23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/11
Bimbirių ūkyje idėjų nestinga
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Idėja, prieš keletą metų prilygusi avantiūrai, dabar atrodo patrauklus žemės ūkio verslo planas. Viskas prasidėjo tada, kai Kristina Gražytė-Satkūnė su vyru Vaidu nutarė prasmingai panaudoti senelių žemes – dabar jose ganosi keli šimtai avių.

Ekologinio ūkio pradžia prieš šešerius metus Bimbirių kaime (Molėtų r.) buvo 15 Vokietijos merinosų veislės avių banda. Šeima labiau galvojo apie kaimo turizmą, kuriam sąlygos prie Dūrių ežero gana palankios, o ne apie gyvulių ūkį. Tad ir pašarus avims iš pradžių pirko – juk neužsiimsi pašarų gamyba keliolikai avyčių.

Po metų Kristina ir Vaidas įsigijo dar vieną būrį avių ir įregistravo ūkį. O tuomet žengtas žingsnis, tvirtai susiejęs juos su žemės ūkiu – pateikė paraišką paramai gauti pagal 2014–2020 m. KPP jaunųjų ūkininkų įsikūrimo priemonę. Taip šeima įsigijo pirmąjį rimtą žemės ūkio pirkinį – traktorių ir prasidėjo ūkio plėtra. Šiuo metu 100 ha ūkyje yra apie 300 avių su prieaugliu.

Ūkį kūrė su ES parama

Iš Molėtų kilę Kristina ir Vaidas 12 metų gyveno Vilniuje, bet savęs visiškais miestiečiais nevadina. Kristinos vaikystės vasaros prabėgo čia, Bimbiriuose, pas senelius. Reikėjo ir šieną vežti, ir kitus ūkio darbus padėti nudirbti. Vaido seneliai gyveno kitoje Dūrių ežero pusėje, tad ir jis nuo mažens buvo gamtos vaikas. Nors abu pasirinko su žemės ūkiu nesusijusias profesijas, vis dėlto noras atsigręžti į gamtą, į žemę, niekur nedingo.

„Labai myliu šias vietas, kur prabėgo visa mano vaikystė. Pasąmonėje nuolat kirbėjo poreikis kažką pakeisti. Tai įvyko 2013-aisiais – po daugelio draugystės ir bendro gyvenimo metų susituokėme su Vaidu ir įkūrėme avių ūkį“, – paprastai visą įsikūrimo istoriją pasakoja K. Gražytė-Satkūnė. Pagal vietovę ūkiui suteiktas Bimbirių pavadinimas.

Ūkininkauti jie pradėjo neturėdami nei patirties, nei specialiųjų žinių. „Nežinau, kuo paaiškinti tą norą. Nusipirkome 15 avių ir paleidome viduryje pievos“, – su šypsena prisimena pradžią. Pirmąją žiemą avys praleido sename tvartelyje, samdytas darbininkas kasdien jas prižiūrėjo o patys dar gyveno Vilniuje. Kitą rudenį joms į kompaniją ūkininkai nupirko dar 15 merinosų. Avys ėmė ėriuotis ir prasidėjo plėtra.

Kristinos mintyse buvo ir mėsinių galvijų auginimas, bet smulkutė ūkininkė nutarė pasirinkti mažesnius gyvulius – avys visada atrodė labai mielos. Vokietijos merinosus rinkosi dėl kokybiškos vilnos, nors tai mėsinė veislė ir pirmiausia labai vertinama dėl gerų mėsos savybių.

Didžiulė paskata kurti ūkį buvo senelių žemės – tėvai, paveldėję jas, perleido vaikams, pasidžiaugę jų iniciatyva įleisti šaknis ten, kur visi dar basi lakstė, seneliai savo gyvenimus kūrė. „Tai buvo didžiulė pagalba. O visą techniką, gyvulininkystės įrangą pirkome pasinaudoję ES parama“, – sako K. Gražytė-Satkūnė.

Avių skaičių Satkūnai planuoja didinti iki 500 – pagal fermą ir turimą žemę pašarams gaminti dar yra vietos plėtrai. Tai numatyta ir projektuose – ES pagalba Satkūnai naudojosi maksimaliai. Gavę paramą jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, vėliau pagal Kaimo plėtros programą parašė dar tris projektus.

Pagal smulkiųjų ūkių rėmimo priemonę avininkystės ūkio plėtrai jiems buvo skirta 15 tūkst. Eur parama. Didesnė parama – 48 tūkst. Eur – buvo suteikta investicijoms į žemės ūkio valdas. Būtent ši pagalba leido žengti didesnį žingsnį į priekį – nusipirko grėblį, presą, vyniotuvą, didelę ir mažą priekabas, avių rūšiavimo įrangą, pasidarė du didelius aptvarus avims. Prieš dvejus metus gauta dar beveik 30 tūkst. eurų parama Bimbirių ūkiui modernizuoti.

Ėriena prekiauja tiesiai iš ūkio

Ekologiniame Bimbirių ūkyje, šalia ganyklų ir tvenkinio, stovi ryškus, gražus su baltomis langinėmis pastatas. Niekada nešautų į galvą, kad tai skerdykla. Pasirodo, Vaidas – tikras darbštuolis, auksinių rankų vyras, pats skerdyklą iš išorės pavertė tokiu gražiu nameliu.

„Mano vyras labai ūkiškas ir kūrybingas, jis viską gali padaryti iš nieko. Be jo ūkio nebūtų. Joks samdytas žmogus nepadarytų tiek, kiek Vaidas“, – giria sutuoktinį Kristina. Įsigijęs techniką Vaidas pats ėmėsi dirbti žemę, ruošti pašarus. Avims žiemai ruošia šieną ir šienainį. Žemės čia nederlingos, laukai nelygūs, todėl reikia daug kartų kultivuoti, kad dažnas žemės dirbimas išlygintų lauką ir technika jame nelūžtų. Avims sėja avižas, kviečius, kartais grikius, po to, taikant sėjomainą, ateina sėtinės pievos eilė. Taip ir laukai gerai išdirbami.

Bimbirių ūkis jau parengė dokumentus ir ekologinės skerdyklos sertifikatui gauti, tad ėrieną netrukus galės parduoti su ekologinio produkto ženklu. Mėsa savam klientų ratui prekiauja patys tiesiai iš ūkio. „Užsakovai yra lojalūs, mus pažįsta, žino, kad ūkis ekologinis, nenaudojame jokios chemijos, pas mus viskas švaru ir tvarkinga. Kol kas ėrienos pertekliaus neturime – viską parduodame“, – pasidžiaugia K. Gražytė-Satkūnė, kartu su ėriena ir jos gaminiais klientams pasiūlanti savo ūkio laimingų vištų kiaušinių bei medaus.

Tačiau to nepakanka, kad ūkis būtų rentabilus. Todėl, pabrėžia Satkūnai, ES parama ir tiesioginės išmokos jiems yra labai svarbu – be jų avininkystė būtų nuostolinga. Kristina priduria, kad jeigu ne ES parama, ūkio net nebūtų kūrę – pradinėms investicijoms reikėjo nemažai lėšų.

Ūkis gana modernus, nemažas, atrodytų, kad jo pajamų ir šeimos reikmėms turėtų likti, bet kol kas ekonominiai rodikliai nėra tokie, kurie patenkintų šeimą. „Mūsų pradinė idėja buvo, kad ūkis išsilaikytų. Gal dabar, daugiau neinvestuojant, jis ir gyvuotų, bet vis atsiranda reikalų, kur investuoti pinigus – tai stogui reikia, tai fermai, žiūrėk, ir technikos pritrūksti, nes ratas apsisuka ir vėl reikia atsinaujinti“, – sako V. Satkūnas.

Investicijų reikės ir planuojamai senelių namo renovacijai. Apie ją galvoja svarstydami idėją pritaikyti agroturizmo verslui. Pasak Kristinos, būtina ieškoti įvairių veiklos galimybių, tik tam reikia laiko, pinigų ir darbo.

Iš vilnos siuva antklodes

Dėl avių sveikatingumo didelių rūpesčių nėra, nes Satkūnai visada rūpinasi ligų profilaktika. Vos įkūrus ūkį buvo avių kanopų problemų, bet išgydė ir daugiau avys nesirgo. Nuo parazitų saugosi laiku dehelmintizuodami bandą.

Geriausios genetinės vertės Bimbirių ūkio avinukai keliauja į kitus šalies ūkius, veislei neperspektyvūs ėriukai paliekami tiesioginiam vartojimui. O veislei tinkamos avytės lieka ūkio plėtrai.

Merinosai, sako Kristina, ėriuojasi „visaip“ – ir lengviau, ir sunkiau. Pirma vada dažniausiai nesukelia sunkumų, tačiau būna, kad kitą kartą avys ėriuojasi sunkiau. Ūkininkė kol kas nerado atsakymo, kas turi tam įtakos. Pagal galimybes ėriavedei padėti bando Vaidas, bet jeigu kyla sunkumų, kviečia veterinarijos gydytoją.

Atėjus ėriavimosi laikui, bandą jie stebi atidžiau, tačiau naktimis tvarte nenakvoja. Naktimis pas ėriukus Vaidas skuba tik tuomet, jeigu reikia juos maitinti – pasitaiko, kad avis atsisako žindyti jauniklį. „Naudos iš to nedaug, nes mamos atstumti jaunikliai auga prasčiau – iš pradžių lyg ir viskas gerai, bet vėliau ėriukai nustoja augti ir jie būna prastesnės kokybės. Nors tai reti atvejai, dažniausiai merinosės – geros motinos, rūpinasi savo ėriukais“, – teigia ūkininkė.

Merinosai pasižymi nesezoniniu vaisingumu, juos galima kergti bet kada – ėriuojasi bet kuriuo metų laiku. Tačiau Satkūnai įsivedę kitą tvarką – ūkyje kasmet atvedamos dvi jauniklių vados pavasarį ir žiemą. Merinosės gana dažnai veda dvynukus, rečiau – trynukus.

Bandoje yra trys avinai. Jauniausias reproduktorius – kilmingas patinas iš Latvijos, kur merinosai yra labai populiarūs. O pirmieji avinai ir motininė 30 avyčių banda atkeliavusi iš Vokietijos.

Kai atėjo laikas pirmą kartą kirpti avis, auksarankis Vaidas pabandė tai daryti pats. Rezultatas – suvokimas, kad šiam darbui reikia samdyti profesionalus, kurie dabar ir 300 avių nukerpa per dieną. Ūkyje nusistovėjo tvarka avis kirpti rudenį. Vasarą kailis apsaugo ir nuo kraujasiurbių, ir nuo karščio.

Nuo vienos avies nukerpama maždaug 4 kg vilnos. Galvodami, kaip padidinti ūkio kuriamą pridėtinę vertę, ūkininkai „įdarbino“ ir vilną – pradėjo siūti vilnos antklodes su Bimbirių ūkio ženklu. Kristina atvira – pelno kol kas tai neduoda. Reikia daugiau įdirbio, didesnių gamybos pajėgumų, reklamos. O gamyba brangi ir reikalaujanti daug darbo. Pirmiausia nukirptą vilną reikia atrinkti – atskirti nešvariausią. Kadangi vilna ekologiška, ji plaunama be chemikalų, tik su ūkiniu muilu, kad liktų lanolinas, kuris vilnai suteikia švelnumo. Išplauta vilna džiovinama, dezinfekuojama, tada karšiama ir siuvamas gaminys – vilnos antklodės. Visas paslaugas reikia pirkti. „Esame užsibrėžę viską daryti tik gerai, kad antklodės būtų ir ekologiškos, ir kokybiškos“, – Kristina niekada nenuleidžia kokybės kartelės.

Avis auginti mokysis dar ilgai

Verslas verslui nelygu, bet, įkūrus gyvulių ūkį, reikia ir žinių, kaip juos prižiūrėti, laikyti, kad užaugintum kokybišką produkciją. Norint gauti gerą skerdeną ir kokybišką vilną, būtina turėti šėrimo, laikymo žinių, išmanyti daugybę kitų niuansų. Kristina sako, kad iš pradžių jie daug ką darė tiesiog intuityviai, mokėsi dirbdami, pradėjo lankytis Lietuvos avių augintojų asociacijos seminaruose, ieškojo žinių internete ir taip gana sparčiais žingsniais ėjo į priekį. Juk jauni – energijos ir entuziazmo nors vežimu vežk. Vis dėlto Kristina net nemano slėpti, kad žinių trūksta, nes apskritai Lietuvoje avininkystė dar silpnai išvystyta.

Pasiteiravus, ar sunku auginti avis, Kristina susimąsto. „Visada galvojau, kad labai sunku auginti mėsinius galvijus – jie dideli, gali būti pavojingi, juos nelengva valdyti. Avys – mažesnės, nepavojingos. Ir tai tiesa, bet yra kitas dalykas. Avių augini daug daugiau negu galvijų – įsivaizduokite, kai reikia 300 ar net 1 000 avių pervaryti per dezinfekcines voneles, arba joms suduoti vaistus nuo helmintų, nukirpti, išrūšiuoti. Kiekvieną turi paliesti, palaikyti, nukreipti, o juk sveria jos ne tiek ir mažai – merinosų ėriavedės sveria iki 100 kg, o avinas – iki 140 kg. Tad fizinės jėgos reikia labai daug. Mes galbūt dar neturime teisingos darbų sistemos, trūksta praktinių įgūdžių“, – mintimis dalijasi ūkininkė.

Visi ūkio darbai, pašarų ruošimas – Vaido sritis, Kristina kuria projektus, rūpinasi dokumentais, sąskaitomis. Tam labai pravertė teisės studijose įgytos žinios, nors pagal specialybę ji dirbo neilgai. Satkūnai samdo vieną vietinį žmogų ūkio darbams – kartais jis dirba labai gerai, o kartais nutinka situacijų, būdingų visam Lietuvos kaimui.

Proveržis galimas tik su aktyviais ūkininkais

Avių Lietuvoje trečius metus mažėja. Kristina įsitikinusi, kad tai ne mėsos ar veislinės medžiagos realizacijos problema: „Pirmiausia reikia pasirinkti tinkamas veisles, dirbti veislinį darbą ir užauginti geros kokybės ėriukus, kad jų mėsa būtų kokybiška. Mėsos kokybė yra svarbiausias avių augintojų, taip pat ir mūsų ūkio uždavinys“, – sako K. Gražytė-Satkūnė.

Norint avininkystės proveržio, pasak jos, reikia aktyvių ir reiklių ūkininkų, kurie priverstų visus kitus pasitempti ir dirbti, reikia stiprios asociacijos. „Labai trūksta valstybės požiūrio ir paramos, tačiau pati valstybė nieko nepadarys, kol nebus pareikalavimo“, – pabrėžia avių augintojų aktyvumo poreikį ūkininkė. Todėl ji pati įsitraukė į Asociacijos veiklą, tapo Tarybos nare, šių metų spalį Bimbirių ūkyje sutiko priimti tarptautinį avininkystės renginį „Avininkystės perspektyvos Baltijos regione.“

Dar gyvendami Vilniuje Kristina ir Vaidas jau dirbo Molėtuose, prie Dūrių ežero planavo leisti tik vasaras. Darbas Molėtuose buvo didelė paskata kurtis Bimbiriuose. Vaidas apskritai norėtų atsisakyti logistikos srities darbo ir rūpintis vien tik ūkiu, tačiau kol kas ekonominė padėtis verčia susilaikyti nuo skubotų sprendimų. Per keletą ūkio gyvavimo metų reikėjo daug investicijų, o grąža kol kas nėra pakankama.

„Kadangi dirbu sudėtingą darbą, žemės ūkis man – laisvalaikis, atgaiva, – šypsosi V. Stakūnas. – Kol kas nesu tikras, ar iš to būtų galima išgyventi, bet man ši veikla patinka. Toks ir buvo mūsų tikslas – sukurti ūkį, kuris būtų gražus, malonus mums patiems ir išsilaikytų“, – sako Vaidas. O Kristina priduria: „Manau, kad gerai padarėme, įkūrę Bimbirių ūkį. Dar nepasigailėjome.“ Toks jaunų ūkininkų požiūris padės įveikti visus sunkumus.