Derlingose Šakių krašto žemėse auginami ne tik javai – čia netrūksta ir modernių pieno ūkių. Vienas tokių – Romos ir Arvydo Mockaičių šeimos mišrus ūkis. Pavyzdinis dviejų veterinarijos gydytojų puoselėjamas ūkis išsiskiria itin svarbiu aspektu – veršeliai čia neprarandami.

Kriūkų seniūnijos Patašių kaimo ūkininkų Mockaičių ūkis įkurtas pagal vakarietišką modelį. Tarp žaliuojančių tujų ir eglių įsitaisęs gyvenamasis šeimos namas yra šalia fermos ir ūkinių pastatų. Nuo namo iki fermos visi keliai ir takai betonuoti, o užmetus akį į fermą ir šalia jos besiglaudžiančius veršelių namelius galėtum pagalvoti, kad staiga atsidūrei Vokietijoje.

Tačiau nors vaizdas – vakarietiškas, atlygis už pieną – lietuviškas. O lietuviška pieno kaina, kaip žinia, yra mažiausia visoje ES. Tai yra didžiausias sopulys Mockaičiams, sukūrusiems ūkį nuo vienos iki 140 melžiamų karvių.

Ūkį įkūrė ant plyno lauko

Šiuo metu Mockaičių ūkyje liko 120 melžiamų karvių, dar yra tiek pat prieauglio. Šeima dirba 550 ha, iš kurių 300 ha – nuosava žemė. Į žemę ūkininkai daug investuoja – ji čia derlinga ir brangi, tad jeigu nuomininkas parduoda, tenka pirkti imant banko paskolą. Roma abejoja, ar investicijos kada nors atsipirks, bet žemė – pagrindinė šeimos gamybos priemonė, be jos nebūtų nieko kito.

Pašarams užtenka maždaug ketvirtadalio dirbamos žemės, visa kita skirta augalininkystei – Mockaičiai augina žieminius ir vasarinius augalus, tarp jų – rapsus. „Mišraus ūkio privalumai labai praverčia nestabiliais laikais, nors šie metai tokie, kad net ekstra klasės grūdų neįmanoma parduoti – pilni sandėliai pripilti“, – atsidūsta R. Mockaitienė.

Nors abu su vyru yra veterinarijos gydytojai, tačiau Roma sako, kad nemokėtų kitiems dirbti – samdomo darbo nėra dirbę. Nuo pat studijų pabaigos ėmėsi verslo, dar kolūkyje įkūrė švelniakailių žvėrelių padalinį – augino lapes, audines, vėliau jį privatizavo. Kai Rusija nebepirko kailių, žvėrelių ūkį panaikino, o Arvydas su broliu pradėjo prekiauti naudota žemės ūkio technika iš Vokietijos. Jos likdavo, tad kai valstybė dalijo žemę asmeniniams ūkiams, įdarbino neparduotą techniką – pradėjo dirbti žemę. Taip nuo tuščios vietos Mockaičiai ir pradėjo ūkininkauti. Roma prisimena, jog apsigyvenus senoje sodyboje aplink buvo plynas laukas, jokios melioracijos. Po gero lietaus namus semdavo.

O pirmoji karvė atsirado tada, kai atsibodo pas kaimynus vaikščioti pieno pirmagimei dukrai. Arvydo tėvas parvežė iš Karaliaučiaus srities karvę, kuri davė tais laikais nesuvokiamą pieno kiekį – 30 l per dieną. Vėliau, ardant kolūkius, Kupiškyje gyvenusi Romos mama už pajus gavo kelias karves, veršelių, juos irgi parvežė į Patašius. Trys karvės atsivedė telyčias, netoliese gyvenęs ūkininkas Vidmantas Martinaitis, nutaręs atsisakyti karvių, pasiūlė Mockaičiams kelias piendaves ir melžimo įrangą. Taip maždaug prieš 20 metų ūkyje karvių padaugėjo iki 15 ir prasidėjo spartesnė plėtra.

Ūkyje sukurtos 9 darbo vietos – dirba 3 melžėjos, 4 traktorininkai ir 2 fermos darbininkai. Didelės darbuotojų kaitos nėra, tačiau ūkininkai pabrėžia, kad reikėjo sudaryti tokias sąlygas, jog darbuotojai nenorėtų išeiti.

Regis, ūkis modernus, išpuoselėtas, viskas sukurta – tik dirbk ir gyvenk. Tačiau užsitęsęs pieno sektoriaus sunkmetis varo į neviltį net ir tokius stiprius ūkininkus. R. Mockaitienė apgailestauja, kad jeigu reikėtų pradėti viską iš naujo, pienininkystės niekada nesiimtų. Arvydas nusiteikęs dar kategoriškiau – jo įsitikinimu, pieno ūkis perspektyvus tik nuo 500 karvių, tad jų šeimos ūkis neturįs perspektyvos ir karvių reikėtų išvis nelaikyti. Vyro žodžius pagavusi Roma juokiasi: „Duokite man diktofoną, įrašysiu jo žodžius, nes kai aš siūlau atsisakyti karvių, mane stabdo.“

Juokas juokais, bet bandą Mockaičiai išparduotų greitai – aukštos genetinės vertės veislinės telyčias dar ir brangiai parduotų, o karves lenkai išsivežtų.

Abu pripažįsta, kad niekada nebuvo taip, jog neturėtų iš ko sumokėti būtinų sąskaitų ar kredito. Tik ar uždarbis atitiko įdėtą triūsą? „Visada kažkiek uždirbome, bet dirbome šviesios dienos nematydami. Trisdešimt pririštų metų. Aš pati – ir selekcininkė, ir gyvulių produktyvumo kontrolę vykdau, veršelius pati girdau, dokumentus pildau ir t. t. Ir visada esame įsitempę“, – tokią kasdienybę nupiešė R. Mockaitienė.

Ji jau net neatsimena, kada buvo normalios pieno kainos. Kažkada Roma pažiūrėjo 12 metų senumo sąskaitas – pieno supirkimo kaina buvo panaši. O kiek viskas pabrango, jau ir neverta kalbėti.

Veršeliams – geriausios sąlygos

Tačiau, kol Mockaičiai karves laiko, tol jomis rūpinasi labai atsakingai ir skiria išteklių tiek, kiek reikia, taupyti net mintis nekyla. Mokslinėje konferencijoje „Kaip užauginti sveiką veršelį“ nuskambėjo frazė: „Tas, kuris supras, kas yra veršelis, turės didelį konkurencinį pranašumą, palyginti su kitais.“ Sveiko veršelio reikšmė ūkio plėtrai ir rentabilumui yra labai didelė. Ir Roma, šioje konferencijoje taip pat pasidalijusi savo patirtimi, atrado sėkmės formulę – jos ūkyje išgyvena 100 proc. veršelių.

Pasak ūkininkės, tai lemia geros laikymo sąlygos: „Aš jau išmokau užauginti sveiką veršelį. Viską lemia priežiūra ir girdymas.“ Problemos pradėjo mažėti, kai buvo įdiegtas automatinis veršelių girdymas ir įrengtos geros laikymo sąlygos gardeliuose lauke. Tik atvesti veršeliai individualiuose gardeliuose laikomi savaitę, silpnesni – iki dviejų, po to jie perkeliami į grupinius gardus po 14 veršelių ir pradedami pratinti prie automatinės girdyklos.

Mockaičiai buvo vieni pirmųjų Lietuvoje, kurie pradėjo taip naujoviškai laikyti veršelius. O permainų ėmėsi dėl to, kad veršeliai tvarte nebeišsiteko, prasidėjo ligos. Tad statė naują veršidę, įrengė gardelius, ryžosi įsigyti automatinio girdymo sistemą. Roma patenkinta, kad neliko rankinio darbo, visa sistema išsiplauna automatiškai.

Dar vienas automatinio girdymo privalumas – pieną galima tiekti ir į individualius gardelius, jo nereikia šildyti, pasterizuoti, veršelis gauna tinkamos temperatūros pieną, kuris neturėjo jokio sąlyčio su aplinka. Perkeltas į grupinį gardelį veršelis toliau geria šiltą pieną iš automatinės sistemos ir tai padeda sustiprinti virškinimo sistemą. O lauko sąlygos stiprina visą gyvūno imuninę sistemą. „Mano veršeliai neserga nei diarėja, nei virusinėmis kvėpavimo takų ligomis. Aišku, krekenų sugirdymas iškart po atvedimo, sausas kraikas – tai jau veršelių auginimo abėcėlė, kurią žino kiekvienas augintojas“, – sako R. Mockaitienė.

Bandą atnaujina tik iš savų telyčių

Genetika – dar vienas kertinis ūkio akmuo. Lietuvos galvijų veisėjų asociacijai priklausanti R. Mockaitienė visada daug dėmesio skyrė karvių genetikai. Banda holšteinizuota, karvės nuo pat pradžių buvo sėklinamos holšteinų bulių sperma. „Visada žiūrėjau ne pigesnės, o kokybiškesnės spermos“, – pabrėžia ūkininkė.

Kai ūkio plėtros pradžioje pirko gyvulius iš kitų rajonų, Roma nesunkiai įsitikino, kokią įtaką turi genetika. Nusipirkus mėnesio veršelius ir vienodomis sąlygomis auginus su savo ūkyje atvestais jaunikliais, augimo skirtumas tarp jų dažnai būdavo labai ryškus. Kartą ūkininkė nusipirko gražią, geros genetikos bandą iš kito ūkio, kur ji buvo laikoma pririšta – prie palaido laikymo taip ir neįprato, nors šėrimas buvo tas pats, karvės buvo ir ganomos, ir pamažu pratinamos prie kitų sąlygų.

O savos telyčios auga kaip ant mielių. Iš lauko veršidės į tvartą jos perkeliamos 5–6 mėn., be problemų įpranta prie raciono, betoninių grindų ir prie visos kitos aplinkos bei sąlygų. Todėl daugiau eksperimentų Roma nedaro, bandą atnaujina tik iš savo ūkyje atvestų veršelių.

Ūkyje apie 30 proc. yra žalųjų karvių, kurių motinos atkeliavo iš Kupiškio. Jas R. Mockaitienė sėklino su Švedijos, Olandijos žalmargių bulių sperma, o prieš porą metų pradėjo sėklinti su džersiais. Ūkininkė džiaugiasi, kad tie gyvuliai labai gražūs – žalmargumas dingęs, jie žalos spalvos, su džersiams būdinga balta juosta ant snukio. Svarbiausia, kad šių karvių pieno kokybė visai kita – riebumas būna net 7 proc. ir turi daug baltymų.

Džersių primilžis nėra įspūdingas – apie 30 kg per dieną, apie 7 t per metus. Su holšteinų karvėmis, pasak Romos, nepalyginsi – per dieną šios duoda apie 50 kg pieno, 12–14 t per metus. Bendras ūkio produktyvumas – 9,6 t pieno iš karvės per metus. Kasdien iš ūkio išvežama 2,5 t pieno, kai banda buvo didesnė – ir daugiau kaip 3 t. Ūkyje nėra sezoninio veršiavimosi, tad pieno kiekio svyravimų nebūna. Karvės melžiamos 10 vietų „DeLaval“ melžimo aikštelėje.

Gyvulių rotacija ūkyje didelė – karvės vidutiniškai gyvena 2,5 laktacijos. Geriausias karves šiemet pirmą kartą sėklino seksuota džersių ir holšteinų sperma, nes pritrūko telyčių. Nemažai karvių išbrokavo – dėl nusidėvėjusios tvarto grindų dangos kentėjo gyvulių kojos. O prieš porą metų buvo atvesta daug vyriškos lyties veršelių, tad banda sumažėjo nuo 140 iki 120 piendavių.

„Šiemet jau pilni gardai telyčių – atvesta labai daug moteriškos lyties veršelių. Bet kol jos užaugs ir pakeis senas karves, praeis dar dveji metai“, – sako Roma, planuojanti bandą vėl atkurti iki 140 karvių.

Primilžis kasmet didėja

Ūkyje yra trys karvių laikymo grupės – telyčios, melžiamos ir užtrūkusios. Smulkiau sugrupuoti fermoje nėra galimybių – tai, pasak A. Mockaičio, mažos fermos trūkumas. Šėrimo racioną maždaug kartą per metus sudaro specialistas. Pagrindiniai raciono komponentai – žolės ir kukurūzų silosas bei kombinuotieji pašarai. Iš ūkininkų žaliavos kombinuotuosius pašarus pagamina samdyta technika. Antrus metus racioną papildo ūkyje pradėtos auginti pupos.

Pašarai yra tiriami ir, pastebėjus, kad kažko ima trūkti, atitinkamai koreguojamas racionas. „Visus svarbiausius priedus: sojų, rapsų rupinius, dumblių, mielių premiksus, sodą, mineralus, druskos laižalus, karvėms duodame nuolat, net per didžiausią krizę jų nemažinome“, – teigia Roma.

Užtrūkusios karvės daugiau gauna žolinių pašarų, mažiau kukurūzų siloso, joms nebeduoda kombinuotųjų pašarų ir veršiavimosi problemų nebūna. „Veršeliai atvedami optimalaus svorio. Visada renkuosi ir tokius bulius, kurių palikuonys nebūna stambūs“, – patirtimi dalijasi R. Mockaitienė.

Roma neįsivaizduoja, kaip, turint didesnę pieninių karvių bandą, galima neauginti kukurūzų silosui. Vien tik žoliniai pašarai, jos įsitikinimu, neužtikrina pieno kokybės. Mockaičiai kukurūzus pradėjo auginti nuo pat pieno ūkio įkūrimo, turėdami vos keliolika karvių. „Mes visada ėjome kartu su naujovėmis“, – R. Mockaitienė gali didžiuotis savo ūkiu.

Tačiau yra ir rūpesčių. Ūkininkavimo pradžioje rekonstruotą ir palaidam laikymui pritaikytą fermą jau reikia remontuoti, o tai atlikti sunku, nes nėra kur perkelti karvių. Statyti naują, esant tokiai nestabiliai rinkai ir daugybei biurokratinių kliūčių, retas ryžtųsi, o ES parama pasinaudoti nėra galimybių. Tad greičiausiai į guoliavietes klos guminius kilimėlius, kad suteiktų karvėms daugiau komforto ir sumažintų kojų problemas.

Ūkio pajamos iš augalininkystės ir gyvulininkystės skiriasi priklausomai nuo metų, derliaus, pieno kainos. Primilžis kasmet didėja, bet pieno kaina – ne, todėl ir pajamos iš pieno neauga. Įprastai gyvulininkystė ūkiui uždirbdavo 40, augalininkystė – 60 proc. pajamų.

ES paramos nebegavo

Arvydas prisimena keliolikos metų senumo laikus, kai į rajoną atvažiuodavo „Rokiškio sūrio“ vadovai ir pieno gamintojus, laikančius po keliolika karvių, skatindavo plėstis. „Aš dar garsiai abejodavau, kaip galime plėstis, jeigu neuždirbame pinigų. Vis dėlto išsiplėtėme, o kas iš to – vis tiek neuždirbame“, – pieno perdirbėjais ūkininkas nusivylęs.

Per pačią pieno krizę Mockaičiai metus laiko už pieną gaudavo 17 ct/l. Tuomet gyvenimas atrodė juodas. Dabar gauna 22 ct/l, už kokybę suma padidėja iki 29 ct/l, bet tokį koeficientą reikia užsidirbti, karvėms perkant brangius papildus – tie papildomi centai tik juos ir atperka. O viskas brangsta, darbuotojams reikia mokėti didesnius atlyginimus, išgyventi iš pieno ūkio – vis sunkesnė misija. A. Mockaitis piktinasi ir ES paramos, kuri galėtų padėti sunkmečiu, skyrimo tvarka: „Paskelbta, kad skiriant ES paramą prioritetas teikiamas gyvulininkystei. Norėjome nusipirkti teleskopinį krautuvą, parašėme projektą, bet negalėjome jos gauti – neturėjome galimybių surinkti reikiamų balų.“

Kad ir kaip būtų, šeima dirba toliau ir ūkį prižiūri rūpestingai. Svarbiausia, kartu ir džiaugsme, ir varge. Kartu studijavę Mockaičiai – viena iš gausių veterinarijos gydytojų porų. „Porų mūsų kurse buvo nemažai, ir dauguma iki šiol kartu“, – pasidžiaugia Roma.

Sutuoktiniai pagalvoja apie ateitį, kai ateis laikas kažkam perduoti ūkį. Dukros gyvena Vilniuje, savo ateities su žemės ūkiu nesieja. Abu svarsto, kad kitai kartai bus daug lengviau dirbti, nes viskas sukurta, ūkį reikės tik palaikyti ir plėtoti. „Stengiamės, kad ūkis būtų patrauklus, be įsiskolinimų, turėtų kuo daugiau nuosavos žemės aplink. Kas žino, gal po gero dešimtmečio ieškosime, kam parduoti. Mes ne vieninteliai Šakių rajono ūkininkai, kurių vaikai turi kitas veiklas. Po 10 metų bus daugiau parduodančių ūkius, tik ar bus perkančių?“ – svarsto Roma ir Arvydas. Bet dabar jie dar stiprūs ir turi noro dirbti, todėl gyvenimo be žemės ūkio jų planuose nėra.