- Nelė JURKĖNAITĖ, Andrej BODGANOV, LAEI
- Mano ūkis
Pastaraisiais dešimtmečiais šalies kiaulininkystės sektorius sparčiai keitėsi. Statistikos departamento duomenimis, nuo 2004 iki 2018 m. kiaulių skaičius sumažėjo 1,7 karto, o ūkininkų ir šeimos ūkiuose – net 3,9 karto, todėl galima daryti išvadą, kad kiaulininkystės sektoriuje įvyko reikšmingų struktūrinių pokyčių. Drastiškai sumažėjo ūkininkų ir šeimos ūkių, auginančių iki 10 kiaulių.
Žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse užaugintų kiaulių dalis bendroje struktūroje padidėjo nuo 43,2 iki 75,1 proc. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, 2018 m. rugpjūčio 1 d. šalyje liko 13 288 kiaulių laikytojai, laikantys iki 10 kiaulių, 320 – nuo 11 iki 100 kiaulių, 19 – nuo 101 iki 500 kiaulių, 5 – nuo 501 iki 1 000 kiaulių ir 35 laikytojai, auginantys daugiau kaip 1 000 kiaulių.
Planuojant ateitį, svarbu išmokti ir praeities pamokas, atsižvelgti į svarbiausius veiksnius, kurie prisidėjo prie drastiško kiaulių populiacijos mažėjimo Lietuvoje. Vienas iš svarbių veiksnių, nulėmusių šalies kiaulininkystės sektoriaus raidą, yra pasaulinė maisto krizė, kuri išryškino globalaus žemės ūkio ir maisto produktų modelio pažeidžiamumą. Lemtingi kainų pokyčiai sukrėtė rinką 2007– 2008 ir 2010–2011 metais. Staigūs žemės ūkio ir maisto produktų kainų šuoliai privertė kai kurias šalis taikyti užsienio prekybos apribojimus arba visiškus draudimus pasirinktai žemės ūkio produkcijai, siekiant užtikrinti šalies apsirūpinimą maistu ir sumažinti kainas vidaus rinkoje.
Toks elgesys sukėlė dar daugiau sumaišties globaliu mastu ir prisidėjo prie tolesnio kainų augimo žemės ūkio produkcijos rinkose. Deja, ši krizė paveikė labai svarbią kiaulininkystės verslo išlaidų dalį, nes, reaguojant į pasaulinės rinkos grūdų kainų šuolius, brango pašarai, atitinkamai didėjo kiaulių auginimo savikaina. Vėliau prisidėjo perkamų paslaugų kainų augimas po Lietuvos įstojimo į euro zoną, kurį itin stipriai pajuto ūkiai, sąžiningai konvertavę savo produkcijos kainą. Didinti gaminamos produkcijos pardavimo kainų neleido išaugusi konkurencija ES rinkoje.
Pokyčiai įstojus į ES
Lietuvoje augo ir kitų išteklių kainos, todėl komerciniams ūkiams iškilo dilema: rinktis pelną prarandančią kiaulininkystę ar augalininkystę, kuri, viena vertus, puikiai leido pasinaudoti vienu iš stojimo į ES privalumų – tiesioginėmis išmokomis, kita vertus, sudarė sąlygas orientuotis į didesnes pajamas dėl grūdų kainų šuolio globalioje rinkoje. Be to, perėjimas prie kito ūkininkavimo tipo leido sumažinti verslo imlumą darbui. Buvo ūkių, kurie paliko kiaulininkystę ir skyrė investicijas broilerių auginimui arba pieno gamybos verslui, nes norėjo išnaudoti turimus tvartus. Smulkieji ūkiai, atsisakę kiaulių auginimo, dažnai perleisdavo savo žemę javų augintojams. Lietuvos kiaulininkystės kryžkelė Pastaraisiais dešimtmečiais šalies kiaulininkystės sektorius sparčiai keitėsi. Statistikos departamento duomenimis, nuo 2004 iki 2018 m. kiaulių skaičius sumažėjo 1,7 karto, o ūkininkų ir šeimos ūkiuose – net 3,9 karto, todėl galima daryti išvadą, kad kiaulininkystės sektoriuje įvyko reikšmingų struktūrinių pokyčių. Drastiškai sumažėjo ūkininkų ir šeimos ūkių, auginančių iki 10 kiaulių.
Produkcijos savikainos augimas ir nepakankamas dėmesys kiaulininkystės sektoriui, formuojant nacionalinį paramos modelį, buvo tik dalis mozaikos.
Kiaulininkystės sektorius pasitiko narystę ES su geromis perspektyvomis: 2000–2004 m. nuosekliai augo svarbiausių kiaulienos produktų gamyba ir kiaulienos vartojimas vienam gyventojui, padidėjo metinis supirktų kiaulių kiekis. Vidutinė kiaulių supirkimo kaina pasiekė piką 2001 m., o kritimo tendencijos lūžis įvyko tik 2004 m., tačiau vis dėlto stojimo į ES metais vidutinė supirkimo kaina buvo viena didžiausių ES, o tai nulėmė labai reikšmingą kiaulienos importo didėjimą ir neigiamą kiaulienos užsienio prekybos balansą. Patekus į bendrąją ES rinką, vidinė rinka sureagavo į didėjančią konkurenciją, ir vidutinė kiaulių supirkimo kaina pradėjo mažėti.
Po stojimo į ES šalyje padidėjo importuotos kiaulienos kiekis, ir bendroji rinka suteikė gerą verslo plėtros postūmį Lietuvos kiaulininkystės sektoriui. Tačiau, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) direktoriaus Algio Baravyko teigimu, tai pasireiškė ne tradiciniu rinkos augimu, o ūkininkų suvokimu, kad jie negali konkuruoti su moderniu ir pigiai gaminančiu ES kiaulininkystės sektoriumi. Teko modernizuoti ūkius ir keisti tradicines kiaulių veisles į produktyvesnes, kurios leido tiekti į rinką ES vartotojų pamėgtą raumeningą mėsą.
Eksporto situacijos pokytį gerai iliustruoja lietuviškos kilmės gyvų kiaulių eksportas, sudarantis reikšmingą eksportuojamos kiaulininkystės produkcijos dalį. Pirmąjį penkmetį po stojimo į ES sparčiai plėtėsi prekybos partnerių skaičius ES šalyse ir užsienio prekybos apimtys. Svarbus vaidmuo teko kaimyninėms valstybėms, kurios buvo patikimos gyvų kiaulių importo ir eksporto partnerės, užimančios didelę rinkos dalį.
Kiaulių maras ir nauji iššūkiai
Itin svarbus vaidmuo teko Rusijai, kuri nuo 2006 m. sparčiau didino iš Lietuvos importuojamų gyvų kiaulių skaičių. Nors iš esmės rinka buvo atidaryta Rusijos iniciatyva, LKAA nuomone, šis įvykis buvo itin reikšmingas šalies kiaulių augintojams, nes leido pagerinti savo derybinę poziciją vidaus rinkoje ir gauti už produkciją geresnę kainą negu Lietuvos skerdyklose. Kadangi 2007 m. Rusijoje buvo užfiksuoti pirmi afrikinio kiaulių maro (AKM) protrūkiai, Lietuvos produkcija atrodė gana patraukli saugaus ir kokybiško maisto alternatyva, kuri buvo naudinga Rusijos mėsos perdirbėjams.
Tačiau 2009 ir 2011 m. Lietuvoje aptikta klasikinio kiaulių maro židinių, o tai nulėmė gyvų kiaulių eksporto ribojimus ir eksportuojamų gyvulių skaičiaus mažėjimą. Antrasis ligos protrūkis turėjo ilgalaikių pasekmių, ir gyvų kiaulių eksportas į Rusiją buvo atnaujintas tik antrąjį 2013 m. pusmetį.
Tačiau iš esmės šalies kiaulių augintojai jau prarado savo rinkos dalį po pirmojo maro protrūkio. Rusija sėkmingai siekė valstybės apsirūpinimo kiauliena tikslo, ir 2010 m. sausį gyvų kiaulių įvežimo importo muitas išaugo iki 40 proc. Taip buvo bandoma suteikti konkurencinį pranašumą vietiniam kiaulininkystės sektoriui.
2014-ųjų sausį Lietuvoje užfiksuotas pirmas AKM atvejis sukėlė daug sumaišties Lietuvos ir ES užsienio prekyboje. Vienas iš pamatinių ES segmentų – bendroji rinka – tapo didžiule problema, nes Europos Komisija nesugebėjo greitai pasiūlyti užsienio partneriams priimtino suskirstymo į AKM zonas, kuris leistų greitai atnaujinti prekybą saugia kiaulininkystės produkcija, todėl laisvas prekių judėjimas tapo realia grėsme. Atnaujinti užsienio prekybos taip ir nepavyko, nes kiaulininkystės produktai pateko į Rusijos draudžiamų importuoti žemės ūkio ir maisto produktų sąrašą, kuris atsirado kaip atsakas į ekonomines sankcijas.
Kiaulių maro protrūkiai sumažino šalių, importuojančių lietuviškas gyvas kiaules, skaičių eksporto struktūroje, o pagrindinėmis prekybos partnerėmis tapo Lenkija ir Latvija, kur taip pat buvo nustatyti AKM židiniai. 2014–2015 m. pradėta prekiauti su Gruzija, tačiau šios šalies rinka labai maža ir lietuviškos gyvos kiaulės tiesiog perpildė rinką, o tai sukėlė vietos gamintojų pasipriešinimą. LKAA teigimu, dėl šios priežasties Gruzija netapo ilgalaike užsienio prekybos partnere.
AKM plitimas Lietuvoje
Po pirmo ligos nustatymo atvejo 2014 m. virusas pradėjo sparčiai plisti. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, 2018 m. rugpjūčio 1 d. net 21 savivaldybė pateko į III AKM zoną, iš kurios draudžiamas gyvų kiaulių, kiaulienos ir jos produktų eksportas, o I zonoje, kurioje netaikomi vidaus prekybos ir eksporto ribojimai, buvo tik 12 savivaldybių. Didžiausią šalies teritorijos dalį sudarė II zona, iš kurios draudžiamas gyvų kiaulių eksportas, o prekyba gyvomis kiaulėmis galima tik šalies teritorijoje.
Iki šiol virusas agresyviai plinta šalies laukinėje faunoje. VMVT duomenimis, 2014 m. laukinėje faunoje maras buvo nustatytas 76 šernams 46 vietose, o iki 2018 m. liepos 27 d. jau 2 560 užkrėstų šernų 1 092 maru užkrėstose vietose. Ligos protrūkis tapo svarbiu veiksniu, prisidėjusiu prie kiaulininkystės sektoriaus struktūrinių pokyčių. Viena vertus, kiaulininkystės verslas, atsidūręs didžiausioje Lietuvos teritorijos dalyje, prarado priėjimą prie užsienio rinkų, kurios galėtų užtikrinti verslo stabilumą ir plėtrą. Kita vertus, verslas tapo itin rizikingas, nes iki šiol nėra išrasta vakcina, kuri leistų apsaugoti daug investicijų reikalaujančius kiaulininkystės kompleksus nuo atsitiktinio užkrėtimo, atsirado visos bandos nugaišinimo rizika dėl spartaus nevaldomo viruso plitimo šernų populiacijoje.
Pagrindinė kovos su liga priemonė ūkiuose – biologinio saugumo reikalavimų laikymasis. Po AKM protrūkio biologinio saugumo priemonių (BSP) reikalavimai pasikeitė ir pareikalavo didesnių investicijų į verslą. Smulkiuose kiaulininkystės ūkiuose reikalavimų griežtinimas tapo tikru iššūkiu, skatinančiu net atsisakyti kiaulių auginimo. Dalis mažų ūkių prarado kiaules, nes ūkiuose nebuvo laikomasi BSP arba buvo priimtas sprendimas išskersti visas kiaules tam tikrus požymius atitinkančiuose ūkiuose.
Tačiau vis dėlto reikalavimų skirtumai, atsižvelgiant į laikomų kiaulių skaičių, nulėmė ir tai, kad stambūs kiaulių augintojai vadina mažus ūkius pagrindiniu AKM protrūkio grėsmės šaltiniu, kuris gali „nustumti“ sėkmingai veikiantį kiaulininkystės kompleksą į teritoriją be rinkos. Stambūs kiaulių augintojai dažnai bijo parduoti kiaules šeimos ūkiams, nes savo poreikiams auginamos kiaulės ateityje gali sukelti grėsmę verslui, jei ūkininkas neatsakingai žiūrės į BSP laikymąsi. Bet stambūs ūkiai irgi ne visada sugeba apsisaugoti nuo AKM. Remiantis 2018 m. liepos 27 d. VMVT duomenimis, šiemet šalyje AKM protrūkiai buvo užfiksuoti 38 ūkiuose, sunaikinta daugiau kaip 2,3 tūkst. kiaulių. Rugpjūčio 7 d. AKM protrūkiai buvo užfiksuoti jau 41 vietoje (komerciniai ūkiai sudarė apie 10 proc.), o vienas iš židinių buvo nustatytas kiaulininkystės komplekse, kuriame buvo laikoma apie 19,5 tūkst. kiaulių.
Ne visada aišku, kaip liga patenka į stambius ūkius, nes savininkai dažnai neigia BSP reikalavimų nesilaikymą ir nurodo skirtingas ligos atsiradimo versijas. Tačiau neginčijama tai, kad iš 41 ligos protrūkio atvejo šernai buvo netoli 40 ūkių, šiandien virusas priartėjo prie vietovių, kur yra didesnė šernų populiacija, o tai nesuteikia daugiau optimizmo. Kiaulių augintojų organizacijų atstovų teigimu, ligos protrūkio priežastimi ūkiuose šiandien vis dažniau įvardijami virusą pernešantys vabzdžiai, kurių aktyvumas sutampa su AKM piku.
LKKA direktoriaus Algio Baravyko ir Smulkiųjų kiaulių augintojų asociacijos (SKAA) vadovės Jurgitos Patašienės nuomone, AKM problemą būtina spręsti, nukreipiant priemones ir į ūkius, ir į laukinę fauną. Asociacijų atstovai teigiamai vertina išmokas, kurios skatina mažinti šernų populiaciją ir akcentuoja, kad tikisi didesnio medžiotojų sąmoningumo ir pagalbos, nes jiems žinoma atvejų, kai medžiotojai nereaguoja į prašymus sumedžioti prie ūkio vaikštančius šernus.
LKAA įsitikinimu, sprendžiant problemą, geriau tinka nuoseklus populiacijos mažinimas, kuris neverčia šernų migruoti, tad galėtų būti svarstomas naktinio matymo optikos įteisinimas. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) ir VMVT irgi laiko šernų populiacijos mažinimą viena iš svarbiausių priemonių kovojant su AKM plitimu, tačiau konstatuojama, kad po paramos skyrimo reikšmingų medžiotojų aktyvumo pokyčių nepastebėta.
Daugiausia diskusijų iki šiol kyla dėl BSP laikymosi ūkiuose, nes ši problema yra įvairialypė. SKAA pripažįsta, kad iki šiol lieka niuansų dėl Biologinio saugumo reikalavimų interpretavimo rajonuose, o VMVT neskuba komentuoti, kaip vis dėlto turėtų būti iš tikrųjų. Vangiai reaguojama ir į siūlymus, paliekant juos be aiškaus atsakymo. LKAA ir SKAA vadovai akcentuoja, kad ūkiams būtinos lėšos diegiant arba atnaujinant BSP, ir jie mano, kad valstybė turėtų prisidėti prie šios problemos sprendimo visiškai arba iš dalies kompensuodama išlaidas.
LKAA teigimu, nuveikta daug darbų, peržiūrint reikalavimus pareiškėjams, kad Kaimo plėtros programos parama žemės ūkio valdoms modernizuoti būtų prieinama kiaulininkystės sektoriui ir galėtų tapti priemone, kuri leistų modernizuoti ir BSP. Pagalba numatyta ne tik stambiems komerciniams ūkiams. Rudenį ŽŪM numato skirti 90 proc. intensyvumo kompensacinę paramą ūkiams, laikantiems iki 100 kiaulių, jeigu jie yra rajonuose, kuriuose nustatytas šernų arba kiaulių AKM. Pretenduojantys į paramą ūkiai turės priimti strateginį sprendimą dėl ūkio ateities: auginti kiaules arba atsisakyti šios veiklos. Pirmos grupės ūkininkai galėtų gauti iki 1 500 eurų BSP įsigyti arba atnaujinti. VMVT griežtins ūkių, auginančių kiaules, veterinarinę kontrolę. Antros grupės ūkininkai galės gauti iki 1 500 eurų kompensacinę išmoką už kitų gyvūnų įsigijimą ir papildomą 100 eurų išmoką už kiekvieną paskerstą kiaulę, kurios mėsa gali būti suvartojama ūkyje arba parduodama.
Atsižvelgiant į tai, kad AKM užtrenkė duris į užsienio rinkas daugeliui kiaulių augintojų, tiekimo grandinės problemos vidaus rinkoje tapo ypač aktualios. SKAA nuomone, ūkiuose, kuriuose kiaulės auginamos savo poreikiams, ši problema mažai aktuali, tačiau vis dėlto nedideli šeimos ūkiai, kurie norėtų didinti pajėgumus, galėtų pretenduoti į Kaimo plėtros paramą kooperacijai. SKAA vertinimu, ši priemonė turėjo atsirasti kur kas anksčiau, tačiau net ir pavėluotas priemonės atsiradimas neleidžia pasinaudoti aktualia pagalba, nes reikalavimai daro šios paramos rūšį sunkiai pasiekiamą smulkiems ūkiams.
Būtinos permainos tiekimo grandinėje
LKAA nurodo dvi svarbiausias spręstinas tiekimo grandinės problemas, kurios aktualios kiaules auginantiems komerciniams ūkiams: aukštas pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir tinkamas vartotojų informavimas apie produkcijos kilmės šalį.
Po stojimo į ES Lietuvoje labai išaugo importuotos kiaulienos kiekis, ir šiandien, kai nuosekliai užsidaro užsienio rinkos, ūkiams sunku konkuruoti ES vidaus rinkoje dėl skirtingų mokesčių. Lenkijoje PVM mažesnis, todėl Lietuvos vidaus rinkoje siūloma pigesnė lenkiška produkcija. Nors išaugintos šalyje kiaulienos kiekis yra mažesnis negu poreikis, produkciją realizuoti yra sunku. LKAA nuomone, PVM sumažinimas paskatintų šalies ūkininkus prekiauti Lietuvoje ir didesnė dalis šalyje pagamintos kiaulienos būtų suvartojama vidaus rinkoje, o ne eksportuojama.
Kita problema – tinkamos produkto kilmės šalies kontrolės užtikrinimas. Nors pirkėjai teikia prioritetą lietuviškai kiaulienai, pastebima, kad prekybininkai kartais pamiršta nurodyti šalies kilmę arba ją rašo neįskaitomo dydžio šriftu. Dažni vartotojų klaidinimo atvejai turguose.
Apibendrinant galima teigti, kad susiklosčiusi situacija Lietuvos kiaulininkystės sektoriuje yra itin sudėtinga. Demografines ir ekonomines problemas, kurios nulėmė nuoseklius ūkių, auginančių kiaules, struktūrinius pokyčius, komplikavo nevaldomas AKM protrūkis. Tad galima daryti prielaidą, kad ūkių, auginančių iki 100 kiaulių, skaičius ateityje reikšmingai mažės, o kiaulių, laikomų žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse, dalis struktūroje ir toliau augs. Todėl ateityje Lietuvai bus aktualios priemonės, kurios padėtų užpildyti vidutinių komercinių ūkių nišą ir spręsti vietinės produkcijos konkurencingumo klausimus vidaus rinkoje.
Nežinomybė dėl ateities laukia ne tik kiaulių laikytojų, kurie priims sprendimą toliau auginti kiaules, bet ir tų, kurie pereis prie kitų gyvulių auginimo. Komercinių kiaules auginančių ūkių likimas ir verslo sėkmė priklausys nuo viruso plitimo šalyje ir EK teisės aktų nuostatų peržiūros, kuri inicijuojama šį rudenį ES lygmeniu, siekiant sušvelninti kiaulienos eksporto iš AKM užkrėstų zonų apribojimus.
Prasidedanti kompensacinė parama ūkiams, atsisakantiems kiaulių auginimo, perspektyvoje irgi gali tapti iššūkiu. Šeimos ūkiams būtina visapusiškai įvertinti priimamo sprendimo pasekmes, atsižvelgiant ne tik į ūkio pajėgumus ir finansines galimybes naujos veiklos pradžiai, bet ir būsimos produkcijos suvartojimą ūkyje ir realizavimo galimybes rinkoje.