23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/04
Ūkio vizitinė kortelė – išskirtinė gyvulių genetika
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Netoli Verdeno (Vokietija) ūkininkaujanti Majerių šeima turi vieną didesnių Žemutinėje Saksonijoje pieno ūkių. Jų sėkmės raktas – gyvulių genetika, kuriai ūkyje skiriama daugiausia dėmesio.

Kovo pirmosiomis dienomis Dylzeno apylinkėse jau buvo galima grožėtis po žiemos atsigaunančiais ir pradedančiais žaliuoti žiemkenčiais. Tačiau labiausiai akį traukė gyvenvietėje stovinti įspūdinga, su 3 aukštais kaminais ant stogo, karvių ferma. Majerių (Meier) ūkis čia buvo įkurtas 1964 m., atkėlus jį iš besiplečiančio Brėmeno apylinkių. Šalia yra keletas gyvenamųjų sodybų, tačiau modernios fermos kaimynystė, regis, niekam nekelia nepatogumų.

Holgerio Majerio ūkis 2016 m. pripažintas vienu iš trijų geriausių Žemutinėje Saksonijoje – jam buvo įteikta bronzinė karvės Olgos skulptūrėlė, šio pripažinimo simbolis. Įvertinta ūkyje gaminamo pieno kokybė, tausojantis ūkininkavimas, gyvulių gerovė, tvarto aplinka ir higienos bei aplinkosaugos standartai, atsakingas ūkio valdymas, ekonominė sėkmė, taip pat socialinė veikla. Žinant, kad Žemutinėje Saksonijoje yra 9 300 pieno ūkių, toks įvertinimas išties garbingas.

H. Majeris tęsia tradicinio vokiečių šeimos ūkio, kuriame šiuo metu dirba trečios ir ketvirtos kartos ūkininkai, tradicijas.

Pieno kaina per maža ir vokiečiams

Majerių ūkis didelis – 320 melžiamų holšteinų veislės karvių ir prieauglis, iš viso laikoma per 500 gyvulių. Savo dydžiu ūkis išsiskiria šiame krašte, nes Vakarų Vokietijoje, kur labai brangi žemė, vyrauja mažesni, maždaug 70 karvių iš kartos į kartą perduodami šeimos ūkiai. Čia labai svarbios ūkininkavimo tradicijos. Didesnės, net iki tūkstančio karvių fermos, išlikusios Rytų Vokietijoje dar nuo komunistinės valstybės laikų. Čia vidutinis fermos dydis – 150–200 karvių. Įdomu tai, kad per 10 metų po Berlyno sienos griuvimo, pradėję naudoti gerą genetiką, Rytų Vokietijos ūkiai produktyvumu aplenkė Vakarų vokiečius.

Ūkyje daugiausia dirba Holgerio šeima – žmona Anja ir jų dukra Mareike, trečdalį etato turi dar viena dukra Julia, puse etato tebedirba į pensiją išėjęs ūkininkas – 80-metis Anjos tėvas. Dar samdomi 3 nuolatiniai darbuotojai (melžimui, bandos valdymui ir lauko darbams), ūkyje dažnai būna praktikantų. Jeigu reikia, žmonės samdomi laikinam darbui.

Šeima dirba 270 ha žemės. Iš jų 60 ha skirta daugiametėms pievoms, 210 ha – pašarams. Kasmet po 35 ha sėja žieminių rugių ir miežių, 120 ha – kukurūzų, 20 ha – pašarinių žolių. Grūdus priduoda perdirbėjams, iš kurių gauna koncentruotuosius pašarus. Iš kukurūzų ir žolės gamina silosą. Ūkio tikslas – kasmet parduoti 3,2– 3,5 mln. l pieno, nes Vakarų Vokietijoje, kur žemė labai brangi, rentabilus gali būti tik intensyvus pieno ūkis. Vidutinis primilžis Majerių ūkyje 2018 m. siekė 10 931 kg 3,7 proc. riebumo ir 3,3 proc. baltymingumo pieno. SLS kiekis neviršija 120–130 tūkst./ml.

Įprastais metais žolė ūkyje pjaunama 5 kartus. Pernai, kai buvo sausra, pjovė tik dukart. Dėl tos priežasties šiek tiek keitėsi racionas, teko duoti daugiau grūdų, o tai padidino sąnaudas. Nukentėjo ir pašarų kokybė. Kartu sumažėjo primilžis, palyginti su 2016-aisiais (11 500 kg).

Kovą Holgeris už pieną gavo po 3 2 ct/kg, su priedais kaina pakilo iki 35,5 ct/kg. Tokia kaina yra per maža, nes pieno gamybos savikaina šiuo metu siekia apie 34–35 ct/kg. „Jeigu vienais metais pavyksta šiek tiek sutaupyti, kitais metais viskas „suvalgoma“, – teigė ūkininkas.

Ant fermos stogo – trys kaminai kvapams išsklaidyti

Didžiulė, erdvi Majerių ferma statyta 2009 m., tik šiemet baigta galinė dalis, leidusi padidinti melžiamų karvių skaičių iki 320. Ūkyje taupoma energija: vandeniui šildyti panaudojama šiluma, kuri pagaminama vėsinant pieną.

Ant fermos stogo yra 3 aukšti kaminai – tai neregėtas vaizdas. Pasirodo, ferma yra šalia miško, todėl kaminas būtinas pagal aplinkosaugos reikalavimus – kad tvarto kvapai išsisklaidytų virš miško. Pati ferma daug aukštesnė negu statomos įprastai, be to, pačioje fermoje, toje pusėje, kur yra miškas, pagal reikalavimus palikta keliasdešimt kv. metrų tuščios vietos.

Karvės melžiamos dukart per dieną 32 vietų (2 po 16) eglutės tipo melžimo aikštelėje. Holgeris planuoja netolimoje ateityje karves melžti triskart per dieną. Eidamos į melžimo aikštelę visos karvės pereina nagas dezinfekuojančias ir stiprinančias voneles. Po melžimo jos išskirstomos ir nukreipiamos, kur reikia – vienos į sėklinimo patalpą, kitos – „į ligoninę“, o trečios grįžta į poilsio zoną.

Karvės šeriamos kartą per dieną, rytais. Ištisą dieną tvarte važinėja pašarų pristūmimo robotas. Į racioną sudeda visus reikiamus priedus ir pila vandens, kad gyvuliai iš sauso kukurūzų ir žolės siloso neišsirinktų skanesnių koncentruotųjų pašarų. Įpylus į racioną vandens, padidėja sausųjų medžiagų suvartojimas, vadinasi, gyvuliai efektyviau panaudoja pašarų energiją ir maisto medžiagas. Stabilios sudėties racionas teigiamai veikia ir produktyvumą.

Karvės laikomos ant šiaudų kraiko, kuris papildomas kartą per savaitę. Kadangi visos karvės veršiuojasi maždaug vienu metu, tuomet, kartą per metus, tvarte pakeičiamas ir visas kraikas.

Nors turi nemažai žemės, nuosavos žemės dirbimo ir pašarų ruošimo technikos Holgeris neturi – ją dalijasi su dar trimis ūkiais. Žolių ir kukurūzų derlių nuima pagal kontraktą dirbantys rangovai. Tik šieną gamina patys Majeriai. Jie turi ir techniką skystam mėšlui tvarkyti.

Gyvuliai – ūkio pamatas ir didžiausias turtas

Kam jau kam, bet genetikai Majeriai netaupo. Tai – ūkio „arkliukas“, genetikai ir veisliniam darbui ūkyje skiriamas išskirtinis dėmesys. Į veislininkystę įdėta daug darbo, ūkininkai visą laiką rūpinosi gyvulių genetika. Juk gyvuliai – svarbiausias ūkio pamatas ir didžiausias turtas. Genomiškai ištirtos visos ūkio karvės ir toliau atliekamas visų ūkyje atvestų moteriškos lyties veršelių genomo tyrimas, tai leidžia anksti įvertinti jų potencialą. Vokietijoje šiems tyrimams skiriama ir nedidelė valstybinė parama, taip pat paramą teikia ir Vokietijos holšteinų asociacija, kuriai reikalingi bandų duomenys.

Ūkio holšteinių banda – labai graži, ryškiai išreikšto pieno tipo karvės vienodo ūgio, taisyklingais tešmenimis, bandos standarto neatitinka vos vienas kitas gyvulys. Ūkinis karvių tarnavimo amžius yra maždaug 3,5 laktacijos.

Tik labai geros kokybės, aukščiausios veislinės vertės indeksus turinčių bulių spermą H. Majeris perka iš Vokietijos veislininkystės įmonės „Masterrind“, o sėklina pats – turi tam licenciją. Karvių apsisėklinimo koeficientas – 1,8, telyčių – 1,4. Tokiu rezultatu Holgeris labai patenkintas. Rujai nustatyti naudojami pedometrai, fiksuojantys karvių aktyvumą.

Porų parinkimo programos ūkyje jis netaiko, tačiau, rinkdamasis tik labai gerų, elitinių bulių spermą, daugiausia žiūri, kad palikuonis paveldėtų geras reprodukcines savybes, gerą tešmenį, taisyklingą spenių išsidėstymą. Dalį karvių Holgeris sėklina ir su beragių bulių sperma, nes Vokietijoje linkstama priimti draudimą šalinti galvijų ragus. Kad visi gyvuliai genetiškai pradėtų gimti beragiai, tokios veisimo strategijos jis turės laikytis eilę metų. Tik bėda, kad beragių bulių, kuriuos būtų galima priskirti elitui, kol kas nėra, todėl jų sperma sėklinama tik dalis karvių.

Bandoje yra 6 žalmargės holšteinės, jos sėklinamos su elitinio buliaus Spark Red sperma, kurio veislinės vertės indeksas yra 159 balai. Karves, kurios sunkiau apsivaisina, Holgeris su holšteinų sperma bando apsėklinti iki trijų kartų, jeigu ir tuomet nepavyksta, naudoja belgų mėlynųjų spermą. Jų spermą ūkininkas naudoja ir toms karvėms, kurios genetiškai neperspektyvios – bent už jų veršelius gaus didesnę sumą. Beje, visi vyriškos kilmės veršeliai dviejų savaičių parduodami – jiems laikyti neužtenka vietos.

Dukros tęsia tėvų pradėtą darbą

Holgeris ir Anja džiaugiasi dukrų, kurios ir mokėsi koledže žemės ūkio mokslų, pasiryžimu išlaikyti pieno ūkį – kiekvieno šeimos nario entuziazmas yra didelė ūkio stiprybė. Beje, su žemės ūkiu susijusi ir vyriausioji dukra Kornelija (Cornelia), kuri dirba kitame ūkyje.

Anja rūpinasi veršelių girdymu, tvarko ūkio dokumentus, gamina maistą nemažam būriui žmonių, prižiūri buitį. „Visa tai trunka ilgiau negu įprasta darbo diena“, – žvelgdamas į darbščią žmoną sako Holgeris. Majerių dukra Mareike vadovauja fermai. Ji rūpinasi absoliučiai viskuo, kas susiję su karvėmis ir yra dešinioji tėvo ranka. Ūkio veikloje vis dar aktyviai dalyvauja uošvis, ir jo ranka, pasak ūkininko, jaučiama. Jo patirtis praverčia dirbant su veršeliais, derliaus nuėmimo ir siloso gamybos laikotarpiu. Ant paties Holgerio pečių – ūkio vadybos, bandos valdymo, darbų planavimo ir organizavimo darbai. Jo rūpestis – ir visi ūkio pirkimai bei pardavimai.

Taip suglaudusi pečius, suvienijusi pastangas Majerių šeima sukūrė perspektyvų pieno ūkį ir, tikėtina, ketvirtoji karta tikrai nebus paskutinė, kuri tęs tėvų ir senelių ūkininkavimo tradicijas.