Burokėliams žalingos tiek lapų, tiek šakniavaisių ligos, kurių sukėlėjai dauginasi dirvoje arba plinta su sėkla, todėl pagrindinės prevencinės priemonės yra sėjomaina ir kokybiška sėkla. Be burokėlių, tiems patiems patogenams jautrūs mangoldai, špinatai, cukriniai ir pašariniai runkeliai.

Juodšaknė arba diegavirtė

Burokėlių juodšaknę, vadinamąją diegavirtę, sukelia dirvožemio patogeniniai grybai: Phoma betae, Pythium ultima, Pythium aphanidermatum, Aphanomyces cochlioides, Rhizoctonia solani ir kt. Liga pažeidžia burokėlius nuo sėklos dygimo pradžios (sėkla supūva) iki 2–4 lapų. Pagrindinis juodšaknės infekcijos šaltinis yra dirva, o grybas Phoma betae gali plisti ir su sėkla.

Abu patogenai Pythium ultima ir Pythium aphanidermatum turi platų šeimininkų ratą. Dirvožemyje P. ultimum grybiena būna gyvybinga 1 ar 2 savaites, bet oosporos išlieka daugelį metų. Grybai gali gyventi kaip parazitai augalų šaknyse arba kaip soprotrofai organinėje medžiagoje, nelygu, ar palankios sąlygos yra grybui, ar šeimininkui. Sėklos ir šaknų eksudatai gali skatinti oosporos daigumą. Dirvožemio temperatūra ir didelė dirvožemio drėgmė yra svarbūs ligos vystymosi veiksniai. P. ultimum labiau pasireiškia, kai dirvožemio, kuriame yra per daug drėgmės, temperatūra yra nuo 12 iki 20 °C, o P. aphanidermatum – tarp 30 ir 35 °C. Pythium spp. infekcija dažnai eina kartu su kitais grybais, kaip R. solani, A. cochlioides, P. betae ir Fusarium spp.

Pažeidimo požymiai: daigų šaknelės suplonėja, persismaugia, paruduoja, pajuosta, susitraukia į juodą siūlą ir daigas žūsta, pasėliai išretėja. Vėlesniais tarpsniais pažeisti augalai, jei ir išgyvena, auga silpni, šakniavaisių derlius užauga menkesnis ir prastesnės kokybės. Infekuoti daigai labai jautrūs aplinkos veiksniams – sausesniu metu augalai vysta ir džiūsta, o lietingu oru dažnai supūva.

Ligai pasireikšti palankesnis yra vėsus oras, drėgmės perteklius, bloga dirvos aeracija (po lietaus susidariusi pluta dėl netinkamos dirvos struktūros).

Visos priemonės, skatinančios greitesnį sėklos sudygimą ir augalų augimą, mažina juodšaknės riziką. Būtina atkreipti dėmesį į dirvos struktūrą ir jos dirbimą. Nesėti į užmirkusias dirvas arba į dirvas, kuriose gruntinis vanduo yra aukštai. Ruošiant dirvą pavasario sėjai, nedirbti nesubrendusios, per šlapios dirvos, kad nebūtų pažeista dirvožemio kapiliarų sistema. Nesusmulkinti viršutinio, sėklas uždengiančio dirvos sluoksnio iki dulkių frakcijos. Jis turi būti purus ir optimaliai rupus (grumstai nuo 1 iki 10 mm dydžio, o 20 mm – ne daugiau kaip 10–20 proc. ir 50 mm – ne daugiau kaip 5 proc.), kad nesusidarytų pluta.

Patarimai profilaktikai:

• ne trumpesnė kaip 3–4 metų sėjomaina neleidžia dirvoje susikaupti pavojingam patogenų kiekiui;
• svarbi burnotinių šeimos piktžolių (tai alternatyvus patogenų mitybos šaltinis) kontrolė;
• gero daigumo sėkla ir sėklos beicavimas – efektyvi priemonė nuo daigų juodšaknės.

Rudmargė arba cerkosporozė

Viena svarbiausių grybinių lapų ligų yra burokėlių rudmargė (cerkosporozė) (Cercospora beticola). Pasireiškusi anksti, ši liga gali labai sumažinti derlių ir šakniavaisių kokybę – šakniavaisiai neužauga iki reikiamo dydžio ir sukaupia mažiau sausųjų medžiagų.

Rudmargės požymiai paprastai išryškėja antroje vasaros pusėje, bet, susidarius palankioms ligai plisti sąlygoms, ir anksčiau. Iš pradžių liga pasirodo atskirose lauko vietose, po to greitai išplinta visame lauke. Rudmargė pirmiausia pažeidžia senus burokėlių lapus, vėliau išplinta ir ant jaunesnių, gali pažeisti ir lapkočius. Abiejose lapų pusėse atsiranda nedidelės, 2–3 mm skersmens, kampuotos, rusvos su tamsesniais rudai rausvais iškilusiais kraštais dėmės. Jų centre matyti smulkūs, juodi taškeliai – sporų telkiniai. Vėliau dėmės šviesėja, prakiūra ir lapai pasidaro skylėti. Stipriai dėmėti lapai sudžiūsta ir susiraito, vysta, džiūsta, gula ant žemės, bet paprastai lieka prie augalo kerpės.

Rudmargės plitimą skatina burokėlių auginimas šalia pernykščių plotų, atsėliavimas. Grybo konidijas platina vėjas, lietus ir kenkėjai. Liga žalingesnė drėgną šiltą vasarą, kai temperatūra dieną siekia 25–30 °C, naktį laikosi per 16 °C šilumos, o santykinė oro drėgmė didesnė kaip 70 proc.

Grybas žiemoja dirvoje su lapų liekanomis – tai ir yra pagrindinis pradinės infekcijos šaltinis. Taip pat infekcija plinta su užkrėsta sėkla, augalų liekanomis, nuo burnotinių šeimos piktžolių.

Reikėtų imtis tokių profilaktinių priemonių:

• veislių atsparumas rudmargei skiriasi, todėl reikėtų auginti atsparias šiai ligai veisles;
• giliai užarus ligotus burokėlių lapus sumažėja lapų rudmargės išplitimo rizika.
• burokėlius į tą patį lauką galima sėti ne anksčiau kaip po 3 metų. Jei pasirodo pirmieji ligos simptomai ir meteorologinės sąlygos yra palankios ligai plisti, rekomenduojami purškimai fungicidais. Efektyvesnė apsauga yra ligos plitimo pradžioje, o ne rudmargei stipriau išplitus.

Jeigu liga pasirodo anksti ir sąlygos plisti yra palankios, gali prireikti pakartotinio purškimo.

Lapų baltuliai

Lapų baltuliai (Ramularia betae) – dažna burokėlių liga. Ant senesnių ir vidutinio amžiaus lapų susidaro rudai žalsvų, 2–10 mm skersmens, apvalių arba netaisyklingos formos dėmių. Dėmelių centruose drėgnu oru iš grybo sporų masės susidaro maži, balti taškeliai arba dėmelių paviršiuje – pilkšvai baltas apnašas (skirtingai negu rudmargės atveju). Dėmių pakraščiuose dažnai būna tamsiai rudas ar rausvai rudas apvadas. Per ligos epidemiją dėmės susilieja, jos susidaro ir ant lapkočių, galiausiai tokie lapai sunyksta. Liga gali būti labai žalinga, jei anksti išplinta ir augalai anksti netenka lapų.

Grybas žiemoja dirvoje su lapų liekanomis. Ligai plisti reikia šilumos ir drėgmės, tačiau baltuliai geriau vystosi vėsesniu oru negu rudmargė – optimali temperatūra yra 17 °C, santykinė oro drėgmė – didesnė negu 95 procentai. Ligai smarkiai išplitus, apie 10–15 proc. sumažėja šakniavaisių derlius.

Patarimai profilaktikai:

• giliai užarus lapus, sumažėja lapų baltulių infekcijos rizika;
• ligai plisti palankios sąlygos susidaro dėl burokėlių auginimo technologijos pažeidimų, ypač sėjomainos nesilaikymo;
• nuolat stebėti pasėlių būklę: dažniausiai baltuliai ir rudmargė plinta kartu, o dėl simptomų panašumo šias ligas atskirti yra sunkoka. Pasiteisina purškimas fungicidais nuo šių lapų dėmėtligių po pirmųjų simptomų pasirodymo.

Miltligė ir netikroji miltligė

Kitos ligos – miltligė, netikroji miltligė – daugiau pasireiškia auginant mažiau atsparių veislių burokėlius. Anksti pasirodžiusi miltligė (Erysiphe communis, Erysiphe betae) yra žalingesnė, negu pasireiškusi vegetacijos pabaigoje. Labai susilpnėja sergančių lapų fotosintezė, todėl derlius užauga menkesnis.

Ant miltlige užkrėstų lapų susidaro baltos spalvos miltuotas grybienos apnašas, jame formuojasi grybo sporos, vaisiakūniai kleistoteciai. Esant palankioms sąlygoms, miltligės sporos greitai dauginasi ir užkrečia augalus. Konidijos su vėju, lietumi pasklinda per visą pasėlį.

Miltligei plisti palankūs drėgni ir šilti orai. Ypač palankios sąlygos ligai plisti, kai būna dideli dienos ir nakties temperatūros svyravimai (ant augalų susidaro rasa).

Rekomenduojama:

• laikytis pagrindinių agrotechnikos reikalavimų;
• išlaikyti 3–4 metų sėjomainą,
• purkšti pastebėjus pirmus miltligės požymius. Dažnai miltligė pradeda reikštis kartu su rudmarge, tokiu atveju purškiama fungicidais nuo viso ligų komplekso.

Netikroji miltligė (Peronospora farinosa f. sp. betae, sin. Peronospora farinosa f. sp. spinaciae, Peronospora effusa) nėra labai paplitusi, gali būti žalinga tik atskirais metais, kai nusistovi vėsūs ir drėgni orai. Ligos sukėlėjas plinta per sėklą (oosporos sėklose išlieka gyvybingos ne trumpiau kaip iki 2 metų), iki vienų metų išlieka sergančiuose gumbuose ir dirvoje augalų liekanose. Sporoms sudygti palankus platus temperatūros diapazonas: 2–30 °C. Inkubacinis periodas (nuo infekcijos pradžios iki sporuliacijos) trunka 6–7 dienas, esant nuo 70 iki 90 proc. santykinei drėgmei, nuo 16 iki 24 °C.

Viršutinėje lapų pusėje susidaro didelės žalsvos dėmės, apatinėje pusėje – ligai būdingas pilkšvai violetinis apnašas. Paprastai sporuliacija vyksta apatinėje lapo pusėje, bet, esant dideliam drėgnumui, ir viršutinėje. Ligotų lapų audiniai tampa vandeningi, juosta, pūva. Anksti apsikrėtę jauni augalai gali žūti. Vėliau apsikrėtusiems augalams liga mažiau žalinga, tačiau pažeisti lapai lieka raukšlėti, sustorėję, trapūs, galiausiai nudžiūsta. Netikroji miltligė skatina ir šakniavaisių puvinius laikymo metu.

Prevencinės ir apsaugos priemonės – kaip ir kitų ligų atveju. Reikėtų rinktis atsparias veisles.

Alternariozė

Alternariozė (Alternaria spp.) pasireiškia kartu su kitomis ligomis, dažnai kaip antrinė infekcija ant ligotų, kenkėjų apniktų ar mechaniškai pažeistų, senesnių burokėlių lapų. Nekrotinės dėmės su rudu velvetiniu apnašu susidaro tarp lapų gyslų, plinta nuo lapų galų link centro. Dėmėti lapai labai greitai džiūsta ir nunyksta.

Prevencinės ir apsaugos priemonės – kaip ir kitų ligų atveju.

Burokėlių šakniavaisių pažeidimus lemia tiek dirvožemio savybės, tiek užkrato kiekis šakniavaisyje. Nuimant derlių, užkrėsti šakniavaisiai patenka į saugyklas, kur pažeidimai ilgainiui tik išryškėja, nuostoliai ilgiau laikant šakniavaisius tik didėja. Todėl sėjomaina, žemės paruošimas sėjai yra vienos pagrindinių priemonių derliaus ir kokybės praradimams mažinti.

Paprastosios rauplės

Dirvožemio reakcija (pH) lemia paprastųjų rauplių (Streptomyces scabies, sin. Actinomyces scabies) paplitimą. Ši liga dažna daugelyje šalies regionų ir įvairiu intensyvumu pažeidžia šakniavaises daržoves ir bulves. Ekonominis nuostolis yra didesnis, kai gumbai ir šakniavaisiai būna skirti vartoti švieži, kadangi šiuo atveju yra svarbi jų prekinė išvaizda. Nors paprastosios rauplės pažeidžia tik paviršinius šakniavaisių audinius ir negilios rauplių žaizdelės nėra tokios kenksmingos, tačiau sumažina produkcijos prekinę vertę, o atsiradusios gilios žaizdos padidina perdirbamos produkcijos skutimo, lupimo nuostolius.

Pažeidimo intensyvumą lemia augalo atsparumas, patogeno agresyvumas, užsikrėtimo laikas ir aplinkos sąlygos. Šakniavaisių paviršiuje iš pradžių atsiranda nežymūs 1 mm dydžio iškilimai arba įdubimai. Audiniai pažeidimo vietoje vėliau sukamštėja ir žvaigždiškai sutrūkinėja. Visas paviršius pasidaro rauplėtas, negiliai žaizdotas. Be to, į rauplių žaizdeles gali patekti kiti patogeniniai grybai ir bakterijos, dėl to šakniavaisiai pūva. Jei rauplėmis apsikrečia jauni burokėliai, jų šakniavaisiai išauga deformuoti, įsmaugti.

Pastebėta, kad rauplėmis beveik neserga pailgos (cilindrinės) formos burokėliai.

Rauplių sukėlėjas S. scabies mėgsta lengvas, šarmines, daug organinių medžiagų turinčias dirvas. Jis kaip saprotrofas minta negyvomis organinėmis medžiagomis ir gali laisvai daugintis dirvoje. Optimali vystymuisi temperatūra yra 25–28 °C, todėl paprastosios rauplės dažniausiai atsiranda šiltomis ir sausomis vasaromis, ypač šarminėse dirvose (daugiau kaip 7 pH). Patogeno populiacija dirvoje padidėja auginant bulves ir kitus augalus šeimininkus, todėl rauplės gali pasireikšti net tuose laukuose, kur burokėliai neauginti ir kelerius metus. Šiuo atveju svarbiausias kriterijus yra dirvos reakcija ir drėgmės balansas. Auginant rauplėms imlias veisles, dirvoje patogeno populiacija padidėja greičiau negu auginant rauplėms atsparias.

Įvedus į sėjomainą javus, kukurūzus, pupinius, bet vengiant raudonųjų dobilų, ilgainiui sumažėja A. scabies populiacija, tačiau visai neišnyksta.

Reikėtų taikyti tokias priemones:

• neauginti burokėlių po bulvių, morkų, šviežiai kalkintose ir mėšlu tręštose dirvose;
• naudoti sveiką, neužkrėstą rauplėmis sėklinę medžiagą arba ją beicuoti, kad dirva neužsikrėstų patogenais – nors sėklos beicavimas neišnaikina patogeno, bet prislopina ligą;
• vengti dirvą šarminančių priemonių: kalkių, mėšlo;
• burokėlių laistymas gumbų formavimosi ir augimo metu, kai trūksta drėgmės, labai sumažina ligos išplitimo riziką.

Kiti šakniagumbių puviniai (Phoma betae, Rhizoctonia solani, Fusarium oxysporum, Botrytis cinerea, Sclerotinia sclerotiorum ir kiti) daugiau kyla auginant burokėlius trumpalaikėje sėjomainoje (trumpiau negu 3 metai), taip pat blogos struktūros, suspaustos, per drėgnos, blogos aeracijos dirvoje, reikšmės turi ir nualinta dirva, kur sutrikusi naudingųjų mikroorganizmų veikla, žemas humuso lygis. Puviniams plisti palankūs ir besikaitaliojantys sausi bei drėgni orai. Jautrūs puviniams yra mechaniškai pažeisti ir apšalę šakniavaisiai, taip pat nepageidautinos lapų priemaišos sandėliuojamoje produkcijoje.

Burokėlių fomozė arba sausasis puvinys

Sukėlėjas Phoma betae pažeidžia visas augalo dalis. Grybas žiemoja dirvoje su sirgusių augalų liekanomis maždaug dvejus metus ir iki kelerių metų ant sėklų paviršiaus. Taip pat aptinkamas baltųjų balandų šaknyse, taip leidžiant jam išgyventi ilgesnį sėjomainos laikotarpį.

Liga gali pasireikšti tiek daigų tarpsniu, sukeldama daigo žūtį, tiek vėliau – per vegetaciją. Daigai lengvai užsikrečia esant žemesnei negu 15 °C temperatūrai, kai temperatūra pakyla per 20 °C, ligos procesas gerokai mažėja.

Per vegetaciją fomozei plisti palankios sąlygos susidaro, kai yra didelė drėgmė ir 15–32 °C temperatūra. Ant lapų ir lapkočių susidaro didelės, apskritos, rievėtos gelsvai rusvos dėmės su koncentriškai išsidėsčiusiais grybo piknidžiais. Liga per pasėlį plinta pučiant vėjui, lyjant, įtakos turės laistymas (iš viršaus) ir mažesniu mastu – vabzdžiai.

Infekcija nuo lapų nesunkiai patenka ant šakniavaisių lauke, taip pat per derliaus nuėmimą ir laikymo metu. Nuimant derlių, galima pamatyti ant fomozės apimto šakniavaisio juodas, įdumbančias dėmes, dažniau netoli lapų prisegimo vietos. Vėliau sandėlyje pažeidimo dėmės platėja, dar labiau įdumba, aiškiai atsiribodamos nuo sveiko audinio. Apkrėsti šakniavaisiai pūna iš vidaus, viduje matyti pajuodę, kietos struktūros audiniai, skleidžiantys specifinį kvapą, susidaro ertmės, kurių paviršius apsitraukia šviesiai pilka, puria grybiena. Fomoze apkrėstus šakniavaisius puola kiti puvinių sukėlėjai.

Boro stygius, fosforo trūkumas dirvoje, ypač ilgas šlapias periodas per derliaus nuėmimą ir kiti stresą sukeliantys nepalankūs veiksniai didina augalo jautrumą P. betae infekcijai.

Profilaktika:

• sėklų beicavimas,
• 4 metų sėjomaina, sėja į šiltą dirvą,
• augalų aprūpinimas per vegetaciją boru ir kitomis maisto medžiagomis.

Fuzariozė

Fuzariozė (Fusarium oxysporum) gali pažeisti burokėlius visais augimo tarpsniais – nuo daigo iki brandos, sukeldama juodšaknę, vytulį ir puvinį. Užsikrėtusių juodšakne daigų skilčialapiai papilkšvėja, susiraukšlėja, daigas žūsta labai greitai. Vytulys pirmiausiai pasireiškia ant apatinių lapų, kurie vysta, vėliau apima viršutinius jaunesnius lapus, jie sukasi į vidų, gelsta ir nunyksta. Nusilpę augalai lengvai ištraukiami iš žemės, jų pagrindinė ir šoninės šaknys būna šviesiai rudos iki beveik juodos spalvos. Fuzariozės vytimo simptomai gali būti painiojami su nematodų, mitybos disbalanso, prasto dirvožemio drenažo ir nepalankių oro sąlygų sukeltais burokėlių pakitimais.

Patogenas F. oxysporum užkrečia augalą per šaknis ir įauga į apytakos audinius. Grybas produkuoja mikotoksinus, kurie sukelia šakniavaisių puvinio simptomus – paruduoja vandens indai ir vysta lapai. Konidijos retai susidaro gyvuose audiniuose, tačiau jų (kaip ir chlamidosporų) gali būti gausu apmirusiuose audiniuose. Infekcija šaknyse sparčiau vystosi esant drėgnam dirvožemiui, temperatūra gali siekti nuo 16 iki 33 °C, optimaliausia 27 °C. Apkrėsti augalai labai greitai vysta ir žūsta, ypač kai vyrauja sausi orai. Sandėliuojamų ligos apniktų šakniavaisių tiek išorės, tiek vidiniai audiniai apsitraukia balta arba rausva grybiena su konidijomis.

Šarminiai dirvožemiai nepalankūs ligai plisti. Patogenas dirvoje gali daugintis saprotrofiškai daugelį metų. Infekcija iš lauko į lauką pernešama su technika ar dulkių audromis. Su sėkla infekcija gali nukeliauti labai didelius atstumus.

Šaknų gumbas

Burokėlių šaknų gumbą (Pseudomonas tumefaciens) sukelia bakterijos, kurioms vystytis optimalios sąlygos yra 25–30 °C temperatūra ir neutrali dirvos reakcija. Ant burokėlių šakniavaisio, dažniausiai prie šaknies kaklelio, susidaro didokos išaugos – gumbai. Ligą sukeliančios bakterijos, būdamos šakniavaisyje, išskiria auksinų tipo medžiagas, skatinančias greitesnį augalo ląstelių dauginimąsi. Gumbai jungiasi su šakniavaisiu plona audinių juostele ir lengvai nulūžta. Iš pradžių išaugos būna minkštos, vėliau sumedėja, sukietėja, jų paviršius pasidaro nelygus, gauburiuotas arba sueižėjęs, viduje tuštumų nėra.

Ligos apnikti burokėliai skursta, išauga maži šakniavaisiai, nes daug maisto medžiagų sunaudoja greitai besidalijančios ląstelės. Laikomi bakterijų užpulti šakniavaisiai supūva.

Siekiant apsaugoti burokėlius nuo ligų, būtina taikyti agrotechnikos priemones:

• sėti sveiką, kokybišką ir beicuotą sėklą ir tik tada, kai dirvos temperatūra būna ne žemesnė kaip 8 °C;
• laikytis sėjomainos;
• pastebėtus gumbuotus burokėlius sunaikinti, o ne išversti į komposto krūvas