Mokslo institucijose aktyviai tiriami tarpiniams pasėliams tinkami augalai, nustatomos specifinės jų savybės ir kokios sudėties dirvožemiai jiems tinka. Įdomu, ar galima kaip tarpinius pasėlius panaudoti sudygusias rapsų pabiras?

Dėmesys tarpiniams pasėliams padidėjo pastaraisiais metais, kai Europos Komisija priėmė nutarimą Ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių (EASV) užskaitai auginamuose įprastuose azotą iš atmosferos fiksuojančiuose pupiniuose augaluose – žirniuose, pupose ir kt. – po sėjos nenaudoti augalų apsaugos priemonių. Šį reikalavimą staiga, be pereinamojo laikotarpio, sunku įgyvendinti, nes įprastos gamybos ūkiuose nenaudojant augalų apsaugos produktų, ypač herbicidų, pupiniuose, silpnai stelbiančiuose piktžoles, jos suveši. Matyt, tai viena iš priežasčių, kodėl pupinių pasėlių plotai pastaraisiais metais ėmė mažėti.

Siekiant kompensuoti mažėjančius azotą kaupiančių pupinių augalų plotus, deklaruotus kaip EASV, vis daugiau dėmesio skiriama tarpiniams pasėliams, jų mišinių parinkimui ir tinkamų derinių sudarymui su pagrindiniais pasėliais.

Ilgėjant šiltajam periodui, greitėja mineralizacija

Aplinkosauginiu požiūriu tarpiniai pasėliai svarbūs, nes pastarosiomis vasaromis po anksti liepos viduryje ar rugpjūčio pradžioje nuimamų augalų – žieminių rapsų, kviečių ar miežių – 2–3 mėnesius dirvožemio paviršius lieka be dengiamųjų augalų, kaista saulėje, vyksta organinių medžiagų mineralizacija, o išskiriamos maisto medžiagos nenaudingai sklinda į aplinką. Dirvožemyje besikaupiančioms mineralinėms medžiagoms iškyla pavojus išsiplauti.

Auginant tarpinius pasėlius popjūtiniu pagrindinių pasėlių periodu, augalai biomasėje akumuliuoja dirvožemyje likusias maisto medžiagas ir neleidžia joms nenaudingai sklisti į aplinką ar išsiplauti į gilesnius sluoksnius.

Kodėl vertingiau auginti mišinius?

Dažniausiai tarpiniuose pasėliuose auginami bastutiniai augalai, ypač baltosios garstyčios, kurių šaknys ir jų išskyros gerina fitosanitarinę dirvožemio būklę, ir, kai kurių tyrėjų duomenimis, mažina nematodų plitimą. Tai labai svarbu prekinių augalininkystės ūkių sėjomainose, labai apkrautose vienos rūšies miglinių javų (paprastai kviečių) pasėliais.

Giliašakniai augalai – aliejiniai, šakniniai (valgomieji) ar pašariniai ridikai, užauginantys stambią, giliai įsiskverbiančią liemeninę šaknį, praturtina dirvožemį organinės medžiagos, gerina biologines savybes, fizinę būklę ir turi teigiamos įtakos patvarios struktūros formavimuisi.

Pupiniai augalai tarpiniuose pasėliuose vertingi auginti mišiniuose, nes, fiksuodami azotą iš atmosferos ir nenaudodami jo iš dirvos, didesnę dalį palieka kitiems partneriams – facelijoms ar grikiams. Pupiniai yra ilgesnės vegetacijos augalai, negu baltosios garstyčios. Jie ilgiau uždengia dirvožemį ir tiesiogiai jį apsaugo nuo neigiamo atmosferos reiškinių poveikio.

Pritrūksta dėmesio ar laiko?

Apie augalų tinkamumą tarpiniams pasėliams ir naudą dirvožemio našumui palaikyti teorinių tyrimų daug, publikacijų skaičiumi tikrai skųstis negalima, tačiau rudenį popjūtiniu pagrindinių pasėlių periodu intensyviai žaliuojančių augalų laukuose iki šiol buvo menka įvairovė. Matyt, daugiausia jėgų tenka pagrindiniams pasėliams, duodantiems tiesioginį pelną, o tarpiniams greičiausiai pritrūksta ne dėmesio, o laiko. Darbas darbą veja, taip ir rugpjūčio pabaiga ateina, prasideda pasiruošimas rudens sėjai.

Vasarai baigiantis dirva jau būna pradžiūvusi ir tarpinius augalus įsėti sunku, be to, nėra garantijos, kad jie sudygs. Trumpėjant dienai, augalai lėčiau auga, o skurdus biomasės sukaupimas ilgam sustiprina neigiamą požiūrį į tarpinių pasėlių naudingumą.

Iki šiol dažniausiai tarpiniams pasėliams buvo pasirenkami trumpiausios vegetacijos augalai: baltosios garstyčios ar aliejiniai ridikai, tačiau jei sėjomainoje auginama daug rapsų, juos geriau būtų keisti kitų rūšių, ne bastutiniais augalais.

Keičiantis klimatui tarpinių pasėlių auginimui tinkamas laikotarpis ilgėja ir pasirinkimo galimybės plečiasi. Pavasaris prasideda anksčiau ir žiemojančių augalų vegetacija atsinaujina dar kovo mėnesį, todėl dažnai pagrindinių pasėlių derlius nuimamas taip pat viena dviem savaitėmis anksčiau negu įprasta.

Kaip teigia klimatologai, vasaros ilgėja rudens link. Vasaros pabaiga laikytinas laikotarpis, kai vidutinė paros temperatūra nuolat būna žemesnė negu 15 ^oC laipsnių. Šiais metais tokia nusistovėjo tik rugsėjo viduryje.

Galima rinktis įvairesnius augalus

Kadangi tarpiniams pasėliams augti laikotarpis ilgesnis, sąlygos palankesnės, tai ir augalų rūšių pasirinkimas platesnis. Galima rinktis ne tik trumpiausios vegetacijos bastutinius, bet ir ilgiau augančius pupinius ar kitus daugiau specifinių savybių turinčius augalus. Žinoma, reikia atsižvelgti į jų jautrumą šalnoms. Nepaisant to, kad ruduo ilgėja ir šiltas periodas užsitęsia, šalnos dažnai pasikartoja rugsėjo antrąjį dešimtadienį, o kartais ir anksčiau.

Labai naudinga tarpiniuose pasėliuose auginti grikius, nes jie šaknų išskyromis geba pasisavinti kitiems augalams sunkiai prieinamą fosforą, ypač sunkesnėse mažo ar vidutinio fosforingumo dirvose. Tiesa, grikiai labai jautrūs šalnoms. Šiais metais jau rugsėjo 22-ąją grikius nuvirino staiga spustelėjęs -1–2 ^oC šaltukas. Todėl juos, kad sukauptų pakankamą kiekį biomasės, reikia stengtis pasėti kuo anksčiau.

Lengvi ir sunkūs dirvožemiai

Tarpiniai pasėliai lengvesniuose ir sunkesniuose dirvožemiuose auginami šiek tiek skirtingais tikslais. Garsus agrochemikas A. Švedas teigė, kad, sunkesnių dirvožemių paviršiui esant be dengiamųjų augalų, visų pirma prasideda fizinė degradacija, nes didelę žalą padaro įvairūs atmosferos reiškiniai. Net intensyvesnio lietaus lašai dėl atatrankos dirvožemio daleles gali nusviesti iki 2 metrų. Tada dirvožemio paviršius ištęžta, o džiūdamas supleišėja vertikaliais plyšiais, didinančiais maisto medžiagų nuplovimo į požeminius vandenis pavojų. Vėliau prasideda ir cheminė degradacija – maisto medžiagų išsiplovimas.

Lengvesniuose dirvožemiuose tarpinių pasėlių svarbiausia reikšmė, kad jie, akumuliuodami maisto medžiagas, stabdo (ypač azoto) išsiplovimo į gilesnius sluoksnius galimybes.

Tarpiniai pasėliai turi ir kitą svarbią reikšmę – stabdo ražieninių piktžolių augimą ir sėklų subrandinimą. Turėdami stiprią stelbiamąją gebą greitai besivystantys bastutiniai augalai nustelbia net daugiametes piktžoles, silpnina jų šaknų sistemos vystymąsi (o įprastomis sąlygomis rudenį piktžolių šaknyse kaupiamos maisto medžiagos), mažina ligų plitimą ir gerina fitosanitarinį foną.

Renkantis tarpinių pasėlių augalus, reikia atkreipti dėmesį į dirvožemio sąlygas. Jeigu dirvožemyje trūksta vieno ar kito elemento, reikėtų rinktis augalus, kurie šį trūkumą toleruotų, o sukauptomis biomasėje medžiagomis – kompensuotų. Dėl pagrindinių ir tarpinių pasėlių derinių dirvožemyje nuolat palaikomi ir intensyvinami biologiniai procesai.

Besiskverbiančiomis augalų šaknimis palaikomas stabilus dirvožemio purumas, kadangi dirvos trupinėliai surišami šaknų mikrodalelėmis ir išskyromis, ir jis yra gerokai stabilesnis negu mechaniškai supurenus. Tarpinių pasėlių naudą didele dalimi lemia augalų rūšinė sudėtis ir jų sėjos laikas.

Žinoma, sėjos laiką ypač lemia pagrindinių pasėlių derliaus nuėmimas. Kuo anksčiau pasėjame, tuo ilgesnis tarpinių pasėlių augalų vegetacijos laikas, tuo daugiau biomasės jie galės sukaupti per ilgesnę dienos trukmę. Geriausia tarpinių pasėlių vieta – po anksčiausiai nuimamų žieminių rapsų, miežių, kviečių.

Tačiau sėjos galimybės labai priklauso nuo dirvožemio sudėties. Kuo sunkesnis dirvožemis, tuo sunkiau įterpti sėklas nesupurenus paviršiaus, todėl, esant derliaus nuėmimo darbų pikui, dirvai ruošti nelieka laiko, tad tokiose dirvose tarpinių pasėlių augalų sėja dažnai vėluoja.

Daugelis ankstesnių mokslinių tyrimų rodė, kad Lietuvos sąlygomis vėliau negu rugpjūčio 10 d. pasėjus tarpinius pasėlius šiai priemonei investuotos lėšos vargu ar atsiperka. Tačiau, šiltėjant klimatui ir užsitęsiant rudens periodui, sąlygos tarpiniams pasėliams darosi vis palankesnės, todėl mažiau jautrūs šalnoms augalai gali būti sėjami iki rugpjūčio pabaigos.

Moksliniuose tyrimuose ištirta palyginti didelė augalų, tinkamų tarpiniams pasėliams, įvairovė, tačiau jų poveikis dirvožemiui ir aplinkai labai priklauso nuo įsėjimo laiko, būdų ir agrometeorologinių sąlygų. Svarbu, kad jų specifines savybes atitiktų drvožemio sąlygos ir būtų parenkami skirtingų rūšių negu sėjomainoje vyraujantys augalai.

Sunkesnėse dirvose lengviau įsėti ir auginti įsėlinius augalus negu posėlinius, nes antsėlio užpavėsintame paviršiuje jie geriau sudygs, o popjūtiniu periodu sėjant posėlį dirvos paviršius greitai sukietėja ir be purenimo į ražienas sunku įterpti sėklas ir tikėtis gero sudygimo.

Javų popjūtiniu periodu tarpiniuose pasėliuose auginami greitai besivystantys bastutiniai augalai – baltosios garstyčios ar aliejiniai ridikai – stipria stelbiamąja geba piktžolėms mažinti prilygsta ražienų skutimui. Praėjusiais metais tarpiniuose pasėliuose dažniausiai augo aliejinių ridikų ir baltųjų garstyčių mišinys, užauginęs didelę biomasę, todėl ir šiemet jų plotai taip pat nemaži.

Šiemet matyti ir daug didesnė tarpinių pasėlių augalų įvairovė: sėjamieji grikiai, įvairūs ridikai: aliejiniai, šakniniai (valgomieji) ar pašariniai, dar su pašarinių žirnių ar facelijų priemašomis. Lengvesnėse dirvose tarpiniams pasėliams labiau tinka posėliniai augalai, kuriuos nesunku įsėti ir net sudaryti stambiasėklių augalų mišinius su lubinais ar grikiais.

Visų šių augalų fitomasė iki žydėjimo būna palyginti azotinga, daugelio tyrėjų duomenimis, nuo 1,8 iki 2,0–2,5 procento. Didesniu azoto kiekiu (2,5–3,0 proc.) išsiskiria tik azotu tręšti ar azotą fiksuojantys pupiniai augalai – dobilai, lubinai. Todėl šie augalai tarpiniuose pasėliuose yra geras derinys anglies (daug jos turi įterpti šiaudai) ir azoto santykiui optimizuoti.

Šakniniai ridikai – trumpos vegetacijos, greitai augantys augalai, per 45–50 dienų gali išauginti 2–3 cm skersmens šaknį, kuri įsiskverbia į dirvą net iki 30–40 cm. Nors šakniniai ridikai žiemą nušąla, tačiau gausi lapija kaip mulčias uždengia dirvos paviršių, o pavasarį tą masę lengva įterpti į dirvą.

Galimybė pabiras naudoti kaip tarpinius pasėlius

Žieminiai rapsai yra vieni pelningiausių augalų, jų sėklų paklausa pastovi, todėl jų pasėjama nemažai, ypač jei būna tinkamos sėjos sąlygos. Šiais metais deklaruota per 220 tūkst. ha. žieminių rapsų. Tačiau jų auginimo technologiją perpratę didelę patirtį turintys žemdirbiai sako, kad rapsų auginimas susijęs su didesne rizika.

Rapsai gerokai jautresni aplinkos sąlygoms negu migliniai javai, o brendimo metu sunku išvengti nuostolių dėl sėklų išbyrėjimo. Net pastaraisiais metais, turint tiksliuosius derliaus nuėmimo kombainus, nuostolių dėl rapsų pabirų neišvengiama, nes neretai dėl besikartojančių lietingų ir saulėtų orų liepos mėnesiais dalis ankštarų atsidaro dar prieš pjūtį ir išbarsto sėklas.

Nuo nepalankių sąlygų nukentėję migliniai javai gali subrandinti mažesnį derlių, o rapsų nuostoliai kartais būna tiesiog katastrofiški. Šiais metais karščio ir vėsių lietingų orų bangos kaitaliojosi neprognozuojamai. Birželį, užsitęsus karštiems ir sausiems orams, plito kenkėjai, jų lervos pažeistose ankštarose priviliojo paukščius ir kitus kenkėjus, o tai paskatino dalies sėklų išbyrėjimą dar iki pjūties.

Be to, kai kuriuose rajonuose beveik per subrendusius rapsus praūžę audringi lietūs išbarstė dalį sėklų, todėl daugelyje laukų popjūtiniu periodu sužaliavo ištisi pabirų kilimai. Nors kiekvienas ūkininkas nurodo šiek tiek skirtingas didelio pabirų kiekio priežastis, tačiau padariniai tie patys – sužaliavę laukai, kuriuose išbirusios bent kelios sėklos normos.

Jei dėl vienų ar kitų priežasčių rapsų sėklos išbyrėjo ir po derliaus nuėmimo laukas sužaliavo ištisiniu kilimu, manyčiau, verta juos panaudoti biomasės kaupimui, kaip ir tarpinius pasėlius – išlaikant iki rugsėjo vidurio, jei tai žieminių kviečių priešsėlis; ar iki rugsėjo pabaigos, jei tai vasarinių kviečių ar miežių priešsėlis. Tada sužėlusios rapsų pabiros atstotų tarpinių pasėlių funkcijas – surinktų popjūtiniu periodu dirvožemyje likusias ir šiltuoju periodu iš organinių medžiagų ir humuso atpalaiduojamas maisto medžiagas, o jų azotingoje biomasėje sukauptas azotas optimizuotų, įterptų augalų liekanų azoto ir anglies santykį.

Beje, tai trumpiausias kelias pagrindinių pasėlių popjūtiniu periodu be papildomų įdėjimų palaikyti dirvožemį uždengtą augalais, surenkančiais likusias maisto medžiagas, pagerinant dirvožemio fizikines savybes – rapsų pabiras panaudoti kaip tarpinį pasėlį jų biomasę įterpiant žaliajai trąšai.

Žinome, kaip svarbu kuo anksčiau pasėti tarpinius pasėlius, siekiant kuo ilgesnės augalų vegetacijos ir išauginti didesnę biomasę. Todėl verta, jei yra galimybių, ypač sunkesnėse dirvose, įsėti tarpinių pasėlių augalų sėklas į pagrindinį pasėlį – kviečius ar miežius, likus dviem savaitėms iki visiško javų subrendimo. Žieminių rapsų pabiros prilygsta tokiom pat sąlygom, nes sėklos, išbyrėjusios iki pjūties, popjūtiniu periodu greitai sužaliuoja, todėl išnaudojamas optimalus augimui 50–60 dienų šiltasis laikotarpis.

Viena vertus, tai tos pačios augalų rūšies vegetacijos pratęsimas, tačiau žinant, kad po rapsų dėl priešsėlių trūkumo mažiausiai 2 metus auginami žieminiai kviečiai, o trečius metus dar vieni ar kiti migliniai javai – vasariniai kviečiai, miežiai ar avižos. Todėl neturėtų likti jų neigiamos įtakos, nes rapsai į tą patį lauką grįžta kas 3–4 metai. Žinoma, sėjomainoje tarpiniuose pasėliuose nebeturėtų būti auginami kiti bastutiniai augalai, geriau rinktis facelijas, grikius ar jų derinius.

Kita vertus, pabirų biomasės įterpimas – tai galimybė sumažinti ar išvengti rudeninio herbicidų naudojimo jiems naikinti. Ypač jei po rapsų derliaus nuėmimo ražienos nuskutamos ir paskatinamas pabirų dygimas iš įvairių dirvožemio sluoksnių. Įterpę sudygusias pabiras, išvengsime jų, kaip piktžolių javuose, naikinimo.

Po rapsų derliaus nuėmimo skutant ražienas sunaikinamos ražieninės piktžolės, kurių vystymasis suaktyvėja rapsų brandos pabaigoje, nudžiūvus jų lapams. Skutimas suaktyvina dirvožemio organinių medžiagų ir augalų liekanų mineralizaciją, atpalaiduojamas azotas, kurį galėtų išnaudoti sudygusios pabiros, jei jas paliktume vegetuoti iki žieminių kviečių sėjos. Juo labiau kad dėl klimato pokyčių pastarųjų sėją galima vėlinti iki rugsėjo pabaigos ar net pirmų spalio dienų.

Dar didesnė galimybė išnaudoti rapsų pabiras biomasei kaupti, jei po rapsų bus auginami vasariniai javai: kviečiai, miežiai ar kvietrugiai.

Vos sudygusias rapsų pabiras įterpus rugpjūčio pradžioje, bus maža naudos, nes jos nespės išauginti didelės biomasės, o dirvožemį, likusį be dengiamųjų maisto medžiagas surenkančių augalų, dar ilgoką rudens laikotarpį plaus lietūs.

***

Ne viename lauke po rapsų derliaus nuėmimo sudygusios pabiros žaliuoja lyg ką tik didesne norma apsėtas plotas. Daugeliu atvejų jis būna net per tankus normaliam augalų vystymuisi, tačiau ten, kur skustos ražienos, augalų tankis būna panašesnis į optimalų. Azotinga jauna jų masė gali būti įterpiama vėliau, kai augalai paaugs.