Žirniai – vis didesnius plotus užimantys sėjomainoje pupiniai augalai. Jie daro teigiamą poveikį dirvožemiui, yra geras po jų auginamų miglinių javų priešsėlis, o jei agrotechnika atitinka žalinimo reikalavimus, dar ir suteikia galimybę gauti papildomų tiesioginių išmokų. Tačiau jų derlingumas ne toks pastovus kaip miglinių javų – nepaisant geros agrotechnikos, jų derlius atskirais metais gali svyruoti iki 50 procentų. Kodėl?

Labiausiai derliaus svyravimus lemia meteorologinės sąlygos. Kai kuriais metais dėl gausesnių kritulių, ypač vegetacijos antroje pusėje, jų pasėliai sukniubdomi, sunkios baltymingų grūdų ankštys priplakamos prie žemės. Tokiais atvejais patiriami dideli nuostoliai, nes kombainai sunkiai surenka derlių. Pavyzdžiui, 2017 m. dalis vėliau subrendusių žirnių plotų liko nenuimti.

Viena iš mažo derliaus priežasčių gali būti ir netinkamai parinktas sėjomainos laukas. Žirniai nemėgsta lengvų rūgštesnių dirvų, kaip ir sunkių, kuriose sunku vienodu 4–5 cm gyliu įterpti sėklas į drėgną sluoksnį.

Tinkamame gylyje įterptos sėklos gerai sudygsta, sekliau įterptoms neužtenka drėgmės išbrinkti ir sudygti, ypač užsitęsus sausesniam periodui.

Per giliai įterpus sėklas sunkesnėje dirvoje kyla pavojus sėkmingai joms sudygti, jei po gausesnio lietaus staiga uždžiovinama ir susidaro storesnė pluta, kuri sėklaskilčius iškeliančioms žirnių sėkloms gali būti neįveikiama. Tinkamiausia žirnius auginti vidutinio sunkumo humusingoje (2,3–2,5 proc.), su gerai veikiančia sausinimo sistema, be daugiamečių piktžolių dirvoje.

Kuo naudinga ankstyva sėja

Svarbus veiksnys tiek intensyviai, tiek ekologiškai ar ekstensyviai auginant žirnius – ankstyva sėja. Tai ne tik galimybė anksčiau nuimti derlių, bet ir išvengti pavojingo žirninių vaisėdžių antpuolio, po kurio labai pablogėja derliaus kokybė.

Nors intensyvioje technologijoje žirniniams vaisėdžiams naikinti prieš pat žydėjimą ar žydėjimo pradžioje galima naudoti insekticidus, tačiau, žinant, kad kiaušinėlius deda iš dirvoje peržiemojusių kokonų išsiritę naktiniai drugeliai, jų plitimo laiką sunku pastebėti ir laiku panaudoti. O kai kiaušinėliai jau ankštyje ir iš jų ritasi lervos, sunku tikėtis, kad insekticidas bus efektyvus.

Intensyvaus auginimo prioritetai – derlingumui didinti galima rinktis mineralines trąšas, o piktžolių kontrolei registruota pakankamai daug efektyvių herbicidų. Herbicidus žirnių pasėliuose galima naudoti ir tuoj po sėjos (dirvinio veikimo), ir sudygus. Nors intensyviam žirnių auginimui naudojamos augalų apsaugos priemonės brangios, tačiau subtiliai panaudojus gaunamas 1–1,5 t/ ha derliaus pelno priedas. Tiesa, siekiant papildomų tiesioginių išmokų dėl žalinimo reikalavimų atitikimo, cheminių augalų apsaugos priemonių (AAP) teks atsisakyti.

Duoti fosforo, kalio ir azoto

Moksliniai tyrimai rodo, kad, tik esant pakankamai fosforo ir kalio, šaknys vystosi intensyviau, ir tai skatina efektyvesnę azoto fiksaciją. Fosforo ir kalio vidutiniškai turtinga dirva laikoma, jei P₂O ir K₂O > 150 mg/kg. Žinoma, kad šie rodikliai dirvoje stabilesni, jei tai dirvos genetinė savybė. Lengvos dirvos visada turtingesnės fosforo, o sunkios molingos – kalio.

Jei žirnių priešsėliai tręšti fosforo ir kalio trąšomis, negalima tikėtis, kad jiems šių maisto elementų liko pakankamai. Siekiant 4 t ir didesnio žirnių derliaus, prieš sėją verta išberti P60–80 ir K90 su nedideliu azoto kiekiu (20 kg/ ha) šaknų veiklai intensyvinti, nes dygstančių sėklų šaknelės dar nesuformavo azotą fiksuojančių gumbelių.

Jei norima dar didesnio derliaus, kai kurių tyrėjų nuomone, verta žydėjimo pradžioje papildomai išberti 30– 45 kg/ ha azoto. Šis teiginys grindžiamas tuo, kad po žydėjimo apmirštančių gumbelių veikla lėtėja, mažėja azoto fiksacijos intensyvumas, kurio nebeužtenka gausiam baltymingam derliui formuoti.

Specifinė žirnių biologija

Svarbu nepamiršti, kad žirnių biologija specifinė. Nors Nacionaliniame augalų veislių sąraše registruotos naujos, palyginti derlingos veislės, tačiau problema – mažas atsparumas išgulimui, nes stiebai silpni, turi mažai celiuliozės ir lignino. Jie vegetacijos pabaigoje neatlaiko svarių ankščių, nuo lietaus palinksta ir sukniumba. Tuomet piktžolės iššoka į aukštesnį pasėlio ardą, joms susidaro palankios sąlygos asimiliantams kaupti ir greitai augti. Taip žirniams susidaro pavėsis, pasėlyje ilgai laikosi rasos, lėtėja grūdų brendimas.

Jei žirniai auginami intensyvioje sėjomainoje, piktžolės didelių agrotechninių problemų nesukelia, nes pastaraisiais metais registruoti palyginti efektyvūs herbicidai jų pasėliuose plintančioms trumpaamžėms piktžolėms.

Ekologinėse agrosistemose didžiausia žirnių auginimo problema – piktžolių kontrolė, tik ne cheminė, o akėjimas įvairiais augimo tarpsniais. Akėjimo sėkmę lemia drėgmės sąlygos: esant per drėgnai dirvai, efekto nebus, akėčvirbaliai piktžolių neišvilks, o augalai apsilaužys.

Ekologinio netapatinti su ekstensyviu

Kartais ekologinį žirnių auginimą, ypač pradedantys alternatyviai ūkininkauti ūkininkai, tapatina su ekstensyviu auginimu, nes nenaudojamos cheminės trąšos ir augalų apsaugos produktai.

Galvojama, kad pupiniai augalai patys gumbelinėmis bakterijomis fiksuoja azotą iš atmosferos ir to užtenka. Tačiau ekologiniam pasėliui reikia labiau pasiruošti. Privalomo pereinamojo laikotarpio dirvožemis turi būti tinkamai sukultūrintas. Šis reikalavimas svarbus visam ekologiniam ūkiui, o žirnių pasėliui – dar svarbesnis. Jiems būtina parinkti humusingą, tręštą organinėmis trąšomis (bent tarpinių pasėlių biomase) dirvą su gerai veikiančia drenažo sistema, kad net trumpai nesusilaikytų perteklinis drėgmės kiekis.

Migliniai javai dėl vietomis nekokybiškai veikiančio drenažo dieną kitą užsistovėjus vandens pertekliui atsigauna ir subrandina kiek mažesnį derlių (augalai būna žemesni ir trumpesnėmis varpomis), o žirniams net trumpalaikis užmirkimas yra pražūtingas. Mat silpnai išsišakojusios žirnių liemeninės šaknys silpniau išgarina perteklinę drėgmę, augalai pažeidžiami negrįžtamai, nebeformuoja generatyvinių organų, pagelsta ir lėtai apmiršta.

Kuo naudingas arimas

Svarbią reikšmę turi ir žemės dirbimo intensyvumas. Kuo sunkesnis dirvožemis, juo jame prastesnis drėgmės režimas, juo didesnę reikšmę žirniams turi gilesnis dirvos purenimas – arimas, sudarantis geresnes aeracines sąlygas.

Žinoma, dabar daugelyje ūkių populiaresnis bearimis žemės dirbimas. Tai greitesnis ir pigesnis, mažiau darbo sąnaudų reikalaujantis darbas, tačiau reikėtų neatmesti išskirtinio žirnių poreikio dirvožemio purumui ir laidumui. Kai kurie tyrėjai pateikia duomenų, kad sunkesnėse dirvose žirniai, net lietingais 2017 m., mažiau nukentėjo nuo drėgmės pertekliaus auginti būtent artose, o ne sekliai purentose dirvose.

Jei dirva iš rudens suarta, ji greičiau išdžiūsta pavasarį, tad galima anksčiau žirnius sėti. Taip pat lieka daugiau laiko piktžolėms sudaiginti ir joms sunaikinti priešsėjinį purenimą atliekant per du kartus.

Rinktis pagal derlingumą ir atsparumą išgulimui

Derlingų žirnių veislių registruojama vis daugiau, tačiau reikėtų atsižvelgti ne tik į derlingumą, bet ir į atsparumą išgulimui. Vis dėlto atsparesnių išgulimui už anksčiau registruotas veisles danų Respect ir švedų Ingrid, turbūt iki šiol nepavyko sukurti. Pagal atsparumą išgulimui panaši ir neseniai registruota lietuviška veislė Jūra DS.

Beje, esant galimybei, reikėtų rinktis ankstyvesnę veislę. Kuo ankstyvesnė veislė, tuo anksčiau subręs, tuo didesnė tikimybė nuimti derlių optimaliomis sąlygomis net ir drėgną vegetacijos periodą, kol neprasideda rudens rasos.

Intensyviai auginant žirnius piktžolių kontrolei pastaraisiais metais registruota pakankamai herbicidų, o ekologiniame ūkyje lieka tik necheminė piktžolių kontrolė – žemės dirbimas ir pasėlių akėjimas. Žirnių pasėlį akėti gerokai sunkiau negu javų.

Akėjant žirnių pasėlį agronomas turi būti lauke ir atidžiai vertinti spyruoklinių, vadinamųjų ekologinių, akėčių darbą. Svarbu pasirinkti akėjimo greitį ir gylį, reguliuojant akėčvirbalių atakos kampą, kad piktžoles naikintų maksimaliai, o augalų neužžertų ir neaplaužytų. Akėjant dirva turi būti ne per drėgna ir ne per sausa. Geriau pasirinkti antrą dienos pusę, kai augalai ne tokie traškūs ir artimiausiomis valandomis nenumatomas lietus.

***

Intensyviai auginant žirnius piktžolių kontrolei pastaraisiais metais registruota pakankamai herbicidų, o ekologiniame ūkyje lieka tik necheminė piktžolių kontrolė – žemės dirbimas ir pasėlių akėjimas. Žirnių pasėlį akėti gerokai sunkiau negu javų.