Vyriausybė pritarė siūlymui žemdirbiams kurti rizikos valdymo fondus, jų paramos priemones, teikiant jiems valstybės paramą. Jie galėtų funkcionuoti kaip žemės ūkio veiklos subjektų savitarpio pagalbos arba sektoriniai fondai. Numatoma, kad iš fondo lėšų būtų galima kompensuoti dėl rinkos veikimo sutrikdymo bei nedraudžiamųjų įvykių atsiradusį žemės ūkio veiklos subjektų pajamų praradimą.

Ūkininkai dažniausiai susiduria su dviejų rūšių rizikomis – produkcijos rizika, susijusia su klimato poveikiu, gyvūnų ir augalų ligomis, kenkėjais, ir rinkos rizika, kurią nulemia pakitusios rinkos sąlygos, kainų pokyčiai ir didėjantis nepastovumas. Ar įmanoma sumažinti riziką ir kaip pagelbėti žemdirbiams?

Remiantis ES Tarybos Reglamento Nr. 1305/2013 39a straipsnio išaiškinimu, parama, kurią rizikos valdymo mechanizmas ES šalyse turi apimti ar apima, sudaro:

• finansiniai įnašai, skirti ūkininkams grūdų, gyvūnų ir augalų produkcijos ekonominiams nuostoliams atlyginti, kuriuos sukėlė nepalankūs klimato įvykiai, gyvūnų ar augalų ligos, maro protrūkis ar aplinkosauginis incidentas;
• finansiniai įnašai į savitarpio pagalbos fondus, iš kurių bus mokamos kompensacijos ūkininkams dėl ekonominių nuostolių, kuriuos sukėlė nepalankus klimato įvykis, gyvūnų ar augalų ligos, maro protrūkis ar aplinkosauginis incidentas;
• pajamų stabilizavimo įrankis / mechanizmas, kaip finansinių įnašų į savitarpio pagalbos fondą forma (iš tokių fondų turėtų būti ūkininkams kompensuojamas staigus pajamų kritimas tam tikrame sektoriuje);
• sektoriui taikytinas pajamų stabilizavimo įrankis, kuris turi būti sukuriamas savitarpio pagalbos fondų forma (ūkininkams kompensuojant staigų pajamų kritimą tam tikrame sektoriuje).

Pirmuosiuose dviejuose punktuose nurodyta rizika sietina su draudimu žemės ūkyje, o kituose dviejuose ji siejama su pajamų stabilizavimo mechanizmais ES šalyse narėse. Rizikos mažinimo funkciją ūkiuose atlieka ir tiesioginių išmokų mokėjimas. Tokios praktikos nėra JAV ar Kanadoje.

Lietuvoje parengtas Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo projektas, kuriame aprašytos galimo Žemės ūkio rizikos valdymo fondo ar panašios institucijos kūrimo sąlygos ir veikla. Fondo paskirtis – rūpintis rinkos rizikos mažinimu. Rizikos valdymo fondas padėtų suvaldyti krizines situacijas žemės ūkyje, kartu būtų sumažintas valstybės biudžeto lėšų poreikis įvykusių krizių nuostoliams kompensuoti. Su nuostolių kompensavimu susijusią riziką prisiimtų žemės ūkio veiklos subjektai, mokantys įmokas į fondą. Tačiau didžioji dalis (apie 70 proc.) įmokų į fondą, kaip ir šiuo metu draudimo įmokų, būtų kompensuojama valstybės. Lietuvoje planuojamas bendras, o ne sektorinis dalyvavimas.

ES šalyse gana sunkiai vyksta pajamų stabilizavimo priemonių įgyvendinimas, numatytas ES 2013 m. gruodžio 17 d. Reglamente Nr. 1305/2013 „Dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005“. Nepakankamas teisinių dokumentų išaiškinimas tiek ES, tiek nacionaliniu lygmeniu yra viena iš svarbiausių kliūčių įgyvendinant pajamų stabilizavimo priemonę. Lietuva viena pirmųjų iš ES šalių ėmėsi kurti Žemės ūkio rizikos valdymo fondą, kuris atliktų pajamų stabilizavimo priemonės funkciją.

Analizuojant JAV, Kanados, kitų ES šalių patirtį valdant žemės ūkio rizikas, galima pastebėti, kad kiekviena šalis skirtingai įgyvendina agrarinio sektoriaus rizikos valdymo politiką. JAV ir Kanadoje įvairūs rizikos valdymo instrumentai veikia daug ilgesnį laiką, palyginti su ES šalimis. Kita vertus, tai didžiulės valstybės su skaitlinga ūkininkija ir daugybe draudimo kompanijų, kurios įsipareigojusios užtikrinti pajamų stabilizavimą, apsaugoti nuo nuostolių netekimo dėl gamtinių įvykių žemės ūkyje. ES šalių ūkininkų norai ir galimybės dalyvauti žemės ūkio rizikos valdymo fonduose ar panašiose pajamų stabilizavimo priemonėse yra tampriai susiję su kuo aiškesniu įmokų ir išmokų apskaičiavimo mechanizmu.

Tikslaus skaičiavimo svarba

Labai svarbu taikyti kuo tikslesnius pajamų nuostolių ir kompensacinių išmokų apskaičiavimo metodus. Kaip pavyzdį galima paanalizuoti konkrečią situaciją Lietuvos pieno sektoriuje.

Vidutinės pajamos iš vienos melžiamos karvės per 2005–2017 m. sudarė 1 251,88 Eur, kurių svyravimas nagrinėjamu laikotarpiu buvo 12,9 proc. Primilžio kitimas turėjo aiškią vienos krypties – augimo – tendenciją. Primilžio kintamumas nagrinėjamu laikotarpiu sudarė tik apie 1,6 proc. Remiantis išsamiais skaičiavimais (koreliacija) galima spręsti, kad esminę įtaką pajamoms ir jų kintamumui turėjo kainų pokyčiai. Primilžio įtaka nėra tokia reikšminga, nors nuolatinis primilžio didėjimas kompensuodavo kainų mažėjimo įtaką. Kainų rizika faktiškai sutampa su pajamų svyravimo rizika. Dėl tokios situacijos pieno rinkoje pajamų stabilizavimo priemonės sumažintų kainos mažėjimo įtaką ūkininkams.

Norint parinkti tinkamą metodiką fondo įmokoms ir išmokoms apskaičiuoti, reikia įvertinti daugelį svarbių aspektų. Visų pirma, taikant vienokią ar kitokią unifikuotą metodiką, ūkiai turi būti tarpusavyje panašūs, t. y. jų gaunamos pajamos, kiti finansiniai rodikliai, derlingumas turi tarpusavyje turėti sąsajų. Tai ne tik ES Reglamento reikalavimas, tačiau tik tokiu atveju įmanoma taikyti tuos pačius įmokų ir išmokų principus ūkiams. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad Lietuvoje grūdus ir ankštines kultūras auginantys ūkiai nėra vienodi savo palyginamaisiais kriterijais. Tarpusavyje yra labiau panašūs ūkiai, kurie dirba 100 ha ir daugiau žemės.

Panašios tendencijos formuojasi vasarinių ir žieminių grūdinių, ankštinių kultūrų derlingumo, pajamų svyravimo atvejais. Pieno sektoriuje Lietuvos ūkių panašumas tarpusavyje (homogeniškumas) yra didesnis, tačiau tikėtina, kad tampriai sietinas su karvių skaičiumi. Šie pastebėjimai dėl ūkių panašumo yra labai svarbūs dėl metodikos įmokoms / išmokoms skaičiuoti, ypač kai kalbama apie indeksų metodo taikymą.

Indeksų metodo ypatumas yra tai, kad remiamasi vienodu indeksu (tam tikru vieno ar kito kriterijaus pokyčiu), apskaičiuotu pagal rinkos duomenis, ir jis taikomas visiems ūkiams, nepriklausomai nuo jų dydžio, gyvulių skaičiaus, derlingumo ar kt.

Grūdų kainos nėra tampriai susijusios su užaugintu produkcijos kiekiu Lietuvoje. Tyrimai rodo, kad vienu metu galimi nuostoliai tiek dėl sumažėjusio derlingumo, tiek dėl kainos. Dėl šios priežasties rizika ypač išauga grūdų augintojų ūkiuose. Pieno sektoriuje karvių produktyvumas stabiliai didėja, jo kintamumas nežymus, ūkininkų pajamos iš esmės priklauso tik nuo pieno supirkimo kainų, kurių kintamumas santykinai didelis.

Kalbant apie indeksus ūkių pajamų svyravimams vertinti, išskiriami šių grupių indeksai:

• meteorologiniai (nuostolius lėmusios priežastys, pvz., iškritusių kritulių kiekio kitimas);
• biologiniai (pasekmių rodikliai, pvz., derlingumo (biomasės) kitimas);
• pajamų (pardavimo, bendrųjų ir kt.); pastarieji indeksai įvertina ne tik produkcijos, bet ir jos kainų pokyčius ir taikomi pajamų stabilizavimo priemonėse.

Remiantis indekso pokyčiu (reikšmingas pokytis, pvz., 20, 30 proc.) nustatoma, kada būtina kompensuoti ūkių patiriamus nuostolius. Nepriklausomai nuo to, koks indeksas taikomas, išmokos dydis apskaičiuojamas remiantis pajamų dydžiu, kurio neteko ūkis. Šiuo atveju tai bendrųjų ūkio pajamų (GFI – Gross Farm Income – angl.) dydis, kurio pokytis apskaičiuojamas remiantis indekso pokyčiu. Skaičiuojamos kiekvieno žemės ūkio produkto bazinis GFI, kuriam apskaičiuoti taikomas pajamų pokytis per pastaruosius 3 arba 5 metus. Nustatomas konkretaus ūkio patirtas nuostolis (pvz., grūdų sektoriuje apskaičiuojama remiantis deklaruotais pasėlių plotais). Visiškas tikslumas taikant indeksus nėra įmanomas, remiantis Reglamentu galima 2–3 proc. neatitiktis. Indeksų naudojimo tikslingumas paprastai nustatomas pagal tai, kad GFI pokytis gali būti apskaičiuojamas greičiau ir dažnai paprasčiau, remiantis lengvai prieinamais rinkos duomenimis (produkcijos, žaliavų kainomis, planuojamo ar / ir pakankamai operatyviai skelbiamu pasėlių derlingumu). Tačiau indeksas privalo turėti stiprias sąsajas su faktiniais ūkių duomenimis.

Kitas metodas, kuris gali būti taikomas ūkių išmokoms ar įmokoms į pajamų stabilizavimo fondą apskaičiuoti, remiasi faktiniais ūkių duomenimis. Šis metodas gali būti taikomas tik naudojant pakankamai išsamius apskaitos duomenis. Pažymėtina, kad gaminant (auginant) įvairius žemės ūkio produktus susiduriama su skirtingo dydžio rizika. Dėl šios priežasties verta apskaičiuoti iš kiekvieno žemės ūkio produkto (pvz., atskirų grūdinių ar ankštinių kultūrų) uždirbamas pajamas. Ūkių pajamų kintamumas turi būti vertinamas nustatant bendrąjį ūkio pelną, įskaitant subsidijas. Pats bendrojo pelno, įskaitant subsidijas, nustatymo būdas nėra sudėtingas, tačiau vien apskaitos duomenų nepakanka šiam metodui taikyti. Būtina sukurti deklaravimo sistemą, kurioje ūkininkas pateiktų duomenis minėtiems rodikliams nustatyti. Tam turi būti sukurta speciali ūkio apskaitos duomenų bazė ir priskirtas jos administratorius. Galbūt tai galima būtų padaryti papildant pasėlių deklaravimo sistemą, kurioje ūkininkai pateiktų duomenis už praeitus metus.

Rekomendacijos fondo kūrėjams

Atlikus tyrimus, rekomenduojama žemės ūkio rizikos valdymo fondui, veiksiančiam Lietuvoje, naudotis prieinamomis duomenų bazėmis, pvz., Valstybinės mokesčių inspekcijos. Reikalingas suderinimas su galiojančiais ir ūkių apskaitą reglamentuojančiais įstatymais ir taisyklėmis. Pageidautina, kad ūkiai taikytų dvejybinio įrašo apskaitos principą.

Rekomenduojama tiksliai apibrėžti pradines sąlygas, pagal kurias bus vėliau grupuojami, vertinami įmokų mokėtojai ir išmokų gavėjai. Ūkininkui svarbu suprasti, kad tai nėra papildomas uždarbio šaltinis. Dalyvavimas tokio pobūdžio priemonėje leidžia mažiau „skausmingai“ patirti didelius pajamų svyravimus, kurie trukdo vykdyti einamuosius įsipareigojimus, trikdo planuojamą ūkio veiklą. Gausesnis žemės ūkio rizikos valdymo fondo dalyvių skaičius užtikrina ir fondo paramos didesnes galimybes.