Ne vienas žemdirbys yra girdėjęs apie Kaišiadorių r., Stasiūnuose, veikiančią įmonę „Dinapolis“, kokybiškai renovuojančią senas rusiškas traktorių puspriekabes ir priekabas, taip pat gaminančią įvairiems kroviniams vežti skirtas mašinas. Nors pastaraisiais metais įmonės pardavimai mūsų šalyje mažėja, tačiau gamyba didėja, plečiama ir eksporto rinkų geografija.

Įmonės direktoriaus Mindaugo Motiejūno pastebėjimu, per pastaruosius trejus metus „Dinapolio“ gaminamos produkcijos pardavimai Lietuvoje sumažėjo šiek tiek daugiau nei du kartus – nuo 60 iki 28 proc., tačiau pati gamyba jau penkerius metus kasmet auga po 20–25 procentus. Daugiausia savo gaminių įmonė eksportuoja į Švediją, pastarojoje šalyje bendradarbiauja su 5 atstovais, Daniją, Norvegiją, Estiją, Islandiją. Pradėti megzti kontaktai su Suomija, Belgija ir Liuksemburgu.

„Be Skandinavijos, kurios rinka yra viena stabiliausių, orientuojamės į mažesnes šalis, nes ir mūsų įmonė nėra didelė. Neiname į dideles rinkas turinčias šalis, nes neduodame nė vienam pirkėjui daugiau kaip 20 proc. savo produkcijos“, – darbo principus su įmonės atstovais užsienyje atskleidžia jos vadovas.

Ekonominės krizės pamokos

Jis pasakoja, kad riboti vienam užsakovui parduodamos produkcijos kiekį nuspręsta po 2008–2009 m. pasaulį sukrėtusios ekonominės krizės, kuri lietuvių įmonei smogė ypač stipriai. Pasak M. Motiejūno, jei danams, kurie tuo metu buvo pagrindiniai ir vieninteliai užsakovai, ši krizė buvo „švelnus breksitas, tai jiems – kietas“, mat teko spręsti net įmonės išlikimo klausimą. Dėl krizės, kuri Danijoje prasidėjo anksčiau nei Lietuvoje, danų atstovui atsisakius pirkti lietuvių gaminamą techniką, nors sutartyje buvo numatyti tam tikri jos kiekiai, įmonei prasidėjo sunkusis laikotarpis.

„Teko atleisti darbuotojus, iš 40 liko tik 7, prasidėjo visokie teisminiai procesai, dar bankas DNB „labai gerai padėjo“, kai 2009 m. sausį paprašė grąžinti kreditą, uždarė faktoringą, žodžiu, viską. Tai buvo maždaug 300 tūkst. litų. Tada kaip zuikiai palakstėme iš vieno banko į kitą, įsitraukė antstoliai“, – sunkų laikotarpį prisimena M. Motiejūnas, darbą su vienu užsakovu įvardydamas kaip didžiausią klaidą.

Išbristi iš krizės, įmonės direktoriaus teigimu, padėjo tai, kad teko dirbti su protingu antstoliu, kuris suprato, kad skoloms padengti reikia laiko. „Tad mobilizavomės, pasėdėję internete susiradome pirkėją Norvegijoje. Situacija 2010 m. pradėjo gerėti, o 2011-ųjų birželį 700 tūkst. litų skola buvo panaikinta. Žvelgiant iš dabarties pozicijų, tokia suma – ne viso mėnesio apyvarta, bet tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai, juk dirbo nedaug žmonių ir gamyba buvo gerokai mažesnė“, – sako „Dinapolio“ vadovas.

Gamina tai, ko žmogui reikia

Ieškodama srities, kurioje galėtų įsitvirtinti, prieš daugiau kaip du dešimtmečius įkurta įmonė perėjo kelis veiklos etapus ir visi jie buvo susiję su Danija. Iš pradžių vertėsi iš Danijos vežamos naudotos žemės ūkio technikos prekyba. „Baisu prisiminti, kokio metalo laužo privežėme į Lietuvą ir kaip danai džiaugėsi jo atsikratę“, – šypteli M. Motiejūnas. Vėliau buvo nuspręsta vežti tik kokybišką techniką, kurią patys dar ir sutvarkydavo. Galiausiai pradėta ieškoti, ką jie galėtų pasiūlyti danams. „Pradėjome nuo įvairių kaušų gamybos. Kai pirmą ritinių puspriekabę nuvežėme į Daniją, danas liepė ją vežti į metalo laužą, tačiau patarė, ką ir kaip gaminti. Daug kartu mokėmės, bet svarbiausia – išmokome užduoti klausimus užsakovo poreikiams išsiaiškinti“, – pasakoja verslininkas.

Jo teigimu, gamyba, atsižvelgiant į užsakovo poreikius, arba, kitaip sakant – nestandartinė gamyba, yra viena iš įmonės stiprybių, padėjusi išgyventi ir krizinį laikotarpį, nes neturėjo perteklinės produkcijos. „Niekada negaminome ir dabar negaminame produkcijos į sandėlį. Kai yra užsakovai, tada yra ir gaminiai. Griežtai laikomės nuostatos gaminti tai, ko žmogui reikia, o ne tai, kas mums patinka ar paprasčiau“, – tikina pašnekovas, neslėpdamas, kad dėl to įmonės inžinieriams darbo gerokai padaugėja.

Šiuo metu įmonė gamina įvairiausių tipų traktorių puspriekabes ir priekabas, tarp kurių populiariausios – ritiniams vežti skirtos puspriekabės (nuo 9 iki 13,5 m ilgio), savivartės priekabos. Ritinių puspriekabės, kurių per metus pagaminama ir parduodama per 150 vienetų, turi atskirą modifikaciją, suteikiančią jai universalumo, nes tinka ne tik ritiniams, bet ir technikai vežti (gaminama su nuleidžiamu galu). Didelio pasisekimo sulaukia ir prieš metus pradėtos gaminti mašinos – nedideli traliukai, skirti mažiems ekskavatoriams vežti. Šios grupės puspriekabės išsiskiria ir didžiausia 27 t siekiančia keliamąja galia. Pasak M. Motiejūno, ypač didelė šių mašinų paklausa Norvegijoje, kur ja ūkininkai veža net ritinius. Beje, norvegų pageidavimu, pagal atsiųstą nuotrauką ir pradėta šių puspriekabių gamyba.

Nors įmonė gamina ir statyboms skirtas puspriekabes ir priekabas, vadinamuosius damperius, kurie veža akmenis, skaldą, žvyrą, taip pat įvairiausius kaušus ekskavatoriams, krautuvams, tačiau vis vien didžiąją produkcijos dalį sudaro žemės ūkiui skirta technika. „Esame galbūt laimingesni, kad nenuėjome į statybų sektorių, o gaminame žemės ūkio techniką – vienai stabiliausių ūkio šakų, nes esant bet kokioms aplinkybėms valgyti vis vien reikėjo, reikia ir reikės“, – sako M. Motiejūnas. Įmonė pagaminama apie 500 įvairiausių priekabų per metus arba 8–10 per savaitę. Be puspriekabių ir priekabų, gaminami ir žemės dirbimo padargai (germinatoriai, tankinimo volai, diskinės akėčios, kultivatoriai), taip pat gamykla siūlo vadinamąją žiemos liniją – gamina smėlio barstytuvus, skirtus nedideliems miestams ir jų šaligatviams barstyti, sniego stumdymo buldozerius. Šio tipo gaminiai kaip tik šiuo metu ruošiami švedams. Visa Kaišiadorių r. gamykloje pagaminta technika parduodama su prekiniu ženklu „Dina“ – pagal įmonės „Dinapolis“ pirmąją pavadinimo dalį (beje, „Dinapolis“ – dviejų lotyniškų žodžių „dina“ ir „polis“ junginys, reiškiantis jėgos centrą).

Pagrindą sudaro jauni darbuotojai

Apie 3 500 m² užimančioje gamykloje šiuo metu dirba 76 darbuotojai, dauguma jų atvažiuoja iš Elektrėnų, taip pat – Kauno, Jonavos, nors yra ir iš Kaišiadorių bei aplinkinių kaimų. Pasak M. Motiejūno, įmonė šiuo metu darbuotojų turi pakankamai, išskyrus projektuotojus braižytojus. „Neaišku, ką ruošia mūsų aukštosios mokyklos, nes Lietuvoje didžiulė inžinierių, konstruktorių, braižytojų problema“, – pastebi pašnekovas ir priduria, kad sunkumų, ko gero, kelia tai, jog gamykla įsikūrusi kaimo vietovėje. Šiuo metu įmonėje dirba 2 vyresnio amžiaus inžinieriai ir 3 projektuotojai, pastarųjų specialistų reikėtų dar dviejų.

„Stengiamės, kad visi darbuotojai suprastų, jog gaminio kokybė yra pagrindas, ir visai nesvarbu, kam gamini – švedui, norvegui ar lietuviui. Tad džiaugiuosi, kad įmonės darbuotojų amžiaus vidurkis 36 m., o išmetus tokius kaip aš, jis dar pajaunėtų. Jauni žmonės greičiau orientuojasi, supranta, ko iš jų norima ir kad reikia daryti taip, o ne kitaip“, – jauną kolektyvą vertina įmonės vadovas. Tiesa, jis neslepia, kad anksčiau būta įvairių nesusipratimų ir reikėjo mokyti darbuotojus laikytis tvarkos, pvz., rūkyti tam tikromis valandomis, o ne tada, kada sugalvojai, nevartoti darbe alkoholio – tam netaikomi jokie kompromisai. „Kažkada danas pasakė, kad sunkiausia bus pakeisti žmonių mąstymą. Bet, manau, mums pavyko“, – sako M. Motiejūnas.

Darbuotojų stygiaus šiuo metu nejaučiantis įmonės vadovas nepraleidžia progos pakalbėti ir apie mokesčius, kurie, jo nuomone, Lietuvoje nėra dideli, išskyrus darbo jėgos apmokestinimą. „Pavyzdžiui, danai moka daug mokesčių, bet procentiškai pas mus darbo jėga apmokestinta labiau. Nors apskritai ten mokesčiai didesni, bet, atsižvelgus į daugybę veiksnių (pvz., ar darbuotojas turi vaikų, ar yra paėmęs kreditą būstui ir pan.), mokesčiai gerokai sumažinami. Tad viską sudėjus, mokesčių mokama mažiau. Pas mus, deja, į tai neatsižvelgiama, todėl ir gyvena blogiausiai jaunos šeimos. Jei darbo jėgos apmokestinimo srityje įvyktų pokyčių, grįžtų jaunimas iš visokių norvegijų ir danijų“, – neabejoja M. Motiejūnas.

Darbuotojų komfortui – naujų pastatų statyba

Jis neslepia pasipiktinimo ir valdžios požiūriu į vietinį verslą, tiksliau, į nevienodas sąlygas verslui plėsti Lietuvos ir užsienio investuotojams nuomojamoje žemėje. Žemės klausimas kol kas ir stabdo gamyklos plėtrą – naujų gamybinių pastatų statybas. „Ateina užsienio investuotojas, jam žemę panaudos tikslais duoda, dar ir nuo mokesčių atleidžia. O jei lietuviai stato gamyklą, žemę turi nusipirkti. Suprantu, kad statyti namą, butą, ofisą nuomojamoje teritorijoje yra viena, bet statyti gamyklą – visai kas kita. Kodėl gamyklą statančiam vokiečiui žemę panaudos tikslais duoda, o lietuviui – ne?“ – piktinasi verslininkas.

Nors šalia dabartinės gamyklos yra laisvos valstybinės žemės ir galima būtų joje statyti naujus pastatus, tačiau tam reikia didelių lėšų – ne tik statybai, bet ir žemei įsigyti, taip pat valstybei priklausančių elektros linijų stulpams iškelti. „Galvojama, jei statai, turi pinigų, tai ir žemę nusipirkti gali. Tam mums reikia 50 tūkstančių eurų, plius papildomos projekto rengimo ir aukštos įtampos stulpų iškėlimo sąnaudos“, – vardija M. Motiejūnas. Sunkumų kelia ir tai, kad gamykla yra kaimo vietovėje, todėl jos vertė kelis kartus mažesnė nei būtų mieste, pvz., Kaune, blogiausia, kad į tai atsižvelgdamas bankas ir kreditą duoda gerokai mažesnį.

Nepaisant to, „Dinapolio“ vadovas tiki, kad pavyks rasti sprendimą ir artimiausiu metu pradėti naujų 3–4 tūkst. m² ploto gamybinių pastatų statybas. „Būtina plėsti patalpas, kad dirbantiems žmonėms būtų komfortabiliau dirbti, kad mažiau trintųsi vieni su kitais“, – dabartinę gamyklos problemą pripažįsta M. Motiejūnas, neslėpdamas, kad kartu 30–40 proc. padidėtų ir gamybiniai pajėgumai.