23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/01
Pilnatvės jausmas – tarsi atpildas po sunkių darbų
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Danutė ir Vidas Artiškevičiai ūkį kurti pradėjo pačioje Nepriklausomybės pradžioje, nuo 9 hektarų iš senelio paveldėtos žemės. Teko dirbti neskaičiuojant valandų ir netausojant jėgų, tačiau siekis turėti savo verslą ir iš to išgyventi vedė į priekį net ir tamsiausiais periodais. Šiandien Artiškevičių ūkis pripažintas vienu geriausiai tvarkomų Jonavos rajone – „Metų ūkio“ konkurse laimėjo pirmą vietą.

Ūkininkaudami jau beveik tris dešimtmečius, Danutė ir Vidas Artiškevičiai „Metų ūkio“ konkurse yra dalyvavę ir nugalėtojais tapę ne kartą. Pasak ūkininkų, konkursas verčia pasitempti, papildomai apsitvarkyti, laureatų vardas paglosto širdį, tačiau pernelyg šio fakto jiedu nesureikšmina – dirba tikrai ne dėl to, kad pelnytų apdovanojimą ir prieš kažką pasipuikuotų.

„Galbūt anksčiau, prieš keliolika metų, laimėjimas šiame konkurse džiugino labiau, nes nugalėtojams būdavo organizuojama kelionė į užsienį, kur galėjai pamatyti pažangiai tvarkomus ūkius. Anuomet tokios išvykos prilygo stebuklui, o aplankyti moderniai tvarkomi ūkiai atrodė kažkoks kosmosas“, – su šypsena pasakoja Danutė. Dabar 410 ha žemės dirbantis ir augalininkystę plėtojantis Artiškevičių ūkis ne vieną užsienietį nustebintų sutvarkyta infrastuktūra, apgalvotai sukomplektuota šiuolaikiška našia technika ir moderniais grūdų laikymo įrenginiais.

Ūkį sukūrė sunkiai dirbdami

Vidui iš senelio liko 9 ha žemės, iš dėdės – dar 13 ha, taip ir prasidėjo ūkio kūrimas. „Atsikraustę gyventi į Batėgalos kaimą, pasistatėme namuką, o toliau viską kišome į žemę ir techniką. Tiesa, iš pradžių su ūkininkavimu didelių vilčių nesiejome – turėjome kitą versliuką: „kepėme“ valytuvų gumas“, – prisimena Danutė ir Vidas. Tačiau netrukus pamatė, kad ir iš žemės galima neblogai uždirbti. Pirmaisiais metais uždarbis tikrai stebino – pavyzdžiui, nukūlę 10 ha kviečių ir pardavę 36 t grūdų, įsigijo Belorus traktorių. „Geri buvo metai, nes grūdų kaina buvo labai aukšta, palyginti su technikos“, – paaiškina Vidas.

Nemenką postūmį ūkio plėtrai davė Europos Sąjungos parama. Artiškevičiai du kartus pasinaudojo galimybe gauti SAPARD paramą, vėliau dar du projektus parengė pagal supaprastintą tvarką ir sėkmingai juos įgyvendino. Verslo planus jiems rengė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai. Ir iki šiol LŽŪKT ekonomistų patarimus Danutė, pati tvarkanti ūkio buhalteriją, labai vertina.

„Šauni mūsų Jonavos biuro ekonomikos konsultantė Asta Gaižauskienė – tikrai verta pagyrimo! Ko paklausi, visada tiksliai ir aiškiai atsakys. Sakyčiau, Konsultavimo tarnyba yra bene vienintelė vieta, kur žemdirbys gali sužinoti, kaip nesuklysti tvarkant ūkio buhalteriją. O pasikonsultuoti būtina, nes viskas taip greitai keičiasi, kad pačiai sunku suspėti įsigilinti“, – sako Danutė.

Ūkininkai pastebi, kad metams bėgant tapo daug lengviau gauti paskolą iš banko, be to, palūkanos dabar mažos, palyginti su kažkada net 12 proc. siekusiomis. „Ką nors planuodami, rengdamiesi investicijoms, nevertiname savo galimybių pernelyg optimistiškai. Anksčiau vidutinį derlių skaičiuodavome 4 t/ ha, dabar – jau 6 t/ha, nors realiai paprastai prikuliame daugiau“, – paaiškina Danutė.

Kai 1993 m. įsigijo pirmą kombainą, labai apsimokėjo važiuoti kulti kitiems, mat dažname ūkyje tuomet technikos trūko: buvo tiek darbo, kad faktiškai per mėnesį kombainas atsipirko. O paskui tokios paslaugos paklausa pradėjo mažėti, nes visi ūkininkai stengėsi kuo greičiau susikomplektuoti savo technikos parkus.

Vidas neslepia, kad ir jam pačiam norisi viską turėti savo, kad nereikėtų iš kitų prašinėti. Pavyzdžiui, sunkvežimis, su kuriuo veža grūdus į elevatorius, per 10 metų nuvažiavo tik maždaug 70 tūkst. km, bet Vidui patinka, kad jis visada po ranka, visada techniškai tvarkingas. Ir melioraciją laukuose Vidas tvarko pats, neseniai tiems darbams naują lenkišką ekskavatorių įsigijo. „Jei netvarkytume, užpernai būtume paskendę iki ausų. Nėra ten nieko sunkaus, tik reikia norėti ir netingėti. Melioracijos įrenginių schema – kaip žmogaus kraujagyslių sistema, o visas planas dabar nesunkiai pasiekiamas internetu“, – paaiškina ūkininkas. Iš anksto numatęs lauką, kuriame tvarkys melioracijos įrenginius, jis palieka tame plote pūdymą ir vėliau, kai laiko turi, tada ir „kapstosi“.

Daug metų Artiškevičiai augino cukrinius runkelius ir tai buvo pati pelningiausia kultūra, leidusi nemažai uždirbti ir investuoti į ūkį. „Augindavome 15–20 ha cukrinių runkelių, o pelno gaudavome kaip iš 100 ha kviečių. Žinoma, murkdydavomės purve ir šaltyje iki sąmonės netekimo. Dabar, su šiuolaikine technika, būtų kur kas lengviau, gal ir vėl auginčiau, jei tik supirkimo kaina būtų patrauklesnė“, – svarsto Vidas.

Cukrinių runkelių ūkio atsisakė referenciniais 2006 m., kai vyko cukraus sektoriaus reforma ir dalis augintojų susigundė galimybe gauti išmokas už pasitraukimą iš gamybos. Vėliau dar kokius penkerius metus Vidas jautė didžiulę nostalgiją matydamas, kaip kiti ūkininkai rudenį gabena nukastus šakniavaisius į fabriką. „Jis cukrinius runkelius iš visų augalų mylėjo labiausiai, tiesiog tupinėdavo aplink juos, kai pradėdavo dygti“, – šypteli prisiminusi žmona.

Bandymai – pavykę ir ne visai

Ūkio pasėlių struktūra – standartinė: žieminiai kviečiai ir rapsai, pupos, žirniai. Pastarųjų augino ir žieminius, bet iš trejų metų tik vienais buvo šioks toks pelnas. „Žieminiai žirniai būtų puikūs augalai, bet neperžiemoja – labai bijo išmirkimų. Gal dar galima tobulinti technologiją, dar mokytis juos auginti, o gal vis dėlto paaiškės, kad čia ne mūsų krašto augalas, gal tik tokiose šalyse kaip Olandija jie gali augti“, – svarsto Vidas.

Skagen, Famulus ir Janne – pagrindinės žieminių kviečių veislės. Dominuoja Skagen, ja apsėjama apie 70 proc. viso kviečių ploto, o derliaus vidurkis gerais metais būna apie 8 t/ha. Tik pernai, 2018-aisiais, vidutinis kviečių derlius buvo mažesnis – siekė apie 5 t/ ha. Per visą praėjusią vasarą Batėgalos apylinkėse gal tik du kartus normaliai palijo, augalus stipriai išvargino sausra. Ūkininkas bandė pasėlius gelbėti tręšdamas mikroelementais per lapus. „Pabandžiau, išmečiau pinigus ir daugiau jų į savo laukus neįsileisiu niekada. Čia tiesiog pasipinigavimo būdas. Investavau į hektarą papildomus 50 eurų, o kūliau dar net 15 kg/ ha mažiau iš tų laukų“, – specialiai nepatingėjęs pasverti patikina Vidas. Jo manymu, jei augalams nebus pakankamai vandens, šilumos ir saulės, gali purkšti kuo nori – nepagelbėsi.

Grūdų kainas pernai užfiksavo išankstiniais kontraktais ir pralošė – rinkoje kaina pakilo, o įsipareigojimus teko vykdyti ir didžioji derliaus dalis buvo parduota po 161 eurą už toną. Įvertinant kilstelėjusias kainas, dėl išankstinio kontraktavimo ūkis prarado apie 40 tūkst. eurų. Kaip paguoda liko 200 tonų kviečių, kuriuos jau planuoja parduoti brangiau – po 193 eurus už toną. Danutė sako, kad jei kviečių kainos būtų tokios, kokios nusistovėjo žiemos pradžioje, o derlius siektų 8 t/ha, tai jau visai nebloga situacija klostytųsi.

Grūdus ūkis parduoda bendrovėms „Agrokoncernas“, „Kauno grūdai“ ar „Jonavos grūdai“. Pastarosios įmonės privalumas tas, kad labai greitai – per tris dienas – atsiskaito.

Rapsus sėja su giluminiu purentuvu

Didesnį žemės plotą Vidas dirba minimaliai. Aria paprastai tik ruošdamas laukus ankštiniams augalams, rudenį, pavyzdžiui, suarė 40 ha plotą. Taip rotuodamas laukus per kelerius metus su plūgu pereina visus plotus.

Rapsus sėja danišku giluminiu purentuvu He-va su sėjamąja, kurio noragėliai įdirba žemę 35 cm gyliu, o rapsai pasėjami 60 cm pločio tarpueiliais. „Tokia sėja labai pasiteisino – derliai būna stulbinamai geri. He-va pamačiau pas vieną ūkininką ir pats tokį nusipirkau. Jau penkerius metus taip sėju žieminius rapsus ir esu tikrai patenkintas. Iš pradžių daug kas mane kritikavo, bet paskui žiūriu, kad didžiausi kritikai ir patys taip daro“, – šypteli Vidas.

Su tokiu purentuvu rapsus galima sėti tiesiai į ražieną, bet tokiu atveju jaunus išdygusius augalus nuėda šliužai – dvejus metus Vidas taip bandė, bet daugiau sakė nekartosiąs. Todėl dabar daro vieną ar du skutimus ir tada važiuoja sėti.

Beje, danų žemdirbiai dažniau sėja į ražieną, bet jie iš karto beria ir granules nuo šliužų. „Klausimas – kas labiau apsimoka: granulės kainuoja hektarui apie 40 eurų, o du skutimai irgi labai panašiai atsieina“, – svarsto Vidas. Vasarinių rapsų ūkininkas jau atsisakė – ir su kenkėjais sunku kovoti, ir nelabai gerą derlių jie duoda.

Vidas sako, kad žiemkenčiams trąšas jis išbarsto birželį, kai išlenda vėliavinis kviečių lapas. „Išberiu kompleksines trąšas vasarą ir man paskui rami galva, nereikia rudenį lakstyti. Azotą pasiima bręsdami kviečiai, nes jo reikia grūdų kokybiniams parametrams pagerinti. O visos kitos medžiagos lieka rudeniniams pasėliams. Ne tik patogu, bet ir apsimoka: nuvažiuoji vasarą pirkti trąšų – visur tuščia, eilių nėra, be to, kaina labai patraukli būna“, – pasakoja Vidas.

Įvertino galingos technikos privalumus

Grūdinius ir ankštinius augalus sėja su 6 m darbinio pločio Väderstad sėjamąja Rapid A 600 S. Pirmoji Väderstad sėjamoji buvo 4 m darbinio pločio, o kai įsigijo galingą Challenger MT765C vikšrinį traktorių, reikėjo ir našesnės sėjamosios. Su 320 AG vikšriniu traktoriumi Challenger ūkininkas nudirba visus svarbiausius darbus. „Vikšrinį traktorių įsigijau 2012 m. ir iki šiol neturėjau jokių rimtesnių problemų. Didelis jo našumas leidžia sumažinti darbo valandų skaičių: nuo 2012 m. šis traktorius išdirbo tik 2 000 valandų, o su ratiniu traktoriumi per metus reikėtų po 500 motovalandų išdirbti, norint tiek pat darbų padaryti“, – sako Vidas ir priduria, kad jeigu dabar pirktų traktorių, tai pirktų dar galingesnį – kokių 500 AG.

Ūkininkas pripažįsta, kad renkantis bet kokią techniką visada kyla labai daug abejonių, daug skirtingų nuomonių tenka išklausyti. Taip ir planuojant pirkti vikšrinį traktorių svartyti teko ilgai. Buvo aišku viena – ūkiui tada tikrai reikėjo galingesnio traktoriaus. „Svarsčiau tarp ratinio ir vikšrinio, ir labai džiaugiuosi pasirinkęs vikšrinį, nes įsitikinau jo privalumais. Kur su vikšriniu gali įvažiuoti, tai su ratiniu dar turėtum tris dienas stovėti ir laukti. Kur ratinis buksuoja, tai šis tik pėdsaką ryškesnį palieka“, – vardija ūkininkas. Anksčiau, būdavo, su 4 m darbinio pločio sėjamąja net ir pamatęs menkiausią balutę turėdavo ją apsukinėti, o dabar 6 m sėjamoji gali skęsti, vis tiek traktorius ištrauks.

Ūkyje dar yra traktoriai Fendt (180 AG), John Deere (150 AG) ir krautuvas Monitou – be jo, kaip be rankų. „Šiaip mano amžiui technikos jau užteks tiek, kiek turime dabar. Norėčiau nebent naujo kombaino, patį galingiausią imčiau, kad viską nukulčiau per kokias 8 dienas. Juk su dabartine technika realu per dieną nukulti 50 ha“, – sako Vidas. Dabar jis derlių nuima 2003 m. įsigytu Claas kombainu, kuriuo labai patenkintas, taigi ir vėl rinktųsi tą patį gamintoją. Vido specialybė – mechanizatorius, tad technikos priežiūrai ūkyje skiriama labai daug dėmesio ir gedimams stengiamasi užbėgti už akių.

Geriausia valdymo forma – vienvaldystė

Vidas neslepia manąs, kad geriausia ūkio valdymo forma – vienvaldystė: su žmona pasitari ir viskas aišku. „Nebijau pasakyti, kad esu kooperatyvų priešas Nr. 1. Kodėl? Vos susikuria kooperatyvas, tuoj atsiranda administracija, kuriai reikia mokėti atlyginimus, o juos juk reikia uždirbti. Prasideda visokie nesutarimai. Nesubrendę mes dar kooperatyvams, gal reikia laiko, kad visai nauja karta ateitų?“ – svarsto ūkininkas. Nelabai jis įžvelgia kooperacijos privalumų: grūdų paklausa ir taip didžiulė, visi laukia – tik duok. O nusistovėję gražūs santykiai su agroįmonėmis leidžia palankiomis sąlygomis įsigyti ir trąšų, ir augalų apsaugos produktų.

Vis dažniau javapjūtės orai darosi sunkiai nuspėjami, supirkimo kainos irgi šoka tikrą pasiutpolkę, tad atsirado būtinybė ūkyje turėti savo grūdų saugojimo bokštą. Vidas pasirinko įmonės „Inter–Silo“ siūlomas grūdų saugojimo sistemas ir 2017 m. pavasarį ūkyje buvo pastatytas grūdų saugojimo bokštas su maišymo ir džiovinimo įranga Sukup 4208, kuriame telpa 820 t grūdų.

„Vyrai bokštą sumontavo labai greitai, dirbo stebėtinai tvarkingai ir kokybiškai. Bokšto viduje yra trys sraigtai, kurie sukdamiesi maišo grūdus ir kelia juos į viršų. Maišymo funkciją įjungiu ir grūdus gerai permaišau kartą per mėnesį – to pakanka tinkamai laikomos produkcijos kokybei palaikyti. Ventiliatorių geriausia jungti tada, kai oras sausas – idealu būtų koks 10 laipsnių šaltis ir kad santykinė oro drėgmė neviršytų 70 proc., o dar geriau – kad būtų ne daugiau kaip 60 proc. drėgmės“, – aiškina ūkininkas. Beje, praėjusį sezoną net nereikėjo jungti džiovyklos, nes ventiliavimui užteko tos šilumos, kuri buvo aplinkoje.

„Mano Danutė dabar ne tik buhalterė, bet ir sandėlio vedėja“, – naujas pareigas žmonai patikėjo Vidas. Moteris neslepia, kad darbas su nauja, itin modernia įranga jai iš pradžių kėlė nemažai streso. „Visi tie mygtukai man buvo sunku... Bet susidorojau!“ – džiaugiasi moteris.

Svajonėse – ūkio tęstinumas

Vido ir Danutės ūkyje tvyro pilnatvės pojūtis – viskas iš esmės sutvarkyta, ūkis tvirtai pastatytas ant kojų. „Dabar jau visko gana. Žemės dirbame 410 ha, daugiau negu pusė jos yra nuosava. Neturime tikslo labai plėstis: jei plotas padidėtų 50 ar 100 ha, jau reikėtų kito kombaino, dar vieno samdomo žmogaus. Ir taip pasaka be galo... Klausimas – ar ne toks pats pelningumas liktų?“ – klausia Vidas, kol kas ūkyje apsieinantis su vienu samdomu darbuotoju, papildomai darbininkų samdo tik javapjūtei, jei sūnūs negali padėti.

Vidas ir Danutė užaugino tris sūnus. Vyriausiasis Audrius pilotuoja lėktuvą, vidurinysis Aivaras yra IT specialistas, o aštuoniolikmetis jaunėlis Paulius – dar gimnazistas. „Vyresnieji sūnūs turi puikius darbus, gauna gerus atlyginimus, nemanau, kad jie grįžtų į ūkį. Nuobodu jiems būtų kaime“, – svarsto Danutė. Tačiau Vidas kitos nuomonės – galbūt atsikąs sūnūs „valdiškos duonos“, užsimanys tvarkytis savarankiškai – ir žiūrėk, imsis ūkininkavimo. O gal Paulius, kuris dabar atrodo visai toli nuo žemės, taps žemdirbiu – juk nieko negali žinoti.

„Didžiausia svajonė – kad vaikai perimtų ūkį, kad būtų tęstinumas, kad mūsų įdirbis nenueitų vėjais. Kai lankėmės Anglijoje, keista ir gera buvo matyti, kad ūkiai jau skaičiuoja šimtus metų ir yra perduodami iš kartos į kartą. Kol viską sukūrėme, labai sunkiai dirbome. Dabar tik imk ir dirbk“, – sako Danutė ir Vidas Artiškevičiai.