„Rekordinių derlių nebus, bet ir nebus taip blogai kaip pernai“, – viliasi Pasvalio rajono ūkininkai tėvas ir sūnus Petras ir Paulius Karobliai. Juos nuramino ir viltingai nuteikė vasaros pradžioje nušniokštęs ramus ir šiltas lietus, gerai sudrėkinęs žemę ir pačiu laiku atgaivinęs sausros iškamuotus pasėlius.

Karobliai, kaip ir kiti šalies žemdirbiai, įpratę ūkininkauti perteklinės drėgmės sąlygomis, pastaruosius kelerius metus kaupia naują patirtį – kaip užauginti derlių sausringomis sąlygomis. Dėmesys kokybiškam žemės dirbimui, tinkamiausių veislių atranka, ankštinių ir posėlinių augalų dalies didinimas sėjomainoje – tai padeda išlaikyti ūkio rentabilumą net ir sunkiomis sąlygomis, kai gamta negaili ekstremalių išbandymų.

Petras ir Paulius turi atskirus ūkius, o bendras jų dirbamos žemės plotas sudaro 1 650 hektarų. Prieš kelerius metus ūkiai buvo dar stambesni – dirbo apie 2 000 ha, bet paskui dalies nuomojamos žemės atsisakė. „Kiti stambėjo, o mes mažėjome. Nerungtyniavome, kas daugiau sumokės už hektarą, neatiminėjome iš kitų žemės. Neprotinga tai – tik kaina sukyla. Ne kas kitas žemės kainas ir užkelia – tik patys ūkininkai vieni kitiems“, – paaiškina Petras.

Paulius priduria, kad pasvaliečiai žemdirbiai dar palyginti draugiškai sugyvena, tad tokių patiems nenaudingų varžybų dėl žemės pavyksta išvengti, o kituose rajonuose, teko girdėti, visokių negražių dalykų vyksta. „Dveji pastarieji metai žemės ūkiui buvo prastesni, tai šiek tiek visi aprimo su pirkimais“, – šypteli Paulius, bent tokią naudą įžvelgęs sunkmečiu.

Pernai derlius krito drastiškai – buvo maždaug 50 proc. menkesnis už daugiametį vidurkį: 2018 m. grūdinių augalų derliaus vidurkis išėjo vos 3 t/ha, o užpernai – beveik 7 t/ha. Paprastai Karoblių ūkio pasėlių struktūroje dominuoja žieminiai augalai (jais apsėjama apie 70 proc. laukų), tačiau pernai, kadangi 2017 m. ruduo buvo ypač šlapias, žieminių pasėta buvo mažai – gal tik 30 proc. laukų. Dominavo vasariniai, o jiems daug streso kėlė sausra, tad metai buvo prastesni.

Pernykštis, 2018-ųjų, ruduo buvo prieš tai buvusio priešingybė – šiltas ir ilgas, augalai gerai pasiruošė žiemai ir puikiai peržiemojo. „Tikrai gerą dešimtmetį nebuvo iš rudens tokių gražių pasėlių, tad ir derliaus šiemet galima tikėtis neblogo“, – svarsto Karobliai.

Žirniai ir pupos – patiko ir liko

Savo ūkiuose jie augina 6 skirtingų rūšių augalus, pagrindą sudaro kviečiai ir rapsai. Kaip jau minėta, dominuoja žieminiai, o vasariniai javai sėjami daugiau dėl sėklos, kad prireikus būtų kuo atsėti nušalusius žiemkenčių pasėlius.

Kai atsirado reikalavimas dalį plotų skirti žalinimui, Karobliai pradėjo auginti pupas ir žirnius. „Patiko mums tie augalai. Labai atgaivina žemę, be to, dar ekonominės naudos tiek pat kiek iš grūdinių. Gal tik derliaus nuėmimas sunkesnis“, – aiškina ūkininkai.

Dėl gero poveikio dirvai pupos ir žirniai užėmė nuolatinę vietą sėjomainoje. Net ir tada, kai žalinimui skirtuose plotuose neleista naudoti cheminių augalų apsaugos produktų, žirnių ir pupų plotai Karoblių ūkiuose nesumažėjo. Šį pavasarį žirnių pasėta 100, pupų – 300 ha.

Žalinimo užskaitai šiemet palikti tik žirniai, nes, pernai pabandžius ir pupas auginti be chemijos, eksperimentas nelabai pavyko, tad šiemet ūkininkai jau nerizikavo. „Pernai skirtumas tarp chemizuotai ir be chemijos augintų žirnių buvo ne toks jau didelis, 0,5–1 t/ha, ir dar prisiminkime, kad augalai augo sausros sąlygomis“, – stebisi Paulius.

Žemei gerinti ūkininkai pradėjo naudoti ir dobilų įsėlius, ypač prastesniuose laukuose. Dobilus pasėja kartu su pagrindiniais augalais, o nuėmus jų derlių, dobilai paliekami augti toliau. „Dobilai per javapjūtę būna palyginti nedideli ir beveik nenukenčia“, – paaiškina Paulius. Dobilų žolė iki įdirbimo pjaunama du kartus, tai puikus pašaras avims, kurių Petras su žmona laiko apie septyniasdešimt.

„Nedidelė ta mūsų gyvulininkystė, palyginti su visu ūkiu, daugiau pramogai. Be to, šeima pamėgo avieną, kuri yra skani, sveika mėsa“, – sako Petras. Jis pats jau kokius 15 metų mėsos nevalgo, bet štai naminės avienos šašlykų retkarčiais paragauja.

Ūkį plėsti pradėjo, kai gimė sūnus

Kai Petras su žmona Gražina nutarė ūkininkauti, turėjo 30 ha žemės. „Ūkininkavimo pradžioje jau turėjome dukrą Brigitą, tad dar nusprendėme, kad būtinai reikia sūnaus susilaukti – koks gi ūkis be paveldėtojo. Kai gimė Paulius, pradėjome sparčiai plėstis“, – prisiminęs sklandžiai įgyvendintus planus šypsosi Petras. Netrukus jauna šeima kartu su nuomota žeme jau dirbo beveik 100 ha.

Petras su Gražina nusprendė, kad ūkis bus mišrus, ir pasistatė tvartą, kurį projektavo vokiečių specialistai. „Beje, jie iš karto pasakė – jei dirbate 100 ha, tai jums neapsimoka tvarto statyti, pragyvensite iš augalininkystės“, – prisimena Petras. Bet tvartas 1994 m. buvo pastatytas, jame Karobliai daug metų augino kiaules, paskui kurį laiką laikė tuščią, o dabar jame glaudžiasi avių banda.

Petras su Gražina du kartus pasinaudojo ES parama – pirmiausia pagal SAPARD programą, o vėliau įgyvendino maksimaliai didelį ūkio modernizavimo projektą (2007–2013 m. paramos laikotarpiu), tada iš esmės atnaujino techniką.

Petras patikina nejaučiantis sentimentų vienai kuriai technikos įmonei, traktorius ir padargus perka iš daugelio: turi tris Case, du John Deere, po vieną Deutz Fahr ir Massey Ferguson traktorių. Derlių doroja 4 kombainais: trim Claas ir vienu John Deere. Tuomet, kai 2010– 2013 m. laikotarpiu ūkis buvo pasiekęs maksimalų dydį – šiek tiek per 2 000 ha – keturi kombainai buvo būtini, o dabar šioks toks pajėgumų perteklius irgi netrukdo – pavyksta greičiau susitvarkyti su javapjūtės darbais.

Paulius vieną kartą pasinaudojo ES parama, savo savarankiško ūkininkavimo pradžioje, kai 2014 m. grįžęs po studijų pradėjo ūkininkauti. Tiesa, pagal tuomet galiojusią tvarką jis negavo jaunojo ūkininko įsikūrimui skirtos paramos, bet įgyvendino ūkio modernizavimo projektą. Dabar vėl yra parengęs naują projektą, tačiau didelių vilčių sulaukti finansavimo neturi.

Šiuo metu Karobliai jau galvoja apie technikos atnaujinimą, mat turima šiek tiek senstelėjo morališkai, norėtųsi didesnio našumo mašinų. Rinktis našesnę techniką verčia vis labiau juntamas darbo rankų stygius. Dėl viso pikto („dėl atsargos“) nuo senų laikų laiko traktorių Kirovec, kuris iki šiol kasmet panaudojamas žemės ruošimo darbams – agreguojamas su kultivatoriumi. „Tas traktorius atnaujintas: įdėtas naujas lengvas vairas, kondicionierius, kad dirbti būtų komfortiškiau. Tegul sau stovi“, – sako Petras.

Po eksperimentų grįžo prie arimo

Karobliai jau buvo beveik perėję į neariamąją žemdirbystę, bet ir vėl grįžo prie arimo. „Minimalus žemės dirbimas pradėjo nebepatikti: reikia daug chemijos, ir derlius sumažėjo, drenažai užsikišo. Kai kuriuose laukuose, kurie buvo nearti 5 metus, susidarė molio padas, smėlis irgi susiplakė“, – aiškina ūkininkai. Pradėjo arti, ir dabar treti metai viskas gerėja. Pasak ūkininkų, norint dirbti grynai be arimo, reikia labai gerai išmanyti agronomiją, nes kitaip derliaus sumažėjimo nepavyksta išvengti.

„Man užstrigo vieno skutiklių pardavėjo pasakymas: būtum daugiau trąšų davęs, tai būtum nepajautęs derliaus skirtumo. Bet vis dėlto trąšos kainuoja“, – ūkiškai svarsto Paulius. Dažniausiai žemės nearia po ankštinių augalų, kad „nepabėgtų“ jų sukauptas azotas. O šiaip visi laukai kas 2–3 metus pajaučia plūgą. Laukų našumas nėra didelis. Yra plotų, ir 48–50 našumo balais vertinamų, bet daugiausia sukasi apie 35–37 balus, čia juk arčiau Biržų rajono, tad ir laukai prastesni. Dirbami laukai palyginti kompaktiškai išsidėstę: 1 200 ha plotas yra 10 km spinduliu aplink Daujėnus, tik keli masyvai labiau nutolę.

Dėl grūdų realizacijos problemų nekyla. Yra galimybė gabenti tiesiai į Rygos uostą, kuris nuo Daujėnų gerokai arčiau negu Klaipėdos; galima priduoti į bet kurį elevatorių, kurių aplink Pasvalį pastaraisiais metais naujai pridygo šeši ar septyni.

Karobliai ir patys turi grūdų saugojimo bokštus – du naujus, kiekvieną po 2 500 t talpos, ir vieną seną su atnaujinta įranga, talpinantį 2 700 tonų grūdų. Tiesa, džiovykla jau sena, perpirkta iš kolūkio, tad ūkininkai dabar dairosi naujos. „Visi aplinkui stato daniškas džiovyklas, tai ir mes galvojame tokią statyti iš įmonės „Dotnuva Baltic“, – planais dalijasi Petras.

Geri darbuotojai – didelis turtas

Per abu ūkius dirba 15 nuolatinių darbuotojų, sezono metu jų padaugėja iki 22 darbuotojų. Dabar vis rečiau patiems šeimininkams tenka sėsti už traktoriaus vairo, nebent per darbymečius. Kiaurą dieną ūkyje pakanka organizacinių darbų – tik spėk viską sužiūrėti, laiku pastebėti ir suvadovauti.

Gerą darbuotoją rasti nelengva, tad tokį suradus stengiamasi išlaikyti. Per pastaruosius kelerius metus gal tik 3–4 žmonės pasikeitė kolektyve. „Ta karta po kolūkio dar buvo kvalifikuoti, atsakingi specialistai, o mano karta – jau mažiau nori žemės ūkio darbus dirbti“, – pastebi Paulius. Tėtis jam pritaria – jaunesni žmonės sunkių darbų vengia, todėl ateityje darbo jėgos problema žemės ūkyje tik didės. Dar gerai, kad technika darosi vis našesnė, tad ir žmonių mažiau reikia. Kažkada Karoblių ūkyje dirbo per 30 darbuotojų, dabar pakanka perpus mažiau.

„Ūkio ateitis – technikos atnaujinimas, kad ji būtų kuo našesnė ir kuo mažiau reikėtų žmonių“, – patikina Petras ir priduria, kad planuoja įsitraukti į Pasvalio ūkininkų kooperatyvą. Mažiems ūkiams kooperuotis tikrai apsimoka, o štai stambiems kyla dvejonių, nes, atrodo, ir patys puikiai moka susitvarkyti.

Anksčiau P. Karoblis priklausė vienam kooperatyvui Kupiškyje, bet šis, deja, subyrėjo. Vis dėlto neigiama patirtis neatgrasė nuo kooperacijos idėjos, juolab kad dabar vis dažniau aplinkui tenka girdėti iš žemdirbių apie apčiuopiamą kooperacijos naudą.

Svarbu ne tik derliaus gausa, bet ir gamtos tausojimas

Petras ir Paulius dažnai lankosi žemdirbiams organizuojamuose seminaruose, konferencijose. Ten išgirsta įvairių technologinių naujovių, bet sako, kad daugiausia žinių gauna pasikalbėję su kitais renginiuose dalyvaujančiais ūkininkais. „Žmonės draugiški, noriai dalijasi patirtimi: kokia technika geriausia, kokias veisles augina, kaip koks augalų apsaugos produktas suveikė. Ypač nuoširdžiai bendrauja senesnės kartos žemdirbiai“, – pastebi Petras.

Jis sako kritiškai vertinąs įmonėse dirbančių konsultantų pasiūlymus ir rekomendacijas, nes už jų visuomet slypi pagrindinis tikslas – įsiūlyti žemdirbiui kažką nupirkti. „Nėra firmos, kurios konsultantais pasitikėtume besąlygiškai, nesame prisirišę prie vienos įmonės siūlomų produktų. Turime patys savo patyrusį agronomą, be to, ir patys su Pauliumi jau daug nusimanome agronomijoje“, – patikina Petras.

Ir priduria, kad jam labai svarbu ne tik užauginti gausų derlių, bet ir gamtą tausoti, tad chemijos stengiasi naudoti kuo mažiau. „Svarbu ne kuo daugiau iš žemės išspausti ir į ją supilti, bet kad užaugintas produktas būtų kuo sveikesnis“, – patikina Petras.

Jis su žmona Gražina užaugino tris vaikus. Jauniausiajai dukrai Benediktai dabar 22 metai, ji studijuoja farmaciją, šią vasarą jau planuoja pradėti dirbti. Vyriausioji Brigita su vyru perėmė uošvių ūkį, augina dvi dukras ir ūkininkauja Pasvalio rajone. Paulius, kuris irgi jau sukūręs šeimą ir augina dukrytę, liko arčiausiai tėvų – Vilniaus kolegijoje baigęs agroverslo vadybą, grįžo ūkininkauti.

„Žmonėms iš šalies gal atrodo, kad ūkininkų gyvenimas labai turtingas ir lengvas. Deja, taip nėra. Tėvai savo namus susitvarkė gal tik prieš dvejus metus, o iki to laiko visos investicijos ėjo į žemę ir techniką“, – tikrąją ūkininkų gyvenimo realybę labai gerai žino Paulius Karoblis.