Gyvūnų gerovė – tai gyvūnų būklė, kai jie nejaučia nei fizinių, nei psichinių kančių ir yra gerai prisitaikę prie gyvenimo sąlygų. Tai humaniško gyvūnų naudojimo koncepcija, siekiant iki minimumo sumažinti gyvūnų patiriamą skausmą, kančias ir stresą, pagerinti gyvūnų gerovę visais jų gyvenimo etapais.

Žmonės gyvūnus savo reikmėms naudoja jau tūkstantmečius – manoma, kad šunys buvo prijaukinti prieš 15 tūkst. m., ožkos – prieš 12, kiaulės, avys – prieš 11, galvijai, katės – prieš 10, vištos – prieš 8, arkliai – prieš 3,5 tūkst. metų. Gyvūnų prijaukinimas, gyvulininkystės atsiradimas buvo didžiulis civilizacijos šuolis – gyvuliai leido žmonėms maistu apsirūpinti ištisus metus visose geografinėse ir klimato zonose: nuo dykumų, stepių ir skurdžių priekalnių (kur laikomos avys, kupranugariai, ožkos, arkliai) iki šiaurės tundrų toli už poliarinio rato (kur laikomi šiaurės elniai).

Neatsitiktinai pirmieji žmonijos istorijoje archeologų rasti miestai datuojami tuo pačiu laikotarpiu kaip ir gyvūnų prijaukinimas (prieš 9–10 tūkst. m.). Beveik visą šį laiką žmonės išnaudojo gyvūnus, kad galėtų prasimaitinti, išgyventi ar atlikti įvairius darbus. Tačiau beveik visą šį laiką ir žmogaus gyvenimo sąlygos nedaug skyrėsi nuo gyvūnų laikymo sąlygų. Žmonių požiūris į gyvūnus buvo panašus kaip ir kitus pavaldžius žmones (vasalus, vergus, jaunesnius šeimos narius), t. y. kaip į nuosavybę ir naudos teikiantį daiktą.

Tik visuomenei modernėjant imta suprasti, kad gyvūnas yra gyvas sutvėrimas su specifiniais poreikiais, galintis jausti skausmą, baimę, turintis panašius į žmonių pojūčius. Nepaisant to, kad gyvūnai buvo prijaukinti prieš daug tūkstančių metų, jų instinktai, elgsena ir dauguma vidinių poreikių pakito nedaug, nes domestifikuota būklė yra nedidelis laikotarpis, palyginti su milijonais rūšies evoliucijos metų.

Vakaruose gyvūnų gerovės svarba neabejojama

Ūkininkų ar kitų laikytojų interesai didžiąja dalimi sutampa su gyvūnų interesais – šiais laikais jau visi supranta, kad, norint kažką imti iš gyvūno, reikia jam kažką duoti. Norint išlaikyti gyvūnus gyvus ir sveikus bei gauti produkciją (mėsos, pieno, prieauglio ir kt.), reikia juos tinkamai ir pakankamai šerti, sudaryti minimalias laikymo sąlygas. Taip užtikrinama didžioji (bet ne visa) gyvūnų gerovės dalis.

Pažangūs ūkininkai, organizuojantys savo veiklą ekonomiškai efektyviai, be didesnių abejonių ar ginčų, vien vadovaudamiesi savo interesais, užtikrina geriausią įmanomą gyvūnų mitybą ir laikymo sąlygas. Tai ne šių laikų išradimas, Vakarų valstybėse taip elgiamasi jau daugiau kaip šimtą metų. Didžiojoje Britanijoje arklių apsaugos įstatymas pasirodė gerokai anksčiau negu tos šalies piliečiams buvo suteikta visuotinė balsavimo teisė – tai padaryta ne iš didelės meilės gyvūnams, bet tik norint efektyviai naudoti šių gyvūnų išteklius. Tai utilitarinis požiūris – dalį išteklių investuoti į gamybos objektą, gyvūnams suteikti minimalius įmanomus resursus, kad iš jų gautų optimalų produkcijos kiekį. Tai nuo seno užtikrina gyvūnų mitybos ir zoohigienos dalykai. Tačiau šiuolaikinis požiūris į naminius gyvūnus pranoksta šias ribas.

Jau neabejojama, kad gyvūnai jaučia skausmą taip pat, kaip ir žmonės – ir ne tik žinduoliai, bet ir paukščiai, žuvys. Nelygu gyvūnų rūšis, jie jaučia įvairių emocijų spektrą ir jų psichinės galimybės yra didelės, net palyginti su žmogumi. Žmogus jau nėra vienintelis gyvūnas, galintis pasigaminti įrankių, kaip buvo galvojama dar prieš penkiasdešimt metų (įrankius gaminasi šimpanzės, kai kurie varniniai paukščiai). Gyvūnai (atsižvelgiant į rūšį) gali jausti ne tik baimę, bet ir psichines kančias, net nepatirdami fizinio skausmo. Kančia ir yra riba, kurios civilizuota žmonių visuomenė neturėtų peržengti sąveikaudama tiek su savo, tiek su kitų rūšių individais.

Dar dažnai visuomenėje pasigirsta skeptiškų komentarų, kad pirmiau reikia užtikrinti žmonių gerovę, o tik po to imtis gyvūnų gerovės. Taip galvojančių tikrų ūkininkų nėra daug, nes jie puikiai pasirūpina savo ir savo šeimos gerove – nemaža dalimi toji ūkininkų gerovė tiesiogiai priklauso nuo jų laikomų gyvūnų gerovės. Visuomenė turi suprasti, kad jos gerovė visų pirma yra jos pačios rankose, o ūkiniai gyvūnai negali savimi pasirūpinti, jie visiškai priklausomi nuo laikytojų. Be to, terminai „žmonių gerovė“ ir „gyvūnų gerovė“ turi savyje šiek tiek skirtingą prasmę, jų lyginti nederėtų. Nė vienas iš mūsų nenorėtume net ir puikiausiomis sąlygomis gyvenančios kiaulės (ar kito naminio gyvūno) likimo.

Vakarų valstybių visuomenės jau seniai neabejoja gyvūnų gerovės svarba. Pavyzdžiui, dauguma Skandinavijos gyventojų, net ir nelabai žinodami, kas tai yra, nebūdami ūkininkai ar gyvulininkystės specialistai, gyvendami miestuose, per įvairias apklausas visuomet teigiamai žiūri į gyvūnų gerovę, palaiko visas su tuo susijusias iniciatyvas, yra pasiryžę brangiau mokėti už ekologiškus produktus, gautus užtikrinus gyvūnų gerovę. Ką jau kalbėti apie Vakarų ūkininkus, kurie remiasi mokslo pasiekimais ir užtikrina aukščiausius gyvūnų laikymo standartus.

Lietuvos visuomenė gyvūnų gerovės klausimais yra susiskaldžiusi. Nors per oficialias apklausas žiūri į tai teigiamai, iš tikrųjų gyvūnų gerovę tiek finansiškai (kad ir perkant atitinkamus produktus), tiek morališkai remia vangiai.

Palyginti su labiau ekonomiškai išsivysčiusiomis ES valstybėmis, Lietuvoje auginamų gyvulių gerovė, tikėtina, yra blogesnė gal tik keliais aspektais. Visų pirma, smulkiuose, ekonomiškai silpnesniuose ūkiuose gyvuliai gali būti prižiūrimi prasčiau. Kartais iškyla problemų transportuojant gyvus gyvulius iš Lietuvos, ypač kai kelionės tikslas yra už ES ribų. Tiksliai palyginti Lietuvos situaciją su kitomis šalimis yra sunku, nes Lietuvoje niekas neatlieka visą šalį apimančių gyvūnų gerovės tyrimų. Paskutinį kartą Žemės ūkio ministerijos užsakymu Lietuvoje laikomų paukščių gerovė vertinta 2003, kiaulių – 2005 m. (kai dar nebuvo nei paukščių gripo, nei afrikinio kiaulių maro pavojaus). Dėl didesnių biosaugos reikalavimų dabar tokio masto tyrimų jau nebūtų galima atlikti.

Stresas ardo gyvūno organizmą

Netinkamos gerovės (gyvūno būklės) požymiai yra gyvulių laikymo sąlygų neužtikrinimas ir blogas gyvulininkystės valdymo metodų taikymas, kai gyvūnams sukeliamas stresas, sutrumpėja gyvūnų amžius, sumažėja vislumas, produkcija ir dažnai atsiranda ligų.

Stresas – gyvūnų fiziologinės būklės ir elgesio sutrikimas, kurį lemia kenksmingi aplinkos veiksniai (stresoriai). Stresoriai vadinami neįprasti, labai stiprūs ir ilgai veikiantys aplinkos dirgikliai. Stresoriais gali būti: badas, troškulys, karštis, šaltis, ankštumas, izoliacija (atskyrimas, suvaržymas), triukšmas, visiškas dirgiklių nebuvimas (skurdi aplinka), svetima (nauja) aplinka, svetimi gyvūnai, operacijos ir mutiliacija, baimė, sumušimai, žaizdos, ligos.

Gyvūnai gali patirti trijų rūšių stresą:

• fizinį – dėl nuovargio ar sužeidimų,
• fiziologinį – dėl alkio, troškulio ar temperatūros pokyčių,
• elgesio – dėl pakitusios gyvenimo aplinkos, svetimų žmonių ar gyvūnų, natūralaus elgesio suvaržymo.

Stresas gyvūno organizmą tiesiog griauna. Įprasta reakcija į stresą – vyksta tokie kraujotakos pokyčiai, kad aprūpinami tik gyvybiškai svarbūs organai – širdis ir galvos smegenys. Oda, lytiniai organai ir liaukos, virškinamasis traktas aprūpinami tik minimaliai, nes išlikimui – kovoti, bėgti – šių organų nereikia. Smegenys (hipofizis) duoda dar vieną signalą – adrenokortikotropinį hormoną (AKH), kuris veikia antinksčių žievę ir ši ima gaminti hormoną kortizolį. Kortizolis blokuoja gliukozės įsisavinimą raumenyse ir riebaliniame audinyje, aktyvuoja gliukozės gamybą kepenyse, slopina imuninę sistemą (nes imuninei sistemai reikia daug energijos, o energija reikalinga stresui kompensuoti), sulaiko skysčius organizme, tam, kad cirkuliuojančio kraujo kiekis padidėtų, pakelia arterinį kraujospūdį, tam, kad geriau aprūpintų krauju raumenis, o šie išspręstų situaciją – bėgti arba kovoti. Jeigu gyvūnas nei bėga, nei kovoja, visa atpalaiduota energija bus sunaudota organizmui ardyti.

Esant trumpalaikiam neigiamam stresorių poveikiui, vertinant gyvūnų gerovę yra nustatomas padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas, hormoninės sistemos (pagumburio- hipofizės-antinksčių liaukos ašis) ir kitų hormonų aktyvumas (lytinių hormonų veikla, liuteinizacijos hormono, opioidų (endorfinų) veikla) ir kt. Be to, blogėja skerdenos kokybė.

Ilgalaikį neigiamą stresorių poveikį gyvūnų gerovei galima įvertinti pagal šiuos požymius:

• sumažėjęs vislumas;
• sutrumpėjęs amžius;
• nepriauga kūno masės;
• kardiovaskulinės sistemos ir kraujo sudėties sutrikimai;
• hormoninės sistemos nusilpimas;
• imuninės sistemos nusilpimas;
• ligų padažnėjimas;
• opioidų išskyrimas (endorfino, enkefalino, dinorfino);
• elgesio sutrikimai (agresija, stereotipai, apatija);
• mirtis.

Europos Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje, kol kas nėra oficialių reikalavimų galvijų (išskyrus veršelius) gerovei užtikrinti. Vertindami galvijų (melžiamų karvių, mėsinių galvijų) gerovę, veterinarijos inspektoriai vadovaujasi bendraisiais ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimais. Neturint konkrečių ir lengvai išmatuojamų kriterijų, vertinimo objektyvumas labai priklauso nuo vertintojo patirties, nuotaikos ir kitų šalutinių sąlygų. Sunku pasakyti, kas yra „geros“ laikymo sąlygos, „tinkamas“ mikroklimatas, „pakankamas“ pašarų kiekis – visi šie kriterijai turėtų būti suskaičiuojami, išmatuojami prietaisais ar kitais matavimo įrankiais, tik tuomet vertinimo rezultatai bus objektyvūs ir skirtingi vertintojai vienodai galės įvertinti gyvūnų ir jų laikymo sąlygų būklę.

Oficialus gyvūnų gerovės vertinimas neretai turi labai didelę reikšmę ir svarbą – radus pažeidimų, ūkininkai gali būti baudžiami, jie gali netekti paramos ir turėti didelių finansinių nuostolių. Kol kas vienintelis oficialus dokumentas, aprašantis galvijų laikymo sąlygas, yra Galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklės (ŽŪ TPT 01:2009) – jose rasime informaciją, kaip turi būti įrengiami galvijų tvartai, kokie ištekliai turėtų būti prieinami gyvūnams. Tačiau laikymo sąlygos yra tik dalis gerovės, daug didesnę reikšmę turi pačių gyvūnų būklė, sveikata, elgsena – šiuos dalykus objektyviai ir operatyviai įvertinti nėra paprasta, juolab kai nėra jokios oficialios metodikos ir kriterijų.

Gyvūnų gerovės vertinimo sistemos

Norėdami įvertinti gyvūnų gerovę, turime pasirinkti tam tikrus požymius ir tikėti, kad tie požymiai apibūdina gyvūno būklę ir savijautą. Veterinarijos specialistai, norėdami nustatyti, ar gyvūnas sveikas, atlieka diagnostinius tyrimus: matuoja įvairius fiziologinius rodiklius, ieško ligų simptomų, nustato ligų sukėlėjus. Be abejo, svarbu užtikrinti, kad gyvūnai būtų sveiki. Tai būtinas gyvūnų gerovės elementas. Tačiau to neužtenka, nes ir sveiki gyvūnai gali gyventi ir jaustis blogai, demonstruoti sutrikusią elgseną. Todėl mokslininkai bando sužinoti, kaip gyvūnas jaučiasi, pažvelgti į pasaulį iš gyvūno perspektyvos.

Vertinant gyvūnų gerovę, kreipiamas dėmesys į laikymo sąlygas (kitaip – resursus) – gyvenamąją vietą ir jos fizines savybes, gyvūnų šėrimą, girdymą ir pan. Kita vertinimo dalis, į kurią pastaruoju metu vis labiau kreipiamas dėmesys – pats gyvūnas, jo būklė, sveikata, elgsena, išorinė išvaizda, produkcijos kiekis ir kokybė. Tai tiesiogiai su gyvūnu susiję požymiai. Vienos vertinimo sistemos labiau kreipia dėmesį į resursus, kitos – į pačių gyvūnų būklę, o trečios bando suderinti abu šiuos aspektus. Geros vertinimo sistemos visuomet gauna kokią nors skaitmeninę gyvūnų gerovės išraišką – tam tikrų balų, taškų kiekį, kuriais remiantis jau tiksliai galima pasakyti, ką rodo geresnis ar blogesnis gyvūnų laikymas.

Sukūrė naują galvijų gerovės vertinimo metodiką

Įvairių šalių mokslininkai, susitelkę į grupes, tobulina gyvūnų gerovės vertinimo sistemas, atsižvelgdami į šių dienų gyvulininkystės poreikius, gyvūnų sveikatos, laikymo sąlygų mokslinių tyrimų rezultatus, ES gyvūnų gerovės teisinį reglamentavimą ir strategiją. Viena naujausių ir pažangiausių galvijų gerovės vertinimo metodikų yra Gerovės kokybės sistema (Welfare Quality assessment protocol for cattle. Welfare Quality Consortium, Lelystad, Netherlands, 2009). Šiuo principu sukurtos ir veikiančios ne tik galvijų, bet ir daugumos ūkinių gyvūnų rūšių, įskaitant ir kailinius žvėrelius, vertinimo sistemos. Norvegijoje sukurta ir žuvų gerovės vertinimo sistema.

Šioje vertinimo sistemoje identifikuoti keturi pagrindiniai gerovės principai, kurie suskaidyti į 12 nepriklausomų gerovės kriterijų. Gyvūnai skiriasi savo genetika, ankstyvąja patirtimi ir temperamentu, todėl į tokią pačią aplinką gali reaguoti skirtingai. Netgi iš pirmo žvilgsnio vienoda aplinka gali būti laikytojų skirtingai tvarkoma ir tai turės įtakos gyvūno reakcijai į konkrečią situaciją. Teigiant, kad gerovė yra individualaus gyvūno savybė, ji ir vertinama tiriant tą gyvūną (t. y. jo sveikatą ir elgseną). Kadangi resursais pagrįsti matavimai (pvz., laikymo būdas ir plotas, skiriamas vienam gyvūnui) ar tvarkymosi vertinimas (pvz., veisimo strategija ir sveikatos planai) ne visada tiesiogiai atspindi gyvūnų gerovę tam tikroje konkrečioje situacijoje, ši sistema juos naudoja minimaliai.

Kiekvienas gerovės principas atitinka pagrindinį klausimą, kuris keliamas norint sužinoti gerovės būklę. Identifikuojami keturi gerovės principai: tinkamas šėrimas, tinkamas laikymas, tinkama sveikata ir būdinga elgsena. Jie atitinka 4 klausimus:

• ar gyvūnai yra pakankamai šeriami ir aprūpinami vandeniu?
• ar gyvūnai yra tinkamai laikomi?
• ar gyvūnai yra sveiki?
• ar gyvūnų elgsena atspindi teigiamą jų emocinę būklę?

Kiekvienas principas susideda iš 2–4 kriterijų, kurie vienas nuo kito nepriklauso ir sudaro išsamų atskirą sąrašą.

Gerovės kokybės sistema

1. Gyvūnai neturi kentėti ilgalaikio alkio, t. y. turi pakankamai gauti tinkamo maisto.
2. Gyvūnai neturi kentėti ilgalaikio troškulio, t. y. turi pakankamai turėti jiems pasiekiamo vandens.
3. Gyvūnams turi būti patogu ilsėtis.
4. Turi būti tinkamos gyvūnų šilumos sąlygos – nei per šalta, nei per karšta.
5. Gyvūnai turi turėti pakankamai erdvės, kad laisvai judėtų.
6. Gyvūnai neturi būti patyrę sužalojimų, t. y. odos sužeidimų ir judėjimo sutrikimų.
7. Gyvūnai turėtų nesirgti, t. y. ūkio darbuotojai turi užtikrinti aukštus higienos ir priežiūros standartus.
8. Gyvūnai neturi patirti skausmo dėl netinkamo laikymo, skerdimo ar operacinių procedūrų (pvz., kastracijos, ragų pašalinimo).
9. Gyvūnai turi turėti galimybę demonstruoti normalią, nekenksmingą socialinę elgseną (pvz., kitų kasymas).
10. Gyvūnai turi turėti galimybę demonstruoti kitą normalią elgseną, t. y. rūšiai būdingą natūralią elgseną (pvz., ganytis).
11. Su gyvūnais turi būti normaliai elgiamasi visose situacijose, t. y. laikytojai turi skatinti tinkamą gyvūno reakciją į žmogų.
12. Turi būti vengiama negatyvių emocijų (baimės, kančios, nusivylimo, apatijos), o teigiamos (saugumas ar pasitenkinimas) turėtų būti skatinamos.

Kriterijams įvertinti taikomi matavimai – objektyviai išmatuojami tam tikri parametrai, palyginus su iliustracijomis identifikuojama tam tikra viso gyvūno ar jo atskirų kūno dalių būklė, tam tikrą laiką stebima dalies gyvūnų elgsena, atliekami paprasti elgsenos testai, kurių rezultatai irgi įvertinami objektyviais matuojamais dydžiais (sekundėmis, metrais ir pan.). Rezultatai turi būti tokie patys ir sutapti, jei matavimus atlieka skirtingi stebėtojai, rezultatų neturi veikti išorės veiksniai, pvz., paros laikas ar oro sąlygos. Matavimai neturi priklausyti nuo stebėtojo nuomonės, t. y. stebėtojas skaičiuoja ar klasifikuoja gyvūnus pagal paprastas kategorijų sekas, kurios gali būti iliustruotos piešiniais ar nuotraukomis. Tokie matavimai nereikalauja išsamesnės veterinarinės diagnostinės ekspertizės ar specialių gyvūnų elgsenos žinių.

Atlikus tam tikram gerovės kriterijui priskirtus matavimus, duomenys yra interpretuojami ir paverčiami į kriterijaus balus, kurie atspindi ūkio, tvarto ar gyvulių grupės konkretaus gerovės kriterijaus būklę. Ši būklė yra išreiškiama reikšmių skale nuo 0 iki 100, kurioje:

• 0 reiškia blogiausią situaciją, kokią tik galima rasti ūkyje, fermoje ar gyvulių grupėje (t. y. situacija, kai gerovės lygis jau negali būti žemesnis);
• 50 reiškia neutralią situaciją (gerovės lygis nėra blogas, bet nėra ir geras);
• 100 reiškia geriausią situaciją, kokią tik galima rasti ūkyje, fermoje ar gyvulių grupėje (t. y. situacija, kai jokie gerovės patobulinimai jau yra neįmanomi).

Įvertinus visus gerovės principus konkrečiame ūkyje ar fermoje, jai priskiriama tam tikra gerovės kategorija. Yra išskirtos keturios gyvūnų gerovės kategorijos:

• puikiai: gyvūnų gerovė yra aukščiausio lygio;
• gerai: gyvūnų gerovė yra tinkamo lygio;
• patenkinamai: gyvūnų gerovė yra vidutinio ar aukštesnio lygio arba tenkina minimalius reikalavimus;
• nepatenkinamai: gyvūnų gerovės lygis yra žemas ir laikomas nepriimtinu.

Geros kokybės vertinimo sistemos matavimų pavyzdžiai

Tinkamos mitybos vertinimas pagal melžiamų karvių įmitimą. Šis tyrimas apima visas melžiamas karves (laktuojančias ir užtrūkusias) ir veršingas telyčias, jeigu jos laikomos kartu su melžiamomis karvėmis. Gyvūnas apžiūrimas iš galo ir iš šono ties strėnomis bei uodegos pagrindo sritimis, kad būtų įvertinta gyvūno kūno būklė. Gyvūnai neturi būti liečiami, tik apžiūrimi. Gyvūnai įvertinami kaip aprašyta, toliau atsižvelgiant į 4 kriterijus ir į veislę.

Gyvulių aprūpinimo vandeniu vertinimas apžiūrint girdyklas. Įvertinamos girdyklos zonoje, kur laikomos melžiamos karvės. Patikrinama, kokio tipo girdyklos ir kiek jų yra garde. Jei girdyklos yra atviro tipo, išmatuojamas jų ilgis. Jei įrengtos automatinės, čiulptukinės ar girdyklos su rutuliais ar kitokiomis priemonėmis nuo užšalimo – suskaičiuojamas girdyklų kiekis. Matavimo rezultatai: gyvulių skaičius ir kiekvieno tipo girdyklų kiekis, girdyklų (lovių) ilgis centimetrais.

Girdyklų švaros vertinimas. Patikrinama visų girdyklų ir vandens švara. Girdyklos laikomos švariomis, jei nematyti purvo (t. y. išmatų, pelėsių) ar sugedusių pašarų liekanų. Apžiūros rezultatai vertinami balais: 0 – švaru: girdyklos ir vanduo yra švarūs per tyrimą; 1 – iš dalies nešvaru: girdyklos nešvarios, bet vanduo šviežias ir švarus arba dalis girdyklų švarios su švariu vandeniu; 2 – nešvaru: per tyrimą girdyklos ir vanduo yra nešvarus.

Geros kokybės vertinimo sistema yra objektyvi, apimanti svarbiausias gyvūnų būklės ir laikymo sąlygų sritis, ji pagrįsta moksliniu požiūriu į gyvūnų gerovę. Be abejo, yra ir tam tikrų šios metodikos trūkumų – ji kompleksiška, tad daug darbo, norint nuosekliai vertinti, reikia nemažai laiko, galutinis balų skaičiavimas sudėtingas ir nėra toks akivaizdus, kaip norėtųsi.

Pastaruoju metu ši sistema daugiausia naudojama moksliniais tikslais, kaip objektyvus įrankis valstybėms ar atskiroms organizacijoms įvertinti esamą gyvūnų gerovės situaciją plačiu mastu. Siūloma šią sistemą supaprastinti, paimti tik dalį kriterijų ir matavimų ir labiau pritaikyti gerovės vertinimą prie kasdienių rutinų. Pastaruoju metu ypač reikia objektyvių gyvūnų gerovės vertinimo kriterijų – tikslumas šioje srityje yra neatidėliotina būtinybė.