Grikiai dažniausiai auginami nederlinguose dirvožemiuose, kurie netinka kitiems žemės ūkio augalams. Tačiau dėl specifinių biologinių ypatumų – augalai žydi, užmezga ir brandina grūdus tuo pačiu metu – grikiams reikia užtektinai maisto medžiagų dideliam grūdų derliui suformuoti.

Taikant tinkamas auginimo technologijas ir optimalų tręšimą, yra didesnė tikimybė užauginti didelį grikių derlių. Tačiau tręšimo efektyvumas labai priklauso nuo pačių grikių biologinių savybių, priešsėlio, dirvožemyje esančių maisto medžiagų kiekio, dirvožemio pH, meteorologinių sąlygų, auginamos veislės ir kitų veiksnių, kurie gali paveikti augalų augimą ir derliaus formavimosi procesus.

Grikių šaknų sistema

Grikių šaknų sistema nėra gerai išsivysčiusi. Pagrindinė liemeninė šaknis pasiekia 1 m gylį, tačiau didžioji šaknų dalis (80 proc. šaknų) išsidėsčiusi 0–30 cm sluoksnyje (47 proc.) ir 31–50 cm sluoksnyje (33 proc.). Ariamajame dirvos sluoksnyje išsidėsčiusios šaknys geriausiai pasisavina maisto medžiagas iš dirvos, kadangi turi labai daug šakniaplaukių. Giliau esančios šaknys daugiausia aprūpina augalą vandeniu. Dėl šių savybių grikiai lengviau pakenčia karščius ir sausrą.

Palyginti su visa augalo biomase, grikių šaknys sudaro apie 10 procentų. Silpnas grikių šaknų morfologinis išsivystymas kompensuojamas dideliu šaknų fiziologiniu aktyvumu. Grikiai savo šaknų mase 2,5–15 kartų nusileidžia kviečiams, miežiams ir avižoms, tačiau 2,7–14 kartų pralenkia juos savo siurbiamosiomis savybėmis.

Grikių šaknų sistema vystosi visą vegetacijos periodą, bet vegetacijos pabaigoje grikių šaknų masė sudaro dar mažesnį santykį visoje augalo biomasėje. Be to, įpusėjus vegetacijai, grikių šaknys greitai sensta ir jų gebėjimas pasisavinti maisto medžiagas labai susilpnėja.

Maisto medžiagų poreikis

Grikiai sunaudoja ir su derliumi iš dirvos paima daug maisto medžiagų. Kai grūdų derlius 2 t ha-1, o šiaudų – 6 t ha^-1, grikiai sunaudoja 88 kg azoto, 61 kg fosforo, 151 kg kalio ir 62,5 kg kalcio. Maisto medžiagas grikiai augdami pasisavina nevienodai. Pirmoje vegetacijos pusėje jie sunaudoja 61 proc. azoto, 62 proc. kalio ir 40 proc. fosforo.

Grikių augimui didelę įtaką daro azotas. Azotas yra esminis elementas, dalyvaujantis chlorofilo ir baltymų sintezėje. Chlorofilo kiekis lemia lapų žalumą, kuris gali būti azoto kiekio indikatoriumi. Tyrimais nustatytas stiprus koreliacinis ryšys tarp chlorofilo kiekio lapuose ir augaluose esančio azoto.

Azoto trąšos padidina grūdų baltymingumą ir tuo labai pagerina grūdų maistinę vertę. Tačiau jos kartu paskatina grikių vegetatyvinės masės augimą pirmoje vegetacijos pusėje – lietingais metais tai turi įtakos augalų išgulimui ir grūdų derliaus nuostoliams.

Kai daug azoto, augalas auga greitai, didesnė dalis energijos skiriama vystytis lapijai, kuri reikalauja daugiau vandens ir maisto medžiagų, negu šaknys gali duoti.  Azotas labiausiai reikalingas vegetacijos pradžioje, kai vyksta baltymų sintezė.

Tačiau azoto perteklius gali turėti neigiamą įtaką derliui, nes tuomet vyksta smarkus vegetatyvinių dalių augimas, todėl pailgėja vegetacijos periodas, pasėliai dažnai išgula, o išgulusius juos sunku nuimti. Azoto perteklius sumažina ir grikių žiedų nektaringumą, todėl bitės mažiau lanko pasėlius ir mažiau užsimezga vaisių.

Fosforas yra vienas pagrindinių mitybos elementų ir reikalingas visais augimo tarpsniais. Kai trūksta fosforo, sulėtėja augalų augimas. Jeigu fosforo pakanka, sustiprėja šaknų sistema, o tai padeda geriau pasisavinti mitybines medžiagas ir drėgmę.

Fosforo trąšos pagreitina daigų augimą, padidina jų atsparumą nepalankioms sąlygoms, ligoms ir kenkėjams, pagerina generatyvinių organų (žiedų ir grūdų) formavimosi procesus, turi teigiamos įtakos grūdų užsipildymui, todėl sumažėja lukštingumas, padidėja kruopų išeiga ir grūdų natūrinis svoris, t. y. pagerėja technologiniai rodikliai, svarbūs perdirbimo pramonei. Fosforas, kaip maisto elementas, labiausiai reikalingas žydėjimo – grūdų formavimosi metu. Kai jo trūksta, žiedų susidaro gausiai, tačiau didesnė jų dalis sunyksta. Grikiai gerai pasisavina šį elementą ir iš dirvoje esančių fosfatų.

Grikių stiebuose ir grūdų luobelėje susikaupia daug kalio. Kadangi grikiai nuolat auga, šakojasi, žydi ir tuo pačiu metu formuoja grūdus, kalio jiems reikia beveik visą vegetacijos periodą. Pakankamas kalio kiekis padidina grikių atsparumą stresui (drėgmės trūkumui, žemai temperatūrai). Be pagrindinių maisto medžiagų – azoto, fosforo ir kalio – grikiams reikia ir mikroelementų: magnio, boro, mangano, molibdeno, cinko. Mikroelementai įeina į daugelio fermentų, dalyvaujančių biocheminiuose procesuose, sudėtį.

Rūgščiose dirvose grikiai auga blogiau, be to, dėl žemo pH ir mineralinių trąšų efektyvumas būna nedidelis. Pakalkinus tokius dirvožemius, ne tik sureguliuojamas pH, bet kartu dirvožemis praturtinamas mikroelementų (magnio, kalcio). Tačiau pakalkinus dirvožemyje sumažėja boro ir vario, todėl reikia naudoti boro ir vario mikrotrąšas. Jomis geriausia apdoroti (apipurkšti, apvelti) grikių sėklas prieš sėją.

Tręšimo įtaka grikių derliui

Tręšti grikius galima įvairiomis trąšomis, tik svarbu įterpti jas tinkamu laiku ir nepertręšti. Organinės trąšos (mėšlas) grikiams įterpiamos prieš rudeninį arimą. Rekomenduojama mėšlo norma 15– 20 t ha^-1. Nepatartina tręšti mėšlu pavasarį, nes, esant aukštai temperatūrai, mėšlas greitai mineralizuojasi, susidaro daug azoto junginių turinčių medžiagų, o tai daro didesnę įtaką vegetatyvinių, bet ne generatyvinių organų formavimuisi. Dėl to užauga daug žaliosios masės, ypač drėgnais metais, tačiau susiformuoja mažai grūdų.

Mėšlu ir kitomis organinėmis trąšomis geriau tręšti priešsėlius. Grikiai labai gerai išnaudoja trąšų, skirtų priešsėliui, poveikį. Po įvairių žemės ūkio augalų, tręštų mėšlu 20 t ha^-1 ir mineralinėmis trąšomis N₄₅P₄₅K₄₅, grikių derlius padidėjo 0,35–0,40 t ha^-1. Kitų tyrimų duomenimis, patręšus grikius mineralinėmis trąšomis N₃₀P₄₅K₄₅ prieš sėją, grūdų derlius padidėjo 28 procentais.

Lietuvos klimato sąlygomis LAMMC Vokės filiale priesmėlio dirvožemyje atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad, patręšus grikius N₄₀P₆₀K₆₀, labai didėjo biomasės derlius, tačiau grūdų derlius didėjo ne visų veislių.

Ypač mineralinėmis azoto trąšomis būtina tręšti labai saikingai. Dar prieš kelis dešimtmečius, atlikus tyrimus LAMMC Perlojos bandymų stotyje, buvo nustatyta, kad didesnės azoto normos veikė priešingai – grikių grūdų derlių ne didino, bet mažino: patręšus mineralinėmis azoto trąšomis N₃₀ – grūdų derlius padidėjo 5 proc., palyginti su netręštu variantu, N₆₀ – sumažėjo 6 proc., N₉₀ – sumažėjo 12 procentų. Patręšus didesne negu N₃₀ azoto norma, grikiai užauga vešlūs ir labiau linkę išgulti. Lenkijos mokslininkai pataria, kad grikiams reikėtų skirti ne daugiau N₅₀ azoto normos ir pusę azoto trąšų išberti prieš sėją, o likusią dalį – prieš grikių žydėjimą.

Grikiams reikia daug kalio visą vegetacijos periodą, tačiau tręšimas kalio trąšomis, skirtingai negu azoto ir fosforo, kartais būna mažai veiksmingas.Tai galima paaiškinti tuo, kad grikiai gerai pasisavina dirvoje esančias kalio atsargas. Be to, tyrimai dažniausiai buvo atliekami su chloro turinčiomis kalio trąšomis (kalio chloridas, kalio druska). Chloras, patekęs į augalus, stabdo asimiliacijos procesus, mažina žiedų nektaringumą, sukelia lapų dėmėtumą. Jei kalio trąšos išberiamos rudenį, per žiemą chloras išsiplauna į gilesnius dirvos sluoksnius, tačiau kartu patiriami ir kalio nuostoliai, ypač lengvose dirvose. Geriau naudoti kalio trąšas, kurių sudėtyje nėra chloro.

Fosforas sunkiai išsiplauna iš dirvos, todėl jį galima išberti ir rudenį. Fosforo trąšų sutaupoma įterpiant jas į dirvą prieš sėją, nes tuomet augalai geriau panaudoja fosforą. Fosforo trąšų veikimą taip pat sustiprina azoto trąšos.

Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, grikiai gerai reaguoja ir efektyviai išnaudoja tręšimą mineralinėmis trąšomis, bet jų efektyvumą dar padidina papildomas tręšimas fosforo trąšomis lokaliai į eilutes.

Tręšimas lokaliai – labiau progresyvus trąšų įterpimo būdas. Fosforas mažai migruoja, todėl, tinkamai nepaskirsčius fosforo trąšų dirvoje, jų efektyvumas būna mažas. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kuo atstumas nuo granulės iki šaknies mažesnis, tuo trąšos efektyvumas didesnis, kadangi padidėja trąšų panaudojimo koeficientas. Tręšimas didesne fosforo trąšų norma, kai dalis šių trąšų įterpiama į eilutes per sėją, užtikrina geresnį augalų aprūpinimą fosforu, ypač augalų vegetacijos pradžioje, kol šaknų sistema yra nepakankamai sustiprėjusi. Tręšimui į eilutes tinka fosforo trąšos (granuliuotas superfosfatas) ir įvairios kompleksinės NPK trąšos. Per grikių sėją lokaliai į eilutes rekomenduojama įterpti nuo P₁₀ iki P₂₀ į ha^-1.

LAMMC Vokės filiale 2015 ir 2016 metais buvo atlikti tyrimai, kuriuose buvo tirtos Lietuvoje dažniausiai auginamos grikių veislės VB Vokiai, VB Nojai, Kora ir Panda, taikant įvairų tręšimą mineralinėmis trąšomis. Tyrimų rezultatai parodė, kad ne visi tręšimo būdai minėtais tyrimų metais buvo efektyvūs.

Grikių grūdų derlius buvo didesnis, kai buvo tręšiama N₄₀P₆₀K₆₀. Tręšimas tik fosforu ir kaliu be azoto nedavė patikimo derliaus priedo, palyginti su netręštu variantu. Grikių grūdų derliai skyrėsi ir taikant analogišką tręšimą su azoto įterpimu ir be jo. Vis dėlto teigiamą įtaką grikių grūdų derliaus formavimuisi turėjo tręšimas mineralinėmis trąšomis, kai buvo įterpti visi trys biogeniniai elementai. Tačiau papildomo fosforo trąšų (P₂₀ granuliuoto superfosfato pavidalu) lokalaus įterpimo į eilutes teigiama įtaka nebuvo tokia ryški.

Abiem tyrimų metais labai trūko drėgmės grikių vegetacijos pradžioje. Birželio mėnesių, kuriais grikiai intensyviai auga ir jiems būtina daugiausia vandens ir maisto medžiagų, HTK buvo 0,36 (2015 m.) ir 0,56 (2016 m.), vadinasi, buvo sausa ir nepalankios sąlygos. Tai turėjo neigiamos įtakos mineralinių trąšų tirpumui ir biogeninių elementų pasisavinimui, todėl neišryškino taikyto tręšimo efektyvumo, ypač fosforo trąšų įterpimo lokaliai į eilutes. Tikėtina, kad, esant palankioms sąlygoms, kai netrūks drėgmės, toks tręšimas bus efektyvesnis.

***

Grikių šaknys yra su ilgais šakniaplaukiais, kurie, išskirdami skruzdžių acto, limoninę rūgštį, sugeba ištirpinti dirvoje sunkiai tirpstančius junginius. Iš visų žemės ūkio augalų grikiai geriausiai geba pasisavinti sunkiai tirpius fosforo rūgšties junginius. Tik lubinai šiuo atžvilgiu yra pranašesni. Dėl šių savybių grikiai priskiriami prie dirvos derlingumui ne tokių reiklių augalų.