Mūsų šiauriniame regione atsiranda vis daugiau aistringų vynuogių puoselėtojų ir vyno gamintojų. Vienas jų – vilnietis Andrius Diliautas. Jis pakankamai gerai perprato vynuogių auginimo sąlygas, išbandė augindamas net 300 veislių, o jo pagamintas 2015 m. saldus baltas „Frontenac Blanc“ ledo vynas Lietuvos someljė asociacijos organizuotame čempionate šiemet pelnė aukso medalį – pirmąkart skirtą mūsų šalies vynui.

Apie vynuoges, jų veisles, skonines savybes, auginimo ypatumus, sodinukų priežiūrą vynuogininkas gali pasakoti be galo. Ir iš tiesų, kol neparagauji, sunku patikėti, kad ir mėlynos mažos vynuogės gali būti saldžios ir skanios, nors mums vis dar asocijuojasi su senomis močiučių darželiuose augusiomis rūgščiomis vynuogėlėmis. Prie A. Diliauto namų Vilniaus rajone vynuogės užima tik kokius 5 arus, tačiau akys apraibsta, o gomurys apsąla nuo uogų atspalvių, formų, dydžių įvairovės. Ką jau kalbėti apie veislių pavadinimus. Beje, vyno gamyba yra tik nedidelis šios srities intarpas.

Gražaus Diliautų namo terasa primena atostogas Italijoje, Prancūzijos pietuose ar Graikijoje, kur besėdint galima ištiesti ranką ir uogos pačios įčiuoš į burną. Vynuogienojai suformuoti taip, kad sudaro ir sienelę, ir šliaužia kaip stogas. Terasa apsodinta vynuogėmis daugiau dekoratyviniais tikslais, bet uogos skanios. „Ir apželdinimui, ir uogoms rekomenduojame besėkles, amerikietiškas veisles, kurios atsparios šalčiui, tad jos kad ir smulkesnės, bet be sėklų, daugumai patinka, o skonis jų geras, – aiškina augintojas. – Yra ir stambesnėmis uogomis ir kekėmis, pavyzdžiui, Jukka.“ Taip pat paties Andriaus mėgstama Jupiter: besėklė, gero skonio (jaučiamas muskatas su trupučiu vaisiškumo prieskonio). Vilniuje praleidusi 5 žiemas nedengta, tad išbandyta ir atlaiko mūsų klimatą. Pagal aprašymą galėtų ištverti 26–27 ^oC, bet realybėje atsparesnė ir dar didesniam šalčiui. Odelė nėra plona, tad ir vapsvos ne taip puola.

Verslas kaip malonus pomėgis

Pati vynuogininkystė Diliautų šeimoje visus 15 metų nuo auginimo pradžios laikoma pomėgiu, nors sėkmingai gyvuoja Andriaus su žmona Karolina įkurta įmonė, susidomėjusiesiems siūlanti pačių užaugintus ir daugintus vynuogių sodinukus.

Pomėgis virto antruoju darbu. A. Diliautas visus savaitgalius ir didžiąją dalį atostogų praleidžia su vynuogėmis. Šeima padeda ir prisideda, nes vienas niekaip nespėtų. Po truputį įsitraukė ir tėvai, ir uošviai, nors iš pradžių žiūrėjo į tai skeptiškai, bet kai pamatė rezultatus – ir patys susidomėjo.

Karolina aktyviai dirba versle, turi ūkininkės pažymėjimą. Abu pasiskirstę sritimis: Andrius labiau dalyvauja pardavimuose ir yra tarsi ekspertas, o žmona daugiau rūpinasi sodinukais. Keturmetė dukra taip pat domisi vynuogėmis, bando padėti. Sūnus susidomėjęs gamtos mokslais, planuoja būti gydytoju, o namų terasoje ant stalo jo pridaugintų sukulentų kolekcija rodo, kad ir jam patinka augalai.

Šiuo metu pirkėjams siūloma apie 100 patikrintų veislių, dar apie 100 veislių vynuogės auga kaip bandymai: vienos veislės atsiranda, kitos dingsta nepritapusios. Paprastai šeima augina apie 200 veislių vynuogių. Didžioji jų dalis plyti Švenčionių r. esančioje sodyboje, kur vynuogėms skirta 0,5 ha. „Dar vis ieškom geriausių, – tarsteli augintojas. – O pradėjome prieš 15 metų nuo trijų veislių.“

Vapsvos, ligos ir pavasarinės šalnos

Prie Diliautų namų auginamos vynuogės traukia akį, nes daug uogų tinkliukuose. Pasirodo, taip saugoma nuo vapsvų. Šie vabzdžiai mėgsta anksčiau sunokstančias visas su švelnesne luobele uogas. „Prie namų radom būdą apsisaugoti nuo jų su tinkliukais. Jeigu kekė sveria nuo 0,5 iki 1 kg – tai gaila atiduoti vapsvoms, – šypsosi Andrius. – Ant kiekvienos vyninių veislių kekės, aišku, nekabinsi. Vapsvos siaučia paprastai vasaros pabaigoje, kai vynuogės tik pradeda nokti, bet šiemet buvo netipiniai metai ir uogos noko gerokai anksčiau.“

Vynuogės nėra labai reiklios dirvožemiui. Pagrindiniai dalykai, kurių jos netoleruoja – tai deguonies trūkumo šaknims, tad jeigu dirva yra sunkesnė, suslėgta, dažnai įmirkusi, vynuogėms nepatinka. Dauboje jos augtų sunkiau. Per daug derlinga dirva irgi netinka, nes tada labiau auga lapai, o ne uogos. Ir vynuogės nemėgsta rūgščios dirvos. „Viskas priešingai nei šilauogėms, – komentuoja vynuogininkas. – Kažkur aukštesnė kalva ar sausesnė vieta joms patiks. Idealu būtų žvyras su šiek tiek priemolio.“

Sunkiausiai išsprendžiama vynuogių augintojams problema – vėlyvos pavasario šalnos, užklumpančios panašiai kaip šiemet. Balandžio pabaigoje atšilo iki beveik 30 ^oC ir vynuogės anksti pradėjo augti. Gegužės 8–9 d. per visą Lietuvą praėjo šalna. Ką kliudė šalnos, tiems mažiau pasisekė. „Mūsų vieta dėkingesnė, todėl nuo šalnų vynuogės beveik nenukentėjo, – džiaugiasi augintojas. – Visų veislių derlius sunoko maždaug 2 savaitėm anksčiau. Geri metai, bet nuo vapsvų reikia saugotis.“

Dėl šalnų pašnekovas pataria parinkti pagal galimybę tinkamą vietą (aukštesni pietinėje, pietvakarinėje pusėje šlaitai arba tiesiog aukštesnė vieta). Nuo šalnų gelbėja ir pastatai ar sienos. O jei nėra pasirinkimo, reikia su šalnomis kovoti aktyviai. Vienas būdų – naudoti dviejų sluoksnių storesnę agroplėvelę ir žemai formuoti vynmedžius.

„Agroplėvelę galima laikyti iki pat gegužės vidurio, kai vynuogės po ja pradeda augti. Kitas būdas – įrengti vandens purškimo nuo šalnų sistemas, – pataria A. Diliautas. – Tai yra brangus būdas ir ne kiekvienas sau gali tai leisti, bet augalus apsaugo beveik 100 procentų.“

Augintojas pabrėžia, kad nuo pavasarinių šalnų nėra atsparių veislių – visos joms jautrios. Desertinės, jautresnės šalčiui vynuogių veislės žiemai dengiamos. Vynmedis formuojamas be kamieno aukštyn. Nugenėję ūglius Diliautai riša prie apatinės pinučių (vadinamųjų špalerių) vielos. Per antrą vielą permeta agroplėvelę, tad išeina kaip palapinė, kuri saugo ir nuo žiemos šalčių, ir nuo pavasarinių šalnų.

Anot Andriaus, dekoratyviniais tikslais yra įvairių vynuogių formavimo būdų, bet praktiškiausias – ant išilgai eilių tarp atramų ištemptų vielų. „Lietuvoje gal labiau pasiteisino viengubas špaleris, panašiai kaip augina vokiečiai ir lenkai, – pasakoja augintojas. – Vietovėse, kur labai geras dirvožemis, šilta (Ukrainoje, Rusijos pietuose), kartais daromas išskirtinis V formos pinutis dėl stipraus augumo. Pas mus išskirtinumas tas, kad nedarome tų, kurias dengiame, kamieno.“

A. Diliautas pabrėžia, kad kekės, kurios būna arčiau žemės, ypač kai patiesta plėvelė, gauna daugiau šilumos ir sunoksta savaite anksčiau. Bet arčiau žemės yra didesnė puvinių rizika.

Dėl ligų, iš kurių dažniausia miltligė, tenka rinktis atsparias ligoms veisles, jeigu norime visiškai ekologiškai auginti. O tokių veislių yra. Kita išeitis – profilaktiškai purkšti. „Palyginti su tais 12–15 kartų, kai purškia pramoniniuose Europos vynuogynuose, tai 2–3 kartai mėgėjui tikrai galima ir uogos bus gerokai sveikesnės negu pirktinės. Mes esame išbandę, kad tų 2–3 kartų mūsų turimoms veislėms tikrai užtenka, jeigu vasara normali“, – pabrėžia vilniškis vynuogininkas.

Kaip suklosto genai ir likimas

Ar promočiutė buvo kažkuo susijusi su vynuogėmis, Andrius dar kol kas negali pasakyti, nes labai giliai savo genealogija nesidomėjo, tačiau iš senelio yra girdėjęs, kad tolimi protėviai buvę italai. „Dar senelis buvo į italą panašus, aš jau nebe“, – juokiasi vynuogininkas.

Gyvoji gamta jį domino nuo pat vaikystės: mažiau augalai, daugiau gyvūnai. Vyresnėse klasėse susidomėjo molekuline biologija, kurią studijuoti ir įstojo. Gaila, bet baigusiam tokias studijas Andriui Lietuvoje tuomet nebuvo galimybių plėtoti mokslinę veiklą, tad jis perėjo į prekybą mokslininkų ir gydytojų naudojama įranga. „Nepadirbau mokslininku, tad vynuogės užpildė neįgyvendintą potraukį, – reziumuoja jis. – Eksperimentavimas, domėjimasis vynuogėmis, matyt, kompensuoja tai, kad dirbu ne pagal specialybę.“ Tiesa, kirba minčių ir apie kryžminimą, bet kol kas nesiruošia to daryti tik dėl laiko stygiaus.

Nors darbai tėvų kolektyviniame sode vaikiną buvo atbaidę nuo žemės ūkio, tačiau sukūrus šeimą ir uošviams nusipirkus sodybą, kurioje buvo sodui labai tinkama vieta (nedidelis šlaitukas, nemažai žemės), nusprendė pasisodinti vaismedžių, tarp jų atsirado ir kelios vynuogės. Jos užkabino ir nepaleidžia.

„Ieškodamas sau sodinukų susipažinau su arčiausiai esančiais lenkais ir vokiečiais. Po truputėlį ryšiai plėtėsi, užsimezgė bendradarbiavimas su Danijos augintojais. Tada internete radau įdomų amerikiečių forumą, kuriame bendrauja žmonės, kryžminantys vynuoges JAV. Daug iš jų sužinojau apie šalčiui atsparias vynuoges. Yra neblogas ir ukrainiečių forumas“, – apie pradžią kalba augintojas, gerai valdantis anglų, rusų, lenkų kalbas.

Su vienu iš tokių augintojų Marku Hartu Andrius Diliautas ir kooperuojasi. Amerikietis užsiima kryžminimu ir siunčia į Europą bandymams. Vilnietis pasisodina ir testuoja labiau pasiteisinusias veisles. Markas Hartas kasmet pasėja apie 2 tūkst. sėjinukų. Didžioji dali būna išbrokuojama, kiti, atlaikiusieji šalčius ir ligų presingą, yra tiriami. Turi praeiti maždaug 15 metų, nuo kada pasėji sėjinuką ir kada jau gali siūlyti klientams. „Atrodo, kas čia yra: sukryžminai, pasodinai kauliuką ir kažkas išaugo. Bet tai nėra veislė, tam reikia skirti laiko arba turėti šiuolaikišką genetinių tyrimų įrangą, – sako Andrius. – Reikia, kad praeitų keli sezonai: tarkime, vienas drėgnesnis, kitas – sausesnis, įvairiom sąlygom, įvairiose vietose išbandyti. Kartais būna, kad veislė lyg ir gera, ir graži, bet odelė trūkinėja po lietaus, nėra atspari kokiai ligai.“

Sodyboje augintojai turi minitraktoriuką tarplysvių priežiūrai, prie traktoriaus yra žolės smulkintuvas, įranga sodinukams auginti šiuolaikiniu būdu panašiai kaip tai daro vokiečiai ant specialių pakeltų lysvių, su plėvele, su laistymo sistema, tai sodinukų kokybė niekuo neatsilieka nuo vokiškų. „Galime pasiūlyti retesnių veislių, kurių Europoje nelabai rasi, – vardija A. Diliautas. – Tai, pavyzdžiui, amerikietiškos, kurios atsparios šalčiui, ir naujesnės rytietiškos iš Rusijos ir Ukrainos. Mūsų sodinukai kokybiški. Pradėjom jau ir eksportuoti, parduodame į Lenkiją (štai, kaip viskas keičiasi, juk kažkada iš ten patys įsiveždavome). Mus susiranda latviai, estai, vokiečiai, skandinavai. Kol kas aktyviai nesireklamuojame, bet parduodame ir ten.“

Šiltnamyje ar lauke?

Prie Diliautų namų auga apie 130, o vynuogyne – apie 600 vynmedžių. Šiltnamyje didesnis derlingumas ir, žinoma, labiau galima užtikrinti stabilumą, esi mažiau priklausomas nuo gamtos. Tad, galvojantiesiems apie desertines vynuoges prekybai jis pataria rinktis auginimą šiltnamyje. „Bet tai nereiškia, kad Lietuvoje negalima užsiauginti lauke, – juokiasi vynuogyno savininkas. – Tiesiog didesnė rizika ir derlius ne kasmet vienodas.“

Patys augina ir šiltnamyje – kad pailgintų sezoną ir gautų vėlyvesnių veislių vynuogių, kurios lauke gali ir nespėti. Šiltnamyje ir derlius didesnis, ir sezonas ilgesnis, nes prasideda nuo rugpjūčio pradžios ar net liepos pabaigos ir tęsiasi iki spalio vidurio. Lauke apie 1,5 mėnesio laikas trumpesnis.

Pradedantiesiems labai nebloga amerikietiška veislė Somerset Seedless (besėklė), ypač nereikli, galima auginti ir be purškimų, ištveria šaltį iki -35 oC ir kartu labai skani – žemuogių skonio. Šias uogas galima auginti patogiau ir pakelti aukščiau. Jas išvedė žymus Viskonsino (pačioje šiaurėje) selekcininkas Elmeris Svensonas (Elmer Swenson), labai anksti (18 metų amžiaus) pradėjęs kryžminti vietines šiaurines ten augusias vynuoges su kultūrinėmis. Kadangi išgyveno daugiau kaip 90 metų, tai spėjo išvesti nemažai veislių, tinkamų ir mūsų klimatui. Jos atsparesnės negu mūsų išvestos lietuviškos veislės tiek šalčiui, tiek ligoms. Vienas pastebėjimas – uogos smulkesnės. Bet, kuo vynuogė atsparesnė šalčiui – tuo uogos smulkesnės. Derlingumas geras.

Kalbant apie veisles, A. Diliautas rodo Elmerio Svensono veislių pagrindu Minesotos universitete ištobulintą veislę komercinėms reikmėms šiauriniuose JAV regionuose ir Kanadoje. Tai populiariausia raudonajam vynui gaminti Marquette veislė. Lietuvoje šeima augina, uogos puikiai sunoksta, nereikia žiemai dengti. Labai šeimos mėgstama desertinė veislė Garold – klasikinis muskatas, nuo tikrojo beveik nesiskiria. Uogos ir sultingos, ir saldžios.

„Kol vynuogynas buvo jaunas, uogas suvalgydavome, išdalydavome bendradarbiams, giminėms, iškeisdavome su kaimynais į pomidorus. O dabar darome nemažai degustacijų, nes potencialūs klientai nori paragauti, kad galėtų išsirinkti. Aprašymas ir nuotrauka yra viena, bet kai paragauji realiai, visai kita. Vienu metu galime pasiūlyti nuo 30 iki 50 skirtingų veislių, atsižvelgiant, ar sezono pradžia, ar vidurys“, – apibendrina augintojas.

Rugsėjo pabaigoje prasideda vadinamasis vyndarystės mėnuo, kai reikia mažiau rūpintis pačiais vynmedžiais. Lapkričio pradžia skirta dengti, genėti vynuoges. Anot augintojo, išgenima apie 70–80 proc. augalo. Kalbėdamas apie klientus, A. Diliautas išskiria du tipus: vieni – kurie prašo pagalbos išsirinkti iš didelės įvairovės kokias 5 veisles, o kiti kolekcininkai – kasmet laukia naujienų.

Andriaus ir Karolinos Diliautų parinktų 10 veislių pradedantiesiems

• Aladin (Rusija)
• Galachad (Rusija)
• Galante (Vokietija)
• Garold (Rusija)
• Jupiter (JAV)
• Muscat Bleu (Vokietija)
• Reliance (JAV)
• Juodupė (Lietuva)
• Somerset Seedless (JAV)
• Trollhaugen (JAV)