23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/08
Uogų verslas, gimęs iš meilės žemei
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Mokykloje ji buvo gera mokinė, galėjo stoti bet kur, bet užsigeidė būti ūkininke ir baigė Smalininkų aukštesniąją žemės ūkio mokyklą su pirmąja ūkininkų laida. Paskui gailėjosi, kad be reikalo sugaišo trejus metus. „Bet šiandien galiu tvirtai pasakyti – aš nieko kito nenoriu daryti, tik dirbti žemę“, – sako Jurbarko rajono ūkininkė Sigita Tūrovaitė, puoselėjanti 4,5 ha šilauogyną.

Jau turėdama ūkininkės diplomą, Sigita studijavo ekonomiką Kauno technologijos universitete, o jos baigiamasis darbas buvo susijęs su uogienėmis – atliko pirkėjų elgsenos ateityje tyrimą: ar žmonės labiau pirks uogienes, ar virs patys. Įdomiausia, kad tada nė minties nebuvo, jog kada nors pati augins uogas ir jas perdirbs. „Net nežinau, kodėl mane patraukė tokia tema. Bet štai po baigimo prabėgo 15 metų ir aš verdu šilauogių uogienę!“ – gyvenimiškais paradoksais stebisi Sigita.

Savo ūkį kurti ji ėmė 2009 m. per ekonominę krizę, kai keitėsi situacija darbe, o Sigita kaip tik paveldėjo 5 ha močiutės žemės. Po kelerių metų kaip jaunoji ūkininkė ji gavo teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti dar 14 ha valstybinės žemės. „Be jų būčiau uždususi tuose 3 hektaruose, o dabar turiu laisvę kurti tokį ūkį, kokio man reikia“, – sako moteris.

Ieško pirkėjų, vertinančių kokybę

Puspenkto hektaro šilauogynas lengvai suvaldomas vienos šeimos jėgomis. Gal dar hektarą būtų galima išsiplėsti, bet tai ir viskas. Didinant daugiau, prasidėtų pramoninė gamyba, į kurią Sigita eiti nenori.

Kol kas Sigita su mama Zita Tūroviene uogas realizuoja Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos turguose, bet vis dažniau pagalvoja apie produkcijos eksportą. „Sprendimai neateina taip greitai. Mes lėti, kaip ir gamta“, – šypteli augintoja. Pavasarį sunku nuspręsti, kiek uogų bus, o sutartis reikia sudaryti iš anksto. Pernai buvo nederliaus metai, nes po 2017 m. lietingo, tamsaus rudens buvo susiformavę mažai žiedinių pumpurų, šiemet išgąsdino stiprios gegužės šalnos.

Kadangi Sigita laisvai kalba vokiškai, vokietis ir jos gyvenimo draugas Vinfridas Goiligas (Winfried Geulig), tai pirmiausia galvojo eksportuoti uogas į Vokietiją. Žiemą moteris važiuoja užsidirbti į Vokietiją, tad neblogai yra perpratusi tos šalies pirkėjų įpročius: nedaugelis jų galvoja apie sveiką mitybą, daugiau tokių, kurie pirmiausia mato kainą. O šilauogės nepigios uogos. Tad Vokietija kaip eksporto kryptis atkrinta, nes sunku būtų konkuruoti su pramoniniais chemizuotais šilauogynais. Realu galvoti apie Šiaurės Baltijos šalis.

„Rasti pardavėją, kuris parduoda aukštesnės kokybės produktus ir jam kartą per savaitę tiekti uogų produkciją – tai būtų svajonių variantas“, – sako Sigita. Ji pabrėžia, kad laikosi principo – skinti tik visiškai sunokusias uogas, nes jos yra nepalyginti skanesnės už nuskintas anksčiau ir sunokintas sandėliuose. Žinoma, tokios uogos turi būti greičiau realizuotos. Turgūs, ypač ūkininkų turgeliai, Sigitai kol kas puikiai tinka kaip pagrindinė uogų pardavimo vieta.

„Uogas auginu atsakingai, gerbdama gamtą. Atitinkamai gerbdama gamtą aš jas noriu ir parduoti, nes tai yra susiję. Nuo šio sezono uogas pardavinėjame lengvai suyrančiuose popieriniuose indeliuose. Jie brangesni, bet pasiryžome investuoti, nes ateitis priklauso ekologijai. Smagu, kad naujosios pakuotės patiko ir mūsų pirkėjams“, – sako augintoja.

Veislė šiame versle yra viskas

Sigita patikina, kad šilauogių auginimo versle yra daugybė niuansų, kuriuos būtina žinoti, ir kiekvienas augintojas, deja, mokosi iš savų klaidų. Pirmiausia – pasirinkti savo žemei tinkamiausią šilauogių veislę.

„Jei užsisodinsi vienos veislės uogomis visą hektarą prieš tai veislės neišbandęs, neištyręs, tai bus labai blogai. Nes uogos gali būti neskanios, nenokti ar būti visai netransportabilios. Kas viename ūkyje auga, kitame neaugs, ir rekomenduoti ką nors labai sunku“, – sako Sigita.

Kurdama šilauogyną, ji išbandė Brigita, Blue Gold, Spartan, Patriot, Toro, Nelson, Blue Crop, Reka, pasodindama visų veislių po 2 eiles. Iš karto išryškėjo, kad nieko gero nebus iš Brigitos veislės. Veislė Blue Gold pramoniniam auginimui nepasitvirtino: ligoti maži krūmeliai veda netolygiai, uogos ilgai būna rūgščios, o kai jau pagaliau sunoksta, greitai nubyra. Toro – uogos labai gražios ir skanios, bet patys krūmai jautroki šalčiui, ligoms. Spartan augo labai ilgai, kol pagaliau davė uogų. Uogos labai skanios, bet pramoniniam auginimui netinka: minkšta jautri odelė, suvėluok skinti, žiūrėk – randi tik „marškinėlius“ kybančius, uogų minkštimą jau išragavo širšės. Reka – derlinga, atspari ligoms, tik uogakrūmius būtina daug genėti. Patriot – labai derlinga, šakos nuo stambių uogų svorio net išgula į šonus. Mėgėjams tai menka bėda – kelis krūmus galima ir paramstyti, tačiau versliniame uogyne tai jau problema. Uogos labai skanios, bet greitai pradeda minkštėti – taigi labiau tiktų perdirbti, pvz., šaldyti.

Dar vienas niuansas – būtina įvertinti, ar veislė patiks skynėjams. Jei uogas per daug reikia rūšiuoti, žmonėms tiesiog nusvyra rankos. Skynėjai neskins ir mažų uogų – tai sunku ne fiziškai, bet psichologiškai. „Šiuo požiūriu Patriot yra problemiška – uogos įvairaus dydžio ir noksta labai nevienodai, prinokusias uogas reikia tiesiog „išlesioti“ iš kekių, ir tai skynėjus vargina. Ūkininkas turi galvoti ne tik apie save, bet ir apie tą, kuris dirba. Nes jei tik žmogui pasidaro per sunku, jis bėgs nuo tokių uogų ir nieko čia nepadarysi“, – iš patirties žino Sigita.

Labai svarbu ir uogų skonis, nes neskanių uogų tiesiog niekas nepirks. Galvojant apie eksportą į užsienį, geriausiai tiktų vidutinio dydžio uogos, o štai turguje visi nori stambių. Eksportui iš Sigitos auginamų veislių labiausiai tiktų Blue Crop ir Reka.

Genėti lengva ranka

Pasak Sigitos, šilauogyno veisimo pradžioje mokslinė literatūra buvo tarsi maldaknygė. „Tikrai nesu iš augintojų, kurie ieško informacijos internete. Mano mokytojai yra VDU botanikos sodo mokslininkai Laima Česonienė ir Remigijus Daubaras, naudingų patarimų davė ir augintojas Vladas Liatukas. Nemažai vertingos informacijos esu gavusi ir iš Vokietijos, kur pirkau nemažą dalį sodinukų“, – paaiškina ūkininkė.

Vietos ir dirvos parinkimas, taisyklingas eilių išdėstymas šiaurės-pietų kryptimi – yra labai svarbu. „Mūsų laukas dėkingoje vietoje, net nereikėjo sodinti užuovėjinės juostos, nes plotą juosia miškai, šalia teka upelis, kurio vanduo naudojamas laistyti. Didžioji dalis žemės jau buvo rūgšti – smėliukas“, – sklypo privalumus paaiškina augintoja.

Šilauogynas pasodintas pagal visus reikalavimus. Iškasti 50 cm gylio ir 1 m pločio grioviai pripildyti rūgščių durpių. Tarp šilauogių eilių palikti 4 m pločio tarpueiliai. „Gal todėl mūsų uogų skonis toks geras, kad jos gauna daug saulės“, – svarsto Sigita. Saulės spinduliai ir geras vėdinimas tarp uogakrūmių eilių saugo ir nuo ligų plitimo, o štai nuo paukščių gelbsti natūraliai čia gyvenantis vanagas. „Gamtos vienybė ir pusiausvyra yra labai svarbu. Pavyzdžiui, daugybę kenkėjų kiaušinėlių sunaikina boružės. Pavasarį jos atidirba už mus kokius dešimt kartų daugiau. Paliekame gamtai pačiai kovoti, ir mums kol kas sekasi“, – šypteli Sigita.

Pagrindinis šilauogių krūmų priežiūros darbas – genėjimas. Ir tai daryti reikia lengva ranka išpjaunant dalį seniausių šakų, nes negenimos šilauogės greitai pasensta. „Prigenime krūvas šakų su žiediniais pumpurais. Atrodo, štai kiek būsimo derliaus sunaikiname. Bet reikia išmokti atsilaikyti, nes jei palūžti ir pagaili – nieko gero: krūmai sutankėja, o uogos susmulkėja. Be to, senos šakos – tai ligų patalai. Mūsų principas toks – nuo ligų uogakrūmių nepurškiame, bet gydome žirklėmis“, – paaiškina Sigita.

Šilauogių pokrūmiai mulčiuojami smulkintais spygliuočių medžių kelmais mažiausiai kartą per ketverius metus, užpilant bent jau 3 cm storio sluoksnį. Mulčias kaip kailiniai saugo nuo šalčio, karščio ir sausros, stabdo piktžolių augimą, be to, tai šilauogių šaknų maistas.

Pavasarį uogakrūmiai patręšiami amonio sulfatu, duodama ir magnio sulfato. Sulfatinės trąšos rūgščios, todėl nebereikia niekaip kitaip rūgštinti dirvos. Rudenį augalams duodama kalio ir fosforo trąšų – jos paruošia augalus žiemai. Sigita pabrėžia, kad perka brangias, kokybiškas, greitai tirpstančias trąšas ir kasmet daro dirvožemio tyrimus, kad žinotų, kokių medžiagų yra, kiek ir ko trūksta.

Uogyne yra įrengta laistymo sistema, bet ji naudojama retai, tik ekstremaliais atvejais. Kol kas vis dar padeda gamta – kai labai reikia, ima ir palyja. Sigita svajoja iškasti tvenkinį, kad turėtų didesnį vandens rezervuarą atsargai.

Turgus – augintojo mokykla

„Turgūs yra mano mokykla. Bendrauji su žmogumi akis į akį ir žinai, kad kitą šeštadienį tu jį vėl pamatysi, todėl uogų kokybė turi būti be priekaištų“, – aiškina Sigita. Prekiauti jai patinka, tik išvargina ilgos kelionės iki Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos.

Didžiausia Sigitos pagalbininkė prekyboje – mama Zita, turinti stulbinamą gebėjimą bendrauti su žmonėmis. „Turguje pirmiausia reikia išsikovoti sau vietą, nes pirmose eilėse dažniausiai stovi perpardavinėtojai. Pradžia būna sunki: esi nustumtas toliau, tavęs nežino, privalai kažkaip prisišaukti pirkėją. Maloniausia girdėti, kai pirkėjai sako: mes jūsų taip laukėme, kur buvote dingę? Tie žodžiai atperka visą vargą, kai eini keliais po šilauogyną“, – sako Zita Tūrovienė.

Geriausiai sekasi prekiauti ūkininkų turgeliuose, Sigita labai džiaugiasi, kad priklauso Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungai. Praėjusią žiemą ji su mama pradėjo prekiauti šaldytomis uogomis – pardavė žaibiškai. Iš užšaldytų pernokusių uogų gamino ir uogienę. Tai buvo eksperimentinis gaminys, receptą kūrė LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijos specialistai. Iš 8 pavyzdžių skaniausia buvo uogienė su svarainių sultimis, nes šilauogėms būtinai reikia rūgštelės.

„Uogienę labai greitai išpirko, tad šiemet darysime daugiau. Reikėtų ryžtis dar vienam projektui ir įsirengti perdirbimo cechelį“, – pasvajoja Sigita ir priduria, kad labai smagu gaminti iš savo užaugintų uogų. Plėsti perdirbimą būtų naudinga dar ir tuo aspektu, kad nuolatiniai darbuotojai turėtų darbo visus metus.

„Esu natūralistė, linkusi į tradicinį paprastumą, nenoriu modernizmo, todėl neplanuoju nei liofilizuoti uogų, nei kokių nors miltelių iš jų gaminti“, – pabrėžia Sigita.

Kuo sužavėjo antaniniai obuoliai

Šalia šilauogyno Sigita pasodino 3 ha sodą, pasirinko seną obelų veislę – Paprastasis antaninis. Sodinukus su vidutinio augumo poskiepiais pagal užsakymą padaugino Sodininkystės ir daržininkystės institutas.

„Antaniniai obuoliai turi labai daug pektinų, jų labai skani rūgštelė, jie aromatingi. Mane jų skonis ir kvapas žavi nuo vaikystės. Šios obelys auga, ko gero, vien tik Lietuvoje, tai mūsų regiono išskirtinė veislė. Užauginsime obuolius, juos skinsime ir kažką nuostabaus pagaminsime. O jei nieko nesugebėsime pagaminti, tai, manau, tikrai parduosime kaip žaliavinius obuolius“, – sako Sigita.

Ji priduria nesirinkusi desertinės obelų veislės dar ir dėl to, kad ir taip pavargsta nuo važinėjimo po turgus su šilauogėmis, tad nenorėtų dar ir visą ilgą rudenį prekiauti obuoliais. Be to, sodą Sigita planuoja sertifikuoti kaip ekologinį, o štai šilauogių ekologiniais ūkiais ji sako netikinti. Kodėl? „Šilauoges auginu pagal Nacionalinės kokybės produktams keliamus reikalavimus, bet ekologinių reikalavimų išlaikyti nepavyktų. Šilauogėms reikia vienos azotinės trąšos, kurios neįmanoma pakeisti organinėmis trąšomis. Ekologinis šilauogynas būtų pasmerktas vargti: smulkių uogų kratytųsi skynėjai, o aukštesnės kainos už ekologišką produkciją vargu ar būtų įmanoma tikėtis“, – svarsto Sigita.

Sigita jau turi numačiusi vietą ir spanguolynui. Spanguolės skinamos po šilauogių, nuo rugsėjo vidurio, ir puikiai tiktų kaip rūgštusis ingredientas į šilauogių uogienę. Moteris dar ir bitininkauja – turi 10 avilių. Šilauogių bitės neapdulkina (dėl specifinės žiedų sandaros nepasiekia nektaro – šiame darbe jas pavaduoja kamanės), bet jų reikės obelų sodui.

Investuoti nelaukiant atsipirkimo

„Mes pačiu laiku ėmėmės šilauogių verslo, šiandien aš tikrai tam nesiryžčiau. Tuomet viskas buvo pigiau: ir senų pjuvenų didžiulius kalnus dar buvo galima rasti, ir technikos iš kur pasisamdyti. Pinigais parėmė ir mano draugas“, – prisimena Sigita ir sako neskaičiuojanti, ar jau grįžo investicijos.

Moteris suvokė vieną dalyką – kad būtina bet kokia kaina investuoti į žemę ir didinti plotus. „Negali laukti atsipirkimo, turi plėstis iš paskutiniųjų. Nes jei lauksi, kol vienas plotelis užaugins kitą, jau būsi pavėlavęs. Padidėjo plotas, pradėjau dalyvauti modernizavimo projektuose – iš viso tris kartus naudojausi parama. Įsigijau traktorių, įsirengiau šaldymo ir vėsinimo patalpas“, – pasakoja Sigita. Investicinius projektus ji parengė pati ir patikina, kad juos parašyti nesunku, tik priduodant tenka apsišarvuoti kantrybe.

Sigita turi ir dar vieną patarimą pradedantiesiems augintojams: negalima šilauogyno turėti kaip šalutinio uždarbio šaltinio greta pagrindinio darbo. Mat tokiu atveju visus savaitgalius ir atostogas tektų praleisti šilauogyne, o kas norės tokios aukos? Gyventi taptų nemiela ir uogos kaipmat apkarstų... „Arba uogų auginimas yra pagrindinė veikla, arba nė nepradėti šio verslo“, – sako moteris.

Ji patikina, kad ūkio savininkas pirmiausia turi būti tikras žemdirbys. „Tik tada, kai tu visa savo esybe esi žemdirbys, gali ryžtis dirbti žemę. Be meilės žemei, vien galvojant apie verslą, neištvers nė vienas uogų augintojas, nes čia reikia labai daug pasiaukojimo ir juodo darbo“, – reziumuoja Sigita Tūrovaitė.