Mano Ūkis 2019/03
Ūkį sukūrę aubrakai – nepakeičiami
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Albertas Šiurna – vienas pirmųjų Lietuvos mėsinių galvijų augintojų. Išpuoselėtame ekologiniame ūkyje jis sugebėjo suderinti ekstensyviai ir intensyviai auginamų galvijų veisles: prieš 20 metų pradėjęs auginti aubrakus, vėliau įsigijo ir limuzinų bandą.

Tauragės r. ūkininko A. Šiurnos pavardė tarp mėsinių galvijų augintojų gerai žinoma – jis stovėjo priekinėse šio sektoriaus asociacijos kūrimo ir veiklos gretose. Vėliau su bendraminčiais įkūrė Ekologinių mėsinių galvijų augintojų asociaciją (EMGAA), tapo jos Tarybos pirmininku. Ir šalia aktyvios visuomeninės veiklos jis vystė bei plėtė savo ūkį, nuolat rūpinosi ir kitų ūkininkų švietimu.

Šiuo metu Alberto ūkyje – per 250 aubrakų ir limuzinų veislių galvijų bei šiek tiek mišrūnų. Aubrakai jam iki šiol atrodo patys geriausi. „Aubrakai – tai labai plati tema, turinti daugybę niuansų“, – sako vienas iš labiausiai patyrusių šalies galvijų augintojų, turintis tvirtą požiūrį ir gyvulių auginimo filosofiją.

Veislių panašumai ir skirtumai

Ūkio pradžia buvo 10 aubrakų telyčių, kurias A. Šiurna atsivežė iš Vokietijos, E. F. Baumerio ūkio. Tai buvo ir visos Lietuvos mėsinės gyvulininkystės pradžia – tuo metu šalyje nė 100 telyčių nebuvo, galvijų buvo atsivežęs tik Dotnuvos eksperimentinis ūkis ir Feliksas Vaitelis.

Pasak Alberto, tais laikais visi žinojo 4–5 veisles, o aubrakai buvo tarsi egzotika. Jo pasirinkimą nulėmė aubrakų ištvermingumas ir savybė labai gerai pasisavinti stambiuosius pašarus. „Aišku, priežiūros reikia, kaip ir visiems gyvuliams. Būna ir veršiavimosi sunkumų – tai dėl stambesnio veršiuko, tai dėl neteisingos vaisiaus padėties. Bet aubrakai atsparūs, mažiausiai reiklūs, auginami ekstensyviai – nereikia koncentruotųjų pašarų. Reikalui esant, pašarų galima duoti ir mažiau, nes aubrakai kurį laiką puikiai išgyvens iš organizmo resursų, o išginti į ganyklas labai greitai sustiprės“, – pasakoja A. Šiurna.

Iš patirties jis žino, kad, nuskurdinus kitos veislės galviją, daug vargsi, kol jis atsigaus, nors produktyvus greičiausiai jau niekada nebus. „O aubrakas ir šiuo atžvilgiu – ištvermingas, jo gyvenimo energija neįtikima, – teigia augintojas. – Ir šiandien vėl rinkčiausi šią veislę – aubrakai padėjo sukurti ūkį ir yra nepakeičiami.“

Pasaulyje jau pasirodė beragių aubrakų linija, manoma, kad laikui bėgant ji paplis. Kol kas aubrakus puošiantys ragai padeda jiems apsiginti nuo vilkų, kurių šiose Tauragės r. apylinkėse yra. Bet ragai yra ir tarpusavio kovų priemonė, todėl silpnesniuosius reikia atskirti.

Ar raguoti aubrakai negali būti pavojingi žmogui? Jų charakteris, pasak A. Šiurnos, priklauso nuo ūkininko. „Jeigu būsi labai įkyrus, sulauksi atsako. Gyvulio reikia paisyti. Bet jeigu matai, kad jis agresyvus, tokį reikia brokuoti. Veisėjai agresyvių gyvulių nelaiko ir neveisia, bet kai kada vis tiek išlenda vienas ar kitas agresyvesnis genas. Tokį gyvulį matai – jis krato galvą, karpo ausimis. O kitas tik ir laukia, kad prie jo prieitum, paglostytum. Dauguma žindenių ramiai leidžia ir veršiukus paženklinti“, – pasakoja A. Šiurna.

Ūkyje yra apie 100 karvių žindenių, iš jų apie 80 – grynakraujų aubrakių ir limuzinių. Kasmet į bandą įvedama apie 15 pakaitinių telyčių. Pasak A. Šiurnos, neturėdamas 100 žindenių, pelno negausi. O 100 žindenių – tai jau mažiausiai 200 galvijų. „Pienininkai veršelius vos atvestus parduoda, o mes iš jų turime pragyventi. Tai šioks toks menas“, – šypteli ūkininkas.

Sukaupęs didelę galvijų auginimo patirtį, jis panoro išbandyti ir kitų veislių, kad dar kartą įsitikintų, jog aubrakai yra geriausi. Jis atrado nemažai panašumų tarp aubrakų ir limuzinų: priesvoriai, stambumas, veršiavimosi ypatybės yra panašios. Tačiau vienas skirtumas, pasak Alberto, labai ryškus – aubrakas pats susiras pašarus, o limuzinui turi po nosimi juos paduoti. Ir net neturėk minčių pakankamai nepakreikti jo gardo. Limuzinų karvė, rodo augintojas, lygi kaip lydeka, labiau pritaikyta ėsti kombinuotuosius pašarus. Tai daugiau sukultūrinta, mokslo paliesta veislė. O štai aubrakų – pilvota, jos žarnynas ilgesnis, tad kol per jį pereina pašarai, jie geriau suvirškinami ir pasisavinami. Limuzinai net nespėja visų pašarų pasisavinti, dalis jų iškeliauja lauk mėšlo pavidalu. Todėl, nors ir auginami ekstensyviai, aubrakai pagal priesvorį beveik niekuo nenusileidžia limuzinams.

Ūkyje visi galvijai, nepaisant skirtingo veislių augimo intensyvumo, šeriami vienodai – šienu, šienainiu. Savos gamybos miltų gauna tik veršeliai.

Limuzinai ir aubrakai ganosi skirtingose ganyklose. Bandų formavimas, pripažįsta Albertas, didžiausia problema. Pastovioms ganykloms skirta 100 ha, beveik kasmet atsėja dobilų, ankštinių žolių. Grūdinių kultūrų pašarams sėja apie 20– 30 ha, likusi žemių dalis – šienaujamos pievos. Karves gena ir ant atolo, kad kuo vėliau į tvartą suginti reikėtų.

Genetikos svarba

Dalį gyvulių Albertas mišrino, nes norėjo pažiūrėti, kaip veikia heterozės efektas, ar galima gyvulį pigiau užauginti. Išbandęs daugelį variantų, jis priėjo prie išvados, kad didžiausią potencialą vis dėlto turi gerai laikomas ir prižiūrimas grynakraujis gyvulys, tik su juo reikia dirbti. Aubrakus jis kryžmino ir su galovėjais, limuzinais, kitomis veislėmis.

„Daug veislių pačiupinėjau. Pasižiūri – gražus gyvulys, viskas su juo gerai, bet kai atėjus laikui realizuoti pasveri jį, pažiūri mėsos išeigą, raumeningumą, riebumo klasę, galutinis rezultatas parodo, kad vis dėlto pranašesnis yra grynakraujis gyvulys. Taip, heterozės efektas pasiteisina, bet neilgai – pirmoje ir šiek tiek antroje kartoje. Aišku, gali ir toliau kryžminti, bet tai – daug laiko ir pasišventimo reikalaujantis žaidimas“, – pasakoja apie savo patirtį A. Šiurna ir priduria, kad kuo daugiau veislių, tuo sunkiau parinkti bulių, o nauda – negarantuota.

Ūkio gyvuliai laikomi trijose fermose, maždaug 8 km spinduliu. Dalis galvijų laikoma senoje šeimos gyvenamojoje vietoje Sauslaukyje, didžioji prieauglio dalis, per 70 – Būteniuose, o pagrindinis bandos branduolys – Kirkliuose. Prieš 6-erius metus Kirkliuose savo lėšomis pastatytas naujas erdvus tvartas, kuriame ant gilaus kraiko laikomos abiejų veislių karvės žindenės ir veršeliai. Netoliese yra telyčių ferma, šalia statomas ir šeimos namas – kaip jau įprasta, tikri ūkininkai pirmiausia pasirūpina gyvuliais, o tik po to buitimi.

Veršeliai atvedami tvartiniu laikotarpiu, nuo gruodžio mėnesio. Vidutiniškai gaunama apie 90 proc. prieauglio, tokiu rezultatu Albertas patenkintas. Bulių reproduktorių ūkyje yra 4 – po 2 limuzinus ir aubrakus. Nuolat bandoje būna trys ir vienas naudojamas pagal poreikį. Vienas bulius aptarnauja apie 40–50 karvių. Du pirkti Prancūzijoje, o kiti du – Lietuvoje. Limuzinų bulius, kurio labai aukštos genetinės vertės tėvas buvo Prancūzijos čempionas, pirktas iš Felikso Vaitelio, aubrakų – iš Vidmanto Jonikos ūkio. Geros genetikos jau yra Lietuvoje, tik, pastebi A. Šiurna, turi nusimanyti ir žinoti, ką perki, kokio buliaus tavo bandai reikia pagal reprodukcines savybes.

Gyvulių genetikai jis skiria labai daug dėmesio. „Iš mažo gyvulio negali būti kažkas gero, o jeigu tėvas geras, tik maža tikimybė, kad jo palikuonys bus prasti. Ne veltui sakoma, kad geras reproduktorius – pusė bandos. O bulius blogintojas gali sugadinti visą bandą. Blogintojų yra ir tarp labai gražių iš pažiūros bulių. Todėl ir svarbus veislininkystės darbas, atrenkant geriausius gyvulius, kad banda būtų gerinama“, – aiškina A. Šiurna.

Jis sutinka, kad kai kada verta ir sėklinti karves – tai jau būtų visiškai kita genetika. Tačiau yra ir kita medalio pusė – kuo geresnis gyvulys, tuo geresnių ir tik tam gyvuliui tinkamų sąlygų reikia. „Čia kaip gyvenant kaime nusipirkti Ferrari – kur su juo važiuosi?“ – vaizdžiai aiškina patyręs ūkininkas.

Veislinis gyvulys yra labai brangus ir iš jo uždarbis didesnis. Jis, pasak A. Šiurnos, turi genetinį užtaisą, ateitį, geras raumeningumo savybes, būna ramus, taikaus būdo, motinystės instinktas nei per silpnas, nei per stiprus, veislinė karvė būna pieninga. „Rasti gerą santykį tarp pieningos žindenės, kad veršelis gerai augtų, būtų geras priesvoris, gerai išsivystę raumenys, ir mėsos kiekio, yra menas. Bet daug lietuvių ignoruoja veislininkystę, jiems užtenka, kad gyvulys užaugins kažkiek mėsos ir to užteks. Deja, tai dar ne viskas“, – tvirtina A. Šiurna.

Gauti pelno vis sunkiau

Veislei netinkamus galvijus A. Šiurna priduoda mėsos perdirbimo įmonėms, dalyvavo ir „Baltijos lankų jautienos“ projekte. Kasmet ūkis parduoda apie 100 gyvulių – dalį karvių ir prieauglio.

Ūkyje dirba pats Albertas ir vienas samdomas darbininkas. Didinti bandos jis nebeketina, nes gauti pelno vis sunkiau. Jis įsitikinęs, kad auginti grūdus, kad ir prastesnėse žemėse, labiau apsimoka negu gyvulius. „Ir tai mums, kurie jau turi visą gyvulininkystės ūkio infrastruktūrą. O kaip naujam pradėti nuo nulio, sunkiai įsivaizduoju. Įdomiausia, kad gyvulių pardavimo kaina daugmaž išliko stabili, tačiau visa kita labai pabrango“, – teigia nemažo ūkio valdytojas.

Už ekologiškai užaugintus gyvulius Lietuvoje jis gauna tą pačią kainą, kaip ir neturintys ekologinio ūkio sertifikato. Išvežantieji ekologišką jautieną į užsienį moka brangiau, tačiau tie kiekiai labai nedideli. „Viską reikia skaičiuoti. Kaip šiandien prisimenu prof. Česlovo Juknos žodžius – norint pradėti bet kokį verslą, reikia turėti visiškai nedaug – popieriaus lapą, pieštuką ir galvą. Didelėms investicijoms jau nesiryžčiau, nors ūkis naudojasi paramos fondais ir nuolat atsinaujina“, – konstatuoja augintojas.

Negana išlaikyti nuolat brangstantį ūkį, pastaruosius metus dar labiau apsunkino sausra. Visa laimė, kad ūkiui pašarų turėtų užtekti – gelbėja tai, kad turi nemažai, apie 200 ha, žemės. „Taupėme ir prastai šėrėme gyvulius lapkritį, gruodį, o dabar, kai karvės jau baigia apsiveršiuoti, šeriame geriau ir daugiau. Tikimės sulaukti ganiavos“, – sako ūkininkas.

Jeigu reikėtų pirkti pašarus, nuostoliai būtų dideli. Albertas skaičiuoja: jeigu karvei per sezoną reikia 10 ritinių, tai būtų mažiausiai 600 Eur (tiek mokėjo taip pat nuo sausros nukentėję skandinavai), neskaičiuojant vandens, elektros, priežiūros, tvartų, technikos eksploatavimo išlaidų ir t. t. O kad užaugtų jos prieauglis iki 700 kg, kuris ir sudaro augintojo uždarbį, reikia panašiai dar tiek. „Kiek turi gauti už buliuką, kad atsipirktų jo auginimas, motinos išlaikymas, ir dar gautum pelno, iš kurio turi gyventi šeima? Kai iš gyvulininkystės negali išgyventi ir turi sudėti į ją subsidijas, tai ir matome rezultatą – mažesni ūkiai užsidaro“, – konstatuoja A. Šiurna, pridūręs, kad privalo visur taupyti.

Jis pastebi, kad ir užsienyje ne pyragai – matė vargstančių Prancūzijos ūkininkų, mėšlą vežančių su karučiais, nors jų gyvuliai – labai gražūs. „Aubrakų kilmės regione (Overnėje – red. past.) didžiausia ir naujausia technika yra 3 t srutvežiai ir šienapjovės, 5 ha žemės viename plote ten yra labai daug. Šiaudų tona kainuoja 120 Eur, šienas – deficitas. Gelbėja ilgas ganiavos laikotarpis, o per trumpą tvartinį laikotarpį nereiklūs aubrakai nespėja nuskursti. Tačiau vis tiek kyla klausimas, tai kas čia geriau gyvena?“ – Albertas supranta, kad ūkininkų gyvenimas visur nelengvas.

Jis taip pat pripažįsta, kad gerų laikotarpių Lietuvoje buvo ir ne vieni metai. Juk uždarbis iš galvijų leido žemes pirkti, tvartą statyti, vaikus į mokslus išleisti. „Gyveni pagal susidėliotus prioritetus. Aišku, svarbiausi – šeima, vaikai, sveikata. Bet juk šiuos prioritetus pasiekti mums ir leidžia gyvuliai“, – optimizmo Albertas dar neprarado.

Džiaugtis irgi yra kuo – su žmona pedagoge Rita užaugino du vaikus. Vyresnysis Tomas, vadybos ir IT specialistas, išsilavinimą įgijo Vilniaus ISM ir Ilinojaus (JAV) universitetuose, dirba Vilniuje. Dukra Diana studijuoja veterinarinę mediciną.

Išauginti labai gerą gyvulį – menas

A. Šiurnos ūkis augo natūraliai, pamažu daugėjo žemės, technikos, didėjo gyvulių skaičius. Jis svarsto, kad pelningiau turbūt būtų buvę imti paskolą ir iškart sukurti didelį ūkį, bet tokiu atveju, teigia jis, turi būti velniškai gabus, kad neprašautum pro šalį. Nes jeigu prašausi – nuostoliai milžiniški, o už nugaros stovės bankas. Kai prašauni augdamas pamažu, patiri tik mažus nuostolius.

„Kai žinai mažai, tau atrodo, kad labai daug žinai. Bet atėjus laikui supranti, kad tobulėjimas nesibaigia, kad šerti, šukuoti, padėti veršiuotis – tai kasdienybė, o išauginti labai gerą gyvulį – menas“, – tokia Alberto filosofija. Menininku jis dar nesijaučia, nors galvijus augina 20 metų.

Tačiau jau gali pasidžiaugti mėsinės galvijininkystės sektoriaus, kurį kūrė kartu su prof. Č. Jukna, F. Vaiteliu, Audriumi Banioniu, Romualdu Naujoku, Andriumi Turskiu, Algirdu Kopūstu, plėtra. Pasitraukus Č. Juknai, A. Šiurna buvo LMGAGA prezidentas, itin pabrėžęs veislininkystę. Išsiskyrus požiūriams, nutarė įsteigti ekologiškai galvijus auginančių ūkininkų asociaciją. „Dabar ramiai dirbame, siekiame tapti pripažinta veislininkystės institucija (toks sprendimas jau buvo priimtas, bet LMGAGA jį apskundė teismui, laukiama sprendimo – red. past.). Asociacijoje suburta gera vienminčių komanda, kuri sutaria, turi bendrą tikslą, viziją, kuri dirba. Beveik visi mes gyvename iš mėsinės gyvulininkystės ir esame idealistai“, – džiaugiasi EMGAA veikla A. Šiurna. Jis neabejoja, kad mėsinė gyvulininkystė gyvuos, nepaisant problemų, kurios bendros visam žemės ūkiui.

Albertui mėsinių galvijų auginimas – darbas, kuris patinka, nors veiklos rezultatų tenka laukti ilgai. Nusipirkus telyčią, reikia mažiausiai 3 metų nepertraukiamo proceso, kad gautum tik pirmąjį rezultatą. „Tas ilgas laukimo laikas kartais užmuša fantaziją, bet miškininkai, pasodinę mišką, savo rezultato išvis nepamato. Jie ir patarė man žiūrėti ne į rezultatą, o į procesą. Taigi, tuo procesu ir mėgaujuosi. Jis įdomus, nors ir brangiai kainuoja“, – juokiasi A. Šiurna.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai