Mano Ūkis 2018/11
Gamintojų organizacijų ir perdirbėjų bendradarbiavimas
  • Jan ŽUKOVSKIS, Julius RAMANAUSKAS, ASU
  • Mano ūkis

Žemės ūkio kooperatyvų ir (arba) kitų gamintojų organizacijų bendradarbiavimas gali sustiprinti horizontaliąją (žemės ūkio gamintojų) ir vertikaliąją (gamintojų ir perdirbėjų) kooperaciją. Šioje publikacijoje pateikiame, kokie bendradarbiavimo modeliai tam geriausia tinka.

Lietuvoje yra keli stambūs grūdų, pieno kooperatyvai, galintys didžiuotis reikšmingais pasiekimais, bet, palyginti su artimiausiomis valstybėmis kaimynėmis (Lenkija, Latvija) ir Vakarų Europos šalimis (Belgija, Italija, Olandija, Šveicarija), mūsų kraštas kooperacijos požiūriu labai atsilieka.

Kelerių metų moksliniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje kooperacija nesiplėtoja dėl kelių priežasčių. Svarbiausios iš jų: ekonominės (nėra reikšmingų finansinių paskatų vienytis ir gauti didesnę ekonominę naudą), vadybinės (nėra lyderių arba lyderiai turi mažai patirties, kooperatyvai vadybai neskiria pakankamai lėšų, vadovų atlyginimai maži, palyginti su privačiu sektoriumi), psichologinės (vyrauja gamintojų nepasitikėjimas, silpna grupinio darbo patirtis). Be to, dažnai netikslinga ir pakankamai maža valstybės parama, trūksta informacijos ir sklaidos apie kooperacijos būdus ir naudą, trūksta gerosios praktikos pavyzdžių, nėra realaus paramos ir finansinių investicijų kooperatyvams mechanizmo. Kita vertus, skirtingi ūkio dydžiai ir ūkių būklės ekonominė diferenciacija, dideli investicijų ir ekonominės pažangos skirtumai – tai pagrindinės kliūtys ūkiams vienytis.

Dar viena priežastis – palyginti maža konkurencija. Lietuvoje per dvidešimt ekonominio augimo metų pavienių žemės ūkio produkcijos gamintojų (augintojų) konkurencija dar nepasiekė apogėjaus. Pavieniai stambūs ūkiai randa savo nišas, sugeba pritraukti investicijų ir parduoti savo produkciją, todėl jiems nėra poreikio vienytis su „mažesniais“ ir burtis į kooperatyvus.

Valstybės investicijų fondas

Viena iš galimybių sustiprinti kooperatyvų veiklą ir padidinti jų naudą visuomenei susijusi su valstybės institucijų iniciatyvomis, pavyzdžiui, kuriant valstybinį investicijų fondą (VIF). Toks fondas galėtų būti finansuojamas iš kelių šaltinių: kooperatyvų įnašų (atskaitymai iš rezervo fondo), tikslinių atskaitymų iš mokesčių (pvz., iš kooperatyvų sumokėto PVM), taip pat valstybės ir ES lėšų, skirtų investicijoms.

Šio fondo tikslas būtų padėti kooperatyvams ir kitoms gamintojų organizacijoms gauti paskolas įsikūrimui ir investiciniams projektams. Fondas galėtų teikti dotacijas arba kitą tikslinę paramą.

Pagrindinis kriterijus, nusakantis kooperatyvo veiklos apimtį, yra jo apyvarta (produkcijos arba paslaugų pardavimo ir (arba) įsigijimo apimtys). Būtent pagal jį, svarbiausią kooperatyvų pažangos rodiklį, VIF galėtų vertinti ir skatinti. Jis parodo kooperatyvo teikiamą naudą savo nariams ir visuomenei. Šis rodiklis lemia ir sumokėtų mokesčių sumą, ypač PVM. Didėjant parduodamos produkcijos daliai arba paslaugoms, didėtų ir sumokėtų mokesčių suma. Šis bendradarbiavimas būtų abipusiai naudingas.

Vertikalioji kooperacija

Idealiu atveju gamintojų organizacijos (GO) galėtų steigti savo perdirbimo bendroves, bet, žinant, kad Lietuvoje jau yra efektyviai veikiančių privačių perdirbimo įmonių (pieno, mėsos, grūdų), o žaliavos ištekliai yra riboti ir dėl konkurencijos gali dar mažėti, šis bendradarbiavimo būdas nebus efektyvus. Be to, perdirbimo įmonių steigimas pareikalautų didelių investicijų pastatams, įrenginiams, specialistų atlyginimams, rinkų paieškoms ir kt.

Galimi dar mažiausiai du gamintojų organizacijų ir perdirbėjų bendradarbiavimo modeliai: 1) gamintojų organizacijos (kooperatyvai) perka perdirbėjų akcijas ir gauna dividendus iš bendrai naudingos veiklos; 2) valstybė laikinai remia gamintojų kooperatyvų ir perdirbėjų bendradarbiavimą (sandorius).

Pirmas modelis taikomas jau nuo seno. Gamintojų organizacijos per akcijų biržą (gal ir tiesioginėmis derybomis) gali investuoti savo laisvas lėšas. Tikėtina, kad Lietuvoje kai kurios organizacijos jau yra tai padariusios. Šis būdas gamintojams naudingas, nes nereikalauja sutelkti visų investicijų, pirkti įrangos, technologijų, tos srities specialistų komandos, t. y. gamintojams nereikia vykdyti jiems neįprastos veiklos. Jie gali susitelkti ties jiems gerai žinoma veikla ir pasiekti geresnių gamybos rezultatų. Dar viena reikšminga sritis – pagamintos produkcijos pardavimo kanalai. Šiuolaikiniai perdirbėjai šiuos kanalus gerai žino. Taigi gamintojų ir perdirbėjų bendras veiklos rezultatas būtų daug geresnis, o bendrai uždirbtas pelnas skirstomas pagal turimų akcijų skaičių. Šiuo metu tokių susivienijimų mažai. Autorių žiniomis, perdirbėjai nenori įsileisti gamintojų organizacijų į savo akcines bendroves.

Antras bendradarbiavimo modelis siejasi su šiame straipsnyje paminėtu valstybiniu investicijų fondu. Būtent šis fondas galėtų skatinti gamintojų organizacijų ir perdirbėjų bendradarbiavimą.

Bendradarbiavimas vyksta tada, kai visi yra suinteresuoti. Ir gamintojai, ir perdirbėjai ieško palankios kainos. Tai gali būti rinkos kaina. Valstybė suinteresuota, kad gamyba ir perdirbimas vyktų mūsų šalies teritorijoje, būtų įtraukti gyventojai, užtikrintos jų socialinės garantijos, sumokėti mokesčiai. Valstybė (per VIF) gali sureguliuoti šiuos santykius, pasiūliusi sumokėti „sandorio dotaciją“, t. y. tam tikrą sumą (pvz., 5–7 proc.) ir gamintojams, ir perdirbėjams nuo jų bendrų sandorių vertės. Esminė sąlyga – VIF pinigai turi išlikti fonde. Jie privalo sugrįžti į VIF. Pinigai sugrįžtų per sumokėtus mokesčius. Ir gamintojai, ir perdirbėjai mokėtų pridėtinės vertės, pelno, gyventojų pajamų mokesčius ir socialinio draudimo įmokas nuo užimtų gyventojų darbo užmokesčio. Intensyvėjant „sandoriams“ mokesčių suma augtų. Dalis šių subjektų sumokėtų mokesčių turėtų papildyti valstybės investicijų fondą. VIF steigimui galima būtų pasinaudoti ES žemės ūkio ir kaimo plėtros naujo programavimo laikotarpio lėšomis.

Valstybinio investicijų fondo veiklos nauda:

  • skatintų smulkiųjų gamintojų kooperaciją; „sandorių dotacija“ būtų skiriama tik susivienijusiems (veikiantiems per organizacijas) gamintojams; kooperatyvai galėtų pasiūlyti dalį šios „sandorių dotacijos“ savo nariams;
  • skatintų šalies gamintojų organizacijų ir perdirbėjų bendradarbiavimą (ir vieni, ir kiti būtų suinteresuoti deklaruoti sandorius ir gauti „sandorių dotaciją“);
  • per ilgesnį laiką didėtų mokesčių įplaukos į valstybės iždą;
  • sumažėtų valstybės kontrolės ir priežiūros išlaidos („sandorių dotacijos“ apskaičiavimas ir apmokėjimas nesunkus procesas);
  • sumažėtų ūkio subjektų verslo planų rengimo ir administravimo išlaidos.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai