Prieš dešimtmetį Lietuvoje kasmet buvo pasodinama 200 ha naujų sodų, o pastaruoju metu toks plotas užsodinamas per penkerius metus. Sodų plėtra akivaizdžiai sulėtėjo, nors lietuviški vaisiai yra paklausūs, o jų rinka dar tikrai neužpildyta. Su kokiomis problemomis susiduria sodininkystės verslas ir kas kiša koją plėtrai?

Lietuvoje iš viso deklaruota 16 100 ha sodų ir uogynų, iš kurių didžiausią dalį – beveik 5 000 – užima obelų sodai. Pagal statistiką vidutinis obuolių derlingumas siekia vos 4–9 t/ha. Tačiau geriausiuose ūkiuose skinama gerokai daugiau – vidutiniškai 20–25 t/ha, o atskiruose kvartaluose – net 40–50 t/ha. Mokslininkų bandyminiuose tyrimuose gaunami dar didesni derliai – iki 80 t/ha. Taigi, ar verta prižiūrėti 100 ha sodo ir skinti 2 000 t, jei galima tuos pačius 2 000 t skinti iš 40 ha sodo? O naudojant naujausias vaismedžių sodinimo ir formavimo schemas galbūt užtektų ir dar perpus mažesnio ploto?

Pavyzdžiui, didesnio derliaus iš to paties ploto galima pasiekti auginant žemaūgius vaismedžius ir formuojant juos kordonais-vėduoklėmis. Tokiu atveju viename hektare sodinama 1 667–2 222 vaismedžių, derančių stiebų kiekis susidaro 16 670 – 22 220 ha, skinant po 40 obuolių nuo stiebo, gaunamas tiesiog stulbinantis derlingumas – 180 t/ha. Visame pasaulyje sodininkystė eina intensyvinimo kryptimi.

„Apsižvalgykime aplinkui, su kuo konkuruojame – visur plėtojama tik žemaūgių vaismedžių, labai intensyvi sodininkystė. Vaismedžiai formuojami taip, kad medis dera nuo apačios iki pat viršaus“, – tik tokią verslinių sodų kryptį mato SDI Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas, Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ direktorius Darius Kviklys.

Stiprybės ir silpnybės, o gal galimybės?

Mūsų šalies sodininkystės sektoriaus stiprybės: stambūs ūkiai, ilgametė patirtis, naudojimasis mokslo pasiekimais ir pažangia praktika, aukštas specializacijos lygis, sutvarkyta sertifikavimo sistema (NKP arba ekologiškos produkcijos), veiklios vaisių ir uogų augintojų asociacijos.

Silpnybės – didelis investicijų poreikis (o ES finansavimo perspektyvos mažėja), žemos vaisių kainos, siauras pesticidų spektras, saugyklų trūkumas, griežtėjantys reikalavimai vaisių prekiniam paruošimui ir kokybės sertifikatams, klimato kaita.

Kaip jau minėta, stiprioji mūsų sodininkų pusė yra tai, kad sodininkystės ūkiai yra palyginti dideli. 12 stambiausių ūkių (didesnių kaip 50 ha) deklaruoja 1 668 ha sodų ir tai sudaro 34 proc. bendro ploto, o vertinant pagal verslinių sodų plotus – tai net 54 proc. jų. Vidutiniškai stambių – nuo 10 iki 50 ha – ūkių yra 38, jie iš viso deklaruoja 811 ha. Taigi, galima sakyti, kad madas mūsų šalies sodininkystėje diktuoja pusšimtis stambiausių sodininkų.

Tiesa, labai daug ir smulkių sodų – mažesnius negu 1 ha sodelius deklaruoja net 3 037 ūkių, o bendras jų plotas siekia 1 686 ha – taigi, beveik lygiai tiek, kiek minėtų dvylikos stambiausių ūkių. Paprastai tokiuose smulkiuose ūkeliuose diegti inovacijas yra sunku ir pernelyg brangu.

Ar yra šansų konkuruoti su lenkų sodininkais?

Lietuva šiemet turėtų skinti 55 tūkst. tonų obuolių, o Lenkija – net 4 mln. 448 tūkst. tonų. Skaičiuojama, kad kas trečias ar kas ketvirtas ES išaugintas obuolys yra lenkiškas (iš viso ES užauginama 12 mln. 611 tūkst. t obuolių). Lenkijos sodininkystę labai sustiprino tai, kad savo laiku šios šalies sodininkai sugebėjo aktyviai pasinaudoti parama gamintojų organizacijoms steigti ir todėl gavo didžiulių lėšų investicijoms. Lietuvos sodininkai, deja, buvusių galimybių neišnaudojo.

Lietuviškų desertinių obuolių 70 proc. realizuojama per prekybos tinklus, 25 – turguose, 3 – ūkininkų turgeliuose ir 2 proc. – kitose prekybos vietose. Kokią dalį visuose obuolių pardavimuose sudaro lietuviški obuoliai? Pasirodo, labai skirtingą: prekybos tinkluose lietuviška produkcija sudaro tik 30 proc. (70 proc. importiniai obuoliai), turguose lietuviškų obuolių dar mažiau – vos 20 proc., o štai ūkininkų turgeliuose situacija kur kas geresnė: čia didžioji dalis parduodamų obuolių yra lietuviški.

Aišku viena – vietinė mūsų rinka neužpildoma lietuviškų obuolių, tad sodininkams tikrai dar būtų galimybių plėstis. Pastebima tendencija, kad realus obuolių poreikis atsiranda tik maždaug nuo vasario mėnesio (iki to laiko didelė dalis šalies gyventojų dar valgo savo ar senelių sodeliuose išaugintus vaisius), tad versliniams sodininkystės ūkiams būtina turėti šiuolaikiškas saugyklas. Dabar esamų modernių saugyklų apimtys siekia apie 25 tūkst. tonų, būtinai reikėtų statyti naujų su kontroliuojamu klimatu arba senose saugyklose diegti naujas laikymo technologijas. Pavyzdžiui, sukrautus vaisius apdoroti metilciklopropenu (1-MCP) arba SmartFresh technologija: tai sulėtina etileno išsiskyrimą ir vėlina vaisių nokimą.

Šis preparatas labai plačiai naudojamas saugyklos ir yra registruotas kone visose pasaulio šalyse, išskyrus Lietuvą. Dujų pripildžius kameras, sustabdomas vaisių nokimas. Kompanija, diegianti SmartFresh technologiją, jau kitais metais žada ateiti į Lietuvą – tai mūsų sodininkams atvertų galimybes ir paprastose saugyklose ilgai išlaikyti nepakitusios kokybės obuolius.

Lietuva priklauso Šiaurės šalių zonai, tai viena iš priežasčių, kodėl jaučiamas sodo augalų apsaugai skirtų pesticidų trūkumas. Ir vėl žvilgsniai krypsta Lenkijos pusėn: ten sodams registruotų pesticidų spektras nepalyginamai platesnis. Sodininkai visai pagrįstai piktinasi – kodėl augintojams draudžiama purkšti, bet gyventojams leidžiama valgyti pas mus neregistruotais pesticidais apdorotus vaisius? Ir kaip tada kalbėti apie lygias konkurencines sąlygas bendroje rinkoje?

Mechanizacija – patikrintas būdas mažinti savikainą

Mūsų obuolių savikaina visa dar yra per didelė. Vienas iš būdų atpiginti vaisių auginimą – mechanizuoti darbus, nes išlaidos darbo užmokesčiui sudaro 50– 70 proc. obuolių savikainos. Genėjimo ir skynimo darbai, vaisių rūšiavimas, net žiedų ir užuomazgų retinimas gali būti mechanizuoti. Pavyzdžiui, specialiomis šluotomis galima mechaniškai retinti užuomazgas, darbo sąnaudos nesulyginamos: žiedus retinant rankomis, reikia 600 val./ha, o mechaninis retinimas užtrunka vos nuo 1,5 iki 2,5 val./ha.

Vaisių skynimui ir genėjimui naudojant platformas, darbo našumas didėja nuo 30 iki 70 procentų. Rankomis išgenėti hektarą sodo prireikia 150–250 val., o šį darbą atliekant mechanizuotai, užtenka 2,5–4 val/ha. Skynimo kombainai ne tik dvigubai pagreitina darbą, bet ir pagerina vaisių kokybę, nes jie daug mažiau trankomi.

Pasaulyje sparčiai plinta specialios mašinos krituoliams surinkti. Lietuvoje jie vis dar renkami rankomis, o šiemet ne vienas sodininkas nusprendė jų apskritai nerinkti: krituoliai superkami vos po 6 ct/kg, o rinkėjams tenka sumokėti po 2–3 ct/kg. Pernai žaliavinių obuolių kaina buvo nepalyginti aukštesnė – siekė 20–21 centą už kilogramą.

Rėmimas – tik realiai gaunantiems produkciją

Susietoji parama Lietuvos vaisių ir uogų augintojams 225 eurai/ha. Sodininkai svarsto, kad ji galėtų būti didesnė (tarkime, daržovėms ji siekia 380 eurų/ ha). Tačiau būtina spręsti klausimą, kaip padaryti, kad remiami būtų realiai auginantys ir rinkai teikiantys produkciją ūkiai, o ne tik deklaruojantys plotus? Nes akivaizdu, kad maždaug trečdalis sodų ploto nedalyvauja rinkoje, o galimybes gauti susietąją paramą turi visi. Asociacija „Vaisiai ir uogos“ svarsto, kad galbūt reikėtų nustatyti minimalų plotą susietajai paramai gauti arba reikalauti, kad pareiškėjas vestų buhalterinę apskaitą.

„Klaustukų kyla ir žiūrint į deklaruojamų augalų rūšinį pasiskirstymą. Tarkime, deklaruojama labai daug šaltalankių – net 3 908 ha, riešutmedžių – 373 ha. Nieko blogo nenoriu pasakyti apie šių augalų augintojus, bet ar tikrai visi jie skina produkciją?“ – suabejoja D. Kviklys.

Sodininkams nemenka paskata būtų dalyvavimas programoje „Vaisiai mokykloms“, tačiau, jų žiniomis, ten dominuoja lenkiški obuoliai, o didžioji paramos dalis tenka ne ūkininkams, o tarpininkams.

„Pagal šią programą numatytoji obuolių kaina šiemet siekia 1,24 euro/ kg, tačiau sodininkams iš jų tenka apie 35–40 centų“, – tokius skaičius įvardijo D. Kviklys. Galbūt vertėtų nustatyti maksimalų antkainio dydį, kad tarpininkai nepasiimtų „liūto dalies“?

Latviai šioje srityje jau seniai pralenkė lietuvius ir programą „Vaisiai mokykloms“ išnaudoja maksimaliai – ten moksleiviams 100 proc. tiekiami latviški vaisiai. Mat latviai nustatė kriterijų, kad obuoliai turi turėti integruotos kokybės sertifikatus, o šis barjeras įveikiamas tik latviškiems vaisiams (Lenkija per toli, Lietuvoje tokių obuolių nėra, o Estijoje apskritai obuolių auginama labai mažai).

Neišjudinamas PVM sumažinimo klausimas

Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentė Vitalija Kuliešienė pabrėžia sodininkystės specifiką – sodininkai augina daugiamečius augalus, sodą sodina ne vieniems, o 20–25 metams, todėl visi sprendimai turi būti priimami tik labai gerai apsvarsčius ir įvertinus visas perspektyvas.

V. Kuliešienės manymu, atėjo laikas apsispręsti dėl to, ar naudinga sodininkams išlaikyti Lietuvos, kaip laisvos zonos (ZP) nuo bakterinės degligės, statusą. Be mūsų, laisvos zonos nuo šios pavojingos ligos statusą turi tik Latvija, Estija ir Suomija. Šis statusas naudingas medelynams (didina sodinukų vertę, juos lengviau parduoti), tačiau sodininkams jo nauda abejotina – radus sode degligės židinį, taikomos labai drastiškos priemonės. Jei tokių židinių atsiranda keli, sodas faktiškai pasmerkiamas sunaikinimui. Asociacija pasirengusi šiais klausimais diskutuoti su Valstybine augalininkystės tarnyba.

„Verslinių sodų savininkai nuolat susiduria su PVM problema. Esame išskirtiniai, nes aplinkui Europoje niekur tokio didelio – 21 proc. – PVM vaisiams nėra. Tad nieko keisto, kad šią problemą mūsų asociaciją įvardija kaip vieną didžiausių. Kita rimta bėda – nekvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Siekiame, kad būtų supaprastintas darbo jėgos įvežimas iš trečiųjų šalių. Lenkijos soduose masiškai dirba ukrainiečiai ir baltarusiai, matyt, ir mes niekur nuo to nepabėgsime“, – įsitikinusi V. Kuliešienė.

SDI ir Lietuvos verslinių sodų asociacija „Vaisiai ir uogos“ dalyvauja tarptautiniame Baltijos jūros regiono bendradarbiavimo projekte „InnoFruit“. Lietuvą, Latviją, Švediją ir Lenkiją siejantis projektas siekia paskatinti inovacijų sklaidą sodininkystės srityje ir sukurti tarptautinį demonstracinių sodininkystės ūkių tinklą. „Ekspertai jau yra atrinkę kelis tokius ūkius – tai būtų tarsi mūsų šalies sodininkystės ambasadoriai ir kartu puiki bazė organizuoti lauko dienoms bei mokymams. Sodininkai naujausioje apklausoje kaip svarbiausią informacijos ir žinių gavimo šaltinį nurodė būtent lankymąsi pažangiuose ūkiuose, dalijimąsi patirtimi. Telieka išspręsti svarbų klausimą – iš kokių šaltinių galėtume paremti demonstracinius ūkius už jų inovacijų sklaidą“, – artimiausius uždavinius įvardijo Darius Kviklys.