Kelmės rajono ūkininkas Pranas Bagdonavičius turi 120 ha augalininkystės ūkį. Ne visais metais pavyksta ūkininkauti pelningai, tad gelbsti gretutiniai verslai: žiemomis vyras įsidarbina tolimųjų reisų vairuotoju Europoje, o šiltuoju metų laiku perveža birius krovinius nuosavu savivarčiu sunkvežimiu Šiauliuose.

„Jei ne tie pagalbiniai užsiėmimai, tai nežinau, kaip reikėtų vien iš žemės ūkio pragyventi“, – atvirai sako Pranas. Nors šeima gyvena Šiauliuose, ūkininkas vasaras leidžia gimtinėje, Labūnavėlės kaime, kur plėtoja augalininkystės ūkį. Nuo ūkio iki namų Šiauliuose – lygiai 60 kilometrų, tad kasdien namo tikrai neprivažinėsi.

Prano mamai Albinai Bagdonaviečienei smagu, kad sūnus daug laiko praleidžia gimtuose namuose. Ponia Albina yra, ko gero, vyriausia Labūnavėlės kaimo gyventoja, labai bendruomeniška moteris. Senu papročiu ji kasryt aplekia kaimynus – ar visi sveiki, ar viskas gerai. Gyventojų kaime mažai likę – nesiekia nė dviejų dešimčių, nors Prano vaikystės prisiminimuose likęs visai kitoks vaizdas – gyvybingos ir klestinčios gyvenvietės. Laikui bėgant žmonės kraustėsi į miestus ir kaimas ištuštėjo.

Buvo palikęs gimtinę ir Pranas – 1986 m. įstojo į statybininkų rengimo mokyklą, ją baigęs iš karto išėjo į armiją. Tada vedybos, o po jų, kaip Pranas sako, prasidėjo kelionės po pasaulį. Jaunas vyras ilgai gyveno ir dirbo Ispanijoje – ir mandarinus skynė, ir vilkikus tvarkė, ir namus dažė.

Kai prasidėjo ekonominis pakilimas, 2003 m. grįžo į Lietuvą ir įsidarbino tolimųjų reisų vairuotoju. Darbas vyrui patiko ir leido nemažai užsidirbti. Jis iki šiol žiemomis, kai darbai ūkyje pasibaigia, vairuoja vilkikus. Yra dirbęs Vokietijos, Ispanijos, Austrijos įmonėse. Rusų, vokiečių, ispanų, lenkų, rumunų kalbomis kalbančiam ir gerai Europos keliuose besiorientuojančiam profesionalui susirasti darbą – jokių problemų.

Kalvotos ir molingos žemės – išbandymas technikai

Prano tėvukas 2007 m. prasitarė, kad jau nelabai turi jėgų dirbti. Tėvai buvo smulkūs ūkininkai, nuolat laikydavo 6–7 karves, turėjo vieną traktoriuką, likusį dar nuo kolūkio laikų. Nors Pranas iš šešių vaikų, bet be jo niekas daugiau nepanoro grįžti į ūkį.

Pranas kibo į darbus iš peties. Pradėjo ūkininkauti nuo 25 ha dirbamos žemės. Daug plotų buvo apleistų, nes tėvas neturėjo jėgų ir technikos jiems įdirbti. Žemės čia sunkios ir tikrai ne pačios derlingiausios. Negana, kad vietovės kalvotos, bet ir molingos – toks tikras žemaitiškas molis, tikras išbandymas ir traktoriams, ir padargams. „Žinoma, gaunu kompensacijas kaip ūkininkaujantis nepalankiose vietovėse, bet jau geriau žemės būtų našios ir galėčiau kulti normalius derlius“, – patikina ūkininkas.

Šiaip molis yra visai gerai, daugelis žemės augalų jame neblogai auga, bet vargas jį įdirbti... Jei dar rudenį pavyksta gerai suarti, žemė per žiemą peršąla, tada pavasarį lengviau įdirbti. Bet jei tenka sėti rudenį, tada prasideda tikrieji sunkumai – reikia gerai pasukti galvą, kaip molio grumstus sudaužyti. O jei dar pasitaiko šlapias ruduo, tai visiška prapultis. Neariminės žemdirbystės Pranas nepraktikuoja, nes sako, kad tokiu atveju galutinai užsitvenktų laukus.

Pranas prisimena, kad ne tik 2017 m. rudenį jo laukai plaukė, bet ir prieš tai, 2016-aisiais, buvo šlapias ruduo. „Tuomet apie 200 tonų kviečių išvežiau šlapių, vos pašariniams tiko. Nes tiek prilijo, kad kombainas į kalną neįvažiuodavo. Nusileidus pakalnėn, reikėdavo aplinkui apvažiuoti ir vėl nuo kalno leistis“, – iki šiol su siaubu atsimena Pranas.

Mažas pelningumas stabdo ūkio plėtrą

Šiemet jis deklaravo 117 ha pasėlių. Dar yra nemažai krūmynų, kuriuos reikėtų tvarkyti, bet tam kol kas nėra laiko. Daug apleistos žemės Pranas nuomoja iš valstybės. Norėtų ją nusipirkti, susitvarkyti, bet, deja, valstybinės žemės pirkimai sustabdyti. O daugiau aplinkui laisvos žemės nėra – viskas užimta. Nuosavos žemės yra 70 ha, kita – nuomojama. Žemę nuomoja tik iš 2 savininkų, su kuriais puikiai sutaria. Laukai išsidėstę kompaktiškai – tolimiausias laukas už 3 kilometrų.

Paskutinį kartą Pranas žemės pirko prieš pat euro įvedimą, tada mokėjo po 7 000 Lt/ha. „Nelabai ir dabar pakilusios kainos – nenašios, pelkėtos, krūmais apaugusios mūsų Užvenčio seniūnijos žemės, sunku privažiuoti iki laukų. Dar gerai, kad bent seniūnas padeda kelius tvarkyti, nes kartais atrodo, kad niekam jie nerūpi“, – tarsteli ūkininkas.

Ūkio plėtra pastaruosius trejus metus sustojo. Prastos oro sąlygos lėmė menką derlių, todėl ir pelnas nedžiugina. Ūkį išlaikyti tenka iš kitų darbų. „Dar ačiū gamtai ir Dievui, kad šiemet nepašykštėjo gerų orų, tikrai negaliu skųstis. Nors pavasarį sausi orai gąsdino, bet paskui vis kritiniais momentais nulydavo, gerai palaistydavo laukus – tai labai padėjo“, – sako Pranas.

Jis visada augino daugiau žieminių augalų negu vasarinių, bet šlapiais metais rudenį neįvažiuodavo pasėti, tad natūraliai padidėjo vasarinių augalų dalis. Pernai buvo daug vasarinių rapsų, o po jų sunku suspėti pasėti žiemkenčius. Šiemet, kadangi sąlygos puikios, Pranas planuoja sugrįžti prie įprastos pasėlių struktūros ir pasėti apie 70 ha žieminių kviečių.

Anksčiau sėdavo ir žieminių rapsų, bet ilgainiui suprato, kad jiems laukai netinkami – per šlapi, o žieminiai rapsai nepakenčia užmirkimo. Iš 120 ha jo dirbamos žemės melioruoti tik 25 ha. Kiti plotai niekada, net ir tarybiniais laikais, nemelioruoti. Aišku, sausais metais nemelioruotuose plotuose gaunamas netgi didesnis derlius, tačiau šlapiais metais į tokius plotus tiesiog neįmanoma įvažiuoti.

„Žieminių rapsų neauginu ir dėl laukinių gyvūnų antplūdžio: 10 ha lauke 70 stirnų suskaičiuodavau, tai kur jau čia tikėtis gero derliaus... Beveik visus mano laukus supa naujai pasodinti miškai, o tokie ypač traukia gyvūnus – jų ten knibžda“, – sako ūkininkas.

P. Bagdonavičiaus ūkyje auginami žieminiai ir vasariniai kviečiai, vasariniai rapsai, miežiai, kvietrugiai, žalinimo užskaitai šiemet buvo palikęs juodąjį pūdymą. Bet jį tinkamai prižiūrėti irgi sunku – neužtenka kelis kartus išdirbti, tenka važiuoti keliolika kartų. Savaitė praėjo – ir vėl važiuok. Todėl kitais metais žalinimo plotuose planuoja sėti žirnius.

Vienu metu ūkis buvo sertifikuojamas kaip ekologinis, bet toks ūkininkavimo būdas Pranui „nelipo“ – gaila būdavo žiūrėti į piktžolėmis apžėlusius laukus. „Aišku, gal aš kažko nesuprantu, gal patiems laukams ir geriau nuo tos augalų įvairovės, bet man rudenį norėdavosi užsimerkti“, – prisimena ūkininkas. Trejus metus taip eksperimentavo ir, pasitaikius pirmai galimybei, ekologinio ūkininkavimo atsisakė.

Beje, ekologiškai augindamas žirnius, jis prikuldavo jų daugiau negu vėliau iš chemizuotų laukų. Kodėl? Pasak Prano, kai žirniams duodi trąšų, nupurški nuo ligų ir kenkėjų, jie žaliuoja ir žaliuoja, niekaip nesubręsta, o tada pradeda lyti ir derliaus nukulti nepavyksta. Augindamas ekologiškai, kasmet rugpjūčio 4–5 dienomis žirnius jau kuldavo, ir jie būdavo visiškai sunokę.

Šiemet žieminių kviečių derlius išėjo 4 t/ha, vasarinių kviečių irgi toks pats. Neblogai užderėjo kvietrugiai – jų kulta po 5,5 t/ha, o štai miežiai prastoki. Vasariniai rapsai rugsėjį pasitiko dar nenukulti, nes žaliavo ir niekaip nesubrendo, bet jų derlius turėtų būti apie 2 t/ha.

Įsitikino tiesa, kad šykštus moka du kartus

Palyginti nedideliam Prano ūkiui pakanka dviejų traktorių Belarus ir vieno kombaino Dronningborg. „Apsirikau pirkdamas baltarusišką techniką. Aišku, skaičiavau, kad ji pigesnė. Kai prieš 6 metus pirkau 212 AG Belarus traktorių, lyginau jį su 210 AG Case traktoriumi, tai baltarusiškas buvo, berods, 120 tūkst. litų pigesnis. Už tuos pinigus nusipirkau sėjamąją ir frezą. Pinigų sutaupiau, bet šiaip tai nusivyliau. Kiek vargo turėjau – ir genda dažnai, ir izoliacijos viduje visai nėra“, – skundžiasi ūkininkas.

Traktorius jis taiso pats, o prireikus detalių važiuoja jų įsigyti tiesiai į gamyklą Minske, nes apskaičiavo, kad taip daug pigiau. „Kartą reikėjo pusašį keisti, tai čia būčiau turėjęs mokėti 900 eurų, o gamykloje už 100 eurų nusipirkau. Per vieną dieną nuvažiavau į Baltarusiją ir grįžau, kainavo tik kuras ir viza“, – sutaupyti padėjusiu sprendimu patenkintas vyras.

Tiesa, mažesnės galios Belarus (80 AG) kur kas sėkmingesnis pirkinys ir tarnauja jau 12 metų. Bet Pranas patikina, kad daugiau šios technikos nepirktų. Stengiasi atsikratyti ir lenkiškos, nes ji irgi greitai lūžta. „Jų metalas tiesiog per minkštas mano molynams. Virini ir virini, kol neapsikentęs išmeti lauk. Šykštus moka du kartus – tai tikra tiesa“, – patikina ūkininkas. Dar turi rusišką DT75 vikšrinį traktorių – jį naudojas pelkynams ir krūmynams išstumdyti.

Sunkvežimis ir kombainas – vakarietiški. Nenauji jie, bet savo darbą atlieka puikiai. Pranas įsitikinęs, kad vežant grūdus su mašina, taupo kurą ir laiką, palyginti su grūdų gabenimu traktoriumi su priekaba. Į savo savivartį paaukštintais bortais jis pakrauna apie 19 t kviečių grūdų. „Mano patarimas kolegoms – geriau pirkti naudotą sunkvežimį, negu naują priekabą“, – pataria Pranas.

Daug grūdų parduoda pagal išankstines sutartis

Kadangi ūkininkas kol kas neturi nei džiovyklos, nei grūdų saugyklos, tai didžiąją dalį derliaus parduoda iš karto po nukūlimo. Grūdams laikinai laikyti pritaikė seną silosinę, kuriai uždengė stogą – ten telpa iki 200 tonų.

„Gerai, kai šiemet tokie sausi metai, kvietrugių nukūliau 110 tonų, supyliau po stogu ir galiu laukti. Dalį grūdų labai gerai pardaviau pagal išankstines sutartis – beveik po 140 eurų/t, o štai dabar, rugsėjo pradžioje, kvietrugių kaina siekia vos 105 eurus/t. Visada stengiuosi iš anksto fiksuoti kainą, tada mažiau vargo būna“, – savo darbo metodus aiškina žemdirbys.

Jo planuose – džiovyklos pirkimas. Kažkada jis buvo suskaičiavęs: vienai supirkimo įmonei išvežė 300 tonų kviečių ir už jų džiovinimą sumokėjo 14 tūkst. eurų. „Negana, kad už džiovinimą sumoki, bet dar ir tonažą nuskaičiuoja. Jei grūdus išvežu 19–20 proc. drėgnumo, tai per sezoną už jų džiovinimą sumoku apie 20 tūkst. eurų, o nusipirkti džiovyklą galima už 25–30 tūkst. eurų. Faktiškai vos ne per vieną sezoną atsipirktų“, – skaičiuoja žemdirbys.

Nuostata: nekišti pinigų į beviltiškus laukus

Prano pozicija – neinvestuoti pernelyg daug pinigų į lauką, jei jau mato, kad iš jo nieko gero nebus. „Apskaičiuoju būsimą savikainą ir matau, kad neverta. Kartais geriau palikti lauką ramybėje. Atvažiuoju rudenį, nukuliu – kiek byra, tiek byra“, – aiškina Pranas ir priduria, kad taip kur kas labiau apsimoka, negu maksimaliai investuoti į lauką, o paskui kulti 2 t/ha ir skųstis nuostolingais metais. Ūkininkas sako, kad dėl laukų priežiūros jis daugiausia konsultuojasi su LŽŪKT Kelmės biuro augalininkystės konsultantu Juozu Zatursku, patyrusiu ir daug praktikos turinčiu agronomu.

Ūkyje Pranas tvarkosi vienas, per darbymečius atlekia padėti sūnus Deividas ir marti Viktorija. Štai rugsėjo pradžioje vieną dieną marti traktorių vairavo, o sūnus su anūku akmenis rinko. Dukra Odeta su šeima gyvena Vilniuje, ji šokių pedagogė, toli nuo žemės ūkio darbų. Kaip ir žmona Asta, kuri turi savo verslą Šiauliuose.

„Šiemet gal jau ir pragyvenčiau be papildomų darbų, o pernai už tuos pinigus, kuriuos uždirbau su savivarčiu, ūkį išlaikiau. Reikia atsigauti po sunkių metų, o tada bus galima galvoti apie naujas investicijas“, – sako ūkininkas Pranas Bagdonavičius.