Lietuvoje viešėjo Europos pieno tarybos (angl. European Milk Board, EMB) viceprezidentė Sieta van Keimpema. Nyderlandų ūkininkė yra ir šios šalies Pieno tarybos pirmininkė. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos visuotiniame susirinkime balandžio 30 d. ji apžvelgė visos ES pieno sektoriaus problemas ir vardijo būdus, kaip išvengti pieno krizių.

Pieno gamybos sąnaudų nepadengiančios mažos pieno supirkimo kainos – visos Europos problema. Europos pieno taryba, atstovaujanti 100 tūkst. pieno gamintojų, deda pastangas, kad ūkininkai, vystydami tvarią pieno gamybą, deramai uždirbtų iš savo darbo.

Pieno krizės vis kartojasi

Europoje 2009 m. praėjo dideli pieno gamintojų streikai. Tada nutarėme geriau išlaistyti pieną laukuose, o ne parduoti pieno perdirbėjams. Kokia situacija pieno rinkoje po 10 metų? Nebeliko kvotų sistemos, o tai, pasak politikų, davė mums geresnį gyvenimą. Tačiau vietoje gerų kainų ir rinkų, pieno supirkimo kainos vis dar žemesnės už gamybos kaštus. Ir pieno krizių būna dažniau negu anksčiau.

Prancūzų ūkininkas Marilas Hurelis (Marilo Hurel), dalyvavęs tuose streikuose, prieš dvejus metus visiškai atsisakė pieno gamybos – nusivylė pieno sektoriumi, kaip ir daugelis jo kolegų. Sistema išstumia pieno gamintojus iš rinkos, nes krizės valdymo instrumentai yra neefektyvūs.

Tačiau tai, ką Marilas prisimena iš 2009-ųjų streiko, buvo visų kolegų solidarumas kovoje už pieno kainą. Ir jis nė karto nepasigailėjo dalyvavęs tame streike. Europos pieno taryba vykdo lobistinę veiklą, kurios tikslas – kad visi pieno gamintojai veiktų solidariai. Tai pasiekėme ne tik tarp ES šalių narių, bet ir už jos ribų, pavyzdžiui, kai kuriose Afrikos šalyse. Pradėjome stiprinti pieno gamintojų interesus ir į tuos interesus šiandien atsižvelgiama tiek nacionaliniu, tiek ES lygiu.

Dabartinė pieno rinkos padėtis yra tokia:

• pieno kainos gerokai mažesnės už gamybos sąnaudas;
• rinkos krizės kartojasi;
• nepakankamos krizės valdymo priemonės politiniu lygmeniu;
• vyksta struktūriniai pieno ūkių pokyčiai.

Krizės laikotarpiu veiks Rinkos atsakomybės programa

EMB siekė įkurti lanksčią valdymo sistemą per stebėsenos agentūrą, kuri tirtų rinką ir reguliuotų apyvartą. Svarbiausia, kad pieno supirkimo kaina atsižvelgtų į gamybos sąnaudas ir patenkintų gamintojų poreikius. Tam buvo įkurta ES Pieno rinkos observatorija – ji veikia, stebi rinką, konstatuoja kainas, deja, nepriima sprendimų ir kainai poveikio neturi.

Europoje vyksta ne visai sąžiningos prekybos politika. Žinome, kad didžiosios tarptautinės kompanijos, kaip Danijos „Arla“ ar Nyderlandų „Campina“, gali diktuoti sąlygas ir vaidinti lemiamą vaidmenį nustatant pieno kainą, nes jos superka 90 proc. viso pieno. Paskaičiuota tikimybė kitiems pieno gamintojams vienytis, susijungti visos Europos rinkoje sudaro tik 3,5 proc., o nacionaliniu lygiu – 33 procentus. Kooperacijos lygis yra per mažas.

Norint, kad ateityje būtų galima greitai ir tinkamai kovoti su grėsmingomis rinkos krizėmis pieno sektoriuje, reikia papildomų taisyklių, taikomų visoje ES. Šiuo tikslu EMB ir Vokietijos pieno ūkininkų asociacija sukūrė Rinkos atsakomybės programą (angl. Market Responsibility Programme, MRP).

Tai – ES pieno sektoriaus programa, kuri turi būti naudojama, kai yra pieno rinkos disbalanso rizika. Stebėsenos ir reagavimo į rinką derinys leidžia atpažinti artėjančias krizes. Rinkos stabilumui įvertinti naudojamas rinkos indeksas. Jei indeksas yra 100, rinka yra stabili. Jei jis nukrenta, įsijungia trijų fazių programa, kuri reaguoja į šį nestabilumą.

Kai rinkos indeksas nukrenta 7,5 proc., tai yra 1-oji, ankstyva, krizės fazė ir galima skelbti išankstinį pavojaus signalą. Tuo metu dar nėra mažinama pieno gamyba, tačiau jau pradeda veikti tam tikri skatinamieji mechanizmai. Jeigu tai nepadeda, indeksas toliau krenta žemyn 15 proc., prasideda 2-oji krizės fazė. Tuomet reikia nustatyti referencinį periodą, ir pieno gamintojai, kurie šiuo laikotarpiu gamina mažiau, gauna išmokas už kiekvieną sumažėjusį litrą pieno. Tie, kurie gamina daugiau, gauna baudas. Jeigu per krizę nenorite prisidėti prie kovos su šia problema, vadinasi, jūs pats tampate problemos dalimi ir turite už tai susimokėti.

Bet būna situacijų, kai tokio savanoriško sumažinimo nepakanka. Rinkos indeksas krenta 25 proc., ir tuomet prasideda trečioji krizės fazė, kai kiekvienas pieno gamintojas turi mažinti gamybą 2–3 proc. maždaug 6 mėnesiams.

Kol kas neaišku, kas laukia pieno sektoriaus po „Brexit“. Vieną dieną gali atsitikti taip, kad daugelis pieno gamintojų nebegalės eksportuoti produkcijos į Didžiąją Britaniją. Visas tas pienas liks ES ir rinka į tai sureaguos tuoj pat. O tai reiškia mažesnes pieno supirkimo kainas gamintojams. Kad to neįvyktų, EMB turi turėti reguliuojamą gamybos mažinimo čiaupą savo rankose – tai ir yra Rinkos atsakomybės programa.

Savanoriško gamybos mažinimo efektas

EMB tikslas yra sukurti atsakingą programą ir tokius instrumentus, kurie padėtų, prasidėjus krizėms. Vienas jų – savanoriškas pieno gamybos ir tiekimo sumažinimas. Iš dalies EMB tai pasiekė, kai kilo 2016–2017 m. krizė – už gamybos apimčių mažinimą buvo mokamos ES kompensacijos pagal EK paskelbtą 150 mln. Eur paramos paketą. Savanoriškas gamybos mažinimas vyko sėkmingai, ir tai išties veiksminga krizės mažinimo priemonė.

Pieno kaina Europoje nuo 2014 m. gerokai mažėjo, kartu labai išaugo pieno gamyba, ypač kai kuriose valstybėse narėse (Airijoje, Nyderlanduose ir kt.). Europos Komisija ėmėsi įvairių priemonių, reaguodama į kainų kritimą: rėmė nugriebto pieno miltelių, sviesto ir sūrio ilgalaikį saugojimą, mokėjo subsidijas. Nepaisant to, šių priemonių nepakako, kad pieno kainos atsigautų. 2016 m. liepą buvo priimtas sprendimas įgyvendinti Europos pieno gamybos mažinimo programą ir skirti tiesiogines subsidijas ūkininkams, kurie sumažino gamybą. Subsidijų dydis – 14 centų už litrą nepristatyto pieno per tris mėnesius, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu.

ES gamybos apimties mažinimo programos 2016–2017 m. analizė, kurią atliko EMB, parodė:

• nuo 2016 m. birželio pieno gamybos kiekis sumažėjo;
• ūkio pieno kaina pradėjo atsigauti 2016 m. liepą – iškart po to, kai buvo nuspręsta įgyvendinti gamybos mažinimo programą. Pieno gamyba ir toliau mažėjo, kol buvo vykdoma ši programa;
• pieno kainos padidėjo 2016 m. lapkritį (+2,9 proc.). 2017 m. rugpjūtį kainos buvo 34 proc. didesnės negu praėjusiais metais;
• nugriebto pieno miltelių, sviesto ir sūrio rinkos sekė šia dinamiška tendencija: iki 2016 m. gegužės kritusios kainos pradėjo lėtai atsigauti;
• dėl ES mažinimo programos nebuvo pristatyta 834 000 tonų pieno, ir tai tikrai lėmė rinkos reakciją.

Kainos kilo, kol veikė gamybos mažinimo programa – iki 2017 m. vidurio. Kritikai sakė, kad jų gamybos apimtys ir taip mažėjo, todėl ir kainos kilo, be to, kainų kilimas buvo siejamas ir su dalies pieno gamintojų bankrotu. Kad, atėjus krizei, pieno gamintojai nebankrutuotų – būtent to mes ir norime išvengti. Geri krizės valdymo instrumentai turėtų neleisti pieno gamintojams bankrutuoti. Jeigu dega namas, kuriame yra žmonių, puolame gesinti gaisro, kad išgelbėtumėte žmones, o ne laukiame, kol liepsnos užges savaime.

Melždamas karves pinigų neuždirbsi

Politikai turi padaryti viską, kad neleistų ūkininkams, ypač jauniems, bankrutuoti. Todėl mes ir sakome – reikia kažką daryti dėl pieno supirkimo kainų. Netikiu, kad rinkoje negali būti tokių pieno kainų, kokios turėtų būti. Kad jos neturi būti nustatomos, yra politinis sprendimas, tačiau tai nėra gamtos dėsnis. Pienas gali uždirbti milijardus eurų, tačiau EMB tyrimai rodo, kad ūkininkai, melždami karves, pinigų neuždirbs.

Ataskaitose, skaičiuojant bendras sąnaudas, dokumentuojama minimali „ūkių vartų“ kaina, kuri sumokama ūkininkams. Šešiose svarbiose pieno gamybos šalyse (Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose) 2017 m. buvo analizuotos pieno gamybos sąnaudos ir pieno kainos. Skaičiuota naudojant tuos pačius duomenis, kuriuos naudoja ir ES.

Remiantis Eurostato duomenimis, šios šešios šalys pagamino apie 50 proc. viso ES valstybėse pagaminto pieno 2016 m. (81 mln. t). Pieno gamybos sąnaudos šiose šalyse 2017 m. sudarė nuo 38,74 iki 45,14 ct/kg. Tačiau „ūkių vartų“ kaina buvo nuo 34,42 iki 37,4 ct/ kg. Gamybos išlaidų ir pardavimo kainų skirtumas siekė iki 24 proc., būtent tiek gamybos kaštai nepadengiami Prancūzijoje. Belgijoje litro pieno gamybos kaina 2017 m. buvo 42,53 euro cento, o ūkininkams mokėjo 35 ct. Taip yra ir kitose šalyse. Iš tokių kainų, skriausdama pieno gamintojus, gyvena visa visuomenė, nesumokėdama ūkininkams tiek, kiek jiems kainuoja pagaminti pieną.

Šių metų kovą ES vidutinė pieno supirkimo kaina buvo 34,85 ct/kg, o savikaina – 45 ct. Jeigu pažiūrėtume mažmenininkų ir visų kitų šios pieno grandinės dalyvių gaunamas kainas, tokių negatyvių skaičių jų grafikuose nebūtų. Už tokį šiandienos rinkos liberalizavimą, palaiminus politikams, sumoka pieno gamintojai.

Siūlomos BŽŪP pataisos

Matome ir struktūrinius pokyčius, kurie įvyko ūkiuose. Ūkių sparčiai mažėja, o karvių skaičius ūkiuose didėja. Pajamų grafikas irgi krenta tik žemyn. Taigi, dabartinė sistema veda prie didesnio karvių skaičiaus mažesniame kiekyje ūkių, o to proceso rezultatas – daugiau darbo ir mažiau pinigų. Žinoma, galima juokauti, kad jeigu dirbate daugiau, turite mažiau laiko ir neišleidžiate pinigų. Bet tai – juodas humoras. ES ūkininkų pajamos per pastaruosius 20 metų nesiekė nė 50 proc. vidutinių ES piliečio pajamų (vertinant skirtumą tarp didžiausias pajamas gavusių ūkininkų ir vidutinio ES piliečio pajamų). Taigi, net dirbdami 70–80 val. per savaitę, ūkininkai negauna nė pusės tų pajamų, kurie dirba tik 40 val. per savaitę.

Kaip spręsti pieno gamintojų problemas? Dirbame su dokumentais, siūlome BŽŪP pataisas, nes mūsų nuostata aiški – MRP turi būti įtraukta į naujo laikotarpio BŽŪP. Ši programa apsaugo nuo labai žemai krentančių pieno kainų, subalansuoja rinką.

Prisidėjome prie to, kad Europos Parlamentas ir Taryba priimtų direktyvą (ES) 2019/633 dėl nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje. Gamintojai ir perdirbėjai įtraukti į šį teisės aktą, mums svarbiausias 3 straipsnis „Nesąžiningos prekybos praktikos draudimas“. Ateityje didelių mažmenininkų prekybos galia maisto gamintojų, pavyzdžiui, ūkininkų, atžvilgiu bus ribota. Ūkininkams ši direktyva yra svarbus žingsnis į priekį. Vis dėlto kol kas pieno gamintojai dar nėra apsaugoti nuo to, kad jų produkcija nebūtų parduodama žemiau už savikainą. Bet mes nepasiduosime.

Šiandien pieno gamintojai moka už visos visuomenės poreikius. Europos pieno tarybai superkamo pieno kaina nėra derybų objektas – už pagamintą pieną privalo būti sumokėta teisinga kaina. Todėl nuolat diskutuojame ir diskutuosime ateityje su ES žemės ūkio komisaru, EK ir EP nariais, ES šalių žemės ūkio ministrais ir visais rinkos žaidėjais.

Pieno miltelių problema

Solidarumo reikia ne tik visiems ES ūkininkams. Solidarizuotis reikia ir su kai kurių Afrikos valstybių pieno gamintojais. Ir to priežastis – pieno milteliai.

Nugriebto pieno miltelių pagaminama per daug, jiems ieškoma naujų rinkų. Pieno milteliai, sumaišyti su palmių aliejumi, eksportuojami į Vakarų Afriką. Tik tai jau ne pieno, o pramonės produktas. Jis pigesnis už vietinį pieną, todėl vietos ūkininkai dėl šio produkto importo tiesiog bankrutuoja. Afrikos ūkininkai palieka kaimus ir važiuoja į miestus, ten darbo neranda, todėl emigruoja į Europą.

Tie milteliai su palmių aliejumi yra problema ir ES pieno gamintojams. Iš tokių pigių pieno miltelių neturime jokio pelno ir, svarbiausia, tai mažina pieno kainą jau pusę metų, be to, manau, ji ir toliau kris. O pelnas, kurį gauna pieno miltelių su palmių aliejumi gamintojai, yra didelis. Todėl EP jau yra pateiktas pasiūlymas, kad tas produktas neturėtų pavadinime žodžio „pienas“, kad pramoniniai milteliai nebūtų parduodami kaip pieno produktas.

Toks produktas ne tik mažina pieno kainas, bet ir sukelia bado situaciją daugelyje Afrikos regionų, kur buvo pieno ūkių. Todėl reikia ne tik sąžiningos pieno kainos, bet ir sąžiningos pieno prekybos, nes tai lemia žemas pieno supirkimo kainas. Užtikrinę sąžiningą prekybą, galėtume konkuruoti visame pasaulyje.

ES negali būti antrarūšių piliečių

Visi ūkininkai konkuruoja tarpusavyje, bet tik susivieniję galime tikėtis pokyčių. Pernai visi kartu pasirašėme EMB deklaraciją „ES negali būti antrarūšių piliečių“, kurioje sakoma, kad jeigu rinkoje negaunama teisinga kaina, reikia mokėti teisingas tiesiogines žemės ūkio sektoriaus išmokas visoje ES. Visi turime būti lygūs – galioja tie patys įstatymai, turi būti ir tos pačios išmokos visų ES šalių ūkininkams.

Mums reikia teisingos pasaulinės prekybos. Politika ir politikai mus gali apsaugoti nuo neteisingų kainų. Kai prekybos susitarimai turės vienodus standartus, kai jie bus įvesti tokie patys visiems regionams, mums nekels grėsmės tarpusavio konkurencija. Ta linkme ir dirba EMB. Tikiuosi, kartu sukursime teisingą sistemą, kurioje bus teisinga kaina už pieno gamybą.

***

Europos pieno taryba (EMB) yra skėtinė ūkininkų asociacijų organizacija. Šiuo metu EMB priklauso 20 organizacijų iš 15 šalių, Taryba atstovauja maždaug 100 tūkst. Europos pieno gamintojų. EMB narė yra ir Lietuvos pieno gamintojų asociacija. EMB taip pat aktyviai bendradarbiauja su kitomis Europos šalimis. EMB laikosi pozicijos, kad, esant krizėms, turi būti lankstus pieno tiekimas, siekiant išsaugoti gamybos stabilumą visoje Europoje. Pagrindinė tvarios pieno gamybos sąlyga yra pieno kaina, apimanti vidutines pieno gamybos sąnaudas. Šiai sąlygai įgyvendinti EMB mato tris priemones.

• Suvienijus pieno gamintojus į vieną skėtinę organizaciją, užsitikrinti tvirtą užnugarį nuo labai koncentruotos pieno pramonės ir mažmeninės prekybos.
• Paaiškinti vartotojams, koks yra ryšys tarp prekybos centrų ir maisto gamybos kainų.
• Pritaikyti lanksčią kontrolę arba gamybos apimtis, kad pagaminamo pieno kiekis būtų taikomas prie rinkos paklausos.

Kad įgyvendintų šias priemones, EMB dirba europiniu, o jai priklausančios organizacijos – nacionaliniu lygmeniu.