23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/01
Ganymas naudingas pievoms, gyvuliams ir žmonėms
  • Dr. Vaclovas STUKONIS, Vilma ŽIVATKAUSKIENĖ LAMMC Žemdirbystės institutas Ingrida KUPREVIČIŪTĖ Gydomosios mitybos specialistė
  • Mano ūkis

Jeigu tik yra galimybė, maistui verta rinktis žole mitusių gyvūnų mėsą. Ganant galvijus išsaugomos ir pievos, ir žmonių sveikata. Tačiau aukštos pridėtinės vertės produkto – ant žalienų užauginto gyvulio mėsos – populiarinimas yra dar neišnaudota Lietuvos gyvulininkystės sektoriaus niša.

Pievų reikšmė žemės ūkyje labai didelė: tai žemės ūkio naudmenos, svarbios gyvulininkystės raidai. Pievos skirstomos į kultūrines ir natūralias. Natūralios pievos teikia didesnę ekosisteminių paslaugų įvairovę, tačiau pašarų, pieno ir mėsos produkcijos kiekis gali būti mažesnis negu kultūrinėse pievose. Tankesni šių pievų žolynai sumažina stačių šlaitų eroziją, didina maistingųjų medžiagų pasisavinimą, gerina vandens valymą. Natūralios pievos taip pat sugeria ir daug anglies dioksido, tad taip mažina klimato kaitą.

Lietuviai dažnai neįvertina mus supančių gamtos vertybių. Vienas iš Lietuvos gamtos brangakmenių yra natūralios pievos, kuriose auga ir gyvena daugybė augalų ir gyvūnų rūšių. Natūralios pievos pagal savo ūkinę vertę yra labai įvairios. Vienos jų prilygsta kultūrinėms pievoms ir ganykloms, o kitų ūkinė vertė yra nedidelė, tačiau gamtinė dešimtimis kartų didesnė nei sėtinių pievų. Natūraliose pievose yra daugiausiai skirtingų augalų ir gyvūnų rūšių. Šios pievos prisideda prie nykstančių rūšių ir vabzdžių apdulkintojų buveinių išsaugojimo, taip pat teikia daugiau kultūrinių paslaugų: rekreacijos, mokslo, estetikos, kultūrinio paveldo ir kitų.

Pievų įtaka mėsos kokybei

Dabartiniais laikais turėtume kelti klausimą ne tik ką mes valgome, bet ir ką mūsų ,,maistas“ valgė, pavyzdžiui, ar galvijas ėdė žolę, ar buvo šeriamas grūdais, gavo antibiotikų, hormonų, kokiomis sąlygomis gyveno. Todėl tos pačios jautienos valgymas vienais atvejais sveikatai naudingas, kitais – žalingas. Dėl šios priežasties mums svarbu žinoti, kuo mito galvijas iki jo mėsa pateko ant mūsų stalo.

LAAMC Žemdirbystės instituto (ŽI) mokslininkai, siekdami išsamiau ištirti kompleksinę natūralių ir kultūrinių pievų reikšmę, į tyrimus įtraukė ir šių pievų įtaką mėsinių galvijų mėsos kokybei, o per ją – ir žmonių sveikatai. Pradėtas bandymas keturiuose skirtingų Lietuvos regionų ūkiuose ir skirtingo tipo pievose ir jau gauti pirmieji tyrimų rezultatai. Ištyrus skirtingų pievų omega-3 riebiąsias rūgštis nustatyta, kad daugiausia jų buvo rasta pievose, kuriose augo daug ankštinių augalų. Tačiau omega-3 kiekis pievų žolėje priklauso nuo jos rūšinės sudėties, o ne nuo to, ar ji kultūrinė ar natūrali.

Kuo žole mitusio gyvulio mėsa yra pranašesnė už grūdais šerto ir tvarte auginto gyvulio mėsą ir ar tikrai verta už ją mokėti daugiau? Mėsos maistingumą labai stipriai lemia pašarai, kuriuos gyvūnas ėdė. Žoliniai pievų augalai turi visų maistingųjų medžiagų, reikalingų galvijui, todėl tokio gyvūno mėsa pasižymi didesniu maistinių medžiagų kiekiu, t. y. ji kokybiškesnė. Pavyzdžiui, mokslininkai įrodė, kad žole mitusių galvijų mėsoje yra didesnis kiekis konjuguotos linolo rūgšties, kuri veikia apsaugančiai nuo vėžio ir tirpdo riebalus.

Tą patį patvirtino ir LAMMC ŽI atliktas tyrimas: tik žole mitusių galvijų mėsoje konjuguotos linolo rūgšties buvo net iki 7,3 kartų daugiau negu galvijų, kurių racione buvo grūdų. Tas pats pasakytina ir apie omega-3 riebalų rūgštis. Nors jautiena nėra pats geriausias omega-3 šaltinis, bet žole mitusio gyvulio mėsoje šios rūgšties gali būti 2–4 kartus daugiau, negu šeriamo grūdais. Tai patvirtino ir Lietuvoje atlikti tyrimai. Todėl žole mitusio gyvūno mėsoje yra geresnis omega-6 ir omega-3 santykis. Kuo šis santykis geresnis, tuo didesnis poveikis geresnei sveikatai. Žole mitusių gyvūnų mėsoje taip pat yra didesnis kiekis vitaminų A, E, mineralų (magnio, kalio).

Mėsos kokybei didelės įtakos turi ir gyvulio auginimo sąlygos. Jeigu galvijai visus metus laikomi tvarte, turi labai ribotas galimybes judėti, tai kelia jiems stresą. O tuomet išskiriamas kortizolis, kuris ne tik atsakingas už gyvūnų riebėjimą, bet taip pat didina blogojo cholesterolio (MTL) kiekį gyvūnų organizme. Besiganantys galvijai daugiau juda ir patiria mažiau streso. Jų mėsoje yra mažesnis kiekis riebalų, jie sveikesni. Neganomų ir grūdais šeriamų gyvulių mėsoje yra gerokai didesnis riebalų, kalorijų kiekis ir prastesnis omega-6 ir omega-3 santykis, o tai turi įtakos jų sveikatingumui. Bet jokiu būdu negalima teigti, kad grūdais šeriamų jaučių mėsoje nėra maistinių medžiagų – jų yra, tik kitos sudėties.

Pievų kūrėjai – stambieji žolėdžiai gyvūnai

Pievos ir natūralios ganyklos Lietuvoje užima apie 750 tūkst. ha, arba 24 proc. visų deklaruojamų žemės ūkio naudmenų. Dauguma šių pievų – tai įvairaus natūralizavimosi laipsnio kultūrinės kilmės žolynai. Tik apie 76 tūkst. ha priskirtini prie natūralių pievų ir joms artimų buveinių. Tai sudaro 2,6 proc. visų Lietuvoje deklaruojamų žemės ūkio naudmenų.

Lietuvos pievos ir ganyklos užima svarbią vietą kraštovaizdyje. Jų gamtinės ir ūkinės funkcijos beveik prilygsta miškams. Lietuvos pievų flora labai turtinga įvairių rūšių žolinių augalų. Iš viso mūsų šalies pievose auga apie 550 rūšių augalų. Rūšių skaičius ploto vienete pievose siekia iki 30 augalų rūšių 1 m2, o kiek dar įvairių gyvūnų jose yra.

Daugiametė pievų augalija nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens į aplinką išskiria daug deguonies. Pievos turi ir didelę reikšmę nuo erozijos. Ypač tai pastebima kalvotose vietovėse. Pievų žolių šaknimis perpinta tvirta ir tanki velėna saugo dirvą nuo vandens ir vėjo erozijos ir yra pagrindinis pigių ir ekologiškų pašarų šaltinis, bet taip pat sulaiko ištirpusias vandenyje ir migruojančias dirvožemyje chemines medžiagas. Veikia ir kaip anglies „surinktuvai“ – prisideda prie klimato kaitos mažinimo.

Kas gi iš tiesų yra tikrasis pievų kūrėjas, atsakymą pateikia F.W.M. Vera, 2000 m. išleistame veikale „Ganyklų ekologija ir miškų istorija“ (angl. „Grazing Ecology and Forest History). Tai – stambieji žolėdžiai gyvūnai. Tokį atsakymą patvirtina ir tai, kad pievų augalai pagal savo išgyvenimo strategiją yra prisitaikę prie ganymo poveikio. Daugelio jų sėklos negali sudygti nenuganytame žolyne arba kanopomis neįmintos į dirvožemį. Tai patvirtina ir savanų bei stepių egzistavimas. Jų išlikimas ir vystymasis neįsivaizduojamas be stambiųjų žolėdžių.

***

Intensyvinant žemės ūkį, natūralias pievas ir ganyklas keičia kultūrinės, gyvuliai vis mažiau ganomi natūraliose pievose ir ganyklose. Natūralių bendrijų pusiausvyrai ir bioįvairovei ypač didelė įtaka buvo padaryta po karo, uždraudus gyvulių ganymą miškuose, nes miškininkai siekė atkurti nualintus miškus ir padidinti jų plotus. Įgyvendinus šį draudimą, buvo sutrikdyta galimybė egzistuoti daugybei gamtinių buveinių, pereinant nuo miško iki atvirų pievų. Kažkada dažnos miškų laukymės, kelmynės, trakos, pievutės, retmiškiai, parkinio tipo medynai ir miškapievės tapo itin retos ar visai išnyko.

Su natūraliomis pievomis ir ganyklomis susiję ne tik žoliniai augalai, bet ir dauguma retųjų dieninių drugių bei bitinių plėviasparnių.

Šiuo metu esantis Europos saugomų teritorijų tinklas „Natura 2000“ turėtų padėti deramai pasirūpinti ir į jį patekusiomis pievų buveinėmis, tačiau, siekiant atkurti vertingas miško pievas, vien medžių ir krūmų iškirtimo nepakanka. Saugomose pievų buveinėse daugeliu atvejų neišvengsime specialaus gyvulių ganymo. Pavyzdžiui, galima paminėti Pašilėlių botaninio-zoologinio draustinio teritorijos tvarkymo projektą. Iškirtus krūmus, ten suvešėjo ne pievų augalija, o krūmai ir jauni medeliai, nes po kirtimo nepasirūpinta tolesniu šių pievų naudojimu. Dalyje teritorijos galima šienauti, bet ganymas duotų geresnį efektą.