Šungrybiai, kempinės, grybeliai, drebučiai, pelėsiai, mielės – tai grybai, su kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai susiduriame kiekvieną dieną. Jų įvairovė Žemėje yra ne mažesnė negu gyvūnų ar augalų. Grybai ne tik miškų ar sodų, bet ir mūsų namų bei mūsų organizmo įnamiai – deja, ne visada pageidaujami.

Kepurėtieji grybai, grybavimas vis dar reikšminga lietuvių gyvenimo dalis. Istoriškai susiklosčiusią grybų reikšmę kai kuriuose Lietuvos regionuose daugiausia lėmė vietinio dirvožemio derlingumas. Grybų žinovų – mikologų – duomenimis, pati grybingiausia Lietuvoje yra pietrytinė, mažiau grybinga – vakarinė, mažiausiai – vidurinė dalis.

Didžiausi grybautojai – dzūkai ir ypač „an pieskos gyvenantys“, vadinamieji šiliniai dzūkai. Jiems dar ir XX a. grybavimas ir uogavimas buvo tokie pat svarbūs, kaip rugių sėjimas ar bulvių sodinimas. Pasitaikydavo, kad grybingais metais šiliniai dzūkai palikdavo nedirbtus laukus, kad visą laiką skirtų grybavimui. Visoje Lietuvoje gausu liaudiškų patiekalų receptų su grybais. Džiovinti baravykai – mėsos pakaitalas, Dzūkijoje anksčiau buvo dedami beveik į visas verdamas sriubas.

Keičiantis klimatui Lietuvoje dažniau aptinkamos buvusios anksčiau retos, Raudonojoje knygoje įrašytos grybų rūšys. Išdygsta ir atvežtinių, iš geografiškai tolimų kraštų patekusių grybų, pastarieji dažniausiai neatlaiko mūsų šaltų žiemų, tačiau kartais, kaip atsitiko su vadinamuoju Nidos arba raudonuoju (balevičiuku) baravyku, naujos rūšys pas mus įsitvirtina ir paplinta.

Valgomi ir nevalgomi kepurėtieji grybai, paprastai mūsų vadinami grybais kempinėmis ir šungrybiais, įvardijami makrogrybais – jų grybiena slepiasi po žeme ar substrate, o paviršiuje palankiomis sąlygomis išauga vaisiakūniai sporoms paskleisti. Tačiau kur kas didesnė yra mikro- arba mikroskopinių grybų (mikromicetų) rūšių gausa, tokių, kuriuos mes vadiname pelėsiais, grybeliais, mielėmis. Ne visada plika akimi matomų, bet taip pat grybų.

Paleontologiniais duomenimis – grybai atsirado anksčiau negu kiti gyvi organizmai ir išsiskyrė į augalus ir gyvūnus. Dabartinės žinomos grybų rūšys išsivystė jau labai seniai – prieš 185–70 mln. m., mezozojaus eroje, kurioje atsirado, suklestėjo ir išmirė dinozaurai. Su mezozojaus pabaigoje, netoli Jukotano pusiasalio Meksikoje milžiniško meteorito nukritimu siejama tuometinis 45 proc. visų augalų ir gyvūnų, tarp jų ir dinozaurų, išnykimas, kuris, atrodo, grybus mažai paveikė. Manoma, kad Žemėje yra apie 1,5 mln. grybų rūšių. Grybai – viena didžiausių organizmų grupių biomasės dydžio prasme Žemėje, po sausumos augalų ir bakterijų.

Grybai – biodestruktoriai

Neturėdami chlorofilo, grybai turi išvystytą stiprią fermentinę sistemą – maitinasi išskirdami įvairias fermentazes, organines rūgštis, kurios padeda ištirpdyti, suskaidyti įvairius substratus. Vieni daugiausia tirtų – parazitiniai grybai (biotropai), sukeliantys gyvūnų ir augalų ligas, pridarantys daug nuostolių ir žemės ūkyje. Kai kurių grybų veiklos sukelti nuostoliai tokie dideli, kad su jais kovoja ne tik atskiros šalys, bet ir tarptautinės organizacijos.

Tačiau parazitiniai grybai sudaro ne tokią didelę dalį grybų, kaip galima manyti. Didžiausią dalį (¾) sudaro saprotrofiniai, negyvas organines liekanas skaidantys, grybai, vieni didžiausių miško ir agrocenozių organinių medžiagų skaidytojų (biodestruktoriai). Grybai saprotrofai įsiveisia ir mums nepageidaujamose vietose: ant maisto produktų, vaisių, daržovių, grūdų, audinių, popieriaus, kai kurie ir naftos produktuose, sukelia metalų korozijas, skaičiuojama, kad kiekvienais metais jie „suvalgo“ 10–30 proc. paruoštos medienos.

Grybai kolonizuoja ir ardo ne tik natūralias, bet ir sintines, įvairios cheminės sudėties medžiagas: kaučiuką, polivinilchloridą, butadieniną ir t. t. Mikroskopiniai grybai daugiau ar mažiau gali kolonizuoti ir ardyti visas polimerines medžiagas, priklausomai nuo medžiagos sudėties ir paties grybo, kaip organizmo gebėjimo sintetinti vienus ar kitus fermentus. Mikroskopiniai grybai naudojami įvairios cheminės prigimties medžiagomis, naftos produktais užterštam gruntui valyti (bioremediacijai). Nuo grybų veiklos atsiranda ardomos medžiagos ir grybo mitybos junginiai (metabolitai), kuriuos toliau vartoja kiti mikroorganizmai, tarp jų ir kiti grybai.

Bulvių maro sukėlėjo bulvinės fitoftoros (Phytophtora infestans) sporos, iš JAV per Atlantą atkeliavusios su laivais, 19 a. viduryje išplito Europos šalių bulvių laukuose. Daugiausia nuo jo nukentėjo Airija, kur trečdalis dirbamų laukų tuo metu buvo skirti bulvėms, sudarančioms svarbią kasdienio airių maisto dalį. Šalyje tuo metu auginta tik viena vietinė bulvių veislė. Po 1845, 1846 ir 1847 m. bulvių maro sunaikinto derliaus 1,5 mln. šalies gyventojų emigravo į JAV ir JK, 1 mln. mirė iš bado ir dėl nuo išsekimo išplitusių ligų – šiltinės, vėliau – choleros. 1850 m. 26 proc. Niujorko gyventojų sudarė airiai, čia jų gyveno daugiau, negu to meto Airijos sostinėje Dubline. Airija tuo metu neteko ketvirtadalio savo šalies gyventojų.

„Kilnieji“ ir nelabai kilnūs pelėsiai

Vieni dažniausiai mūsų namuose, gyvenamojoje aplinkoje aptinkamų grybų – pelėsiai. Pelėsis – ne mokslinis pavadinimas, taip buityje vadinami grybai, išauginantys pūkinę ar aksominę apnašų grybieną. Būdingą spalvą jiems dažniausiai suteikia išaugusios sporos. Žinoma tūkstančiai pelėsių rūšių, jų negalima priskirti vienam taksonui. Daug jų priklauso aukšliagrybūnų (tam pačiam, kaip briedžiukai ir bobausiai) ir zigomikotų skyriams. Dauguma pelėsių – kosmopolitai, tik dalis turi geografinį – klimatinį prieraišumą: yra būdingi tropikams, subtropikams arba, pavyzdžiui, Alpių regionui.

Pelėsiai paprastai pamatomi tik tada, kai hifai jau būna giliai įsiskverbę ir išsišakoję mitybiniame substrate ir grybas, pakankamai sustiprėjęs, išaugina substrato paviršiuje grybieną su sporomis – pelėsį. Nereikėtų valgyti maisto, pašalinus plika akimi matomą pelėsio apnašą, nes gilesniuose sluoksniuose lieka grybo veiklos produktų, kuriuose yra mažiau ar daugiau mikotoksinų. Vieni žinomiausių ir dažniausiai mūsų aplinkoje sutinkamų ir nuostolių namų ir žemės ūkyje pridarančių pelėsių yra galvenio (Aspergillus), pelėjūno (Penicillium), pelėsio (Mucor), rizopo (Rhizopus), lielio (Fusarium) genčių grybai.

Grybai – didelė problema muziejuose ir knygų saugyklose. 2007 m. tarptautinė mokslininkų komanda nuo pelėsio gelbėjo italų renesanso genijaus Leonardo Da Vinčio (Leonardo da Vinci) rankraščius. Pelėsiai yra problema ir erdvėlaiviuose. Devintajame dešimtmetyje įsiveisę pelėsiai „apgraužė“ rusų kosminių stočių „Saliut” ir „Mir” plastikines ir gumines dalis, kibo į kvarcinį stiklą, dėl to pradėjo gesti stočių techninė įranga.

Kai kurie pelėsiai yra įprasti maisto produktų – sūrių, vytintų mėsos gaminių – komponentai. Vieni iš žinomiausių prancūziškų sūrių yra būtent pelėsiniai: tai „mėlynasis marmuras“, rokforo, kamambero, reblašono, bri sūriai, turintys ryškų ir savitą skonį ir aromatą, kurį jiems suteikia specifinių rūšių, dažniausiai Penicillium, rečiau Aspergillus, Mucor pelėsiai, kulinarijoje gavę kilniųjų arba kilmingųjų, tauriųjų pelėsių vardą.

Pelėsiniai grybai aktyviai skaido riebalus ir kitas sūryje esančias medžiagas, dėl to išsiskiria įvairios lakiosios riebalų rūgštys, suteikiančios sūriams aštroką savitą skonį ir aromatą. Pelėsinių grybų kultūros veisiamos ir kai kurių rūšių dešrų paviršiuje. Greitas pelėsinių grybų kultūrų augimas stabdo kitų nepageidaujamų pelėsių, mielių ir bakterijų augimą, be to, pagerina dešrų skonį, aromatą, palengvina konservavimo procesą.

Skaičiuojama, kad kasmet į stratosferą patenka apie sekstilijoną biologinės kilmės ląstelių. Naujausi tyrimas rodo, kad debesų formavimosi zonoje yra įvairiausių bakterijų, grybų sporų ir dumblių, kurie aptinkami ir 10 km, o kartais net 40 km aukštyje. Šios smulkios biologinės kilmės dalelės, dėl vėjo ar oro srovių pakilusios į orą, dažnai duoda pradžią kritulių formavimuisi. Aplink tokias daleles, kaip apie branduolius, formuojasi sniegas ir krušos ledukai. Krušos ledukuose, iškritusiuose iš audros debesų, galima rasti kelių rūšių grybų sporų, bakterijų, taip pat aptinkamų ant augalų ir dirvožemyje įvairiausių organinių junginių, tarp kurių aktinobakterijų išskiriamas geosminas, kartu su ozonu suteikiantis lietui būdingą „lietaus“ kvapą.

Pelėsiai dažniausiai mėgsta drėgnas ir tamsesnes vietas, nors yra rūšių, kurios nesporuliuoja (neišaugina sporų) be šviesos. Daug pelėsių galima aptikti virtuvės ir vonios patalpose ant drėkstančių sienų. Viena iš pelėsių keliamų problemų – didelio kiekio mikromilimetrų dydžio sporų paskleidimas aplinkoje.

Mažos ir lengvos sporos pakyla ir skrenda nuo menkiausių oro srovių. Kartu su žiedadulkėmis ir prie jų prilipusiais teršalais tai viena iš pagrindinių alergijų priežasčių, kartais sukeliančių ir rimtesnių plaučių ligų. Alergijos suaktyvėja ne tik per augalų žydėjimo piką, bet ir nuimant javus, kai giedru oru nuo kuliamų javų šiaudų pakyla ant jų gyvenusių grybų sporos ir dulkės. Kaip ir žiedadulkių, sporų kiekį ore, nusodindamas ant žemės, sumažina stipresnis lietus.

Biologiškai pavojingesnės smulkesnės, giliau į kvėpavimo takus pakliūvančios sporos. Pelėsiams dažnai alergiški tie, kurių nesusiformavęs ar silpnas imunitetas – vaikai, garbaus amžiaus žmonės, ligoniai. Problema – jei pelėsiai įsiveisia oro kondicionieriuose, kurie sudaro idealias sąlygos sporoms pasklisti. Pelėsiui pirmą kartą patekus su įkvepiamu oru, organizmas jį identifikuoja kaip pašalinį kenksmingą įsibrovėlį, kitaip tariant, antigeną. Prasideda imuninis atsakas – antikūnų gamyba. Antikūnai pradeda atakuoti svetimkūnius, organizme išskiriami uždegimo mediatoriai: histaminas, citokinai, prostaglandinai. Šių medžiagų išskyrimas sukelia įvairias alergines reakcijas.

Mielės – kasdienei duonai

Plačiausiai maisto pramonėje iš mikroskopinių grybų naudojami mieliagrybiai, vienaląsčiai mikroskopiniai grybai, paprastai vadinami mielėmis – alkoholinių gėrimų fermentavimui, įvairių tešlų kildinimui, dešrų, dešrelių, kumpių gamyboje. Plačiausiai žinomos ir geriausiai ištirtos yra Saccharomyces genties mielės, liaudyje žinomos kaip kepimo mielės, naudojamos aludarių, vyndarių, maisto ir pašarų papildams, moksliniuose tyrimuose – kaip modelinis organizmas.

Mielės yra vienas pagrindinių komponentų ir juodos duonos, kuri Lietuvos kaime iki pat XX a. vidurio buvo pagrindinis valgis, rauge. Skirtingai nei pyraguose ir ragaišiuose, be mielių čia kartu dar yra ir bakterijų, daugiausia pieno rūgšties (Lactobacillus). Paprastai iš ąžuolo, rečiau – klevo, pagaminti duonkubiliai nebuvo plaunami, raugo mikroorganizmai išgyvendavo įsigėrę į duonkubilio sienelių medieną, dažnai ant dugno būdavo paliekamas ir kumščio dydžio tešlos gniužulas kitam kepimui.

Lietuvoje iki šiol dar yra naudojamų duonkubilių, kuriems 50 ir daugiau metų ir kurie šeimoje paveldimi kartu su juose gyvenančiu gyvu raugu. Anksčiau kiekviename kieme buvo savitas duonos skonis, nulemtas ilgus metus rauge gyvenančių mielių bei homofermentinių ir heterofermentinių laktobakterijų kultūrų, išskiriamų pieno, acto, vyno, gintaro rūgšties, alkoholio, anglies dioksido puokštės ir Lietuvoje galiojusio papročio – duonos raugo nedalyti kaimynėms, o kaip namų gerovės paslaptį saugoti ir perduoti tik savo giminės moterims. Sakoma, kad skalsi ruginė duona, ypač kepta prieš priešpilnį mėnulį, išsilaiko šviežia iki mėnesio, nepelija. Ieva Šidlaitė, išleidusi savo knygą „Natūralus rauginimas,“ su raugu pataria kepti ne tik ruginę, bet ir kvietinę duoną, įvairias pynutes, bandeles, saldžius ir daržovių pyragus. Jos teigimu, rauginti kepiniai ne tik lengviau virškinami, jie ilgiau išlieka švieži, nesužiedėja.

Ruginės duonos raugą nesunku pasigaminti ir namų sąlygomis. Ruginiuose rupaus malimo miltuose paprastai gausu natūralių mielių ir kitų mikroorganizmų, kur kas daugiau negu kvietiniuose. Ruginį raugą galima laikyti šaldytuve, džiovinti, užšaldyti, o perteklių naudoti blynams, vadinamiesiems „parūgėliams“ kepti.

Vyresnės kartos žmonės pastebi, kad šiuolaikiniai duonos gaminiai greičiau pelija, tačiau nereikėtų pamiršti, kad dabar į vadinamąją juodą duoną dedama kur kas didesni kiekiai kvietinių miltų, turinčių daugiau lengvai skaidomų angliavandenių negu ruginiai. Dažnai naudojamas ne duonos raugas, bet tik mielės arba sintetiniai kildikliai. Be to, dedama palyginti nemaži kiekiai cukraus, tai sudaro patrauklias sąlygas pelėsiams – sacharolitams, lengvai pasisavinamų angliavandenių mėgėjams, veistis. Pelėsiai aerobai – palankesnes sąlygas jiems veistis sudaro duonos gaminių supjaustymas riekėmis, o polietileno maišeliai ne tik neleidžia greitai sužiedėti gaminiui, bet ir sulaiko grybui būtiną drėgmę. Į duonos gaminių maišelį įdėtas saliero lapkotis palyginti veiksmingai apsaugo nuo greito supelijimo.

Kandida grybelis – įkyrus organizmo įnamis

Mielių visada gausu ant vaisių ir uogų, nes daugumos jų cukrus yra pagrindinis maisto šaltinis, tačiau mielės aptinkamos ir dirvožemyje, ant augalų, ore, gyvūnų organizme. Kai kurios plačiai žmogaus gyvenamojoje aplinkoje paplitusios mielės gali sukelti ne tik alergines reakcijas, bet ir rimtesnius negalavimus. Vienas dažniausių – mieliagrybis Candida albicans, vadinamas kandida grybeliu, gyvenantis ant mūsų odos, gleivinėse, virškinamajame trakte. Kandida yra natūrali mūsų organizmo mikrofloros dalis, tačiau dėl nuolatinio streso, dažno antibiotikų, hormoninės kontracepcijos naudojimo, nusilpus imunitetui, nevisavertiškai maitinantis, taip pat dėl žmogaus genetinių savybių šis grybelis sparčiai dauginasi organizme, slopina T-limfocitų veiklą, padidina gleivinių laidumą ir taip sudaro sąlygas intaktiniams maisto antigenams patekti į kraują ir sukelti imuninį atsaką – alergiją, taip pat sukelia pienligę, įvairias odos ir gleivinių kandidozes, retesniais atvejais – ir sepsį.

Šio grybelio sukeltus negalavimus gydo ne tik medikamentai, bet ir mitybos pakoregavimas – cukraus, saldumynų, saldžių vaisių, baltų miltų, mielinių kepinių, alaus vartojimo sumažinimas racione. Dažnai toks raciono apribojimas sumažina ir atopinio dermatito pažeidimus. Per pastaruosius trisdešimt metų sergamumas atopiniu dermatitu padidėjo 2–3 kartus. Nustatyta, kad 36,9 proc. atvejų atopinio dermatito pažeista oda yra kolonizuojama Candida, Malassezia ir Rhodotorula genties mielių, sukeliančių ir tokias ligas, kaip įvairiaspalvė dedervinė (Tinea versicolor) ar seborėjinis dermatitas (Seborrheic dermatitis).

Grėsmingieji mikotoksinai

Žinoma apie 6 000 grybų veiklos produktų – antrinių metabolitų, iš jų apie 500 įvardyti kaip mikotoksinai, turintys neigiamą poveikį žmonių ir gyvūnų organizmui. Mikotoksinai nevienodai toksiški, jų cheminė sudėtis yra labai įvairi, juos sunku suklasifikuoti ir apibūdinti, tačiau šiuolaikiniame žemės ūkyje ir maisto pramonėje, kai vyksta didelis maisto produktų ir žaliavų judėjimas tarp šalių ir žemynų, tapo neišvengiama.

Lietuvos miškuose ir laukuose auga daugiau negu 100 nuodingų grybų (makrogrybų, išauginančių vaisiakūnius), iš jų 20–30 rūšių – labai pavojingų žmogaus gyvybei, dalies jų mikotoksinai nesuyra verdant. Viena pavojingiausių – žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) laikoma vienu nuodingiausių grybų pasaulyje, jos vaisiakūnyje aptinkama net 16 skirtingų nuodingųjų medžiagų. Mikroskopiniai grybai, ypač pelėsiai, taip pat sintetina įvairius mikotoksinus.

Ne visi iš žinomų mikotoksinų yra vienodai kenksmingi, todėl pagrindinis dėmesys kreipiamas į nuodingiausius. Vieni žalingiausių yra aflatoksinai (B1, B2, G1, G2), priskiriami kancerogeniniams, dažniausiai išskiriami Aspergillus flavus grybų, kurie auga įvairiuose augaliniuose, paprastai baltyminguose produktuose – žemės riešutuose, pistacijose (kituose riešutuose pasitaiko rečiau), grūduose ir džiovintuose vaisiuose. A. flavus optimali vystymosi temperatūra 37 ^oC, maksimali – 48 ^oC, todėl dažniausiai aflatoksinų galima aptikti tropikuose ir subtropikuose užaugintoje produkcijoje.

JAV mokslininkų aptikta ir neturinti kancerogeninio poveikio A. flavus padermė AF36 naudojama kaip biologinis pesticidų ingredientas kukurūzų ir medvilnės laukuose. Kitas, ne toks toksiškas šios genties grybas A. niger, naudojamas pramonėje citrinos rūgšties (E330) ir gliukono rūgšties (E574), taip pat fermentų gliukoamilazių, pektinazių ir alfa-galaktozidazių, naudojamų maisto ir gėrimų pramonėje, gamyboje. Kaip ir daugelis kitų grybų, A. niger efektyviai akumuliuoja savo organizme sunkiuosius ir tauriuosius metalus (auksą, varį, cinką), sukaupia sidabro iki 10 proc. sausos grybienos masės.

Kitas dažnai pas mus sutinkamas mikotoksinas – potulinas – mutageninė, kancerogeninė medžiaga. Jį išskiria apie 60 rūšių pelėsių, daugiausia Penicillium expansum ir Aspergillus spp. genties grybai. Potulinas aptinkamas apipelijusiose ar apipuvusiose daržovėse, vaisiuose, ypač obuoliuose, kriaušėse, persikuose, tiek šviežiuose, tiek džiovintuose, taip pat sultyse. Šio mikotoksino koncentracija didėja, kai gėrimai, sultys sandėliuojami ilgą laiką.

Maiste ir pašaruose aptinkami ochratoksinai, kuriuos gamina kelios Aspergillus ir Penicilium genties rūšys. Dažniausiai jie aptinkami grūdinėse kultūrose, tačiau randama ir maisto produktuose: aluje, kakavoje ir kakavos produktuose, kavoje, aitriosiose paprikose, vynuogių sultyse ir džiovintose vynuogėse, vyne. Ypač toksiškas ochratoksinas A, kuris kaupiasi ir aptinkamas gyvūninės kilmės produktuose – kepenyse, inkstuose. Apie ochratoksinų išplitimą dažnai sprendžiama pagal jų kiekį žmonių kraujo serume.

Įvairūs Fusarium genties toksiniai grybeliai išskiria zearalenoną ir fumonizinus bei įvairius trichotecenų klasės mikotoksinus, tokius kaip deoksinivalenolis (DON), nivalenolis (NIV), toksinai T-2 ir HT-2. Fusarium grybelių toksinų dažniausiai aptinkama grūduose, išaugintuose šiltesnio klimato regionuose. Lietuvoje dažniausiai aptinkamas deoksinivalenolis (miežiuose, kviečiuose, kukurūzuose), taip pat aptinkama mikotoksino zearalenono. Šie mikotoksinai sukelia virškinimo sistemos sutrikimus.

Mikotoksinai patenka į žmogaus organizmą ne tik su vartojamu maistu, bet ir per odą, kvėpavimo takus. Didelio toksiškumo mikotoksinai gali sukelti lėtines kepenų ligas, centrinės nervų sistemos sutrikimus, turi kancerogeninį, genotoksinį, harmoninį, alerginį, dermatotoksinį poveikį. Mikotoksinai paprastai randami augalinės kilmės produktuose, tačiau patenka ir per gyvulinės kilmės produktus – kiaušinius, gyvulių inkstus, kepenis, kartais ir raumenis.

Dalį mikotoksinų, ypač ochratoksinų, suskaido sveika ir gausi atrajotojų prieskrandžio mikroflora, todėl atrajotojai ne tokie jautrūs mikotoksinams, kaip kai kurie kiti naminiai gyvūnai – triušiai, kiaulės, antys. Mikotoksinams pašalinti iš pašarų naudojami toksinų surišikliai, kurie toksinus sujungia gyvūno virškinamajame trakte ir iš organizmo jie pasišalina su išmatomis. Plačiai naudojamos mineralinės (kalcio aliuminio silikatai, bentonitai, zeolitai), iš mielių ląstelių sienelės medžiagų gautos ir kitos detoksikuojančios medžiagos.

Vakarų ir Vidurio Europoje, kitose išsivysčiusiose šalyse mikotoksinų ir jų poveikių atvejų dėl griežtos kontrolės, tobulėjančių produktų apsaugos ir kokybės tyrimo metodų pasitaiko rečiau negu šiltųjų kraštų šalyse. Mikotoksinų dažniau pasitaiko atvežtiniuose iš tropinių ir subtropinių kraštų šalių maisto produktuose, žaliavose. Ekologiniuose ūkiuose mikotoksinų problema ypač aktuali, nes čia per gamybos procesą ribojamas sintetinių augalų apsaugos ir sandėlių dezinfekavimo priemonių naudojimas.