Čilė yra unikali šalis, besidriekianti daugiau kaip 4 300 km siaura juosta Šiaurės Pietų kryptimi, užgriebianti ir tropikus, ir tundrą. Vakarai ir Rytai, kaip pasaulio šalys, čia neegzistuoja, nes tomis kryptimis niekur nenuvyksi. Vakarinę dalį įrėmina Andų viršukalnės, o rytuose – mažesni Pakrantės kalnai. Susidaręs ilgiausias pasaulyje slėnis sukuria palankias sąlygas beveik visiems sodo augalams augti.

Šiaurinėje dalyje auginami mangai, citrusiniai, piečiau, nes šalčiau (čia viskas atvirkščiai!) – kiviai, obuoliai, trešnės ir kiti vaisiai bei uogos. Čilė yra viena iš pagrindinių sodininkystės šalių Pietų pusrutulyje. Nors Naujoji Zelandija pirmauja pagal obuolių ir kivių produkciją, Pietų Afrika visus lenkia užauginamomis slyvomis, o Argentina – kriaušėmis, Čilėje auginama viskas. Ir visa sodininkystės produkcija orientuota eksportui. Kas netinka išvežti, lieka vidaus poreikiams.

Eksporto keliai driekiasi po visą pasaulį, nelygu produkcija: trešnės į Kiniją, obuoliai ir kriaušės – į Europą ir Aziją, citrusiniai – į Pietų ir Šiaurės Ameriką. Išvežama tūkstančiai tonų vaisių. Tad, kad būtų galima sudaryti dideles partijas, Čilėje vyrauja labai stambūs ūkiai.

Šalyje kooperatyvų nėra, kad ir kaip stengtųsi ir skatintų šalies vyriausybė. Čia pagrindiniai žaidėjai – didelės eksporto kompanijos, kurių dauguma taip pat turi ir savo sodus. Jos eksportuoja savo produkciją bei papildomai ir kitų augintojų vaisius. Arba labai stambus augintojas – o turėti kelis šimtus hektarų sodų Čilėje įprasta – prie savo eksportuojamos produkcijos priglaudžia ir kitų ūkininkų išaugintą derlių.

Trešnių bumas

Proveržis prasidėjo prieš kelerius metus, kai buvo atrasta Kinijos rinka. Anksčiau trešnės buvo vežamos į kitas Pietų Amerikos šalis ir JAV, tačiau nė viena tiek daug nemokėjo, kiek Kinija. Trešnynų plotai Čilėje per pastaruosius 5–7 metus padidėjo keliolika kartų ir šiuo metu viršija 40 tūkst. ha

Keliauja trešnių uogos iki Kinijos netrumpai – pačios pirmosios ir brangiausios skraidinamos lėktuvais, per patį derėjimo piką plaukia laivais (kelionė užtrunka iki 40 dienų), o vėlyvesnės – vėl brangesnės – skrenda iki Los Andželo, o iš ten tęsia kelionę laivu. Specialių veislių, galinčių ištverti tokią ilgą kelionę, neaugina – tai visiems įprastos veislės Kordia, Sweat Heart, Bing, Burlat ir kt. Tačiau pakuojamos į kontroliuojamos atmosferos konteinerius, kuriuose sustabdomas jų nokimas.

Prieš pakuojant ir ruošiant eksportui, uogos yra „prausiamos“ chloro ir įvairių konservantų duše. Paklausus kokybės vadovės apie jų tinkamumą valgyti, atsakymas buvo kategoriškas: „O kaip kitaip trešnės tokį ilgą laiką nesuges...“. Po to ji pridėjo, kad įvairių chemikalų likučiai yra griežtai tikrinami, kad neviršytų leistinų ribų.

Tada ir pagalvoji, kad kiekviena šalis atsižvelgia į savo specifiką bei augintojų galimybes ir nusistato leistinų likučių ribas. Pavyzdžiui, ES leidžiamos likučių normos paruoštos pagal pietų šalis, kurios pagal savo klimato sąlygas turi labai intensyviai naudoti chemines apsaugos priemones nuo ligų ir kenkėjų. O kas yra leidžiama, tas, vadinasi, saugu. Su vaisiais „likučiai“ pasiekia ir Lietuvos vartotojus, kai lietuviškoje produkcijoje net ir likučių nerandama.

Taigi, čilietiškos trešnės yra saugios. Nors ne tik chloruotu vandeniu prausiamos. Čilėje viena iš baisiausių trešnių vaismedžių ligų yra bakterinis vėžys, kuris per kelerius metus gali visiškai išnaikinti ištisus sodus. O nuo bakterijų yra vienintelė apsaugos priemonė – antibiotikai. Kiekvieną ankstyvą pavasarį trešnynai purškiami streptomicinu. Tai leidžiama ir net privaloma. Tačiau dažnai purškiama ir per vegetaciją – po stipresnio lietaus, kad neplistų infekcija. Nors tai ne visai legalu... Eksportuojant šilauoges ar desertines vynuoges, jos chloru „neprausiamos“, tačiau į sandarias pakuotes dedama sieros. Siera pamažu garuoja, o jos garai apsaugo nuo puvinių.

Ekologija: produkciją gauti būtina

Vis daugiau Čilės obuolių augintojų imasi ūkininkauti ekologiškai. Mat ekologiškų vaisių kaina yra 70–80 procentų didesnė. Tiesa, jie sodams veisti nesirenka veislių, atsparių pagrindinėms ligoms. Augina įprastas, kaip ir intensyviuose soduose: Pink Lady, Gala ir kt., nes nežinomų veislių niekas nepirks. O tokiuose soduose išauginti kokybiškus vaisius nelengva. Vienintelės leidžiamos priemonės yra varis ir siera. Todėl ekologiški sodai mėlynai geltoni.

Mano lankymosi metu dar nebuvo įpusėjusi vegetacija, tačiau ūkio savininkas prisipažino, kad obelis jau purškė 35 (!) kartus. Štai kaip skiriasi ekologinio ūkininkavimo supratimas: privalai pateikti išoriškai kokybišką produkciją, o ne pasodinti sodą ir daugiau nieko nedaryti, kaip kai kurie Lietuvos ekologai elgiasi. Taigi, purškia Čilėje prieš kiekvieną ir po kiekvieno lietaus. Valgant tokį ekologišką obuolį dviguba nauda: ir obuoliu pasigardžiuosi, ir mikroelementų organizmą papildysi. Žinoma, čia ironizuoju.

Derliai ir intensyvios technologijos

Vidutinis Čilės obuolių derlius 38 t/ ha. Vidutinis iš 30 tūkst. hektarų! Lyginti su Lietuva net nepatogu – Statistikos departamento duomenimis, vidutinis obuolių derlius svyruoja apie 10 t/ha. Populiariausia obuolių veislė yra Gala ir jos spalviniai klonai. Ji užima apie 45 proc. visų obelų sodų ploto. Taip pat reikšmingos yra veislės Pink Lady, Granny Smith, Fuji ir Honeycrisp.

Čilės augintojų siekiai – garantuoti kasmetinį 80 t/ha derlių, iš kurio bent 80 proc. būtų pirmarūšė produkcija. Potencialas tokius siekius įgyvendinti yra – nemažoje dalyje sodų jau dabar skinama apie 100 ir daugiau tonų iš hektaro. Tokį derlingumą pasiekti leidžia ne tik gamtos sąlygos, bet ir intensyvios, inovatyvios sodų auginimo sistemos.

Viena iš dabar populiariausių, kilusi Italijoje, o žinomumą pasiekusi Naujosios Zelandijos mokslininkų dėka, yra daugialyderė vaismedžių formavimo sistema. Tai plokščias vainikas, kur iš vieno vaismedžio, horizontaliai atlenkus pirmąsias šakas, išaugina nuo 6 iki 10 vertikalių lyderių. Kiekvienas lyderis genimas kaip atskiras vaismedis. Tokių lyderių kiekis hektare gali pasiekti nuo 10 iki 20 tūkstančių. Skinant bent po 8 kg, o tai, nelygu veislė, yra 40–55 obuoliai, nesunku suskaičiuoti, kad ir derlius svyruos nuo 80 iki 160 t/ha.

Formuojant plokščią vaismedžių vainiką, gerokai lengviau tampa mechanizuoti genėjimą ar retinti žiedus. Be to, per siaurą vainiką lengvai prasiskverbia saulės spinduliai, o tai yra ypač svarbu ir siekiant išauginti kokybiškus obuolius, ir mažinti vaismedžių pramečiavimą.

Įprastai sodai Čilėje kol kas projektuojami taip, kad vaismedis pasiektų 3,5 m aukštį. Visuose soduose vadovaujamasi viena svarbia taisykle: kol vaismedis neužėmė jam skirtos vietos (o tai gali užtrukti ketverius ar penkerius metus), neleidžiama jam derėti arba paliekamas mažesnis vaisių kiekis, atsižvelgiant į kamieno arba atskirų šakų storį.

Pamažu atgimsta ir žemesnių sodų, kuriuose visi technologiniai darbai ir vaisių skynimas yra atliekamas stovint ant žemės, idėja. Ypač kai pradedami kultivuoti daugialyderiai superintensyvūs sodai. Skaičiuojama, kad platformų naudojimas, tuo labiau kopėčių kilnojimas, vis dėlto labai sumažina darbo našumą ir pakelia auginimo savikainą.

Derliaus normavimas ir vaisių kokybė

Vaisių kokybė gerinama, o pramečiavimas mažinamas, taikant žiedų ir užuomazgų retinimą. Tai yra nediskutuotina Čilėje, kaip ir beveik visose išsivysčiusiose sodininkystės šalyse. Lietuvoje, deja, vis dar diskutuojama. Retinama ne vieną kartą – cheminiais preparatais per žydėjimą, taip pat praėjus 2 savaitėms po žydėjimo, o vėliau ir rankomis iki norimo vaisių skaičiaus vaismedyje. Tik taip galima pasiekti tikrai didelę vienodų ir kokybiškų vaisių išeigą.

Normuojamas ne tik obelų, bet ir trešnių ir ypač persikų derlius. Mat tik stambios trešnės ir didelio skersmens persikai yra tinkami prekybai. Trešnių derliaus normavimas prasideda dar prieš žydėjimą, genint pašalinami pertekliniai žiedynai. Užsimezgus vaisiams, rankomis normuojamas trešnių kiekis viename žiedyne. Laikui ir rankų darbui imli ir nepigi procedūra, bet tai kol kas vienintelis būdas garantuoti kokybiškų vaisių ir uogų derlių.

Čilėje visi sodai yra laistomi. Daugelis sodų yra po priedangomis – labiau apsisaugoti ne nuo krušos, bet nuo saulės. Kad obuoliai taptų spalvingesni, mėnesį prieš skynimą pomedžiuose klojama šviesą atspindinti danga – taip pagerinamas vainiko apačioje esančių vaisių nusispalvinimas.

Ir pabaigai – iškalbingas faktas: viena šeima Čilėje visiškai aprūpinama, jei turi 30–40 ha obelų sodų arba 10–12 ha trešnyną.