Bandant išgyventi afrikinio kiaulių maro apsuptyje, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Serologijos skyriaus vedėja dr. Jūratė Buitkuvienė sako, kad labai svarbu nepamiršti ir kitų gyvūnų ligų.

Lietuvoje buvusios ligos niekur nedingo, tačiau intensyvėjant prekybai tarp įvairių ES šalių, plinta ligos, kurių iki šiol pas mus nebuvo ir kurias laikėme egzotinėmis. Tai nutinka, nes įsivežant gyvūnus neprivaloma jiems atlikti infekcinių ligų, nereguliuojamų ES teisės aktais, tačiau aktualių vienai ar kitai šaliai, laboratorinių tyrimų.

Mokslininkės teigimu, daugelio problemų galima išvengti vykdant profilaktiką, atsakingai įsigyjant naujus gyvulius, vakcinuojant ir nepamirštant, jog, atsiradus ligos požymiams, sparčiai diagnostikai ir efektyviam gydymui būtina pasitelkti laboratorinius tyrimus.

„Yra stiprių, pažangių ūkių ir veterinarijos gydytojų, kurie labai sėkmingai kontroliuoja tas ligas, bet dar dažnas požiūris, laikant gyvulį, ypač mėsinį, na, maždaug, nupenėsim, parduosim ir tuo viskas baigiasi. Bet taip neturėtų būti. Pradedant dehelmintizacija, kuri privalo būti vykdoma ne tik dėl gyvūnų, bet ir dėl augintojo saugumo, ir baigiant populiariomis ligomis, kurios turėtų būti ištirtos, kad tame ūkyje neatsirastų infekcinių ligų protrūkių. O dabar mūsų ūkininkai žino: bruceliozė, leukozė – dvi ligos, dar tuberkuliozė, kontroliuojamos. Viskas tvarkoje, nes laboratorijos kaštus finansuoja valstybė. O jei valstybė nefinansuoja, tai jau tampa problema“, – kalba dr. J. Buitkuvienė.

Kokios ligos grasina bandoms?

Mokslininkai atkreipia dėmesį į kelias ligas, kurios tampa vis grėsmingesnės ir tiek ūkininkams, tiek veterinarijos gydytojams dėl jų derėtų būti akylesniems.

Trichomonozės situacija Lietuvoje visą laiką buvo labai gera ir net daugelį metų atliekant tyrimus liga nebuvo nustatoma. Tačiau pastaruoju metu, ruošiant Lietuvoje augintus galvijus eksportui į kitas šalis, liga aptinkama. Deja, vakcinos nuo šio susirgimo nėra. Tikėtina, kad užkrėsti tiek mėsinių, tiek pieninių veislių galvijai atkeliavo iš kitų šalių.

Labai plačiai šiuo metu Lietuvoje tiek galvijų, tiek ir avių populiacijoje yra paplitusi Clostridium perfringens bakterija, išskirianti α toksinus. Stiprią imuninę sistemą turintiems gyvūnams ji jokių sutrikimų nesukelia, bet, nusilpus imuninei sistemai, bakterijų kiekis gali kritiškai padidėti, o jų gaminami toksinai stipriai ir negrįžtamai pažeidžia gyvūno organizmą. Veršeliams Cl. perfringens sukelia virškinamojo trakto ligas (enterotoksemiją, viduriavimą, silpnumą ir staigų gaišimą). Cl. perfringens infekcijai jautrūs vyresni nei 2 savaičių veršeliai. Matyti masinės kraujosruvos sergančių suaugusių gyvūnų organizme, stipriai nukenčia parenchiminiai organai: kepenys, blužnis, inkstai. Veterinarijos gydytojai konstatuoja, kad gyvūnas nukraujavo į vidų arba pažeidžiami gyvūno galinių kojų raumenys, liaudiškai tai įvardijama kaip juodoji koja. Klostridijos sukelia infekcinį nekrotinį hepatitą, piktybinę edemą.

Dr. J. Buitkuvienė atkreipia dėmesį, kad serologiniai tyrimai gali ne tik padėti nustatyti diagnozę, bet ir užbėgti ligai už akių. „Antikūnų randame didesnėje dalyje atvejų, kuriuos tiriame, nes dažniausiai tai darome tada, kai yra problema. Bet turime galimybę atlikti ir tikslesnius (antigeno) tyrimus ne iš kraujo, bet iš žarnų skysčio ar net iš skystų fekalijų. Aptikę ligos sukėlėjo antigeną galime pasitarnauti ūkininkams ir dar nepasireiškus susirgimui informuoti, kad ūkyje Cl. perfringens su savo produkuojamu α toksinu kelia grėsmę. Ūkininkas turės laiko imtis profilaktikos priemonių“, – pasakoja NMVRVI darbuotoja. Svarbu žinoti, kad nuo šios ligos gyvūnai gali būti vakcinuojami.

Paratuberkuliozė yra sekinanti liga, kurią sukelia Mycobacterium avium paratuberculosis (MAP) porūšis. Liga panaši į žmonių Krono ligą, yra teorija, jog yra tas pats ligos sukėlėjas, nors tai nėra įrodyta. Tačiau bakterija buvo atsitiktinai išskirta iš žmogaus vartojimui skirto pasterizuoto pieno ir šiuo metu susirūpinta, jog liga gali būti reikšminga zoonozė.

Ūkiuose, kur liga yra endeminė, infekcija užsikrečia jauni veršeliai, dažniausiai savo aptvare arba per kitų užsikrėtusių galvijų išmatas. Užsikrėsti galima ir ganykloje, kadangi ligos sukėlėjas aplinkoje gali išgyventi iki vienų metų. Po užsikrėtimo apie 1,5 metų infekuoti gyvūnai vis išskiria sukėlėjus kartu su išmatomis, tačiau tuo metu sukėlėjų yra per mažai, kad būtų galima juos aptikti.

Klinikiniai ligos požymiai atsiranda ne anksčiau kaip po 18 mėnesių, bet gali ir po 6 metų. Tuomet galvijai staiga pradeda liesėti, atsiranda pažandžių edemos, gausiai viduriuojama putotomis išmatomis. Gaišimas neišvengiamas. Kartu su kliniškai sergančių gyvūnų išmatomis į aplinką patenka ir ją užteršia dideli ligą sukeliančių bakterijų kiekiai. Sukėlėjas gali būti išskiriamas ir su krekenomis.

Lietuvoje yra pavyzdžių, kai ūkiai labai sėkmingai eliminavo ligos sukėlėją. „Turime galimybę tyrimus atlikti tiek iš kraujo serumo, tiek iš pieno. Jei banda ištiriama ir užsikrėtę galvijai eliminuojami, galima tos ligos atsikratyti. Planuojame pradėti ir molekulinius paratuberkuliozės tyrimus, tai padės objektyviau suprasti, kokia situacija dėl mikobakterijų“, – apie kontroliuotiną ligą kalba mokslininkė, atkreipdama dėmesį, kad, norint įsivežti galvijų, ypač iš Didžiosios Britanijos, Škotijos, verta žinoti, jog ten sveikų ir paratuberkulioze sergančių gyvūnų proporcija yra maždaug 50:50.

Mokslininkė primena, kad bandose abortus gali sukelti tam tikros Leptospira padermės – Copenhageni, Pomona, Grippotyphosa ir kt. Jos cirkuliuoja tarp galvijų, kritinių būsenų nesukelia, bet, esant neaiškiai klinikai, vertėtų tirti, kadangi diagnozė patvirtinama laboratoriniais tyrimais. Ligos eigą lemia gyvūnų amžius. Jaunų ar tik atjunkytų gyvūnų silpna imuninė sistema ir jie yra labai imlūs leptospirozei. Selekcininkams ir ūkininkams reikėtų atkreipti į tai dėmesį, nes parduodant gyvulius yra svarbus optimalus jų amžius. Tačiau, prekiaujant gyvūnais, jie vežami ir maišomi bandose, todėl infekcijos paplitimo rizika yra didelė.

Bėdų ūkyje gali pridaryti ir abortus sukeliančios chlamidiozė bei Kū karštligė. Veršeliams pražūtinga būna mikoplazmozė – bakterinė liga, kurios sukėlėjas Mycoplasma bovis cirkuliuoja tarp suaugusių galvijų, bet, bakterijai patekus į mažų veršelių kvėpavimo takus, kyla įvairios plaučių komplikacijos. Tad, turint įtarimų dėl plaučių ligų, derėtų tirti ne tik dėl helmintų, bet ir dėl šios bakterijos.

NMVRVI specialistai tiria ir gali pagelbėti diagnozuojant virusinę diarėją, rinotracheitą, paragripą, sincitinį virusą, mėlynojo liežuvio, snukio ir nagų ligas, Šmalenbergo ligą. Dalis šių ligų yra kontroliuojamos naudojant vakcinas.

Sėkmingai kontrolei svarbus bendradarbiavimas

Nors kartais gali atrodyti, kad kai kurios ligos, pavyzdžiui, snukio ir nagų, mūsų šalyje yra išnaikintos ar susirgimai diagnozuojami iš dalies toli nuo Lietuvos, kaip gumbelinės atveju, mokslininkės nuomone, būtina visada išlikti budriems, nes kitose ES šalyse šios ligos diagnozuojamos ir, vykstant prekybai, tie susirgimai staiga gali pasirodyti esantys čia pat, tapti problema mūsų ūkininkams.

Tad, pirkdamas gyvulius ūkininkas, pabrėžia pašnekovė, turėtų sužinoti bandos, iš kurios perka galvijus, statusą, ar ūkyje nebuvo nustatytos ūkinės ligos (leptospirozė, paratuberkuliozė ar trichomonozė, rinotracheitas ar virusinė diarėja), susirinkti visą informaciją, kokios profilaktinės priemonės buvo taikytos. Mokslininkė pabrėžia ir deramo karantinavimo svarbą. Taip bus galima išvengti užkrato patekimo į visą bandą ir laikotarpis gali būti išnaudojamas skaudžiausius padarinius atnešančių ligų tyrimams.

„Iš tikrųjų ūkiuose gali būti ir daugiau ūkinių ligų, tačiau jas nustatyti galima tik atlikus tyrimus. Įsiveždami galvijus turėtume atkreipti dėmesį į Prancūziją ir Didžiąją Britaniją, nors, atrodo, tai labai civilizuotos ir išsivysčiusios šalys, bet jei perki iš didelio ūkio, kuris sąžiningas, kontroliuojamas – tai vienas dalykas, bet kitas – kai ieškoma pigiausio varianto ir perkama iš „pakiemių“, – realiai vertinti galimas grėsmes siūlo dr. J. Buitkuvienė.

Aktualių infekcinių ligų kraujo tyrimai, anot jos, turėtų būti atliekami tiek atsivežant iš kitų ES šalių, tiek perkant ir pervežant gyvulius iš vieno ūkio į kitą Lietuvoje, nes vėliau tenka tirti visą bandą ir eliminuoti gyvūnus, o tai – jau gerokai brangesnis ir skaudesnis variantas.

Mokslininkės teigimu, būtų idealu, jei ūkininkai aktyviai domėtųsi gyvulių sveikata ir profilaktika, o veterinarijos gydytojai neaiškiais atvejais informuotų Instituto darbuotojus apie surinktą anamnezę, kliniką, patologiją ir, pasitelkdami tyrimus, kartu su mokslininkais operatyviau nustatytų ligos diagnozę gyvūnams.

„Svarbi žinutė ūkininkams: jeigu matote, kad galvijas nesveikuoja, neėda, neaiškūs klinikiniai požymiai, atsiranda kritimų ūkyje, pirmiausia padarykite tai, ką padaro ir žmonių gydytojas – ištirkite kraują. Gyvūno organizmas panašus į žmogaus“, – diagnozei nustatyti pasitelkti laboratorinius tyrimus ragina J. Buitkuvienė.