Dar gerokai prieš Lietuvai tampant ES nare, žemės ūkio žinovai prognozavo, kad jei technikos parko pakeitimas iš Belarus / MTZ į John Deere, Valtra, New Holland, Massey Ferguson, Claas ir kt. užtruks pernelyg ilgai, konkuruoti su Senojo žemyno fermeriais bus labai sunku ar netgi neįmanoma. Kaip bežiūrėsi, žemdirbystė yra „techninė sporto šaka“, todėl teisingų rezultatų ir finansinės naudos galima tikėtis tik naudojant tokią pat gerą techniką bei technologijas kaip ir varžovai. Tačiau statistika rodo, kad didžioji rokiruotė vis dar vyksta.

Ratuoti „kalašnikovai“

Kai kurie kalbinti šio sektoriaus ekspertai pripažįsta, kad žemės ūkis išvengė tokio scenarijaus, pagal kurį vyko lengvųjų automobilių parko permainos. Nepaisant gana patrauklių sąlygų, kuriomis komerciniai bankai ir išperkamosios nuomos kompanijos sutiko finansuoti žemdirbių parengtus ūkių modernizavimo projektus, naujų technologijų bei technikos įsigijimą, ir milžiniškos europinės paramos, didžiausia dalis Lietuvoje naudojamų traktorių yra būtent Belarus / MTZ. Ir tai ne vien sovietiniai reliktai, išlikę nuo kolūkių laikų.

Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų bei jų priekabų registro duomenimis, 2019-ųjų pirmąjį pusmetį buvo įregistruoti 152 Minske pagaminti traktoriai. Tai beveik triskart daugiau nei atskirų populiariausių vakarietiškų markių traktorių. Antai New Holland per šį laiką buvo nupirkti 47 vienetai, Valtra – 55, Case IH – 44, Fendt – 31, Claas – 27, Massey Ferguson – 59, Deutz Fahr – 14 ir t. t. Reikia atkreipti dėmesį, kad į šią statistiką patenka ir vejos priežiūrai skirti traktoriukai bei galingųjų keturračių kategorijai priskiriami laisvalaikio žaislai.

Komentuodamas šį fenomeną vienos atsarginėmis žemės ūkio technikos detalėmis prekiaujančios įmonės savininkas teigia matąs dvi pagrindines baltarusiškos technikos populiarumo priežastis.

„Visų pirma, reikia pripažinti, kad MTZ traktorius, nors ir labai primityvus, vis dėlto yra ganėtinai patikimas. Panašiai kaip rusiškas Kalašnikovo automatas, jis gali būti naudojamas pačioje agresyviausioje aplinkoje ir veikia, kol variklyje lieka bent lašas alyvos, o bake – degalų. Be to, daug kas nuo kolūkių laikų tebeturi krūvas atsarginių detalių ir sugeba savarankiškai pašalinti didesnę dalį gedimų. Antras dalykas – mūsų žemdirbių mentalitetas. Dauguma ūkininkų nori visus reikalingus padargus turėti savo ūkyje, o ne nuomotis ar dalytis su kaimynais. Kadangi technika kainuoja brangiai, o mažesnius ūkius turinčių žmonių pajamos nėra pasakiškai didelės, paprastai perkama tai, ką įmanoma įpirkti. Viso to rezultatas – apytiksliai 40 proc. žemdirbių technikos parko lig šiol sudaro Belarus traktoriai. Didesniuose ūkiuose šie traktoriai naudojami kaip pagalbiniai ir atlieka antraeiles užduotis, nes jų nuvažiuojamo kilometro kaina nuo vakarietiškų iš tiesų skiriasi ne procentais, o kartais“, – teigia pašnekovas.

Vieša paslaptis ir tai, kad dalis šios technikos nefigūruoja registruose, neužkliūva nei techninę apžiūrą atliekantiems specialistams, nei draudimo kompanijų brokeriams. Kitaip tariant, reali baltarusiškų traktorių rinkos dalis greičiausiai yra dar didesnė.

„Šalutinis“ kokybės poveikis

Autorių konsultavę atsarginių dalių tiekėjai atkreipė dėmesį į dar vieną svarbią aplinkybę, kuri gali paspartinti baltarusiškos technikos saulėlydį. Pasak vieno iš jų, MTZ traktorių visiškai nuvertinti negalima, nors jie dažniausiai bet kuriame ūkyje atlieka „išmesto inkaro funkciją“ – vien degalų baltarusiškos mašinos naudoja maždaug 25 proc. daugiau nei analogiško pajėgumo vakarietiški traktoriai. O kur dar techninis resursas ir tokios „smulkmenos“ kaip vibracija ir triukšmas (neoficialiais matavimais, Belarus kabinoje visu pajėgumu veikiantys mechanizmai generuoja iki 110 decibelų siekiantį ūžesį). Visa tai metų pabaigoje lemia ne tik ūkio finansinius rezultatus, bet ir sveikatos problemas.

Be to, vyresnės kartos ūkininkai, lig šiol sugebėdavę patys susiremontuoti senuosius savo traktorius, dabar vien dėl fizinių jėgų trūkumo priversti ieškoti jaunų meistrų pagalbos. Čia prasideda naujas kliūčių ruožas, nes gerą galvą ir darbščias rankas turinčių vyrų dramatiškai trūksta, o pasirinkusieji tokį amatą paprastai nori gauti solidų atlyginimą. Deja, MTZ traktorius pasikinkę ūkininkai paprastai disponuoja kukliais biudžetais, todėl jiems sunku sulaukti deramo meistrų dėmesio. Norinčiųjų tvarkyti vakarietiškus traktorius kur kas daugiau, nes už šiuos darbus atlyginama panašiai ar netgi dosniau nei lengvųjų automobilių sektoriuje.

Pastarasis dalykas verčia gerokai atidžiau atsargines detales vertinti pagal jų kokybę, nes pasirinkus pigiausias alternatyvas neišvengiamai tenka taikstytis su mažiausiu patikimumu ir kur kas dažniau grįžti prie tų pačių problemų sprendimo, rizikuoti, kad techniką remontuoti teks pačiu netinkamiausiu metu – per sėją ar derliaus nuėmimą. Juk apsėti laukus, sulaukus palankių oro sąlygų, privalu ilgiausiai per 7 dienas. Jei to padaryti nespėjama laiku – būsimas derlius, o kartu ir ūkininko pajamos neišvengiamai mažėja. Menka paguoda, kad Minsko gamykloje nuo konvejerio nuriedėję traktoriai buvo pritaikyti remontui lauko sąlygomis.

Remontuojant traktorius ir naudojant neoriginalias detales, galima sutaupyti nuo 30 proc., o kai kuriuos vienetus nupirkti netgi kelis kartus pigiau. Įdomu tai, kad solidesnę patirtį turintys mechanikai kokybišką detalę sugeba atskirti vien ją lytėdami. Jų teigimu, apytiksliai pusė Lietuvos rinkoje smulkiesiems ūkininkams siūlomų detalių yra panašaus lygio, kaip ritualinių prekių parduotuvių lentynose išdėlioti batai.

Profesionalios priežiūros dividendai

Skirtingai nei lengvųjų automobilių rinkoje, atsargines detales importuojančios įmonės (išskyrus vieną kitą) visuose šalies miesteliuose nėra pribarsčiusios filialų ar specializuotų parduotuvių, todėl čia vyrauja palyginti nedideli „žaidėjai“, atstovaujantys vienam kitam gamintojui. Tačiau dažnai originalias žemė ūkio technikos detales siūlo tik oficialūs didžiųjų kompanijų ambasadoriai Lietuvoje. Vienintelė reali detalių įsigijimo kanalo alternatyva – ekspedicijos į užsienio šalis, kur dėl keletą kartų didesnių prekybos apimčių būna nusistovėjusios kiek žemesnės kainos. Faktas, kad tokia nuolaidų medžioklė reikalauja daug žinių ir laiko, todėl paprastai tampa tarpininkų pragyvenimo šaltiniu.

Kiek galima naudojantis jų paslaugomis sutaupyti, tiksliai pasakyti sunku, tačiau pasiryžusieji tokiam eksperimentui turėtų itin saugotis klastočių. Autorių konsultavusių verslininkų teigimu, plika akimi sunkiai nuo originalių atskiriamų detalių ar eksploatacinių medžiagų pasiūla milžiniška ir apima beveik viską, pradedant alyvomis ir baigiant stabdžių trinkelėmis. Dažniausiai tokios prekės gaminamos nenaudojant reikiamas darbines savybes galinčių užtikrinti medžiagų.

Bendrovės „Rovaltra“ generalinis direktorius Romualdas Trainaitis, komentuodamas šią situaciją, atkreipia dėmesį į technikos ilgaamžiškumo skirtumus priklausomai nuo priežiūros lygio.

„Vienas geriausių pavyzdžių – įvairios valstybės įmonės, kurios net ir pasibaigus oficialiam garantiniam laikotarpiui nesiblaško, bet tvarko traktorius gamintojo atstovybėse tiksliai paisydamos visų rekomendacijų. Tokiais atvejais technika jokių kiaulysčių neiškrečia net po 30 000–35 000 motovalandų darbo išskirtinai sunkiomis (pvz., kirtavietėse) sąlygomis. Ir atvirkščiai. Kai tik prasideda saviveikla ar, švelniai tariant, laisvas priežiūros algoritmo interpretavimas, neaiškios kilmės pakaitinių detalių naudojimas – rūpesčių kyla po 5 000–6 000 motovalandų. Taigi, toks taupymo būdas dažniausiai yra tik savęs apgaudinėjimas“, – pabrėžia R. Trainaitis.

Taupumo loterija

Labai panašiomis įžvalgomis apie dalies ūkininkų bandymus sumažinti technikos priežiūros išlaidas dalijasi ir bendrovės „DOJUS agro“ serviso padalinio vadovas Rimas Teresevičius.

„Pasibaigus garantiniam laikotarpiui, svarstymai apie „tokias pat geras, tik pigesnes“ detales, susidėvinčias eksploatacijos metu, yra neišvengiami kiekvieno žemdirbio darbotvarkėje. Tačiau šis racionalumo egzaminas dažnai būna gerokai sudėtingesnis nei gali pasirodyti, todėl solidesnę patirtį turintys ūkininkai bendradarbiavimą su technikos gamintojų atstovais paprastai pratęsia. Vienas svarbiausių tokio „brangaus“ sprendimo motyvų – profesionali priežiūra ir sistemingas technikos būklės vertinimas. Tarkime, mūsų specialistai visuomet atkreipia dėmesį į agregatus, kuriems būtina skirti daugiau dėmesio, norint išvengti jų gedimo pačiu netinkamiausiu metu. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai traktorių ar kitą techniką vairuoja samdomas darbuotojas. Paprastai jis gerokai mažiau kvaršina sau galvą dėl įvairių „smulkmenų“, leidžiančių numatyti galimus gedimus ar užkirsti kelią didesnėms problemoms. Pats ūkio šeimininkas visada girdi ir mato kur kas daugiau“, – teigia R. Teresevičius.

„DOJUS agro“ serviso padalinio vadovas pripažįsta, kad neoriginalių pakaitinių detalių bei eksploatacinių medžiagų rinka yra didelė ir labai marga, todėl ieškant firminio serviso alternatyvų iš tiesų galima rasti optimalių sprendimų. Yra tik vienas „bet“ – tam reikia turėti labai daug žinių ir atitinkamų gebėjimų. Priešingu atveju dalyvaujama savotiškoje loterijoje, rizikuojant sukelti problemų griūtį.

„Galima „žaisti“ pigesniais filtrais, diržais, alyvomis ar pan. dalykais, tačiau visuomet reikėtų turėti galvoje tai, kad jei kažkokia detalė parduodama trečdaliu ar net perpus pigiau, tai klausimas, ar jos gamybai panaudotos visos kokybę užtikrinančios medžiagos ir technologijos. Turime šviežią pavyzdį, kai žmogus nusipirko ir pats sumontavo tritaškį pakabinimo sistemos veleną, tačiau jam trūkus gerokai brangesnis padargas nukrito ant žemės, buvo apgadintas ir noras sutaupyti skaudžiai grįžo bumerangu. Kita vertus, mes ir patys nuolat ieškome pigesnių alternatyvų, nes daliai ūkininkų svarbus net kelių dešimčių eurų skirtumas. Tačiau faktas, kad stebuklų nebūna ir pigesni daiktai visada naudojami trumpiau“, – perspėja R. Teresevičius.

Taršos dilema

Teoriškai žemės ūkio technikos parko pasikeitimas turėjo įvykti kiek sparčiau dėl dar vienos priežasties – ES numatytų aplinkosauginių reikalavimų. Senesnės kartos Belarus traktorių varikliams įveikti esamas normas tiek pat šansų, kaip basomis įkopti į Everestą. Baltarusiai ir patys pripažįsta, kad jų turimi finansiniai ir žmogiškieji ištekliai neleidžia laiku parengti atitinkamų techninių sprendimų. Šiuo metu traktorius registruoja savivaldybės, o teisės aktai atveria duris Lietuvos ir ES įstatymuose numatytų reikalavimų neatitinkantiems senos kartos traktoriams, jei tik šie jau būna registruoti kitose Europos šalyse.

Žemės ūkio ministerijos atstovai taip pat yra paaiškinę, kad leistiną išmetamųjų teršalų kiekį reglamentuojančioje ES direktyvoje nustatyta vadinamoji lankstumo schema, skirta pramonei sudaryti palankesnes galimybes pereiti nuo vieno išmetamųjų teršalų kiekio ribojimo etapo prie kito. Gamintojas, gavęs traktoriaus tipo patvirtinimą suteikiančios institucijos leidimą, tam tikrą laikotarpį gali tiekti rinkai ankstesnio etapo reikalavimus atitinkančius variklius. Be to, kai variklio pagaminimo data ankstesnė už dabartinio etapo įgyvendinimo pradžią, tokius traktorius taip pat galima tiekti rinkai. Lankstumo schemos suteikiamomis galimybėmis naudojasi tiek Belarus, tiek kitų markių traktorių gamintojai.

Tikėtina, kad padėtis pasikeis, kai Širvintų rajono Žarnavagių kaime bus baigta statyti traktorių Belarus surinkimo gamykla. Čia planuojama tiražuoti traktorius su 36–63 AG pajėgumo varikliais, kurie atitiks Europos Sąjungos emisijos standartus ir bus tinkami ES paramai gauti (traktoriai atitiks deginių emisijos V etapo reikalavimus). Taršos problemą žadama įveikti didelę dalį komplektuojančių dalių ir agregatų perkant Europoje. Tarkime, variklius planuojama įsigyti iš „Lombardini“, o transmisijas – iš „Carraro“ (Italija) kompanijų, montuoti lenkiškas „Bartesko“ kabinas ir t. t. Labiausiai visus dominantis klausimas – kaina. Šio projekto iniciatoriai tikina, kad naujoji technika neturėtų būti brangesnė už gaminamą Minske, nes nereikės mokėti muito mokesčių, taip pat bus mažesni logistikos kaštai.