- Jurgita RAMANAUSKIENĖ
- Mano ūkis
Nesiliaujantys vilkų išpuoliai verčia ūkininkus ieškoti naujų gyvulių apsaugos priemonių, kurios būtų efektyvios nuo nekviestų miško plėšrūnų, tačiau palankios bandos gerovei. Tokiomis aplinkybėmis renesansą išgyvena bene archajiškiausias ganymo būdas – specializuotų veislių šunys.
Lietuvoje nėra gilių bandos ganymo su šunimis tradicijų, tuo tarpu daugelyje Europos kalnuotų vietovių išvestos veislės, kurios yra atsparios nepalankiems klimato pokyčiams, pasižymi geromis sarginėmis savybėmis ir kartu gerai toleruoja gyvulių draugiją. Tai – dažniausiai stambūs, raumeningo kūno sudėjimo, gausiu kailiu apaugę šunys, kurie geba valdyti bandą (pervaryti iš vienos vietos į kitą, sutelkti pasklidusius, rasti ir parginti paklydusius), apginti bandą nuo grėsmių (piktavalių žmonių ar laukinių plėšrūnų). Tokiomis darbinėmis savybėmis pasižymi Podhalės (Tatrų) aviganiai, kuriuos Lenkijos ūkininkai pasitelkia nuo IV–V amžiaus.
Susidomėjimas šių veislių šunimis, kaip galimybe apsaugoti bandą ir sumažinti nuostolius, auga tose Europos šalyse, kuriose per paskutinius kelerius metus pa-didėjo vilkų populiacija, o naminių gyvulių užpuolimų statistika pasiekė grėsmingą lygį. Sarginiai ganymo šunys pasiteisina tais atvejais, kai neapsaugo „elektrinis piemuo“, savininkams nėra galimybės stebėti ir saugoti bandos visą parą, gyvuliai paliekami nakčiai ganyklose. Aviganiai tinka ūkiuose, kuriuose laikomi visų rūšių atrajotojai: pieniniai, mėsiniai galvijai, avys, ožkos, lamos ir alpakos.
Įgimtas sargumas
Podhalės aviganiai turi įgimtą instinktą rūpintis banda: staiga reaguoja į bet kokią grėsmę (įtartiną judėjimą, garsus, kvapus) ir garsiu lojimu praneša apie įsibrovėlius. Šios veislės atstovai pasižymi pusiausvyra, ramiu temperamentu ir tvirta psichika, todėl loja tik esant reikalui, ne be rimtos priežasties. Šunų, ypač patinų, balsas yra žemas, sodrus, todėl net tamsoje sudaro didelio gyvūno įspūdį. Podhalės aviganiai yra pakankamai savarankiški, neįkyrūs, nepriklausomi ir aukšto intelekto gyvūnai. Dėl to jie gali priimti sprendimus kritinėse situacijose, kai reikia veikti patiems, be žmogaus komandos. Šunys atpažįsta ligotus, sužeistus, silpnus ir pažeidžiamus bandos gyvūnus ir juos saugo. Pavyzdžiui, neapleidžia patelių, jauniklių atvedimo metu, stebi veršelius ir ėriukus. Net jei dieną Podhalės aviganiai atrodo kaip tingūs ir meilūs „meškinai“, jie miega jautriai ir reaguoja į bet kokį įtartiną triukšmą. Naktį – laukinių plėšrūnų medžioklės laikotarpiu – šunų budrumas gerokai padidėja. Tamsoje keturkojai aktyviai juda apie bandą ir saugomoje teritorijoje, nepriklausomai nuo oro sąlygų. Balta spalva ypač pasiteisina naktį, nes šunis lengva atskirti nuo vilkų. Nors šviesus kailis labai greitai išsitepa, plaukams išdžiūvus, nešvarumai iškrenta savaime ir gyvūnas atgauna pirminį grožį.
Šuns priešiškumas laukiniams plėšrūnams ar kitiems įsibrovėliams sustiprėja su amžiumi ir priklauso nuo individualaus charakterio, lyties, auklėjimo. Vieni šunys, pajutę pavojų, pakyla nuo žemės ir artėja link „priešo“ lodami ir pakėlę uodegą (kuriamas dar didesnio gyvūno įspūdis), žiūri tiesiai į akis. Kiti keturkojai taip pat loja, bet lieka tarp bandos gyvulių. Dar kiti – ne tokie agresyvūs – gali bėgti pas netoliese esančius žmones, taip pranešdami apie pavojų. Visi šie elgesio modeliai yra naudingi gyvulių apsaugai.
Darbinės šunų savybės priklauso ne tik nuo genetikos, bet ir saugomos teritorijos, bandos dydžio. Laikomasi nuomonės, kad 300 galvijų bandai ganyti reikia 3–4 Podhalės aviganių. Jei ūkyje laikoma iki 50 avių ar ožkų, gali užtekti ir vieno aviganio, jei daugiau kaip 100, reikės 2–3 keturkojų sargų. Be to, šunys – gaujos gyvūnai. Jie geriau jaučiasi, jei ūkyje gyvena bent du šios veislės atstovai. Didesnis šunų skaičius ne tik geriau apsaugo, bet stiprina keturkojų budrumą ir agresyvumą atėjūnų atžvilgiu. Pavyzdžiui, keli šunys jaučiasi drąsiau ir „ragina“ vienas kitą pavojaus atveju.
Adaptacija ūkyje
Savita Podhalės aviganių savybė ta, kad jų nereikia specialiai dresuoti ar mokyti ganymo, sargavimo. Užtenka tinkamo auklėjimo ir adaptacijos prie žemės ūkio gyvulių. Šuo nuo pirmų dienų pas naują šeimininką pratinamas gyventi su gyvuliais, kad juos imtų laikyti savo „gaujos“ dalimi, kurią reikia saugoti ir ginti. Planuojant laikyti aviganį ganymo ir apsaugos tikslais, visada rekomenduojama pirkti jauną šuniuką. Geriausia jauniklį įkurdinti tvarte, kur jis ateityje miegos ir maitinsis. Pradžioje mažas šuniukas apgyvendinamas atitvertame gardelyje, kad jo nesužalotų suaugusios karvės ar avys, tačiau reguliariai paleidžiamas palakstyti. Podhalės aviganių nerekomenduojama rišti, nes taip jie negalės atlikti savo funkcijų užpuolus vilkams, didės agresyvumas žmonių ir naminių gyvulių atžvilgiu. Naujai įsigyto keturkojo negalima įkurdinti žmonių namuose, kiemo aptvare su kitais šunimis, nes jis neįgus saugoti gyvulių.
Tinkamas darbinis šuo nerodo priešiškumo bandai, yra kantrus. Tai pasiekiama stebint jauno šuns (iki 6–7 mėn. amžiaus) elgesį su gyvuliais ir sudrausminant, pastebėjus nepageidaujamus požymius. Pavyzdžiui, keturkojui negalima leisti šokinėti ant gyvulių, tampyti už ausų ar uodegų, ypač jauniklių, kuriuos šunys gali nesunkiai sužaloti net žaisdami. Jei aviganis nebus auklėjamas, ateityje jis gali sukelti problemų, kaip bet kuris kitas didelis šuo, kuris elgsis su gyvuliais kaip su grobiu ar žaidimo objektu. Gyvūnas pasiruošęs ganyti, jei ramiai reaguoja į bandos buvimą šalia, judėjimą, o patys gyvuliai nesibaido šunų. Podhalės aviganių darbinės savybės paprastai susiformuoja sulaukus 1,5–2 metų amžiaus.
Taigi, šuniukas prie bandos pratinamas kuo anksčiau, bet kontaktą su žmonėmis reikėtų apriboti iki minimumo. Keturkoju būtina rūpintis, stebėti jo savijautą, šukuoti, ypač kailio keitimosi laikotarpiu, maudyti, šerti ir girdyti, bet visa tai turi būti atliekama tvarte, ganyklose – jo gyvenamojoje aplinkoje. Jau prieš įsigyjant augintinį, reikia susitaikyti, jog tai nebus kambarinis vaikų žaidimų ar pasivaikščiojimų miške šuo. Podhalės aviganis turi būti besąlygiškai atsidavęs bandai. Jis negali palikti gyvulių, jei šeimininkas išėjo iš tvarto ar ganyklų. Keturkojis turi sekti įkandin bandos, bet ne paskui žmones.
KOMENTARAS
Jolanta KUORIENĖ, Podhalės aviganių veisėja
Mūsų ūkyje Podhalės aviganiai gyvena kartu su alpakomis, todėl kiekvieną dieną matome, kaip šunys gerai sutaria su žolėdžiais. Tai patvirtina ir ūkininkai, iš mūsų veislyno įsigiję šunų avims apsaugoti nuo vilkų. Žmonės augina Podhalės aviganius kaimo sodybose kaip sarginius keturkojus, kurie gali stebėti itin didelę teritoriją, neįleidžia nei kitų šunų, laukinių gyvūnų, nei svetimų žmonių. Šunys aktyviai saugo ir tai yra didžiausias pranašumas, palyginti su elektriniais piemenimis. Podhalės aviganių patinai nuolat žymi teritoriją šlapimu, o laukiniai plėšrūnai jį užuodžia ir vengia užklysti ten, kur gali susidurti su grėsmingu „konkurentu“. Vilkai yra gudrūs, bet kartu ir atsargūs gyvūnai, kurie vengia grėsmingų situacijų. Laukinėje gamtoje kiekvienas sužalojimas sumažina išgyvenimo galimybes, todėl vilkai, pajutę teritorijoje kitus stambius šunų atstovus, aplenkia juos lanku, nesivelia į pjautynes ir traukia ieškoti lengvesnio grobio – mažiau apsaugotų avių.
Beveik prieš 10 metų mes pirmieji atsivežėme į šalį Podhalės aviganių kalytę ir tapome šios veislės pradininkais Lietuvoje. Šuniuko paieškos užtruko 2 metus, nes siekėme rasti geros genetikos jauniklį, kurio tėvams ir seneliams nebūtų diagnozuota klubo sąnario displazija. Daugeliui stambių veislių šunų būdinga ši įgimta problema, kuri perduodama iš kartos į kartą. Ji nėra gydoma, todėl labai svarbu, kad veisimui būtų naudojami tik tokie šunys, kurių atlikti tyrimai ir gauti palankūs rezultatai dėl klubo sąnario displazijos (HD laipsnis ne mažesnis nei A ir B).
Prieš įsigyjant šuniuką, nesvarbu, ar jis bus naudojamas ganymui, ar valdų apsaugai, būtina pasidomėti jo tėvų sveikata ir atliktais paveldimos patologijos tyrimais. Klubo sąnario displazija išryškėja ne iš karto, o gyvūnui sulaukus 2–4 metų. Tai – amžius, kai Podhalės aviganis pasiekia brandą ir jį tinka naudoti apsaugai ar bandai ganyti. Tačiau gyvūnas ima šlubuoti, sunkiai juda dėl skausmo, kenčia, daugiau guli ir negali atlikti savo darbo. Sužinojus tikrąją diagnozę, lieka vienas kelias – eutanazija.
Renkantis jauną šuniuką iš vados, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į jo fizines savybes, charakterį ir sveikatą. Kuo jauniklis drąsesnis, smalsesnis, aktyvesnis, tuo greičiau pripras prie naujos aplinkos. Nuo vados paprastai atskiriami 2–3 mėn. amžiaus jaunikliai. Parduodami šuniukai turi būti vakcinuoti, dehelmintizuoti, paženklinti po oda mikroschema. Planuojant patį pirmą šuniuką ūkyje, rekomenduojama įsigyti patiną, nes vyriškos lyties atstovai užauga stambesni, tvirtesni, linkę dominuoti. Geriausia Podhalės aviganio jauniklį įsigyti rudenį. Tuomet žiemą jis praleis tvarte su gyvuliais. Šiuo laikotarpiu avys ėriuojasi, karvės veda veršelius, todėl augdamas keturkojis pripras prie padidėjusios bandos. Pavasarį, išginus gyvulius į ganyklas, šuo saugos net specialiai nedresuotas. Nuo mažų dienų sodyboje laikomas šuniukas pripras prie žmonių, saugos teritoriją ir gyvulius, esančius netoli namų, tačiau jau netiks ganymui atokiose ganyklose.