Apie 60 proc. Austrijos teritorijos užima Rytinės Alpės, tad didelė šalies dalis kalnuota, apaugusi miškais ir nepalanki augalininkystės sektoriui. Todėl kalnuotoje Austrijos dalyje svarbiausia žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė, kalnų šlaitai išnaudojami ganykloms.

Rudeniški ir saulėti vidurio Austrijos vaizdai verčia gėrėtis nuostabia šios šalies gamta – aplink stūkso miškais apaugę ir rudens spalvomis nusidažę Alpių kalnai, rūke skendi aukščiausios viršukalnės, akį traukia dailiai nušienautos pakalnės, papėdėse žavi tvarkingos ir išpuoselėtos gyvenvietės. Europos Komisija ES šalių žurnalistams surengė mokomąją- pažintinę kelionę į Austriją tema „Žemės ūkio įvairovė vietovėse, kuriose yra natūralių apribojimų“. Vienas iš aplankytų išskirtinių objektų buvo Raumbergo- Gumpensteino žemės ūkio tyrimų ir švietimo centras – didžiausia Austrijos federalinės tvarumo ir turizmo ministerijos įstaiga ir tausios ekonomikos šiame regione varomoji jėga.

Centras turi 4 mokslo tyrimų institutus, aukštąją mokyklą, tradicinį melžiamų karvių, avių ir ožkų ūkį, vieną ekologinį ūkį su pieno ir mėsos perdirbimo cechu. Šis Centras atlieka daugiafunkcių ūkių sistemų, sudėtingos kraštovaizdžio analizės, atsižvelgiant į tvarų ir veiksmingą gamtinių potencialų naudojimą, mokslinius tyrimus, kuriuos gali išbandyti praktiškai savo ūkiuose.

Karvių poilsio ir šėrimo patalpos – atskirai

Šalia Raumbergo-Gumpensteino centro įkurtame pieno ūkyje atliekami alternatyvių galvijų auginimo būdų ir pieno bei mėsos kokybės tyrimai. Fermoje, kuri įkurta 2011 m., karvių poilsio ir šėrimo patalpos įrengtos atskirai. Tokia karvių laikymo sistema pigesnė, nes poilsio zona įrengta labai paprastai, tik šėrimo patalpa yra po ištisiniu stogu.

Gyvulininkystės instituto, kuriam priklauso ferma, mokslininkas Georgas Terleris (Georg Terler) rodo poilsio zonoje įrengtas skirtingas guoliavietes – vienose paklotas 10–15 cm šiaudų kraikas, o kitose patiesti guminiai kilimėliai. Atlikdami karvių elgesio tyrimus, Centro mokslininkai tiria, kurio tipo guoliavietės joms labiau patinka. Taip pat testuojami ir vaikščiojimo zonoje pakloti guminiai kilimėliai.

„Atrodo, kad gulėti karvėms labiau patinka ant šiaudų kraiko, o guminė danga labiau priimtina vaikščioti, nes gyvuliai mažiau slysta. Tai – svarbiausia guminio kilimėlio savybė, nes ant slidaus pagrindo didesnė rizika gyvuliui patirti traumą“, – apie tyrimo objektus pasakojo G. Terleris.

Atskirai įrengtoje šėrimo patalpoje kiekviena karvė turi individualų priėjimą prie šėrimo gardo. Koncentruotųjų pašarų kiekis paskaičiuojamas kiekvienai karvei individualiai, atsižvelgiant į tai, kurioje grupėje ji yra. Kiekviena turi savo šėrimo gardą, kitų joms neleidžia atidaryti jutikliai. Standartinį vyresnių karvių racioną sudaro 50 proc. žolės silosas, 30 proc. kukurūzų silosas ir 20 proc. šienas. Karvės šeriamos 4 kartus per dieną – dukart ryte ir dukart vakare. Vieną kartą per mėnesį atliekami pašarų tyrimai. Nuolat analizuojamas pieno gamybos efektyvumas, ar karvė duoda pieno tiek, kiek gali pagal suvartotą pašarų kiekį. „Pieno gamybos esmė gauti kuo daugiau pieno iš mažiau pašarų“, – priduria mokslininkas. Ūkio karvės tandemo tipo melžimo aikštelėje melžiamos du kartus – ryte ir vakare.

Vidurio kelias, gaminant pieną, yra geriausias

Fermoje laikomos pieninių simentalių ir holšteinų veislės karvės. Simentaliai, specifinė vidurio Europos regiono veislė, labai svarbūs austrams, jų šalyje yra apie 75 procentus. Holšteinai šioje fermoje yra kelių skirtingų tipų. Vieno tipo holšteinai yra aukšto produktyvumo ir gali duoti apie 12 t pieno per laktaciją. Dėl tokio produktyvumo, pasak Georgo, mažėja karvių gyvenimo laikas, didėja reprodukcijos, virškinimo ir kitų ligų bei problemų rizika.

„Aukšto produktyvumo karves, kurios gyvena tik 3 laktacijas, laikyti yra gerai, bet mes turime ir kito tipo karvių – ilgaamžiškesnių, kurios tarnauja 5–6 metus. Jos neduos daug pieno per vienus metus, bet duos jo daug metų. Tokios karvės produktyvumas per gyvenimą gali būti didesnis negu aukšto produktyvumo karvės“, – kalbėjo G. Terleris.

Ūkyje laikomi ir Naujosios Zelandijos tipo holšteinai – ši šalis žinoma savo didžiulėmis ganyklomis, ten žolynai labai svarbūs, todėl fermoje testuojama, ar šios mažiau produktyvios karvės, šeriamos tik ganyklų žole, be koncentruotųjų pašarų, gali tikti Vidurio Europos pieno ūkiams. „Norime palyginti visus karvių tipus, taip pat jų šėrimo racionus“, – teigė fermos vadovas.

Tvartiniu laikotarpiu (ganyklų sezonas Austrijoje trunka nuo balandžio iki spalio) bandymų tikslais atskiroms karvių grupėms duodamas skirtingas koncentruotųjų pašarų kiekis, viena grupė visai jų negauna. Naudodami skirtingą koncentruotųjų pašarų kiekį racione tyrėjai nori pažiūrėti, kuri ir kokiu racionu šeriama karvių grupė efektyviausiai gamina pieną.

„Pieno gamybos efektyvumas priklauso nuo pagaminto pieno kiekio ir nuo pieno gamybos kaštų. Yra dvi galimybės didinti efektyvumą – tai didinti produktyvumą ir mažinti gamybos savikainą. O ją sudaro šėrimo išlaidos ir telyčių auginimas. Kuo ilgiau išlaikai karvę, tuo pigiau atsieina naujos auginimas“, – aiškina G. Terleris. Todėl, Raumbergo-Gumpensteino mokslininkų manymu, efektyviausias yra vidutinio produktyvumo holšteinų tipas, kurio racione koncentruotųjų pašarų kiekis yra vidutinis, t. y. 20–30 procentų. „Neturime tikslo pasiekti išskirtinai didelio produktyvumo, šerdami dideliu kiekiu koncentruotųjų pašarų. Mes galvojame, kad vidurio kelias, gaminant pieną, yra geriausias“, – teigė G. Terleris.

Prieš kelerius metus fermoje buvo įdiegta karvių vėsinimo sistema – jeigu oro temperatūra viršija 26 laipsnius šilumos, įsijungia dirbtinis lietus, kuris atvėsina karves.

Austrijoje labai daug dėmesio skiriama klimato kaitai. Todėl šioje fermoje nuolat matuojama amoniako emisija iš tvarto, tiriama, kiek kartų reikia valyti mėšlą, kad kuo mažiau amoniako išsiskirtų į aplinką. Taip pat ieškoma būdų metano, išsiskiriančio karvės virškinamajame trakte, emisijai sumažinti. „Nors, kalbant apie klimato kaitą, transportas ir pramonė yra gerokai didesnė problema, negu gyvulininkystė, tačiau mes vis tiek siekiame sumažinti dujų emisijas ir tiriame, kaip tai padaryti“, – teigia G. Terleris.

Fermoje įrengta specifinė kamera (angl. respiration chambers). Tai visiškai sandari patalpa, kurioje gyvulys šeriamas ir kurioje galima išmatuoti įeinančių ir išeinančių dujų kiekį, jų sudėtį. Tokiu būdu yra tiriama metano dujų emisija, pašarų įtaka išmetamųjų dujų sudėčiai ir panašiai.

Tyrimai ekologiniame ūkyje

Dar vienas Raumbergo-Gumpensteino centro padalinys – Ekologinių pievų tvarkymo ir gyvulininkystės departamentas (Ekologinio ūkininkavimo ir gyvūnų bioįvairovės institutas), tiriantis ganyklų žolynus, turintis ekologinį tiriamąjį ūkį. Beje, kolegijos studentai šiame ūkyje gali praktiškai pritaikyti žemės ūkio žinias. Mėsos ir pieno perdirbimo ceche jie gamina ekologiškus produktus, kurie tiekiami studentams maitinti.

Ekologiniame ūkyje laikoma 30 melžiamų karvių, 12 veislinių ir 50 penimų kiaulių, apie 100 viščiukų. „Atrajotojai ekologinėje sistemoje labai svarbūs. 51 proc. visų Austrijos ožkų, 28 proc. avių, 21 proc. galvijų laikomi ekologiniuose ūkiuose. Mūsų teritorija ypač palanki ekologiniam ūkininkavimui“, – teigia už žolynus ir ganyklas atsakingas Ekologinių pievų tvarkymo ir gyvulininkystės tyrimų departamento mokslinis vadovas Valteris Starzas (Walter Starz). Ganymo sistema domisi ir vis daugiau Austrijos ūkininkų.

Vietovė, kurioje įsikūręs ūkis (netoli Irdningo) yra tipinė Austrijos Alpių kalnų regiono dalis, kur du trečdalius viso ploto užima nuolatinės ganyklos. Ganymas ekologiniam ūkiui labai svarbus, tai ypač tinkama ūkio valdymo forma Alpių regione. Šis ūkis yra vienintelė tyrimų stotis Vidurio Europoje, kurios tyrimų tikslas – ekologiniai žolynai galvijų pašarams, taisyklingas ir tvarus žalienų naudojimas. Austrijoje įkurta daug ekologinių ūkių (per 20 proc. visų ūkių), vidutinis ekologinis šios šalies ūkis valdo 26,8 ha žemės. Didžiausia ekologinių produktų rinka yra Viena. Didelė Austrijoje pagaminto žaliavinio pieno dalis eksportuojama į Vokietiją.

Šis žolynų tyrimus atliekantis ūkis nepretenduoja į labai reikšmingus mokslinius atradimus, jo tikslas – perteikti mokslo žinias ūkininkams. Todėl vykdo daug seminarų ūkininkams, rekomenduoja ūkiuose taikyti naujoves, atsižvelgiant į mokslinių bandymų rezultatus. „Šioje šalies dalyje klimatas truputį kitoks negu vakarinėje, temperatūra šiek tiek žemesnė. Todėl labai svarbu rasti tinkamus augalus ganykloms, kurie čia galėtų augti ir būtų maistingi“, – sako Valteris.

Tikslas – gauti kuo daugiau pieno iš žalienų

Ūkyje karvės ganomos kuo ilgiau ir tik žiemos sezonui perkeliamos į tvartą. „Neturime tikslo kuo daugiau primelžti pieno iš karvės – mes stengiamės gauti maksimalų pieno kiekį iš hektaro. Mūsų tyrimų tikslas – gauti kuo daugiau pieno iš žalienų. Galvojame, kad ateityje svarbiausias žmonijos klausimas bus ne maksimali gamyba iš gyvulio, o iš hektaro. Žemės trūks ir reikės diegti kuo efektyvesnes sistemas, kad būtų pagamintas maksimalus maisto medžiagų kiekis iš hektaro“, – įžvalgomis dalijasi Valteris.

Vesdamas į ganykloje įrengtus bandyminius laukelius, mokslininkas teigė, kad einame per labai produktyvią, baltymų ir ląstelienos gausią pievą. Žolynai, pasak jo, Vidurio Europoje yra svarbiausias pašarų baltymų šaltinis. „Mūsų ūkis ne tik eksperimentinis, bet ir realiai veikiantis. Bandymų rezultatus matau ir šiuose bandymų laukeliuose, ir didesnėse 1–2 ha teritorijose. Taigi, juos galiu palyginti su realybe praktiniame ūkyje“, – džiaugiasi V. Starzas. Ekologiniame ūkyje reikia gerų, baltymingų, energijos turinčių pašarų, todėl svarbu, pasak jo, nupjauti labai ankstyvos stadijos žolę, ypač jeigu ūkio tikslas gaminti pieną, šeriant gyvulius žoliniais pašarais. Ganyklose, jo teigimu, reikia turėti įvairių ankstyvų, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvų veislių, pastarosios ganymo sistemai itin svarbios.

Ganyklų bandyminiuose laukeliuose žolė įprastai pjaunama 7–8 kartus per metus, kad būtų galima įvertinti derlingumą, maistingumą, energijos, mineralų kiekį. Tyrėjai žiūri, kurie augalai geriau auga, testuoja skirtingus atsėjimo laikotarpius, taip pat atlieka bandymus su trąšomis (srutomis, fosforu ir siera) ir lygina bandyminius laukelius su kontroliniais. V. Starzas atkreipė dėmesį, kad siera labai svarbi ekologiniams ūkiams, ankštiniams augalams. Buvo atliktas bandymas nedideliame lauke. Kai buvo tręšiama siera, esant tam pačiam tos pačios botaninės augalų sudėties azoto kiekiui, derlius iš hektaro buvo 2 tonomis didesnis ir turėjo 600 kg baltymų daugiau.

„Kuo daugiau tyrimų, tuo daugiau klausimų, – juokiasi V. Starzas. – Kasmet lankausi daugelyje ūkių, vedu seminarus, skaitau paskaitas ir matau ūkininkų gyvenimą. Kai randu ūkiuose praktiškai pritaikytus mūsų tyrimų rezultatus, tai yra geriausias mūsų darbo įvertinimas. Tačiau ūkiuose yra daug problemų ir tai yra geriausias naujų tyrimų ir ieškojimų stimulas.“

***

Apie Raumbergo-Gumpensteino žemės ūkio tyrimų ir švietimo centrą

Tai didžiausia Austrijos tvarumo ir turizmo ministerijos federalinė institucija.

Centre dirba 320 kvalifikuotų darbuotojų (250 tyrėjų, 70 dėstytojų), veikia keturi mokslinių tyrimų institutai:

• Gyvulininkystės tyrimų;
• Augalininkystės ir kultūrinio kraštovaizdžio;
• Gyvūnų gerovės ir gyvūnų sveikatos,
• Ekologinio ūkininkavimo ir ūkio gyvūnų biologinės įvairovės.

Centrui priklauso Agrarinė kolegija, kurioje dėstomas trejų metų aukštojo žemės ūkio mokslo kursas. Kolegijoje mokosi 450 studentų.

Centro veiklos sritys

• Augalininkystės, ūkio gyvūnų mokslų srities tyrimai, ypatingą dėmesį skiriant tvariam žolynų naudojimui, pienininkystei Alpių regione, taip pat kalnų ganyklų išsaugojimui.
• Ūkio gyvūnų laikymas ir šėrimas, kokybiškų pašarų gamyba.
• Ekologinis ūkininkavimas ir poveikis dirvožemiui, vandeniui, orui, augalų populiacijoms, biologinei įvairovei ir gyvūnų sveikatai.
• Gyvūnų apsauga, tinkamos gyvulininkystės rūšys, gyvulių laikymo sistemos įvertinimas, dujų emisijos mažinimas.
• Žemės ūkio pastatai, inžinerija, žemės ūkio produktų rinkodara ir valdymas; derlingumo ir kokybės pokyčiai, bioįvairovės, kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimas, kaimo vietovės plėtra ir kita.
• Ekologinės žemdirbystės srities moksliniai tyrimai; pašarų, dirvožemio, mėšlo, augalų ir gyvulininkystės produktų tyrimai.
• Kultūros kraštovaizdžiui svarbių augalų ir gyvulių genetinės medžiagos rinkimas, vietinių veislių biologinės įvairovės išsaugojimas.
• Žemės ūkio mokymai ir švietimas.