Karvių acidozės priežastis dažniausiai siejama su mityba ir prieskrandžio veikla. Liga vis dažniau kyla tuose pienininkystės ūkiuose, kuriuose karvių produktyvumas didėja. Acidozės pavadinimas (lot. acid – rūgštis, gr. osis – būklė) rodo, kad tai tokia galvijo būklė, kai parūgštėja organizmo terpė.

Acidoze gyvuliai suserga tada, kai gauna per daug lengvai virškinamų, prastos kokybės, daug angliavandenių turinčių pašarų. Nuo didelio angliavandenių kiekio didžiajame prieskrandyje sutrinka pH reguliavimas, didžiajame prieskrandyje savo veiklą pradeda vykdyti pieno rūgšties bakterijos. Pieno rūgščiai patekus į šliužą ir žarnas, prasideda bendra organizmo acidozė. Liga būna ūmi ir poūmė.

Ūmi didžiojo prieskrandžio acidozė

Prasidėjus ligai, dėl pieno ir sviesto rūgčių disbalanso didžiajame prieskrandyje sutrinka fermentacijos procesas, dėl sumažėjusio pH – mikroorganizmų veikla. Acidozė išsivysto tada, kai pH sumažėjimas tęsiasi ilgiau negu 4 valandas.

Galvijai suserga gaudami daug lengvai virškinamų, angliavandenių gausių pašarų: cukrinių runkelių ir jų atliekų, grūdų, miltų, taip pat išginti į dobilieną. Persiėsti gali atitrūkę ir prie koncentruotųjų pašarų priėję galvijai.

Kai į galvijo prieskrandžius patenka per didelis kiekis angliavandenių, čia audringai veikia pieno rūgšties bakterijos, skaldančios cukrų ar krakmolą į pieno rūgštį. Praėjus 8–12 val. nuo persiėdimo, pieno rūgšties koncentracija prieskrandžių turinyje gali pasiekti 1,5–2 proc. Būdama didelės molekulinės masės, pieno rūgštis osmoso būdu traukia iš audinių skysčius į prieskrandžius ir jų turinys suskystėja, o galvijo kraujas sutirštėja. Dėl to labai pasunkėja širdies darbas: pulsas darosi silpnas, dažnas, venos nebeprisipildo, širdies tonai tampa duslūs. Vystosi dehidratacija.

Vietiškai veikdama prieskrandžių sieneles, pieno rūgštis sukelia jų uždegimą, o sunkiais atvejais net nekrozę, žūva beveik visi prieskrandžių mikroorganizmai, išskyrus pieno rūgštį gaminančias bakterijas. Jeigu šios rūgštys patenka į šliužą ir žarnas, prasideda enteritas ir bendra organizmo acidozė. Bendra galvijo būklė lieka bloga ir jį tenka skersti tuojau arba po kelių dienų dėl prieskrandžių uždegimo ir enterito arba jų komplikacijos – peritonito.

Klinikinius simptomus lemia tai, kiek pieno rūgšties pasigamina didžiajame prieskrandyje ir kiek jos patenka į kraują. Ūmia acidoze susirgę galvijai pradeda blogiau ėsti, suretėja ir susilpnėja prieskrandžio judesiai, sumažėja pieno kiekis. Išmatos būna pilkos, pastos konsistencijos, teplios.

Ūmia vidutinio sunkumo acidoze galvijai suserga praėjus 12 val. nuo tada, kai suėda ligą sukėlusį pašarą. Stipriai sutrinka karvės virškinimas, išryškėja intoksikacijos požymiai, gyvulys neėda, neduoda pieno, atsirūgsta retai (1 k./5 min.) arba visai neraugėja. Galvijai būna apatiški, daugiau guli, dejuoja arba griežia dantimis, kartais gali būti neramūs, pradeda drebėti raumenys, gali atsirasti diegliai.

Diegliavimas dažnai sutampa su prieskrandžio susitraukimais (tuo metu gyvulys spardo savo pilvą). Gleivinės būna paraudusios, kraujagyslės ryškios. Galvijai gali prakaituoti, vėliau ir viduriuoti (išmatos būna putotos, gelsvo ar žalsvo atspalvio, kartais jose būna kraujo). Prieskrandžio pH mažas (6,2–4), turinys balkšvas ar pilkšvai rudas, labai rūgštaus kvapo, jame nėra gyvų infuzorijų. Kartais prieskrandis šiek tiek išpunta. Pulsas dažnas (90–100 tvinksnių per min.). Labai sunkia acidozės forma sergančius galvijus dažnai ištinka koma. Jie guli laikydami galvą prie šono (kaip parezės po atvedimo atveju), visai nereaguoja į pašarą, įkrenta akys, padažnėja pulsas (100–140 tvinksnių per min.), temperatūra normali arba subnormali. Laiku suteikus kvalifikuotą pagalbą, prognozė gera.

Gydymo būdai

Galvijai, sergantys lengva acidozės forma (ypač subklinikine), gali pasveikti pakeitus pašarų racioną: sumažinus daug angliavandenių turinčių pašarų kiekį, duodant daugiau stambiųjų pašarų. Patartina duoti pieno rūgštį neutralizuojančių vaistų (pasirinktinai natrio hidrokarbonato 250 g, kalcio karbonato 200 g, magnio oksido 100–200 g, ištirpintų 20–40 l vandens), buferinių priedų. Galima sugirdyti antibiotikų ar suleisti jų tiesiai į didįjį prieskrandį.

Tačiau šios gydymo priemonės padeda tik tada, kai didžiajame prieskrandyje dar nėra nuodingų medžiagų skilimo produktų. Jei po 4–6 val. galvijo sveikatos būklė nepagerėja, vaistai duodami pakartotinai. Ūmia lengva ar vidutinio sunkumo acidoze sergantiems galvijams geriausia išplauti prieskrandį. Tai radikaliausias gydymas. Patariama plauti kuo anksčiau – galvijas greičiau pasveiks. Po išplovimo reikia duoti antibiotikų ir proteolitinių fermentų preparatų, o į veną suleisti hipertoninių tirpalų. Hipertoniniai gliukozės, NaCl ar CaCl tirpalai detoksikuoja audinius, pagreitina toksinų pasišalinimą iš organizmo.

Jei acidozė stipri ir pastebimi bendri intoksikacijos požymiai (padažnėja pulsas, viduriavimas), prieš plaunant prieskrandį ir po plovimo į veną švirkščiami hipertoniniai tirpalai. Be to, išplovus prieskrandį, patariama supilti 10–15 l sėmenų nuoviro. Nesikeliantiems, silpnai reaguojantiems į aplinką, su įkritusiais akių obuoliais galvijams pirmiausia į veną švirkščiami hipertoniniai ir detoksikuojantys tirpalai. Laiku nesuteikus pagalbos, galvijas išpunta, suserga ruminitu, enteritu.

Norint išvengti ligos, pašarų atsargas reikia laikyti galvijams neprieinamoje vietoje, galvijus šerti pagal normas. Atsitiktinai persiėdusiems cukrinių runkelių, miltų ar kitokių daug angliavandenių turinčių pašarų, reikia kuo greičiau pradėti pilti į skrandį geriamąją sodą – kas 3 val. po 150–200 g/2 l vandens. Reikėtų duoti ir mielių: 0,5–1,5 l skystų alaus mielių arba 100–200 g presuotų kepimo mielių. Taip pat yra specialių preparatų acidozei gydyti arba šerti profilaktiškai.

Poūmė didžiojo prieskrandžio acidozė

Susirgus didžiojo prieskrandžio pH sumažėja ilgesniam negu 24 val. laikui. Esant poūmei acidozei, didžiojo prieskrandžio pH būna nuo 5 iki 5,5. Dažniausia ligos priežastis yra šėrimas koncentruoto tipo racionais, rūgščiais pašarais (pvz., kukurūzų silosu), duodant mažai stambiųjų pašarų (ląstelienos) ar ganant baltymingose ganyklose, taip pat, kai trūksta energijos.

Jautriausios ligai yra karvės per pirmuosius 3–5 mėn. po apsiveršiavimo. Dažnai gyvulys suserga, staiga perėjus prie koncentruoto tipo šėrimo raciono, nes acidozė siejama su prieskrandžio mikrofloros ir turinio pasikeitimu. Pavyzdžiui, pirmąjį laktacijos mėnesį skiriant didesnį kiekį smulkiai maltų grūdų, paprastai išprovokuojama acidozė. Laktacijos pradžioje karvę pradėjus šerti pašarais, turinčiais greitai fermentuojamų angliavandenių, pieno rūgščių bakterijų populiacija atsikuria labai greitai, o metabolizuojančių – žymiai vėliau. Tai lemia, kad prieskrandyje padidėja pieno rūgšties koncentracija. Bendrą organizmo ir kraujagyslių reakciją rodo padidėjęs somatinių ląstelių skaičius piene ir nagų pažeidimai – laminitai.

Sumažėjus didžiojo prieskrandžio turinio pH, mikroorganizmų populiacija prieskrandyje pasikeičia. Kadangi sumažėja ląstelieną skaidančių bakterijų, sumažėja ir pieno riebumas, pakinta pieno riebalų ir baltymų tarpusavio santykis. Šeriant koncentruoto šėrimo tipo racionais ir trūkstant stambiųjų pašarų racione – karvės mažiau atrajoja, tokiu atveju pasigamina mažiau seilių, kurios yra šarminės reakcijos ir didžiajame prieskrandyje mažiau neutralizuojama rūgščių.

Pagrindiniai poūmės acidozės simptomai – pablogėja ėdamumas, mažiau suėdama pašaro sausųjų medžiagų. Pradeda tekėti seilės arba atrajojant susidaro aplink burną putos; nusilpsta prieskrandžio peristaltika, kairė alkiaduobė neprisipildžiusi, nes gyvulys neėdęs arba nepriėdęs. Išmatos būna skystos, randama nesuvirškinto pašaro dalelių. Sumažėja pieno riebalų kiekis, o ligai progresuojant, pieno riebalų ir baltymų santykis priartėja prie 1 ar net mažiau. Gliukozės kiekis kraujyje padidėja daugiau kaip 3,5 mmol/l. Ilgai sergantiems šia liga galvijams gali pasireikšti kalcio trūkumas, gimdos uždegimas, šliužo dislokacija ir kitos ligos.

Profilaktikai – subalansuotas racionas

Svarbiausia gyvuliams – tai subalansuotas racionas. Prie koncentruoto šėrimo tipo racionų galvijus reikia pratinti pamažu. Negalima duoti suaugusiam gyvuliui iš karto daugiau kaip 3 kg koncentruotųjų pašarų. Taip pat patartina neduoti jų ant tuščio šėrimo stalo. Šėrimo racione turi būti pakankamai ląstelienos.

Profilaktikai naudojama valgomoji soda (1–2 proc. pašaro SM), magnio oksidas, B grupės vitaminai. Taip pat į racioną dedamos alaus mielės, probiotikai. Gyvuliams įpilama buferinių mišinių, prie kurių būtų laisvas priėjimas. Patartina, kad ganiavos laikotarpiu ganykloje nuolat būtų šiaudų ar šieno.