Mano Ūkis 2019/02
Sunkaus veršiavimosi priežastys ir pasekmės
  • Dr. Danielius STAREVIČIUS LSMU Veterinarijos akademija
  • Mano ūkis

Kiekvieno pieninius ar mėsinius galvijus laikančio ūkininko tikslas – gauti po sveiką veršelį per metus. Šį tikslą pasiekti kai kada trukdo veršiavimosi problemos, kurios kyla dėl žinių stokos ar laiku nesuteiktos veterinarinės pagalbos.

Mėsinių galvijų augintojai išskiria du kritinius momentus – veršiavimąsi ir veršelio priežiūrą. Todėl labai svarbi pirmiausia motinos priežiūra, o paskui – paties veršelio, nes jo netekus patiriamas maždaug tūkstančio eurų nuostolis.

Kokie veiksniai lemia veršelių praradimą? Pirmiausia – tai motinos paruošimas veršiavimuisi. Jeigu karvė veršiuojasi ganykloje, atveda gana stiprų veršelį, o ūkininko pagrindinis darbas – spėti jį pagauti pirmą dieną ir paženklinti, nes po to energingai laigantį po pievą pagauti bus labai sunku.

Lietuvoje susiklosčiusi tradicija, kad veršiavimosi sezonas prasideda sausį–vasarį ir trunka iki balandžio. Galbūt ūkininkai įžvelgia ekonominių privalumų, gal tokiu metu atvestas veršelis geriau auga, tačiau, kalbant apie motinos situaciją, vasarį–kovą jai yra nepalankiausias laikas veršiuotis. Tvarto aplinka veršiuotis netinkamesnė mėsinei karvei negu pieninei. Pieninės lėtesnės, joms reikia mažiau laisvės, todėl veršiuotis žiemą joms nėra taip blogai. O mėsinės dėl tvarto aplinkos gali atvesti silpnesnius veršiukus.

Bloga pagalba – rizika prarasti ir karvę, ir veršelį

Tiek mėsinių, tiek pieninių galvijų augintojų didžiausias galvos skausmas – pirmaveršės, jos sunkiau veršiuojasi. Tam didelės įtakos turi mityba. Cezario pjūvių pikas būna žiemos pabaigoje ir dar vienas – vasaros pradžioje, kai vešli ganyklų žolė staigiai užaugina stambius veršelius, kuriuos sunku atvesti, ypač telyčioms.

Daugiausia problemų kyla, kai yra per daug gera žolė. Gegužės žolė būna nesubrendusi, joje trūksta ląstelienos, tai ypač karvės pajunta prieš veršiavimąsi. Dėl tokio pašaro sumažėja prieskrandžio tūris, kaupiasi riebalai. Reikia turėti galvoje – jeigu labai geras, maistingas šienainis, anksti nušienautas šienas ir dar gyvuliams papildomai duodama koncentruotųjų pašarų, visada bus didesnė sunkaus veršiavimosi rizika ir tikimybė, kad veršelį reikės padėti ištraukti.

Vis dažniau ūkininkai sunkų veršiavimąsi patiki veterinarijos gydytojams, tačiau pasitaiko atvejų, kai veršelį bandoma ištraukti pririšus prie visureigio ar net traktoriuko – šios problemos Lietuvoje dar neatsikratome. Gerai, jeigu gerai baigiasi, bet dažnai kyla ir labai blogų padarinių, kai netenkama ir veršelio, ir motinos. Kai reikia karvei padėti, svarbus veršiavimosi įrankis, bet ir jis naudojamas tik iki tam tikros ribos.

Nubėgus vandenims (kaime žmonės sako „trūkus pūslei“), vyresnės karvės turi apsiveršiuoti per 2, pirmaveršės – per 4 valandas. Jeigu per tą laiką veršelis neatvedamas, reikia teikti pagalbą. Kai veršiuojantis pirmaveršei procesas yra pernelyg sunkus, yra kelios taisyklės, kada būtina ieškoti veterinarijos chirurgo, kad išsaugotumėte veršelį:

  • jeigu per valandą nepavyko ištraukti veršelio;
  • nepavyksta lytiniuose takuose pasiekti veršelio pakaušio.

Pirmeiga einantis pirmaveršės jauniklis lytiniuose takuose gyvas gali išlikti iki 16 val. Kol bambos virkštelė nėra užspaudžiama, tol veršelis nepradeda kvėpuoti ir maitinasi per plaučius (deguonį gauna iš mamos kraujo).

Streso įtaka veršiavimuisi

Silpni veršeliai atvedami dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, dėl ilgalaikio streso, kurį jautė motina. Pagrindinį stresą gyvuliui sukelia ne piktas darbininkas ar traktorius, o kitas gyvulys, bandos hierarchijojeužimantis aukštesnę poziciją.

Stresas yra hormoninė reakcija, dėl kurios padidėja gyvulio kraujospūdis, širdies raumens susitraukimo jėga, gliukozės kiekis kraujyje, kraujas suteka į gyvybiškai svarbius organus – širdį, smegenis, inkstus. Pagrindinis stresą sukeliantis hormonas yra kortizolis – jis slopina imuninę sistemą. Tokią gyvulio būseną galime vadinti tiesiog baime, kurią jis nuolat jaučia ir dėl to bijo eiti ėsti ir gerti. Tai ypač pasireiškia, jeigu kartu laikomos jaunos, pirmaveršės karvės su vyresnėmis. Dažniausiai yra skriaudžiamos jaunos karvės, nors išskirtiniais atvejais pasitaiko ir atvirkščiai.

Stresą karvėms sukelia ir pasikeitusios laikymo sąlygos. Kai lapkritį karvės, jau įpratusios prie laisvės ganykloje, vėl uždaromos į tvartą, tai yra žymus sąlygų pablogėjimas, dėl kurio vėl atsiranda įvairių veršiavimosi problemų rizika, padaugėja gimdos užsisukimų. Todėl lapkričio–gruodžio mėnesiai veršiuotis irgi yra rizikingas laikas tiek veršelio, tiek motinos atžvilgiu.

Per didelė gyvulių koncentracija veršiavimosi patalpose taip pat lemia stresinę būklę. Be to, kuo labiau tvarte sugrūsite gyvulius, tuo daugiau problemų turėsite ir dėl kraiko. Kuo mažesnis gyvulių tankis – tuo ilgiau kraikas išlieka sausas.

Nuo 7 iki 8 veršingumo mėnesio karvei reikia turėti bent jau 10 kv. m ploto, o vėliau, prieš pat veršiavimąsi – ir dar daugiau, 12–14 kv. m. Labai svarbu, kad karvė laisvai galėtų prieiti prie vandens ir pašarų. Ankstesniais laikais visi, ne išimtis ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, pabrėždavo tik gyvulių šėrimą, o jų laikymo sąlygos neatrodė tokios svarbios. Bet gali parūpinti geriausius pašarus – jeigu karvė negalės prie jų prieiti, jeigu jos dalį suės kita karvė, ūkis neišvengs problemų. Visi garde esantys gyvuliai privalo išsitekti prie šėrimo stalo, nes jeigu reikės laukti eilėje prie pašarų, iškart kils stresas arba kova. Karvės nesupranta, kad reikia truputį pakentėti. Pastebėkite, kaip karvės elgiasi ganykloje – visos kartu ėda, visos kartu eina atsigulti. Tai yra natūralus karvių, bandos gyvūnų, gyvenimo būdas.

Stresą sukeliančios priežastys yra ir netinkamai subalansuotas, blogos kokybės pašaras arba jo trūkumas, prastas kraikas, blogas mikroklimatas veršiavimosi patalpose.

Pagrindinis požymis, kad karvės buvo blogai laikomos – kai vos atvestas veršelis nenori žįsti ar net neturi žindimo reflekso, o motina nekreipia į jį dėmesio. Tuomet padeda krekenų girdymo zondas, kuris išgelbėja veršiukus. Tai sunkus, papildomas darbas, kurio daugelis net neįsivaizdavo, ypač pradėdami auginti mėsinius galvijus. Taip, mėsinė karvė atsparesnė už pieninę, bet jeigu ūkininkas nori išvengti rizikos, geras laikymo sąlygas reikia užtikrinti.

Pieno ūkiuose dažna problema, kad ūkininkai nekreipia dėmesio į užtrūkusią karvę, dar gajus mąstymas, kad jei karvė pieno šiuo metu neduoda, tai ir jai pačiai nieko nereikia. Tai labai neteisingas požiūris, užtrūkusiai karvei daug kas sukelia diskomfortą, ji yra nepakanti ir dėl to jaučia stresą, kurio padarinius pajus ir veršelis. Užtrūkusi karvė per parą turėtų ilsėtis apie 14 valandų.

Pieninėms karvėms visada daug problemų kelia betoninės grindys. Sunkiau veršiuojantis iškyla rizika, kad karvės klubai išnirs (ūkininkai tai vadina varlės poza). Taip pat didelė tikimybė paslysti yra per rują, ant karvės šokant buliui ar vienai ant kitos. O išnirus klubams gyvuliui jau niekas nepadės. Pagrindinis blogos gulėjimo vietos požymis yra karvės kulno pažeidimai – sutinimas, nutrynimai. Jeigu karvė dėl prastų poilsio sąlygų per mažai guli, gali pradėti šlubuoti.

Kodėl būna sunku atvesti veršelį?

Sunkaus veršiavimosi (distokijos) priežasčių yra ne viena. Viena svarbiausių – karvių nutukimas, būdingas tiek pieninių, tiek mėsinių veislių mišrūnams. Nutukimą lemia pašarai, polinkis į nutukimą. Per didelis vaisius taip pat sukelia distokiją. Šiuo atveju palengvinti sunkų veršiavimąsi galima tinkamai keičiant pašarų racioną. Paskutinius du veršingumo mėnesius pašaras turi būti ne toks kaloringas, tiek pieninėms, tiek mėsinėms karvės reikia atsisakyti koncentruotųjų pašarų arba labai sumažinti jų davinį. Aišku, jeigu norite pieningos mamos, paskutines dvi savaites galima duoti šiek tiek koncentruotųjų pašarų, nes pasitaiko, kad telyčios neturi pieno. Tai labiau būdinga prastesnėmis sąlygomis laikomiems gyvuliams, kurių viename aptvare yra gerokai per daug.

Kaip minėta, labai rizikinga karvei veršiuotis gegužę ir birželį, nes tuo metu auga labai maistinga žolė, o ląstelienos joje mažai arba visai nėra. Tokiu atveju vertėtų karvėms atvežti šieno, bet geriausia veršiavimąsi organizuoti liepos–rugpjūčio mėnesiais. Nors mėsinių galvijų augintojams rimta problema būna pagauti ganykloje karvę, kuriai reikia padėti apsiveršiuoti, vis dėlto pagrindinis privalumas – komfortas ganykloje. Be to, antroje vasaros pusėje ir šviežia žolė turi daug ląstelienos, yra brandesnė. Aišku, jeigu karvės visą vasarą laikomos tvartuose, tada dėl karščių iššūkių tik padaugėja.

Sunkiai veršelį atsives ir per anksti apsivaisinusi telyčia. O apsivaisinti gali vos 5 mėn. amžiaus telyčaitė. Ir tokia karvutė, būdama 14 mėn., atsives panašaus dydžio veršiuką. Tokių atvejų Lietuvoje yra, nes jaunutė rujojanti telyčaitė gali pajusti buliuką už kelių kilometrų ir dažniausiai ji, ištrūkusi iš aptvaro, bėga pas bulių, o ne atvirkščiai. Pienines karves šiuo metu galima kergti nuo 11 mėn., mėsines – priklausomai nuo kūno masės, bet ne anksčiau kaip 18 mėnesių.

Per anksti sukergus telyčias pasitaiko apsigimusių veršelių. Apsigimimą dažnai lemia giminingas sėklinimas, blogos karvės laikymo sąlygos, vandens, girdyklų trūkumas per karščius.

Per didelė jėga traukiant veršelį – pražūtinga

Negyvybingi veršeliai, lūžusios jų galūnės, pažeistos kepenys; plyšusi, iškritusi motinų gimda, išniręs klubo sąnarys, pažeistas nervas – tai dar ne visas sunkaus veršiavimosi pasekmių sąrašas. Nekvalifikuota pagalba ar jos nesuteikimas iš viso, esant sunkiam veršiavimuisi, lemia dideles problemas ir nuostolius.

Per stipriai ir neteisingai (ypač su plonomis virvėmis) traukiant veršelį, neretai sulaužoma priekinė jo koja. Rekomenduojama kilpą dėti dviejose vietose – prie alkūnės ir prie nagos (dvigubą). Jeigu traukiant veršelį jis lytiniuose takuose subliaus, tai gali būti požymis, jog plyšo kepenys. Taip nutinka irgi naudojant per didelę jėgą. Toks veršelis dažniausiai nugaišta vos ištrauktas.

Veršiavimuisi užtrukus, telyčios klubo sąnarys gali išnirti ir be mechaninio poveikio: veršelis įstringa takuose, užspaudžiamos motinos kraujagyslės audiniuose šalia klubo sanario, atrofuojasi nervas, prasideda uždegimas ir klubo sąnarys gali išnirti.

Nervo pažeidimas dažnai yra pagydomas, jeigu yra vienpusis (pažeidžiama viena koja). Jeigu dvipusis (pažeidžiamos abi galinės kojos) – tai užtrunka ilgiau ir būna varginantis procesas, nes reikia gyvulį nuolat pakelti, vedžioti.

Plyšusią gimdą sunku ir diagnozuoti, ir sunku suteikti pagalbą. Kai karvė stanginasi, nubėga vandenys, gyvulio pilvas šiek tiek subliūkšta, bet kai plyšta gimda, dėl pilvo ertmėje esančio vakuumo gyvulys vėl išsipučia ir nurimsta, dingsta stangos. Būna sunku ir surasti veršelį – jis tiesiog išneria prieš gimdos kaklelį į žarnyną. Šiuo atveju karvei padėti gali tik labai skubi pagalba.

Gimdos iškritimas labiau būdingas mėsinėms negu pieninėms karvėms, ypač – šarolė veislės karvėms. Šią veislę išvedę prancūzai pripažįsta, kad tai yra genetikos nulemta problema. Labai svarbu padaryti epidūrinę anesteziją, nes jeigu veterinaras deda gimdą be jos, būna labai stiprios stangos, procedūra užtrunka, kankinasi ir pats gydytojas. Be to, tuomet didelė rizika su pirštais suplėšyti pačią gimdą, kuri yra trapi.

Vienos metodikos rekomenduoja užsiūti makštį, kitos – nesiūti. Siuvant vulvos perforavimas ir kiti intervenciniai veiksmai, kad gimda vėl neiškristų, yra papildomas stiprus dirgiklis ir karvė vėl gali stangintis vien dėl to, kad makštis stipriai pažeista. Yra ūkininkų, sakančių, kad 8 atvejus iš 10 nesiuvus gimdos ji vėl iškris, bet taip atsitinka tik dėl to, kad gerai neišlyginama gimdos sienelė, paliekama raukšlė – tuomet vėl prasideda stangos ir stumia gimdą lauk. Taip gali atsitikti net ir susiuvus gimdą – norint teisingai atstatyti gimdą, reikia labai giliai įvesti ranką, bet ir jos dažniausiai nepakanka, reikia papildomų priemonių (būna naudojamas plastmasinis butelis su vandeniu) ir būtinai leisti didelę dozę gimdą traukiančių preparatų, kad ji kuo greičiau susitrauktų.

Nuovalų susilaikymas dažniau pasitaiko ten, kur yra prastesnės karvių laikymo sąlygos, per didelis gyvulių tankis. Vasarą šiai problemai didelės įtakos turi karštis. Šiuolaikinės metodikos, ypač gydant pirmaveršes karves, rekomenduoja nukirpti, kas išlindę, įdėti tabletes, suleisti vaistus ir gyvulys, ypač mėsinės karvės, kurios yra atsparesnės, visai gerai išgyja, ypač žiemos periodu. Tik per karščius atsiranda didesnis komplikacijų pavojus. Bet labai svarbu, kad visas sudėtingesnes procedūras atliktų veterinarijos gydytojas.

Metritas, endometritas daugiau rūpesčių kelia pieninių karvių laikytojams, mėsinių galvijų augintojams tai nėra didelė problema, jie tiesiog gali į tai nekreipti dėmesio.

Kartais po sunkaus veršiavimosi karvės nenormaliai vaikšto – neištiesina kojos. Tai dėl raumens nervo pažeidimo. Per kelis mėnesius koja dažniausiai išsitiesina, nors kai kurių gyvulių vienas užpakalinis raumuo lieka atrofavęsis, blogiau išsivystęs.

Jeigu laikysitės svarbiausių gyvulių laikymo, šėrimo reikalavimų, laiku suteiksite būtiną veterinarinę pagalbą, turėsite sveiką, produktyvią galvijų bandą ir gerą prieauglį.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai