Sudarant sandorius prisiimami tam tikri įsipareigojimai, tačiau ne visada juos pavyksta laiku įvykdyti. Priežastys įvairios: ekstremalios gamtinės situacijos, per didelės rizikos prisiėmimas, o kartais – tiesiog lengvabūdiškumas. Įsipareigojimų nevykdymas gali lemti kitos sutarties šalies nuostolius, nes pagal laiku neįvykdytą sutartį gali tekti mokėti delspinigius, baudas, atlyginti kitus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tačiau kartais sutartyse numatytos netesybos teismų pripažįstamos lupikiškomis. Šiame straipsnyje aptariama, kada netesybos gali būti pripažintos neprotingomis ir ko gali reikalauti agroverslas kitai sutarties šaliai nevykdant įsipareigojimų.

Netesybų samprata apibrėžta Civiliniame kodekse. Vadovaujantis šio kodekso 6.71 straipsniu, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma (bauda, delspinigiai), kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t.

Pavyzdžiui, agroverslas gali numatyti, kad laiku nepristačius produkcijos ar laiku neatsiskaičius, turėtų būti mokama tam tikro dydžio bauda ar skaičiuojami delspinigiai nuo nepristatytos produkcijos vertės už kiekvieną kalendorinę dieną. Dažnai sutartyse galima surasti šalių patvirtinimų, kad pažeidus sutartį yra teisinga, protinga ir sąžininga iš sutartį pažeidusios šalies reikalauti ir baudos, ir netesybų. Tačiau tokių sąlygų ir patvirtinimų išankstinis priėmimas ir nurodymas sutartyje neapriboja teisės kreiptis į teismą prašant, kad tokios sąlygos būtų pripažintos negaliojančiomis. Netesybos turėtų atitikti kompensacijos, nuostolių atlyginimo funkciją, o ne turėti tikslą nubausti verslo partnerį. Teismai yra pasisakę dėl tokių situacijų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo sprendžiamas klausimas, ar galima taikyti dvigubas netesybas, t. y. prašyti ir baudos, ir delspinigių už tam tikrų įsipareigojimų nevykdymą. Skolininkui laiku neįvykdžius įsipareigojimų pagal sutartį, jis turėjo mokėti delspinigius ir vienkartinę baudą už tinkamą įsipareigojimų nevykdymą. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad kreditorius turi teisę reikalauti tokių netesybų. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tam nepritarė ir nurodė, kad kreditorius negali reikalauti ir netesybų, ir nuostolių, todėl netesybos įskaitomos į nuostolius. Nors apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kreditorius pagal sutarties nuostatas turėjo teisę skaičiuoti delspinigius nuo visos darbų kainos ir papildomai savo interesus ginti, reikalaudamas skolininko sumokėti baudą, tačiau su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija sutikti nebuvo pagrindo. Ginčo šalių sulygtos dvigubos netesybos (delspinigiai ir bauda už termino įvykdyti prievolę praleidimą) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo pripažintos baudinėmis, todėl jų bendras taikymas pripažintas negalimu. Kadangi šalys už praleistą prievolės įvykdymo terminą nustatė dvigubas netesybas – delspinigius ir baudą, tai bauda (mažesnioji suma) buvo įskaityta į delspinigius. Netesybas įskaičius į nuostolius, skolininko įsipareigojimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sumažino – atitinkamai skolininkui nereikėjo sumokėti ir baudos, ir delspinigių.

Neprotingo dydžio netesybos

Formuodamas teismų praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (Civilinio kodekso 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais.

Taigi, šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Teismai pažymi, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali to ginčyti. Tačiau vadovaujantis Civilinio kodekso 6.73 straipsniu, jeigu netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tad kas yra laikoma neprotingo dydžio netesybomis?

Antai sutartyse delspinigių dydis gali skirtis kartais. Kai kurie subjektai susitaria dėl 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo pradelstų įsipareigojimų sumos, o kitose sutartyse delspinigių dydis būna 25 kartus didesnis ir siekia 0,5 proc. už kiekvieną pradelstą dieną. Tad agroverslui gali kilti klausimas, ar 0,5 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną kalendorinę dieną yra protingi ir ar realu, kad tokio dydžio delspinigius teismas sumažins?

Vertindamas, ar delspinigių dydis yra pagrįstas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taiko įvairius kriterijus. Vertinamos sutarties sudarymo, įsipareigojimų nevykdymo aplinkybės ir laikotarpis, skolininko sąžiningumas ir elgsena nevykdant įsipareigojimų, šalių sutartinių santykių pobūdis, šalių statusas ir ketinimai. Būtina nustatyti, ar sutartas delspinigių dydis atlieka kompensacinę funkciją, ar bauda siekiama pasipelnyti iš įsipareigojimų nevykdymo.

Tarkime, tikėtina, kad agroverslui sudarius sandorį su vartotoju, 0,2 proc. netesybos už kiekvieną pradelstą dieną gali būti pripažintos nesąžiningomis ir atitinkamai sumažintos siekiant apsaugoti silpnesnės sandorio šalies, t. y. vartotojo, interesus. Tačiau esant sandoriui tarp dviejų verslo subjektų (tarkime, ūkininko ir produkcijos pardavėjo) teismas situaciją gali vertinti kitaip.

Pavyzdžiui, viename Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtame ginče ieškovas prašė sumažinti delspinigių dydį, teigdamas, kad delspinigiai yra neprotingi. Skolininkas nurodė, kad didžiąją dalį įsipareigojimų jau yra įvykdęs, o per skubėjimą neperskaitė visų sutarties sąlygų (sutartis buvo rengta kreditoriaus). Teismas vertino, kad skolininko siekis įvykdyti įsipareigojimus yra svarbi aplinkybė sprendžiant delspinigių sumažinimo klausimą.

Dar daugiau, teismas nustatė, kad sutarties sąlygos buvo parengtos atsakovo iniciatyva. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad šioje konkrečioje situacijoje delspinigių dydis yra neprotingas ir patenkino skolininko reikalavimą – sumažino delspinigių dydį. Kiekvieną atvejį teismas vertina individualiai, tad vienos taisyklės, kada netesybos gali būti sumažinamos, o kada – ne, nėra. Antai Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtame ginče skolininkas prašė sumažinti 0,2 dydžio delspinigius, tvirtindamas, kad tokio dydžio netesybos yra neprotingos ir nesąžiningos. Skolininkas nurodė, kad esant tokio dydžio delspinigiams, jis nesugebės įvykdyti savo įsipareigojimų ir prašė juos sumažinti iki 0,05 proc. Teismas vertino, kad skolininkas jau daugiau nei 3 metus visai nevykdo savo įsipareigojimų, o į teismą kreipėsi tik tada, kai po daugelio priminimų ieškovas paprašė pradėti išieškojimą iš įkeisto turto.

Šias aplinkybes teismas vertino kaip svarbias sprendžiant dėl galimybės sumažinti delspinigius. Vertindamas aplinkybes papildomai, teismas pažymėjo, jog skolininkas – nors ir būdamas fizinis asmuo – sutartį sudarė ne vartojimo, o verslo tikslais. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, teismas sprendė, kad 0,2 proc. netesybos per dieną neturėtų būti mažinamos, nes šio sandorio kontekste yra protingos.

Senaties terminas dėl netesybų išieškojimo

Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsniu, ieškinio senaties terminas dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo yra 6 mėnesiai. Tad agroverslas dėl netesybų priteisimo turėtų kreiptis per 6 mėnesius. Pavyzdžiui, jeigu verslo partneris turėjo įvykdyti įsipareigojimus 2018 m. vasarį, tačiau juos įvykdė tik 2019 m. vasarį, agroverslas turėtų ne vėliau kaip per 6 mėnesius kreiptis dėl sutartinių netesybų priteisimo. To nepadarius verslo partneris gali reikalauti taikyti ieškinio senatį. Žinoma, agroverslas turi galimybę prašyti atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau tam turi būti svarbi priežastis. Jos nesant, agroverslas prarastų galimybę prisiteisti netesybas.

***

Apibendrinant aptartus atvejus, agroverslui patartina peržiūrėti sudaromų sutarčių sąlygas.

Iš praktikos matome, kad dažnu atveju būtina įvertinti, ar sutartyse numatytos atsakomybės sąlygos atitinka Lietuvos teisės aktus ir teismų praktiką. Nesąžiningos sąlygos dėl netesybų gali ne tik sukelti reputacinę riziką, sugadinti santykius su verslo partneriu, tačiau ir lemti dideles bylinėjimosi išlaidas. Tad būtų tikslinga objektyviai įvertinti, kokius nuostolius agroverslas patirtų kitai šaliai nevykdant įsipareigojimų ir koks galėtų būti objektyvus netesybų dydis, siekiant, kad netesybos skatintų laiku ir tinkamai įvykdyti prisiimamus įsipareigojimus. Sutartyse numačius neproporcingai dideles netesybas, situacija gali tapti neprognozuojama, nes teismai gali kelis kartus sumažinti netesybų sumą, o papildomai teks sumokėti savo ir dalį skolininko patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kartu yra būtina laikytis terminų netesyboms pareikšti.