pavojingų situacijų.

Paisyti svarbiausių taisyklių

Svarbiausia augintojui pradėti formuoti santykius su kuo jaunesniu veršeliu, kad jis patikėtų, jog esate draugas, kuris nenuskriaus. Specialistai moko nuolat eiti pas gyvulius, juos kalbinti, raminti, kad užsimegztų kuo artimesnis abipusis ryšys.

Didelę įtaką elgesiui turi gyvūnų gerovė. Jiems reikia šviesos, erdvės, sausų pakratų, gerų pašarų, taip pat ramaus, draugiško augintojo ir ūkio darbuotojų elgesio. Nerimą, pyktį gyvuliai pajus iškart. Kuo laimingesni gyvuliai, tuo lengviau su jais dirbti. Ši investicija atsipirks greitai ir su kaupu. Bet ne kiekvienas žmogus gali dirbti su gyvuliu – į tai reikia atsižvelgti prieš pradedant juos auginti ar samdant ūkio darbuotojus.

Ir visada būtina prisiminti, kad gyvulys bet kada gali pasielgti netikėtai. Todėl dėl savo ir kitų saugumo pas gyvulius reikia eiti su lazda – kad esant reikalui galėtumėte apsiginti. Negalima prarasti budrumo – tai gali kainuoti labai brangiai.