Daugiau kaip 15 metų žemdirbių konsultavimo agronominiais klausimais versle besisukantis bendrovės „Žemdirbių konsultacijos“ direktorius Ernestas Petrauskas drąsiai laužo stereotipus ir apverčia aukštyn kojomis ne vieną, atrodytų, nelaužomą taisyklę, tačiau juo patikėję žemdirbiai džiaugiasi išaugusiu ūkių pelningumu. Ernestas teigia, kad tikri agronomai turi vaikščioti purvinais batais, bet švaria sąžine, taip pabrėždamas savo atsiribojimą nuo agrocheminiais produktais prekiaujančių įmonių įtakos.

Agronomijos pagrindas – gilios žinios, ilgametis augalų stebėjimas ir tyrinėjimas ne tik laukuose, bet ir laboratorijoje. Reikia suprasti augalą, suvokti, ko jam reikia ir kaip tą poreikį patenkinti. „Siekiant tam tikro užsibrėžto derliaus, būtina skaičiuoti azoto, sieros ir mikroelemtinių trąšų kiekius, o štai fosforu ir kaliu tręšiama ne pagal planuojamą derlių – pastarųjų elementų dirvožemis turi būti jau prisotintas iš anksto“, – vieną svarbiausių sėkmingo ūkininkavimo taisyklių įvardija E. Petrauskas. Kitaip tariant, pirmiausia dirvožemį reikia padaryti tam tikro trąšumo, sutvarkyti rūgštumą ir tik tada siekti gero derliaus.

Iš lygio A į lygį C – per kelerius metus

Pasak Ernesto, tarybinė tręšimo mokykla buvo neteisinga: ji teigė, kad kiek maisto elementų sunaudoja augalai, tiek reikia grąžinti į žemę su trąšomis. Ne. Dirvožemis turi būti persisotinęs maisto medžiagų, tik tada jis neatiminės jų iš augalų. Beje, svarbu dirvožemio tyrimus daryti pagal tikslią metodiką ir tinkamu metu. Pavyzdžiui, jei maisto medžiagų kiekis bus tikrinamas vegetacijos sezono pabaigoje, gauti duomenys nebus patikimi – paprastai rodys geresnę situaciją. Mat augalai, baigdami augimą, atiduoda dalį medžiagų į žemę. Tarkime, rapsai vegetacijos pabaigoje išmeta į žemę iki 100 kg/ha azoto.

Padaryti dirvožemį reikiamo trąšumo lygio trunka ne metus ir ne dvejus. Vertinant pagal vokišką metodiką, išskiriami keli dirvožemio prisotinimo maisto elementų lygiai, kurie žymimi raidėmis nuo A iki E. Lietuvoje dominuoja A ir B lygio dirvožemiai, kuriuos reikia patręšti iki C lygio. Pirmiausia – kalkinimas. Kai žemas pH, fosforas ir kalis būna surišti, o pakėlus pH iki 6,5, šie elementai atsilaisvina. Pakelti dirvožemio lygį per vieną raidę reikia maždaug 120 kg/ ha v. m. fosforo ir 160 kg/ha v. m. kalio. Jei lygis A, tai iki C lygio reikia įterpti apie 240 kg/ha fosforo ir maždaug 320 kg kalio. Tai padaryti realu maždaug per penkerius metus. Pakėlus dirvožemį iki C lygio, prasideda tikrasis ūkininkavimas. Tada gali planuoti gauti tokį derlių, kokio nori“, – paaiškina E. Petrauskas ir priduria, kad, įtręšus dirvožemius, gerus derlius galima gauti ir auginant žvyre.

Fosforas ir kalis dirvoje niekur nedingsta: pritręšti – tarsi pinigus į žemę padėti, tai liks anūkams ir proanūkiams. Pakėlus dirvą iki C lygio, kasmet reikia grąžinti tik tiek, kiek išnešama su grūdais (pvz., tonai kviečių – 8 kg fosforo ir 6 kg kalio). Svarbu žinoti, kad, patręšus fosforo ir kalio trąšomis, augalai apie mėnesį jų negaus. Geriausia, kai trąšos žemėje praguli pusmetį, tada augalai pradeda jas pasisavinti. Geriausia skaičiuoti taip: patręšei pavasarį – turėsi rudeniui, patręšei rudenį – turėsi pavasariui.

Atvirai iš praktikos: kokias klaidas daro mūsų žemdirbiai?

„Žemdirbių konsultacijos“ dirba su devyniais stambiais ūkiais Lietuvoje ir keturiais Rusijoje. Trys agronomai – be Ernesto, dar dirba Kęstutis Maciulevičius (konsultuojantis Rusijoje) ir Mantas Baltrušaitis (konsultuojantis Lietuvoje) – įtemptu periodu, vegetacijos pirmoje pusėje, kiekviename ūkyje apsilanko mažiausiai 2–3 kartus per savaitę, o konsultacijos telefonu, internetu vyksta nuolat. Bendraujama ne tik su ūkių šeimininkais, bet ir su traktorininkais – juk jų darbo kokybė lemia ūkio sėkmę. „Esame nuodėmklausiai, psichologai ir tik paskui agronomai“, – šypteli įmonės komercijos direktorius Mantas Baltrušaitis.

Kokias žemdirbių klaidas specialistams dažniausiai tenka koreguoti? Pati pirma klaida – ūkininkai per daug dirba žemę, todėl, pradėję konsultuoti žemdirbį, įmonės „Žemdirbių konsultacijos“ specialistai pasiūlo atsisakyti perteklinio žemės dirbimo. Ypač rizikingas pavasarinis žemės dirbimas: jei du kartus pravažiuojama per lauką, išgaruoja labai didelė dalis drėgmės ir gero vasarinių javų derliaus nesitikėk.

„Visus ūkius skatiname kas trejus metus išdirbti laukus su giluminiu purentuvu, pasiekiant 30 cm gylį. O kiti dirbimai – tik iki sėjos gylio: 3–5 cm išdirbi ir sėji, nėra ko lįsti giliau. Na, dar šiaudams įterpti rekomenduojame šiek tiek giliau praskusti ražienas po javų derliaus nuėmimo. Savo žemės dirbimo schemą vadiname 1,3 dirbimo + sėja. Ne visur tai pavyksta, kartais per sunkūs būna dirvožemiai, bet tokia yra siekiamybė“, – paaiškina E. Petrauskas.

Jo įsitikinimu, arimas mažina humusą, niokoja dirvožemį. Arimo (žemės apvertimo) reikėjo tol, kol nebuvo kitų priemonių, kaip kovoti su ligomis ir piktžolėmis. Dabar visko yra. Ernestas tikina, kad nėra blogų herbicidų, reikia žinoti, kaip su jais dirbti. „Išsirenkame herbicidų derinį ir juo purškiame 3–5 metus. Išmušame žoles, kurias naikina tas herbicidas, tada galbūt išlenda kitos. Tuomet parenkame kitą veikliųjų medžiagų derinį ir kelerius metus pasėdime ant tų kitų žolių. Mano manymu, piktžolių ar kenkėjų rezistentiškumas – tai dažniausiai pardavėjų pramanai. Aš nepastebiu jokio rezistentiškumo“, – įtikinamai kalba E. Petrauskas.

Kita didžioji ūkininkų problema – purškimo kokybė. Niekas nekreipia dėmesio į purškimo greitį. Nors žino, kad negalima su purkštuvu važiuoti greičiau kaip 10–12 km/val., važiuoja ir 30 km/ val., ir dar greičiau. Kodėl pavojingas per didelis važiavimo greitis?

„Dažniausiai naudojami inžektoriniai purkštukai, kurie gerai veikia esant iki 3 barų slėgiui. Išpurškiant didelis lašas, kurio viduje yra puta (oro burbuliukai), pataiko į lapą, burbuliukai sprogsta ir taip tolygiai užsidengia didelis plotas. Kai purkštuvas važiuoja greičiau kaip 12 km/val., slėgis padidėja iki 4, 5 ar 6 barų, dingsta putos ir tas lašas lieka tiesiog didelis lašas, kuris nukrenta ir nuvarva nuo augalo. Viskas, kokybės nebėra“, – sako E. Petrauskas. Ruošiant tirpalą, būtina naudoti lipniąją medžiagą, nes kai kurie augalai, tarkime, žirniai yra su smulkučiais plaukeliais ir purškalas nuo jo paprasčiausiai lengvai nuteka.

Antras dalykas – vandens pH, jis turi būti 6–6,5. Jei ruošiant darbinį tirpalą dedama boro, tai pH šauna iki 9. Jei naudojamas vanduo iš paprasto tvenkinio, ten paprastai birželio mėnesį pH yra daugiau kaip 8. Nei herbicidai, nei fungicidai, nei insekticidai neveikia tokio rūgštumo tirpale. „Ūkininkui būtina įsigyti kokybišką pH matuoklį – ne pigias popierines juosteles, bet gerą patikimą prietaisą“, – sako E. Petrauskas.

Trečia dažnai daroma klaida – tinkamai neišplaunamas purkštuvas. Neišplovimo padariniai labai aiškiai matyti – tame lauko kampe, nuo kurio pradėta purkšti, augalai net spalvą pakeičia (pavyzdžiui, rapsai būna raudoni). Bet plika akimi žmogus mato tik stiprius pažeidimus (nuo 30 proc.), o jei pažeidimas silpnesnis, jo vizualiai net nematyti, tačiau augalas lieka apnuodytas ir derlius būna mažesnis. Būtina naudoti specialias priemones purkštuvams plauti.

Pigi iš Kinijos įsigyta chemija – irgi didžiulė problema. Kaip ir daugiakomponenčiai mišiniai, kuriais jokiu būdu negalima piktnaudžiauti. Pasak E. Petrausko, geriausia, kai ūkininkas su purkštuvu į laukus važiuoja kas savaitę (purškimai taip intensyviai daromi du mėnesius – balandį ir gegužę, birželiui lieka tik kokie du purškimai iki javų žydėjimo). Tada nereikia stengtis sugrūsti vienu metu daugybės veikliųjų medžiagų. „Purškiant kas savaitę, išeina ekonomiškiau, aiškesnės būna orų prognozės, sunaudojama mažiau chemijos. Mažiau žalojamas ir augalas – juk yra skirtumas, ar jis chemijos gauna mažomis porcijomis, ar iš karto galingą bombą“, – paaiškina E. Petrauskas.

Kartu jis siūlo atsikratyti kai kurių iliuzijų, kurias perša ūkininkams prekybininkai. „Jei kažkas tauzija, kad fungicido veikimo laikas daugiau kaip 4 savaitės – nesąmonė. Fungicidas negali tiek ilgai gerai veikti, ypač kai gausios rasos ar stipriau palyja. Mūsų klimato sąlygomis geras fungicidas veikia iki 2–3 savaičių“, – tikina agronomas ir paaiškina, kaip galima pagudrauti: fungicido normą išdalijama į tris dozes ir purškiame kas savaitę tris kartus. Taip veikimas ištempiamas iki 4 savaičių, vietoj dviejų.

„Chemijos pardavėjai apie 60–70 proc. informacijos pateikia netiksliai – vien tam, kad jiems reikia parduoti tam tikrus produktus. Pavyzdžiui, Danijoje yra stipri ūkininkų sąjunga: jie surenka visą naujausią chemiją, užsako stambiuose ūkiuose bandymus, kurie atliekami prižiūrint mokslininkams, ir tada disponuoja sąžiningai gautais rezultatais. Pas mus, deja, nėra į ką atsiremti“, – sako E. Petrauskas.

Jo nuomone, reikėtų uždrausti kontaktinius insekticidus. Kodėl? „Jie užmuša viską, ant ko patenka, taigi ir naudinguosius vabzdžius. Beje, jie pavojingiausi ir žmonėms. Savo ūkiuose kontaktinių nenaudojame, rekomenduojame tik sisteminius insekticidus. Pastarųjų nuodingasis poveikis atsiranda tik antrąją parą, kai produktas jau įsiskverbia į augalus, ir žūsta tik tuos augalus graužiantys vabalai“, – paaiškina E. Petrauskas.

Dar viena klaida – netinkama sėjos norma. Daugelis ūkių sėja kilogramais, o ne vienetais. „Sutinku su tuo, kad Lietuvoje žieminių kviečių sėjant 3–3,5 mln./ ha (tai vokiška norma), gautume didesnį derlių, negu sėjant 5–5,5 mln./ha. Bet rekomenduojame pastarąjį variantą, nes mūsų žiemos yra neprognozuojamos. Būna, kad pasėji 5,5 mln./ha, o pavasarį randi tik 3 mln. Statistiškai dažniau žūsta mažesnės sėjos normos laukai“, – sako E. Petrauskas.

Iki krūmijimosi sėkla maitinasi iš grūdo, todėl jis turi būti pakankamai stambus. Jei sėjami kviečiai, kurių 1 000 grūdų masė yra mažesnė kaip 40 g, tai – ne sėkla, o šiukšlės. Ūkininkams rekomenduojama perleisti grūdus per sietus ir sėklai pasilikti tik tuos, kurių 1 000 masė yra 50 g ir daugiau.

Žiemkenčiams – 100 proc. laukų

„Su nauju klientu tenka dirbti kelis sezonus, kol jis nustoja priešintis, patiki mumis ir supranta, kad siekiame to paties“, – sako E. Petrauskas. Daugelis žemdirbių pripratę dirbti pagal savo užrašų sąsiuvinį: pernai tą dieną tą dariau, tai ir šiemet tą patį darysiu. Tačiau metai metams nelygu ir taip dirbti neišeina. Lietuviams jau reikia pratintis dirbti sausros sąlygomis. Nuo Golfo srovės ateinantys drėgmę nešantys debesys anksčiau išlyti pradėdavo nuo Klaipėdos, vėliausiai – nuo Raseinių. O dabar, kai vidutinė oro temperatūra vasarą pakilo, debesys kondensuojasi vėliau – prašoka Lietuvą ir pradeda lyti Baltarusijoje.

„Esame būsimi sausros zonos gyventojai ir tam turime ruoštis. Mūsų ūkininkai visus laukus stengiasi 100 proc. užsėti žieminiais augalais. Žinoma, ne kasmet tai galima. Vasariniai augalai visada rizikingi – jų rekomenduojame sėti tik tiek, kad turėtume sėklos, jei tektų atsėti iššalusius žieminius“, – tokio principo laikosi „Žemdirbių konsultacijos“.

Dvejus metus įmonės agronomai eksperimentavo: vasarinius kviečius pasėjo iš rudens, lapkričio mėnesį, kad iki žiemos nespėtų sudygti, bet startuotų nuo ankstyvo pavasario. Vienais metais rezultatai buvo geri, o kitais, deja, dėl iki Naujųjų metų užsitęsusių šiltų orų kviečiai sudygo ir paskui nušalo.

Dabar madinga duoti dirvožemiui gyvybingumą skatinančių bakterijų, kurios spartina šiaudų mineralizaciją. Ar naudinga labai spartinti šiaudų irimą? Vargu. „Nuėmėme javų derlių, užbėrėme salietros arba bakterinių preparatų ir supūdėme šiaudus. Jie virto neorganiniu azotu ir per žiemą išsiplovė. Kam reikia per greito suirimo? Tegul šiaudai guli iki pavasario, lėtai yra ir birželio mėnesį atiduoda azotą.

Beje, azotas dirvožemyje yra labai judrus, todėl jo kiekį reikia nuolat sekti. 100 mm kritulių dozė azotą ir sierą praplauna žemyn maždaug 30–50 cm, o būna, kad per lietingą savaitę iškrenta 70– 80 mm kritulių. Iš gilesnių sluoksnių azotą sugebės pasiimti nebent rapsai, runkeliai, kukurūzai ir kai kurie kiti augalai, kurių ilgos šaknys. Varpiniai javai dažniausiai intensyviai maitinasi iki 25–30 cm gylio. Štai kodėl negalima jiems azoto atiduoti viso iš karto. Sieros trąšomis negalima tręšti prieš sėją ar įterpti su sėjamąja. Siera, jei patenka į anaeorobines sąlygas (atsiduria 5 cm gylyje ir giliau), virsta sieros vandeniliu ir išgaruoja.

Auginimo sąnaudų skirtumas tarp 5 ir 8 t/ha derliaus yra labai nedidelis. Jei laukas sutvarkytas, dirvožemis prisotintas ir pakalkintas, fosforo ir kalio reikia tiek, kiek po derliaus nuėmimo išvežama su grūdais. Herbicidai ir insekticidai tie patys, fungicidai – gal 10–30 eurų/ha brangesni. Esminis skirtumas – tręšimas. Vienai papildomai tonai javų grūdų užauginti reikia apie 70 kg salietros (22–28 kg azoto v. m.). Kitaip tariant, 200 kg salietros atneša 3 tonas derliaus. Salietros tona dabar kainuoja 220 eurų, tad už 45 eurus realu nusipirkti 3 tonas grūdų ir uždirbti papildomus 600 eurų.

„Laikantis mūsų technologijų, hektarui išleidžiama iki 300–350 eurų. „Taupantys“ žemdirbiai išleidžia 250– 270 eurų/ha, bet kas iš to – laukai būna ligoti, piktžolėti. Piktžolės yra 50 proc. stipresnės už kultūrinius augalus: lauke kvietys suvalgys 30 proc. maisto medžiagų, o piktžolė – 70 proc. Todėl mūsų strateginis tikslas – išmušti visas daugiametes piktžoles. Tarp mūsų klientų buvo tokių, kurie pernai, sausros metais, kūlė daugiau negu po 10 t/ha kviečių“, – rezultatais džiaugiasi E. Petrauskas. Beje, jo nuomone, veislė turi palyginti mažą įtaką derliui ir naujų veislių pristatymą kaip panacėją jis taip pat linkęs priskirti komercijai. Tą pačia veislę (Zentos, Ada) galima auginti kelias dešimtis metų, tik svarbu nuspręsti, ar sieksi ekstra klasės kviečių, ar žemesnės kokybės.

Dviejų trijų kviečių veislių ūkiui visiškai pakanka. Rekomenduojama apie 30 proc. plotų sėti geriausio žiemkentiškumo (Ada) kviečius, apie 20 proc. rizikingo žiemojimo, bet labai aukšto derlingumo (Baltimor), likusius 50 proc. – stabiliai derančias, gerai žinomas, užtikrintai žiemojančias veisles (Skagen, Zentos, Olivin, Širvinta).

Tyrinėjimai laboratorijoje ir ateities planai

„Žemdirbių konsultacijos“ eksperimentuoja ne tik laukuose, bet ir savo laboratorijoje. Distiliuoto vandens induose auginami vasariniai kviečiai – siekiama tiksliai sužinoti, kaip augalas reaguoja į vienos ar kitos maisto medžiagos trūkumą. Čia atsiskleidžia daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, jei trūksta azoto ar magnio, augalų šaknys pailgėja, o jei trūksta boro, šaknys lieka trumpos ir t. t. Kodėl? Dirvožemyje augalams prieinamas azotas nuolat plaunamas gilyn, tad augalas tai jaučia ir leidžia šaknis. Atitinkamai norėdamas pasisavinti borą, jis jo ieško dirvos paviršiuje, nes laukuose gerai augalams prieinamas boras koncentruojasi maždaug 5 cm paviršiniame sluoksnyje.

Visas toks tipinis „elgesys“ išlieka ir augalui augant distiliuoto vandens inde: atrodo, kad augalas jau genetiškai žino, kur kokios medžiagos ieškoti.

Kviečiai, kurie gavo visko, išskyrus kalcį – absoliutūs augalai pesimistai, visai nenorintys augti. Šis pavyzdys rodo kalkinimo svarbą. Trūkstant vario, molibdeno ar cinko, augalai atrodo apgaulingai vešlūs, tačiau jų šaknų sistema daug smulkesnė. Visas jėgas augalas atiduoda stiebams ir lapams, o varpos išlenda menkutės – nereikia nė aiškinti, kad ir derlius bus menkas.

Kontroliniame variante augantys kviečiai, gaunantys visko, lapų ligomis faktiškai neserga. Patogeninių grybų sporas galima prilyginti dulkėms – jos prilimpa prie lapo ir sulaukusios drėgmės sudygsta. Sveikas augalas turi „sveiką“ elektros krūvį, kuris atstumia tas sporas ir jų net nelieka ant lapų – tai vienas iš augalo būdų apsisaugoti nuo ligų. Iš bandymų matyti, kad augalų sveikatingumui reikšmingiausi molibdenas, cinkas, fosforas.

„Agronomija nėra tikslusis mokslas, čia netinka inžinerinis mąstymas: prisukau varžtą – laikys. Laukuose niekada nebūna vienodo scenarijaus. Medicinoje patikimumas yra 99, o agronomijoje – 95 procentai. Kiekviena rekomendacija turi būti pagrįsta patikimais bandymų rezultatais“, – sako E. Petrauskas. Laimėję ES bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos Horizont 2020 projektą, „Agronomų konsultacijos“ dabar rengiasi įgyvendinti antrąjį jo etapą: su partneriais kuria prietaisą, kuris tiksliai nustatys maisto medžiagų kiekį augaluose. Tokio išmaniojo testerio masinė gamyba gali būti pradėta maždaug po dvejų metų.