23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/10
Skruzdėlės – sanitarai ar kenkėjai?
  • Dr. Nijolė MARŠALKIENĖ VDU Žemės ūkio akademija
  • Mano ūkis

Skruzdėlių gebėjimas pasiskirstyti darbais, komunikuoti ir bendrai spręsti kilusias problemas lėmė, kad šiuo metu tai vieni labiausiai paplitusių nariuotakojų Žemėje. Skruzdėlės kartu su sliekais mūsų klimato juostoje yra didžiausi dirvožemio inžinieriai. Jos laikomos darbštumo ir bendruomeniškumo pavyzdžiu, tai tikri miško sanitarai, bet gali būti ir nepageidaujami įnamiai.

Skruzdėlės gyvena didelėmis šeimomis – bendruomenėmis, kurių narius sieja genetinis giminingumas. Artimiausi skruzdžių giminaičiai – taip pat šeimomis gyvenančios vapsvos, bitės, kamanės. Skruzdėlės, kartu su sliekais ir termitais, yra didžiausi dirvožemio ir ekosistemų inžinieriai gyvūnijos pasaulyje, savo veikla gerinantys dirvožemio poringumą, sudarydami sąlygas orui ir vandeniui geriau pasiekti augalų šaknis, praturtinantys humusą azoto, natrio, kalio ir fosforo, sudarantys sąlygas įsikurti kitiems organizmams: bakterijoms, grybams, augalams, gyvūnams. Skruzdėlės gali gyventi ten, kur neišgyventų sliekai – dykumose ir pusdykumėse, kai kurios rūšys ištveria 60–80 oC temperatūrą.

Skruzdėlės atsirado maždaug prieš 110–130 mln. metų, o Žemėje kartu subitėmis išplito suklestėjus žiediniams augalams – prieš 60 mln. metų. Skruzdėlės gali būti augalėdės, plėšrūnės, maitėdos, visaėdės, misti lipčiumi, kai kurios rūšys – nektaru ir augintis maistui grybus. Skruzdėlių perai – daugelio paukščių ir kitų gyvūnų maistas ir vaistas, Pietų Amerikoje, Azijoje ir Australijoje tradiciškai naudojami ir žmonių maistui. Išradingi verslininkai kinai pardavinėja skruzdėlių miltelius, kaip imunitetą gerinantį ir jėgų suteikiantį maisto papildą.

Invazinės skruzdėlės

Skruzdėlės laikomos vienais naudingiausių vabzdžių. Nuo vaikystės žinome, kad tai miško sanitarai, reguliuojantys kitų vabzdžių populiacijas. Skruzdėlės neleidžia masiškai išplisti miško medžių kenkėjams. Tai ypač aktualu dabar, kai, šiltėjant vasaroms, išauga gausesnės kenkėjų populiacijos, o dėl sausrų spygliuočiai negali pakankamai pasigaminti sakų – natūralios savo apsaugos. Kai kuriose šalyse skruzdėlės naudojamos kaip biologiniai agentai nuo kenkėjų miškuose (Italijoje) ir vaismedžių plantacijose (Pietų Kinijoje).

Tačiau kartais skruzdėlės pačios tampa kenkėjais, ypač kai naujos agresyvios rūšys su kroviniais, prekybine tara, vaisiais patenka į kitus kontinentus. Skaičiuojama, kad taip, dažniausiai atsitiktinai, introdukuotos mažiausiai 235 rūšys, iš kurių 19 jau pripažintos invazinėmis, o 5 iš jų ypač kenksmingos. Vienos iš pavojingiausių – plėšrios ugninės skruzdėlės (Solenopsis invicta), XX a. ketvirtame dešimtmetyje patekusios į JAV pietus, per kelis dešimtmečius sunaikinusios beveik visas vietines skruzdėlių rūšis, puolančios vabzdžius, varliagyvius, mažus žinduolius, galvijus, sugeliančios žmones (užfiksuota 80 mirtinų atvejų). Šių skruzdėlių jau aptikta Australijoje ir Azijoje.

Kita invazinė rūšis – kosmopolite tapusi faraoninė skruzdėlė (Monomorium pharaonis) mūsų kraštuose neišgyvena lauko sąlygomis, todėl veisiasi patalpose, mėgsta drėgnas, šildomas vietas, ėda turtingą baltymų maistą, apsigyvena ligoninėse, lenda prie žaizdų, drenų, kraujo ir seilių, perneša ligas ir užkratus.

Agresyvi argentininė skruzdėlė (Linepithema humile), irgi tapusi kosmopolitine rūšimi, į Pietų Europą pateko XX a. pirmoje pusėje. Šių skruzdžių užimtose teritorijose beveik išnyko vietinių vabzdžių rūšys. Kita sparčiai Europoje plintanti svetimkraštė rūšis – sodinė skruzdėlė (Lasius neglectus). Šios skruzdėlės mėgsta žmonių sodus ir daržus, kaip ir kitos sodinės skruzdėlės augina amarus, ėda vaisius ir uogas, šakniavaisius. Nors yra palyginti smulkios, tačiau mūsų klimato sąlygomis, neturėdamos natūralių priešų, buriasi į didžiules superkolonijas – didelius skruzdėlynus su keliolika motinėlių ir daugybe darbininkių, kurios vien tik dėl didžiulio skaičiaus pridaro daug žalos. Pirmą kartą šios skruzdėlės aptiktos Vengrijoje, vėliau išplito Vokietijoje ir Belgijoje, o prieš kelerius metus aptiktos ir Lenkijoje.

Ieškodamos šiltesnių vietų svetimkraštės skruzdėlės įsikuria tokiose nepageidaujamose vietose, kaip šiluminės trasos. Prieš keletą metų dėl introdukuotų egzotiškų Paratrechina sp. nr. pubens skruzdėlių JAV, Hiustone, įvyko keletas rimtų sutrikimų, pastarosioms masiškai apnikus kompiuterių serverines ir elektros tinklus.

Nepageidaujami įnamiai

Lietuvoje į žmonių būstus dažniausiai užsuka juodosios sodinės skruzdėlės (Lasius niger), taip pat pasitaiko rogerio (Hypoponera punctatissima), jau minėtos faraoninės (rudosios) ir pievinės skruzdėlės (Tetramorium caespitum). Visos šios skruzdėlės smulkios, juodos arba rudos. Didžiausias antplūdis paprastai būna pavasarį. Žvalgės, aptikusios maisto likučių, neišneštą šiukšliadėžę, naminių gyvūnų maisto indą, tuoj pat sugrįžta su didesnėmis pajėgomis. Bėda, kad skruzdėlės ne tik gadina maisto produktus, bet ir bėgioja po stalviršius, indus, stalo įrankius „nenusiplovusios kojų“.

Skruzdėlės į namus patenka pro įvairius mažus plyšelius, kuriuos reikėtų užtaisyti, tačiau tai sunku padaryti mediniuose ir senos statybos namuose. Skruzdėlėms naikinti yra įvairių biocidų ir insekticidų – miltelių, gelių, purškalų ir masalo dėžučių. Viena seniausių ir gana patikimų priemonių nuo skruzdžių yra masalas su boru, namų sąlygomis gaminamas maišant natrio boratą (boraksą) arba boro rūgštį su cukraus pudra ar uogiene, kiaušinio tryniu ar faršu (pastarasis ypač tinka faraoninėms skruzdėlėms) arba tiesiog užlašinant ant cukraus gabaliuko. Toks masalas paliekamas prie skruzdėlių takų ir landų. Skruzdėlės masalą išnešioja po skruzdėlyną. Boras blokuoja skruzdėlių nervų sistemai reikalingų fermentų gamybą ir jas pražudo. Skruzdėlės išnyksta žuvus motinėlei, kai ji apsinuodija masalu, arba žuvus didžiajai daliai darbininkių ir nesugebant pasirūpinti nauja karta.

Kai namie yra mažų vaikų, ligonių ar naminių augintinių ir nenorima naudoti cheminių preparatų, galima skruzdžių landas, telkimosi vietas ir takus išpurkšti vandens ir acto, vandens ir citrinos sulčių mišiniu, tokio mišinio įpilti plaunant grindis, juo valyti virtuvės stalviršius. Skruzdėlės sutriks ir neis toliau, jei, atsekę vietas, kur jos išlenda, ratu apibarstysite soda, druska, talko milteliais, smulkinta kreida, garstyčių milteliais ar paprastais miltais.

Skruzdėlės labai jautrios kvapams, nes pagrindinė jų bendravimo ir takų žymėjimo priemonė yra išskiriami feromonai, tad galima naudoti tokius stipraus kvapo prieskonius kaip cinamonas, gvazdikėliai, lauro lapai, juodieji, aitrieji ir ypač kajeno pipirai. Skruzdėlėms taip pat labai nepatinka validolio, korvalolio, valerijono tinktūros kvapai. Skruzdėlės vengia anyžinio lofanto, serenčių (tagečių), mėtų, katžolių, šalavijų, petražolių, raudonėlių, levandų, tabako, pelkinių gailių, šeivamedžių, diemedžių, česnakų, svogūnų kvapų, kadagių aliejaus aromato.

Dar viena sena liaudies priemonė, minima kaip efektyvi, yra pakepintas senų, pageltusių (vadinamų surūdijusių) lašinių gabaliukas, dedamas prie skruzdėlių landų ir ant jų takų. Uogienių, medaus puodynių kakleliai anksčiau būdavo aptepami taukų žiedu, pro kurį skruzdėlės nesugeba praeiti.

Skruzdėlių „nuodėmės“ sode

Soduose ir daržuose skruzdėlės paprastai įsikuria ilgam. Dažniausiai tai būna juodosios sodinės skruzdėlės, mėgstančios saldų maistą. Šie vabzdžiai savo būsto vietoje šiek tiek rūgština dirvožemį, augalams prieinamo fosforo skruzdėlyno vietoje padaugėja 10 kartų, kalio – 2 kartus, tačiau intensyvi skruzdėlių veikla ir skruzdėlynas prie augalo šaknų dažniausiai jam kenkia. Skruzdėlės įsikuria šiltnamiuose, inspektuose, iškilnoja trinkeles, suneša dirvožemio krūveles vejose, klombose, alpinariumuose, ėda saldžius vaisius ir uogas, ypač braškes ir trešnes. Sodinės skruzdėlės, nors ir ne taip aršiai kaip plėšrios miškinės rūšys, naikina kenkėjus, jų gyvenamosiose vietose būna mažiau kraujasiurbių erkių.

Viena didžiausių skruzdėlių „nuodėmių“ sode – amarų veisimas. Skruzdėlės maitinasi saldžiu amarų lipčiumi. Sodo skruzdėlės amarų pateles parneša žiemoti į skruzdėlyną, o pavasarį išneša ant jaunų vaismedžių ar vaiskrūmių ūglių. Skruzdėlės globoja amarus, saugoja nuo lietaus, perneša ant naujų ūglių ir medžių, gina nuo kitų vabzdžių, tarp jų ir nuo boružių, sunaikina ant vaismedžių įsikūrusius amarų konkurentus – kenkėjų vikšrus. Palankiais metais gali išaugti keliolika gausių amarų generacijų, o vienas skruzdėlynas gauti nuo kelių iki keliasdešimt kilogramų lipčiaus.

Toks gražus „gyvulininkystės“ plėtojimas soduose padaro daug žalos. Amaruoti medžiai silpsta prarasdami dalį syvų, per žaizdas greičiau patenka užkratas, nesurinktas lipčius veikia kaip grybų sporų gaudyklė – vaismedžiai greičiau užsikrečia ligomis. Gelbstint vaismedžius nuo amarų, be insekticidų, juos galima purkšti česnakų ir svogūnų lukštų, bitkrėslių, skaistenių, serenčių, pelynų, diemedžių lapų ir stiebų, greipfrutų, citrinų žievelės nuoviru, pridedant 3–5 proc. ūkiško muilo. Taip pat naudojamas druskos ar medžio pelenų bei ūkiško muilo tirpalas, vandens ir acto mišinys.

Neturintieji sąlygų ar noro gaminti tokius mišinius ir nuovirus gali panaudoti kokakolą, kurios sudėtyje esanti fosforo rūgštis, kaip ir actas, pažeidžia gležną amarų odelę. Sodininkai vaismedžių ir vaiskrūmių kaimynystėje pataria sėti medetkas ir krapus, priviliojančius natūralius amarų priešus – boružes.

Siekiant skruzdėlėms užkirsti kelią ir veisti amarus, vaismedžio kamieną galima aptepti mašininio tepalo ir bituko, solidolo, vazelino ir bituko mišiniu, apjuosti lipnaus musgaudžio juosta. Gana efektyvus būdas ant medžio kamieno uždėti iš perpjauto plastikinio butelio (išpjovus dugną) ar polietileno plėvelės padarytą gaubtą, o vidinės pusės kraštą patepti vazelinu, solidolu ar kitu riebaliniu produktu. Taukai nelabai tinka, nes privilioja įvairius naminius ir laukinius keturkojus.

Skruzdėlėms atbaidyti nuo nokstančių braškių šalia galima pasodinti česnakų ar serenčių eilutę, skruzdėlės nemėgsta jau anksčiau išvardytų prieskoninių ir vaistinių augalų kaimynystės: petražolių, levandų, mėtų, pelynų, diemedžių, anyžinių lofantų ir kitų. Augalus, kuriuos norime apsaugoti nuo skruzdėlių, rekomenduojama mulčiuoti durpėmis ar kavos tirščiais.

Kaip iškraustyti iš sklypo skruzdėles

Vienas iš būdų – iškasti skruzdėlyną ir su kibiru išnešti iš sodo teritorijos. Geriausiai tai daryti vėlai vakare, kai skruzdėlės būna sugrįžusios į skruzdėlyną arba anksti ryte, kai dėl rasos jos dar nepradėjusios veiklos.

Yra daugybė ne tokių humaniškų liaudies priemonių išgyvendinti skruzdėles iš joms patinkančių vietų. Vienas paprastesnių būdų – kelis kartus gausiai palieti skruzdėlyno vietą, kuo šaltesniu vandeniu – tuo geriau. Po 2–3 tokių potvynių skruzdėlės paprastai išsikrausto. Skruzdėlės nemėgsta žemės judinimo ir perkasinėjimo, kelis kartus pernešusios perus ir atstačiusios požeminę gyvenvietę, ieško ramesnės vietos. Skruzdėlynus, kurie nėra arti augalų, galima palaistyti verdančiu vandeniu, parą palaikytu šlapimu, srutomis (skruzdėlės nemėgsta amoniako kvapo), vandens ir 20 proc. karbolio, terpentino ar kalcio hipochlorido (chlorkalkių), žibalo mišiniu, skruzdėlynus ir skruzdėlių takus pabarstyti soda, druska, gesintomis kalkėmis, sieros milteliais, krosnies suodžiais, medžio pelenais (po gausesnio lietaus reikėtų pakartoti).

Skruzdėles naikinti tinka jau minėti masalai su boru, taip pat masalas, pagamintas iš vandens, mielių ir cukraus arba uogienės mišinio. Mielių skruzdėlės vengia, nes į skruzdėlyną patekusios ir įsiveisusios mielės sugadina skruzdėlių maisto atsargas, kurias jos kaupia žiemai, o pačios skruzdėlės suserga nuo rūgstančio maisto.

Skruzdžių rūgštis – gynybai ir gydymui

Ne visų rūšių skruzdėlės gelia ar kanda, paprastai tai daro stambesnės, didesnes galvas turinčios skruzdėlės. Turbūt visi yra patyrę, kaip skaudžiai gelia rudoji miško skruzdėlė (Formica rufa). Sugeltą skruzdėlių vietą reikėtų dezinfekuoti spiritine priemone, uždėti sodos tirpalo ar šviežių bulvių tarkių, ūkinio muilo kompresą, esant gamtoje ir neturint minėtų priemonių – sutrintų šviežių beržo lapų.

Skirtingų rūšių skruzdėlių nuodų sudėtis skiriasi, tačiau pagrindinė veiklioji medžiaga – skruzdžių rūgštis. Šios rūgšties taip pat yra vaisiuose, uogose, meduje, dilgėlėse. Skruzdžių rūgštis – konservantas (E236), naudojamas maiste ir pašaruose, kaip kandiklis vilnai dažyti, išorinė analgetinė ir priemonė nuo uždegimo medicinoje, bitininkystėje – bičių parazitams naikinti.

***

Lietuvoje aptinkamos 65, pasaulyje – 14 097 skruzdėlių rūšys, manoma, kad vis dar neatrasta keli tūkstančiai rūšių. Skruzdėlių įvairovė didžiulė, dydis gali būti nuo 1 mm iki 3 cm. Mūsų miškuose skruzdėlės sudaro 15–25 proc. visos gyvūnijos biomasės. Daugiausiai skruzdėlių rūšių randama atogrąžų miškuose, ypač Pietų Amerikos Amazonės džiunglėse, kur 100 km2 plote galima rasti 500 skirtingų rūšių, ant vieno didelio medžio – apie pusšimtį.

***

Lietuvoje gyvenantys gencioninis ir kraujalakinis melsviai išskiria unikalius feromonus, dėl kurių skruzdėlės laiko juos savais. Šių drugių vikšrai parnešami arba parvedami į skruzdėlyną, kur gyvena ir maitinasi, kol pasiekia suaugėlio stadiją.

***

Kenkėjus atbaidantys augalai

Juodauogis šeivamedis, liaudies vadinamas bezdu (dvaku, štruku, sande), Lietuvoje nėra itin dažnas, nors anksčiau buvo auginamas beveik kiekvienoje sodyboje. Juodauogių šeivamedžių aptinkama kažkada buvusių sodybviečių ar senų gyvenviečių vietose. Vieną didžiausių šeivamedžio sąžalynų teko matyti šalia Nemuno įsikūrusio Darsūniškio, vienos seniausių ir kažkada žymiausių Lietuvos gyvenviečių, apylinkėse. Šeivamedžio kvapo nepakenčia pelės, vengia kandys, musės, blakės. Jis buvo auginamas prie maisto podėlių, svirnų, tvartų, lauko išviečių. Ypač stiprus džiūstančio šeivamedžio kvapas. Jo šakelės buvo smaigstomos daržuose kopūstiniam baltukui, serbentinėms erkėms, kurkliams, kurmiams ir skruzdėlėms atbaidyti. Augalo žiedai ir sunokusios uogos naudotos (ir iki šiol dar naudojamos) kulinarijoje, liaudies ir tradicinėje medicinoje.

Juodauogis šeivamedis baltų ir kai kurių kitų Europos tautų mitologijoje yra šventas augalas, namų saugotojas, atbaidantis piktąsias dvasias ir raganas. Audimo staklių šeiva tradiciškai buvo gaminama būtent iš šeivamedžių. Europoje juodauogis šeivamedis daugiau žinomas, naudojamas ir minimas kaip vaistinis augalas. Septintoje britų rašytojos Džoanos Rouling (Joane Rowling) knygoje apie Harį Poterį lemiamoje kovoje prieš blogį pergalę nulemia būtent iš šeivamedžio pagaminta burtų lazdelė.

Diemedis (dievamedis), Žemaitijoje dažnai dar vadintas Prūsų rūta, buvo privalomas lietuviško darželio simbolis. Diemedis artimas pelyno giminaitis, tik jo kvapas ir skonis švelnesni. Diemedžio vengia kandys, musės, utėlės, kiti kraujasiurbiai parazitai. Augalas buvo sodinamas šalia langų, durų, musėms ir uodams atbaidyti, iš jo šakelių surištomis šluotomis buvo šluojamos plūktinės trobų aslos blusoms ir kitiems panašiems gyviams išvaikyti, rišamos pirties vantos. Smulkintomis šakelėmis buvo barstoma ne tik trobų asla, jos taip pat naudotos ir daržuose morkų, kopūstų, burokėlių ir svogūnų kenkėjams atbaidyti. Diemedžio šakelės, dažnai kartu su šeivamedžio, naudotos jauniems medeliams aprišti nuo pelių, kiškių ir kamienu lipančių kenkėjų. Diemedis dažnai minimas lietuvių liaudies dainose, taip pat priskiriamas prie šventų, mistinių augalų, naudotas kulinarijoje ir medicinoje, viduramžiais – maro profilaktikai ir gydymui.

***

Skruzdžių rūgštį gydymui lietuviai naudojo nuo seno. Pavasarį, skruzdėlėms atsibudus, duonos riekę padėdavo ant rudųjų miško skruzdėlių skruzdėlyno, o vėliau duodavo valgyti vaikams imunitetui sustiprinti ir peršalimo ligoms gydyti bei profilaktikai. Ant skruzdėlyno palaikyta nosine ar drobės gabaliuku trindavo skaudamus sąnarius, uostydavo gydydamiesi nuo slogos. Gamindavo spiritinę skruzdžių rūgšties ištrauką – į butelį įdėdavo medaus arba cukraus, o prilindus skruzdėlių, užpildavo pirmo varymo naminuke; naudojo sąnarių uždegimo ir ataugų sukeltam skausmui malšinti. Sąnarių skausmui, reumatui gydyti skaudamą galūnę tiesiog kišdavo į skruzdėlyną, kad skruzdėlės sugeltų. Panašiai sąnariams gydyti buvo lendama į dilgėlyną, dilgėlės taip pat sintetina skruzdžių rūgštį, o nudilginimo poveikis yra panašus į skruzdėlių gėlimą.