23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/10
Žoliniai pašarai mėsiniams galvijams
  • Vidas TOLEVIČIUS, LŽŪKT
  • Mano ūkis

Žolė yra sveikiausias ir pagrindinis mėsinių galvijų pašaras. Tinkamas žolinių ir kitų žaliųjų pašarų gamybos technologijų parinkimas ir geros kokybės pašaro pagaminimas – vienos svarbiausių sąlygų efektyviai ir pelningai galvijininkystės plėtrai.

Didelės energinės vertės žolinių pašarų gamyba – viena iš aktualiausių problemų, intensyvinant galvijininkystę, jos gamybos savikainą priartinant prie Europos Sąjungos vidurkio.

Mėsinis galvijas yra išskirtinis gyvūnas, kuris iš žolinių pašarų gali gaminti produkciją ir auginti mėsą. Lietuva, skirtingai nei kai kurios Europos šalys, turi unikalias sąlygas auginti mėsinius galvijus ant žalienų. Tik būtina žolynus nuolat atnaujinti, o atėjus laikui šienauti, neatidėlioti šio darbo.

Kiekviename ūkyje yra skirtingos sąlygos, dirvožemis, naudojamos auginimo technologijos. Dabar, rudenį, laikas ištirti dirvožemį, kad nereikėtų spėlioti, ką duoti žemei. Nustatyta, kad žolė ir iš jos pagamintas silosas, šienas gali patenkinti 60 proc. galvijams reikalingos energijos ir 67 proc. baltymų poreikio. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu pašarai bus geros kokybės, pagaminti iš neperaugusios žolės, geros botaninės sudėties žolynų.

Sudarant karvių šėrimo racioną, specialistai visus pašarus perskaičiuoja į sausąsias medžiagas (SM). Tai yra išdžiovintas pašaras, išgaravus eteriniams aliejams. Kaip tenkinamas galvijų energijos ir maisto medžiagų poreikis, matyti iš pašarų SM suvartojimo ir jose esančių maisto medžiagų koncentracijos. SM kiekis taip pat parodo raciono apimtį, o suėstas jų kiekis – pašarų ėdamumą ir gyvulio apetitą. 100 kg karvės svorio reikia skirti 3,5– 3,8 kg, kartais iki 4–4,7 kg pašarų SM per parą. Karvės suėdamų pašarų kiekis 65– 70 proc. priklauso nuo SM virškinamumo.

Gyvulys kasdien turi gauti apie 80 medžiagų. Daugiau kaip 50 proc. jų organizme nesigamina, todėl, kad normaliai funkcionuotų, organizmas jų turi gauti su pašarais. Tai nelengva užduotis. Atrodo, šeri gyvulį, bet jis realiai badauja – priėdusios peraugusios žolės, kitaip sakant „malkų“, karvės nebus laimingos.

Baltymų reikšmė

Baltymai yra statybinė organizmo medžiaga. Nuo jų priklauso galvijų produktyvumas, produkcijos kokybė ir kt., nes iš baltymų susidaro kūno ir pieno baltymai.

Norint auginti gyvulį iki realizacijos, reikia žolynų, kuriuose būtų pakankamai baltymų. Jeigu ūkio žemės šlapios, vyrauja smėlis, durpynai, kuriuose baltyminga žolė neužauga, gero priesvorio nebus. Tokiu atveju reikėtų rinktis kitą ūkininkavimo modelį – auginti veršelius iki atjunkymo. Tuomet nereikės geros pašarų bazės, kad nupenėtum gyvulį iki pelningos realizacijos. Jeigu pievoje nėra ankštinių žolių, žolynai neatnaujinami, gyvulio auginimas tolygus jo kankinimui.

Galvijų produktyvumą lemia ne tik baltymų kiekis racione – jie turi būti visaverčiai. Tai tiesiogiai priklauso nuo juose esančių nepakeičiamųjų aminorūgščių (lizino, metionino, triptofano, leucino, izoleucino, treonino, fenilalanino ir valino), kurios organizme jokiomis sąlygomis nesigamina, jas turi gauti su pašarais. Jeigu pašaruose baltymų yra mažiau negu žemių, gyvulio organizmas kenčia. Kad gautų gyvybiškai svarbių medžiagų, jis energiją naudoja „medienai“ skaidyti iš peraugusios žolės.

Taip pat organizme nesintetinamos nepakeičiamosios aminorūgštys, todėl karvės jų irgi turėtų gauti su pašarais. Liucernos – labai gera ir vertinga baltyminga žolė. Joje yra daug nepakeičiamų aminorūgščių: metionino, leucino, izoleucino. Cheminiai tyrimai parodė, kad mėsos struktūra, skonio savybės, pH, t. y. mėsos produkcijos kokybės rodikliai, yra žymiai geresni tų gyvulių, kurių racione buvo liucernų. Jų visada galima dėti į šienavimui skirtą mišinį. Norint auginti vien liucernas, pirmiausia būtina ištirti dirvožemį. Ši žolė išnyksta dėl dviejų pagrindinių priežasčių: aukšto gruntinio vandens ir kreidos dirvožemyje trūkumo. Liucernos mėgsta karbonatingą dirvožemį. Jeigu jame tarp žvyro ar molio yra kreidos, liucernos augs puikiai ir ilgai. Šią žolę reikia pjauti 4–5 kartus. Paskutinį kartą – apie spalio vidurį, nes anksčiau nupjovus atžels ir žiemoti jai bus per sunku.

Liucernos netinka ganykloms, nes nemėgsta žemo nukandimo. Joms ypač nepatinka, kai tai daro avys. Avys gali išnaikinti liucernas, nors jų neįveikia jokia chemija – šios žolės šaknys yra mažiausiai 3 m gylyje.

Jeigu neauga liucernos, galima sėti rytinius ožiarūčius – durpynuose jie augs 14 ar net 20 metų. Puikiai dera prie nendrinių eraičinų, bet konkuruoja su kitomis žolėmis – varpinės gali visai išnykti.

Bet kokius augalus reikia pjauti prieš žydėjimą – iš „gėlių“ gerų pašarų nebus, nes visi baltymai jau bus perėję į šaknis. Kuo dažniau pjaunama žolė, tuo geriau. Dažnai pjaunama natūrali pieva tampa labiau kultūrine.

Energijos kiekį sureguliuoti nesunku

Angliavandeniai laikomi pagrindiniu gyvulio energijos šaltiniu. Iš raciono angliavandenių galvijai gauna iki 85 proc. reikiamos energijos. Angliavandeniai skirstomi į monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus. Vandenyje netirpūs pašarų angliavandeniai vadinami ląsteliena arba mediena, o vandenyje tirpūs – neazotinėmis ekstraktinėmis medžiagomis. Angliavandenius (ląstelieną, krakmolą ir kt.) mikroorganizmai skaido iki paprastesnių junginių (cukraus), kurie paverčiami į acto, propiono, sviesto ir kitas rūgštis.

Energijos kiekį gyvulio racione nesunku sureguliuoti. Tam padeda grūdai, melasa, bet kuri žolė, ypač svidrės – jose ypač daug cukraus, jos labai skanios. Bet svidrės labai lepios, mėgsta azotą, kurio Lietuvos dirvožemyje labai trūksta. Tai žmogaus veiklos padarinys – paėmę iš žemės atgal nieko negrąžiname.

Svarbiausia pašarus tinkamai pagaminti

Pašarai turi tiesioginės įtakos gyvulių sveikatingumui. Todėl svarbiausias darbas – tinkamas jų paruošimas. Pirmiausia sveikus ir maistingus pašarus užtikrina laiku nupjauta, išdžiovinta žolė ir tinkamai pagamintas jos silosas. Pievai žemė turi būti suarta iš rudens.

Jokia moderniausia technika nepadės, jeigu neturėsite atnaujinamų žolynų. Tiems ūkininkams, kurie atsėjo žolynus, laiku sėjo mišinius, šie metai buvo geresni negu praėję. Pernai gamtinės sąlygos buvo sunkesnės, kadangi sausra kamavo ne tik pavasarį, bet ir nupjovus pirmąją žolę.

Pagrindinė ir didžiausia klaida, kurią matau ūkiuose – per žemai pjaunami žolynai. Pirmą žolę reikia pjauti 5–7 cm aukščio, toks pats aukštis tinka ir paliekant bet kurias žoles žiemoti. Ganyklos rudenį negali būti paliktos nuėstos, su kupstais – palikus žoles žiemoti tokias, kokios yra dabar, gyvuliai jos nebeės. Tokius žolynus reikia nupjauti ar mulčiuoti.

Nupjovus žolyną per žemai, didelė tikimybė, kad jis išdegs po pirmųjų karščių, ypač kalbant apie pirmą atolą. Jeigu natūrali pieva šienaujama šienui, ją galima pjauti ir vėliau. Tačiau pjovimo aukštis bet kokiu atveju turi būti 5–7 cm.

Žolynų mišinius sudaryti nelengva. Universalių nėra, ganymui ir šienavimui mišiniai turi būti skirtingi. Ganymui puikiai tinka miglės, į mišinį jų reikia įtraukti iki 10 proc., nes jos formuoja velėną. Bet pjovimui miglės netinka.

Varpinės žolės labai mėgsta azotą, gyvulių mėšlas joms tręšti – kaip tik. Tik reikia turėti galvoje, kad mėšlas turi būti užartas nedelsiant, t. y. čia ir dabar.

Teisingai ganyti, ypač pavasario pradžioje, sunkiau, negu šerti gyvulius tvarte. Gyvulys neturi įeiti į aukštesnę negu 15–20 cm žolę. Tai yra pati maistingiausia žolė, kurią organizmas gali suvirškinti. Svarbu žinoti, kad rudenį, prasidėjus rūkams, ganyklose, kur daug dobilų ir liucernų, yra didelis galvijų išputimo pavojus.

Šieną gali atstoti šienainis ir šiaudai

Šienainis, silosas arba šienas – ta pati žolė, tik skiriasi jos pavytinimo laipsnis. Žolės vytinimas turi būti optimalus.

Šienas – tai nupjauta ir išdžiovinta varpinių, varpinių ir ankštinių, ankštinių žolė. Retai šienas gaminamas iš varpinių grūdinių (miežių, avižų, rugių, kviečių) augalų vegetacinės masės per jų žydėjimą. Geros maistinės vertės šienas turi būti gaminamas nupjaunant žolę optimaliu jos augimo tarpsniu. Tai dažniausiai žolių plaukėjimo ir žydėjimo pradžios tarpsnis, kai iš žemės ploto gaunamas didžiausias virškinamų maisto medžiagų kiekis.

Jauną šieną ės bet kuris gyvulys. Tačiau šienas negali būti lyg medis, t. y. turi būti pagamintas ne iš pražydusios žolės. Šienas yra ilgiau džiovinamas, tačiau kuo ilgiau džiovini, tuo daugiau maisto medžiagų jis netenka. Kiekviena ant saulės, lietaus, rasoje praleista diena mažina gyvuliams reikalingų maisto medžiagų kiekį. Šienas yra pats brangiausias pašaras. Jį atstoti turėtų gerai pavytintas šienainis ir šiaudai, – tai būtų pigiau.

Šienainis – tai iš apvytintos žolės gautas ir susmulkintas pašaras. Šienainis maistinių medžiagų kiekiu lenkia šieną ir jį noriau ėda gyvuliai, jo maisto medžiagų nuostoliai yra 10–15 proc. mažesni, negu gaminant silosą ar šieną. Šienainio, taip pat ir siloso kokybę lemia ne tik technologiniai ruošimo ypatumai, bet ir žolynų sudėtis, augalų vegetacijos tarpsnis.

Šienainio sultingųjų pašarų maistinė vertė priklauso nuo to, kurios vegetacijos fazės žolė buvo nupjauta. Šienainį geriau susukti šlapesnį, negu perdžiovinti. Jeigu žolė šienainiui jau buvo peraugusi, nupjauta pavėluotai, joje maisto medžiagų bus mažiau, dėl to augintojai nesulauks norimo galvijų priesvorio. Tuomet reikės gyvuliams duoti daugiau koncentruotųjų pašarų, didės penėjimo savikaina ir sumažės pelnas.

Varpinės žolės turi būti pjaunamos prieš išplaukėjimą. Tik Lietuvoje dar kai kas pjauna, kai varpos jau subrandina sėklas. Toks pašaras yra ląsteliena, kurios gyvulys nepasisavina, tai – brangus niekinis pašaras.

Dar viena dažna ūkininkų klaida – ne laiku išvežami ritiniai. Tvarka turėtų būti tokia: susukai, surinkai ir išvežei. Jeigu pajudini ritinį po 24 val., susigadina fermentacija ir pradeda daugintis ne tos bakterijos, kurių reikia, o pieno bakterijos žūsta. Jeigu po dviejų parų nepaėmei ritinio iš lauko, geriau jis tegul ten guli mėnesį – išgulėtas kvadratinis metras lauko reikš mažesnius nuostolius negu sugadintas šienainis.

Blogiausia, kai silosas ar šienainis užteršiamas žemėmis – tai lemia pjovimo aukštis. Negerai, jeigu žemių daugiau negu baltymų. Dar blogiau, kai yra daug žemių ir daug baltymų – tuomet vystosi klostridijos. Anaerobinės bakterijos pradžioje nužudo mažus veršelius, vėliau ir didelius. Jeigu pašaruose anaerobinėmis sąlygomis pradeda daugintis bakterijos, kurios gamina sviesto rūgštį, nėra jokio toksinų surišiklio, kuris išspręstų problemą. Pažeidžiamos dar negimusio veršelio kepenys.

Pašarai turi būti sugrupuoti, pvz., B2 – iš B lauko antra žolė; B1 – pirma žolė. Prie visų pašarų turi būti laisvas privažiavimas, kad į ūkį atvykus konsultantui jis galėtų įvertinti, kuris ritinys yra nestabilus ir reikia pirmiausia sunaudoti. Ritinius galima tikrinti jau po mėnesio.

Kokybiškų žolinių pašarų rodikliai

  • 35–45 proc. SM (didesnis SM kiekis lėtina mikrobiologinius procesus, didina supelijimo tikimybę);
  • 20–40 mm susmulkinimas;
  • 21–24 proc. ląstelienos;
  • 16–18 proc. žalių baltymų;
  • 70–75 proc. SM virškinamumas;
  • < 9 proc. pelenų;
  • > 6,2 MJ/kg SM grynosios energijos pirmos pjūties žolėje;
  • > 5,7 MJ/kg SM grynosios energijos atolų žolėje;
  • pašaras stabilus;
  • jokios sviesto rūgšties;
  • jokių pelėsių;
  • baltymuose < 25 proc. netirpių pepsinų.

Silosas – vertingas pašaras

Silosas gaminamas iš nevytintos arba pavytintos žolės, ankštinių ir varpinių javų mišinio, kukurūzų, runkelių lapų ir kt. Siloso gamyba yra daug pažangesnis pašarų ruošimo būdas negu šieno gamyba.

Gerai silosuojasi vienmetės ir daugiametės svidrės, pieviniai pašiaušėliai, eraičinai. Liucernos ir raudonieji dobilai silosuojasi sunkiai, nes juose mažai cukraus. Liucernose cukraus mažiausia, todėl sėjant mišinį su jomis reikėtų dėti ir varpinių žolių.

Siloso gamybos privalumai:

  • pašarą galima ruošti iš jaunos žolės, kai jos maistinė vertė didesnė;
  • žolė lauke vytinama labai trumpai, todėl darbams mažai įtakos daro oro sąlygos;
  • lengva planuoti darbus, tai ypač svarbu nuomojant techniką;
  • netrukdoma atželti atolui ir ganyti gyvulius;
  •  nereikia daržinių ir kitų pastatų.

Taisyklės, kaip pasigaminti geros kokybės žolių silosą

  • Gerai suplanuoti darbus ir būti iš anksto pasiruošus.
  • Tinkamai tręšti azoto trąšomis, geriausiai likus 6 savaitėms iki pjovimo.
  • Laiku nupjauti žolę, kad ji neperaugtų, nes geros kokybės silosas gaunamas tik iš geros kokybės žolės.
  • Vytinti iki optimalaus drėgnumo (SM 30–40 proc.), bet ne ilgiau kaip 24–36 val.
  • Gerai susmulkinti (pjaustinio ilgis – 1–2 cm).  Neužteršti siloso žemėmis.
  • Greitai ir tinkamai uždengti, o po to gerai prislėgti.

Pašarus verta tirti

Turint geros kokybės pašarų, kitas svarbus darbas – raciono sudarymas. Jis sudaromas pagal atskiras galvijų grupes: atsižvelgiant į gyvulių produktyvumą ir įmitimą, atskirai užtrūkusioms karvėms, prieaugliui ir kt. Keičiantis pašaro sudedamosioms dalims, atsižvelgiant į ėdamumą, pašaro sudėtį, kokybę, keičiamas ir racionas.

Optimaliai subalansavus racioną, efektyviai bus naudojami pašarai, pasiektas norimas gyvulių produktyvumas ir užtikrintas sveikatingumas.

Kad racionaliai panaudotumėte pašarus gyvuliams penėti, tikslinga racioną, pagal kurį būtų galima užtikrinti gyvulio poreikius, sudaryti rudenį.

Racioną turi sudaryti tik geros kokybės pašarai: ankštinių ir varpinių žolių šienainis; ankštinių ir varpinių žolių šienas; vasarinių ar žieminių javų šiaudai; koncentruotieji pašarai: miežiai, avižos, rapsų išspaudos.

Vertėtų patikrinti kelių bandos gyvulių biocheminius kraujo rodiklius, kad būtų žinoma, ko gyvuliams trūksta. Daug informacijos suteikia žolių siloso kokybės tyrimas. Pavyzdžiui, rūgštiniame tirpale netirpi ląsteliena ADF parodo pašaro ėdamumą. Kuo vėliau pjauta žolė, tuo pašarų ėdamumas blogesnis. Arba ėdamumas gali prastėti ir dėl mažesnio cukraus kiekio atole. Šiemet dėl gamtinių sąlygų atole cukraus labai trūko.

Neutraliame tirpale išplauta ląsteliena NDF – itin svarbus rodiklis. Neutraliame tirpale išplautą ląstelieną sudaro celiuliozė, hemiceliuliozė ir ligninas. Ši ląsteliena skatina atrajojimą ir didžiojo prieskrandžio veiklą. Geriausiai virškinama optimalios vegetacijos fazės žolių ląsteliena. Peraugusių augalų ląsteliena virškinama blogai – ji yra balastas. Optimalus NDF kiekis pašarų sausosiose medžiagose yra 32–38, gali būti ir iki 50 procentų.

Žali riebalai virsta energija. Idealus kiekis penėjimui yra 16 proc. žalių baltymų. NEL rodiklis parodo pašaro energinę vertę ir pagal jį galima spręsti, ar naujai sėtas žolynas, ar ne. Suvėlinus žoliapjūtę ir ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pašarai bus tik vidutiniškos kokybės, o 34 proc. ląstelienos turintys pašarai, nelygu iš kokios vertingos žolės pagaminti, yra laikomi blogais.

Važiuojant per ūkius kartais matyti, kad trūksta ūkiško požiūrio į darbą ir gyvulį. Kaip yra sakęs žinomas mėsinių galvijų augintojas Jonas Oželis – jeigu nemyli gyvulių, šito verslo net nepradėk. Bet meilės irgi neužtenka – reikia jausti ir gyvulio poreikius.