Tik 44,7 proc. Lietuvos gyventojų kasdien vartoja daržoves. ES šalyse dienos vartojimo vidurkis sudaro 63,5 proc. Mažiau negu Lietuvoje kasdien daržovių vartojama tik Latvijoje (44,4 proc.), Rumunijoje (41,2) ir Vengrijoje (30,3 proc.), o daržovių vartojimo lyderės – Airija (84,0 proc.), Belgija (83,8) ir Italija (80,4 proc.)*. Lietuvos daržovių balansas rodo, kad šalis neapsirūpina daržovėmis net ir esant dabartiniam žemam gyventojų vartojimo lygiui, todėl ši rinka turi potencialo augti. Straipsnyje aptariama svarbiausių Lietuvoje auginamų daržovių ir bulvių rinkų situacija 2013– 2017 m. Akcentuojami lietuviškų daržovių vartojimui svarbūs aspektai: pagrindinių gamybos rodiklių pokyčiai Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, kainų dinamika.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pastaraisiais metais daržovių auginimo situacija šalyje negerėjo: 2017 m. lauko ir šiltnamių daržovių plotas sudarė tik 95,5 proc. 2013 m. lygio, o derlius – 77,8 proc. Gamtinės sąlygos ir klimatas nesuteikia Lietuvai ypatingų konkurencinių pranašumų ES rinkoje, todėl 2017 m. Lietuvoje didžiausius plotus lauko ir šiltnamių daržovių struktūroje užėmė kopūstai (20,6 proc.), burokėliai (17,5), morkos (16,7) ir svogūnai (14,3 proc.). Reikšmingas vaidmuo teko šiltnamiuose ir laukuose auginamiems agurkams (9,5 proc.) bei pomidorams (4,8 proc.), kurie tapo svarbia šalies gyventojų dienos raciono dalimi. Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. apsodintas bulvių plotas 1,7 karto viršijo lauko ir šiltnamių daržovių plotą.

Tačiau nustatant daržovių rinkos svarbą ES kontekste tampa akivaizdu, kad Lietuvos vaidmuo yra gana kuklus. Remiantis Eurostato duomenimis, 2017 m. Lietuvos šviežių daržovių (įskaitant melionus) nuimti plotai ir derlius ES struktūroje nesiekė nė 1,0 proc. Tačiau pagal nuimtą plotą Lietuva buvo trečia burokėlių ir septinta agurkų augintoja ES. Vidutinis derlingumas Lietuvoje buvo ne itin aukštas dėl mažiau palankių klimato sąlygų ir rinkoje dominuojančių ūkių, kurie ne visada gali investuoti į verslo pelningumo didinimą. Todėl pagal derliaus dalį ES struktūroje burokėlių auginimas užėmė tik šeštą, o agurkų – šešioliktą vietą tarp ES šalių (dėl mažos burokėlių gamybos svarbos kitose ES šalyse šios kultūros duomenų statistika yra neišsami – aut. past.).

Lietuvai svarbių daržovių gamybą apibūdinančių rodiklių pokyčiai ES žemės ūkyje ir Lietuvos dalies dinamika ES struktūroje pateikti lentelėje „Nuimti kai kurių daržovių plotai ir derlius ES- 28 šalyse bei Lietuvos dalis šių kultūrų struktūroje 2013–2017 m.“ ES lygmeniu neigiama nuimto ploto pokyčio vystymosi dinamika pastebima tik kopūstų ir agurkų gamyboje, tačiau net ir šių kultūrų derlius ES šalyse augo. Lietuvos nuimto ploto ir derliaus dalis nagrinėtų kultūrų struktūroje ES lygmeniu nuosekliai mažėjo, o tam tikrų daržovių dalies mažėjimas buvo itin reikšmingas (pvz., bulvių, morkų, kopūstų). Tačiau 2013–2017 m. bulvėmis apsodintas plotas Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip ketvirtadaliu, o morkų ir kopūstų dalies mažėjimas paaiškinamas kitų šalių ploto didinimu. Šalies pasėlių ploto mažėjimas per nagrinėjamą laikotarpį nesiekė net dešimtadalio.

Gamintojo kainų indeksų pokyčiai Lietuvoje ir ES

Kadangi ūkininkų gaunamos pajamos iš užaugintos produkcijos yra vienas iš svarbių veiksnių, užtikrinančių ūkio veiklos tęstinumą ir pavienių kultūrų auginimo patrauklumą, tikslinga apžvelgti, kaip atrodo ES ir Lietuvos gamintojų daržovių kainų indeksų dinamika 2013– 2017 m. Šie indeksai rodo, kaip keitėsi situacija, palyginti su 2010 m. kainų lygiu (paveiksle pažymėtas raudona punktyrine linija), kuris laikomas 100,0 proc. Šie metai, kaip baziniai, yra itin patrauklūs analizei, nes 2010–2011 m. įvyko žemės ūkio produkcijos kainų šuolis. Pateikti Eurostato indeksai apskaičiuoti realiomis kainomis, įvertinus ES šalių infliacijos lygį. Pažymėtina, kad kainų indekso reikšmė sietina su kainos pokyčiais po fiksuoto 2010 m. lygio, tačiau kainų lygis ES ir Lietuvoje gali skirtis, todėl didesnė kainų indekso reikšmė nebūtinai reiškia didesnę kainą.

Galima teigti, kad Lietuvoje daugelio daržovių ir bulvių kainų indeksai po 2010 m. mažėjo, atitinkamai tai darė įtaką ūkininkų gautoms realioms pajamoms iš pardavimų. Išimtį sudaro tik 2013– 2016 m. situacija agurkų rinkoje ir 2015 m. morkų kainų šuolis. Visų nagrinėtų daržovių ir bulvių kainų indeksai 2017 m. buvo mažesni negu 2010 m. lygis, situaciją apsunkino ir oro sąlygos Lietuvoje, kurios nulėmė mažiausią lauko daržovių (išskyrus svogūnų) derlių per nagrinėtą penkerių metų laikotarpį. Pažymėtina, kad kainų indekso pokyčiams Lietuvoje didelę įtaką turi ne tik derlius šalyje, bet ir eksporto galimybės, pasiūla iš ES ir kitų šalių rinkų, kurios sugeba pasiūlyti žemės ūkio produkcijos žemesnėmis kainomis.

Kitas įdomus aspektas yra ES ir Lietuvos gamintojų žemės ūkio produkcijos kainų indeksų judėjimo trajektorijų palyginimas. Galima teigti, kad ES kainų lygį skaudžiai paveikė 2014 m. Rusijos embargas ES daržovių ir vaisių rinkai, kai kainų indeksų reikšmės, apskaičiuotos realiomis kainomis, krito žemiau 2010 m. lygio. Užsidarius Rusijos rinkai, ES ūkininkai pradėjo desperatiškai ieškoti alternatyvių greitai gendančios žemės ūkio produkcijos realizavimo kanalų ir perteklinė pasiūla sumažino kainų lygį. Tačiau 2015 m. ūkininkai jau buvo geriau pasiruošę pokyčiams tarptautinėje rinkoje. Daug ūkininkų nukentėjo nuo nepalankių oro sąlygų, todėl ES gamintojo daržovių ir bulvių kainų indeksai vėl pradėjo augti.

Pavienių daržovių kainų judėjimas Lietuvoje ir ES rodo skirtingas tendencijas. Pavyzdžiui, bulvių (įskaitant sėklą) kainų indeksas realiomis kainomis rodo, kad ES rodiklis didėjo (išimtį sudaro tik 2014 m.) ir pralenkė 2010 m. lygį, tačiau Lietuvoje kainų indekso reikšmės nesiekė 2010 m. rodiklio lygmens, o tai, matyt, prisidėjo prie Lietuvos ūkininkų pasitraukimo iš bulvių gamybos ir ploto mažinimo. 2013–2017 m. aukštesnės negu 2010 m. kainų indeksų reikšmės ES lygmeniu buvo kopūstų, morkų ir svogūnų (išskyrus 2014 m.) rinkose. Tačiau pomidorų (išskyrus 2017 m.) ir agurkų rinkoje Lietuvos kainų indeksų reikšmės buvo didesnės negu 2010 m. lygis, o rinkoje susiformavo vartotojų segmentas, teikiantis pirmenybę brangesnei vietinei produkcijai.

Kainų dalių pasiskirstymas tiekimo grandinėje

Pasirinktų lietuviškos kilmės daržovių ir bulvių 2013–2018 m. kainų pokyčiai augintojo ir mažmeninės prekybos lygmenyse vidaus rinkoje pateikti paveiksluose. Grafikai remiasi Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) fiksuojama kainų statistika savaitės tikslumu. Pavaizduoti trys kainų lygiai: minimali ir maksimali vidutinė pardavimo kaina Lietuvos prekiniuose ūkiuose ir šiltnamiuose bei vidutinė mažmeninės prekybos kaina, eliminuojant PVM dalį tiekimo grandinės struktūroje. ŽŪIKVC pažymi tam tikrus metodinius aspektus, kurie gali daryti įtaką kainų lygiui, tačiau grafikai vis dėlto leidžia matyti, kaip pasiskirsto augintojo ir mažmeninės prekybos kainų dalys nagrinėjamų daržovių ir bulvių tiekimo grandinėse bei kaip atrodo ūkininkų kainos patrauklumas, atsižvelgiant į jų taikomą kainos nustatymo strategiją.

Lietuviškų bulvių ir daržovių kainų kreivės rodo, kad ilgalaikėje perspektyvoje mažmeninės prekybos ir augintojo kainos juda panašiai. Mažmeninės prekybos kainos dažniausiai vėluodamos atspindi augintojų kainų pokyčius, nors pasitaiko ir nukrypimų. Kainų pokyčių perdavimas laiku nuo augintojo iki prekybininko (ir atvirkščiai) siejamas su rinkos efektyvumu, o nepanašios kainų judėjimo trajektorijos gali reikšti, kad pažeidžiama rinkos dalyvių gerovė.

Bulvių ir daržovių kainoms yra būdingi sezoniniai svyravimai. Naujo derliaus kainos šuolio trukmė ir augimo amplitudė, palyginti su įprasta kaina sezono metu, priklauso nuo daržovių rūšies ir konkrečių metų. Pvz., greičiau gendančių pomidorų ir agurkų aukščiausios sezono pradžios ir žemiausios sezono kainos turi didesnę pokyčio amplitudę negu ilgiau sandėliuojamų daržovių, kurios gali būti išsaugotos sandėliuose iki naujo sezono pradžios. Pažymėtina, kad, remiantis ŽŪIKVC renkama kainų statistika, lietuviškos kilmės daržovių kaina sezono pradžioje dažnai viršija importuotų daržovių kainų lygį.

Nagrinėjant bulvių ir daržovių kainų dalis, kurios atitenka ūkininkams, taikantiems minimalios ir maksimalios pardavimo kainos strategijas, pastebėtini skirtumai. Greičiau gendančių daržovių rinkoms, tokioms kaip agurkų ir pomidorų, per visą nagrinėtą laikotarpį vidutiniškai yra būdingi mažesni svyravimai tarp minimalios ir maksimalios kainų ūkiuose ir šiltnamiuose, t. y. minimali kaina sudaro didesnę maksimalios kainos dalį. Kitas agurkų, pomidorų ir kopūstų kainų pasiskirstymo tarp augintojo ir prekybininko ypatumas – minimali kaina vidutiniškai sudaro didesnę dalį nuo mažmenininkui tenkančios kainos, o ilgiau saugomų morkų ir bulvių prekybininko dalis vidutiniškai yra didesnė. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad augintojo kainos augimas ar didesnis skirtumas tarp augintojo ir prekybininko kainos ne visada siejamas su didesniais pelnais, nes tai gali būti didėjančių išlaidų kompensavimas.

Įdomu ir tai, kad laikui bėgant evoliucionavo maksimalios kainos prekiniuose ūkiuose ir šiltnamiuose, taip pat mažmeninės kainos pasiskirstymas tiekimo grandinėje. 2013–2015 m. bulvių, morkų ir kopūstų maksimali augintojų kaina dar palieka solidžią kainos dalį prekybininkui, o nuo 2016 m. maksimali kaina dažnai pralenkia mažmeninės prekybos lygį arba artėja prie mažmeninės kainos lygio, todėl ūkininkui pageidaujant parduoti, išsaugant aukštą kainų lygį, patraukliausias realizavimo kanalas vidaus rinkoje būtų tiesioginiai pardavimai vartotojui.

Daržovių ir bulvių kainų kreivės, kaip ir nagrinėti kainų indeksai, rodo, kad 2014 m. Rusijos embargas sumažino bulvių ir daržovių augintojų kainas, nes Rusija buvo svarbiausia prekybos partnerė. Prisitaikymas prie sankcijų, naujų realizavimo rinkų paieška truko keletą metų ir baigėsi drastiškais bulvių ir daržovių eksporto struktūros pokyčiais Lietuvoje: sumažėjo reeksportas, o eksporto struktūra tapo labiau diversifikuota.

2015 ir 2018 m. pastebimas itin ryškus atotrūkio didėjimas tarp augintojų maksimalios ir minimalios vidutinės prekybos kainos. 2015 m. lauko daržovių kainų šuoliui didelę įtaką turėjo dėl oro sąlygų sumažėjęs derlingumas, kuris paveikė ne tik Lietuvos, bet ir ES ūkininkų veiklos rezultatus, todėl pabrango importuojamos į Lietuvą daržovės, o tai nulėmė mažmeninės prekybos kainų didėjimą. Nors lietuviškų bulvių augintojams 2015 m. orai neturėjo kritinės įtakos, tačiau nuosekliai mažėjantys pasėlių plotai Lietuvoje ir sumažėjęs derlius dėl nepalankių oro sąlygų ES leido augintojams didinti bulvių kainas, o išaugusios vietinių gamintojų ir importuotų bulvių kainos nulėmė nepageidautinus mažmeninės prekybos kainos pokyčius. 2018 m. karšti orai ir sausra neigiamai paveikė visos ES, įskaitant Lietuvą, daržovių ir bulvių derlingumą, padidino auginimo išlaidas. Lietuvos ūkiuose išaugintų ir importuotų bulvių ir lauko daržovių kainų augimas padidino mažmeninės prekybos kainas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad 2013–2017 m. Lietuvos bulvių ir daržovių situacija žemės ūkyje negerėjo: mažėjo pasėti plotai, rinkas labai stipriai paveikė Rusijos embargas vaisiams ir daržovėms. Nagrinėtu laikotarpiu buvo keleri metai, kai dėl nepalankių orų įvyko staigūs kainų šuoliai, nes ES šalyse gerokai sumažėjo derlius. ES kontekste Lietuvos žemės ūkio vaidmuo irgi mažėjo, o auginamų kultūrų derlingumas atsiliko nuo pirmaujančių šalių gamintojų.

Nors 2014–2020 m. bendrosios žemės ūkio politikos laikotarpiu daržovių ir bulvių augintojai Lietuvoje susilaukė ypatingo dėmesio ir papildomos paramos, reikšminga šio sektoriaus plėtra neįvyko. Remiantis Eurostato vaisių ir daržovių vartojimo statistika, Lietuvos visuomenėje turėtų būti ugdomi sveikos mitybos įpročiai, didinantys šviežių, vietinių daržovių vartojimą. Šie svarbūs pokyčiai turėtų apimti ne tik visuomenės požiūrio ir elgesio pokytį, bet ir pagalbą vietiniams ūkininkams, formuojant trumpąsias tiekimo grandines, taikant socialines inovacijas, leidžiančias ūkininkams pasiekti vartotoją įvairiais tiekimo kanalais ir padedančias gauti pageidautiną pelno lygį.

*Eurostato 2017 m. duomenys