Tradicinės „Kukurūzų dienos 2018“ šviečiamoji dalis – seminaras apie kukurūzų silosą – sulaukė didelio ūkininkų susidomėjimo. Juk kukurūzų silosas yra sveikas, pakankamai pigus, maistingas ir lengvai pasisavinamas pašaras.

„Šiemet kukurūzų silosas, kai dėl sausros nukentėjo žolynai, gyvulininkystės ūkiams bus gelbėjimosi ratas“, – teigė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) vyresnysis gyvulininkystės specialistas Vidas Tolevičius. Jis kartu su LŽŪKT gyvulininkystės ekspertu Vytu Gudaičiu seminare pabrėžė svarbiausius kukurūzų auginimo silosui aspektus, aptarė jo naudą karvėms.

LAMMC mokslininkė dr. Ona Auškalnienė, priminusi kukurūzų auginimo agrotechniką, teigė, kad tai unikalūs augalai – iš visai mažos sėklytės per keletą savaičių išsivysto didžiulis augalas. Sėti rekomenduojama pirmąjį gegužės dešimtadienį, kad dirva nebūtų labai šalta. Sėjant labai svarbu suformuoti optimalų pasėlio tankumą, nes kukurūzas yra stambus augalas, jis turi turėti pakankamai vietos. Bet negalima palikti ir per daug vietos, nes liks neišnaudotos trąšos. Mokslininkė taip pat atkreipė dėmesį, kad kukurūzuose būtina piktžolių kontrolė ir be herbicidų išsiversti nepavyks.

Kaip pagaminti kukurūzų silosą

Žinomas gyvulininkystės ekspertas V. Gudaitis seminare pirmiausia išvardijo pagrindinius reikalavimus, norint pasigaminti geros kokybės kukurūzų silosą:

• pasirinkti tinkamas kukurūzų veisles;
• gerai suplanuoti darbus ir iš anksto jiems pasirengti;
• pasirinkti optimalų pjovimo laiką;
• siekti optimalaus drėgnumo;
• gerai susmulkinti;
• gerai suslėgti – ypač duobės kraštus;
• neužteršti siloso žemėmis;
• kaupą ar tranšėją geriausia pripildyti per dieną. Kuo ilgiau gaminamas, tuo silosas bus prastesnis;
• gerai ir tinkamai uždengti, o po to gerai prislėgti;
• prieš šeriant silosu, gerai subalansuoti racioną.

Silosui pjaunami vaškinės brandos kukurūzai. Kaip tai nustatyti? Šios brandos kukurūzų grūdų pieno linija nusileidžia iki 1/3 – 1/4 grūdo apačios (nuo grūdo prisitvirtinimo prie šerdies) ir tuomet kukurūzų maistingumas yra didžiausias, o silosas gerai fermentuojasi. „Verta ir paragauti kukurūzo – tai esame su ūkininkais darę – jeigu saldu, vadinasi, kukurūzas dar kaupia maisto medžiagas ir galima luktelti. Nes jeigu per anksti nupjausi, išbėgs daug sulčių, o su jomis – ir daug maisto medžiagų, tam tikras kiekis energijos, baltymų. Jeigu stiebas kaip kempinė – kukurūzus nuimti pavėluota. Silosuojant per sausus kukurūzus, jie nesusislegia, sunkiau fermentuojasi, pelija“, – kalbėjo V. Gudaitis. Kukurūzų silosas Lietuvoje įprastai gaminamas rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, tačiau šiemet jo gamyba prasidėjo beveik mėnesiu anksčiau.

Krakmolo, žalių baltymų kiekis žalioje kukurūzų masėje, pašaruose skirtingu pjovimo laiku priklauso nuo to, kiek ilgai kukurūzai bręsta – kuo ilgiau bręsta, tuo krakmolo kiekis didesnis. Jo daugiausia būna vėlyvoje vaškinėje brandoje. Bet, pasak V. Gudaičio, ne viską lemia krakmolo kiekis. Vėliau pjaunant didėja ir energija, bet atsiranda kitų problemų – mikotoksinų.

Žali baltymai kukurūzų silose gaunami iš lapų. Jeigu silosuojant dar yra žalių lapų, galima tikėtis, kad baltymų silose bus daugiau. „Tad jeigu įmanoma, kukurūzus reikia pjauti, kol dar yra žalių lapų. Aišku, baltymų kukurūzų silose apskritai yra labai nedaug, tai ne šienainis ir žolynai, bet vis tiek jų yra 7–9 proc. ir, skaičiuojant racioną, tai šį tą reiškia“, – pastebi Konsultavimo tarnybos specialistas.

Pjovimo aukštis, norint pasigaminti saugų pašarą, nuo žemės turėtų būti 25–30 cm, arba galima žiūrėti, kur kabo žemiausia burbuolė. „Su ūkininkais tenka diskutuoti tuo klausimu, ypač su tais, kuriems dėl sausros trūksta žolinių pašarų. Dėl to kukurūzus jie pjauna kuo žemiau, kad karves turėtų kuo šerti. Bet tuomet silose bus mikotoksinų, žemių, o ligninas – ląsteliena, kuri visai nepasisavinama – atguls tranšėjoje ir gausis kaip balastas“, – aiškina V. Gudaitis, pridurdamas, kad galima bandyti pjauti kukurūzus kiek žemiau tik tuomet, jeigu laukas labai lygus.

Kukurūzus pjaunant aukščiau, silosas būna labai geras, koncentruotas, maistingas, gerai virškinamas, tiesa, prarandama energijos, vertinant iš lauko ploto.

Dar vienas labai svarbus dalykas – kukurūzų smulkinimas. Nesmulkinti kukurūzų grūdai pasišalina iš gyvulio organizmo nesuvirškinti, vadinasi, kukurūzai buvo auginti veltui. Kukurūzų stiebų ir lapų pjausnio dydis priklauso nuo sausųjų medžiagų (SM). V. Gudaitis atkreipia dėmesį, kad jeigu žalioje masėje SM yra daug, kukurūzus reikia labiau smulkinti. „Žodžiu, reikia laikytis technologinių reikalavimų, kad nepatirtumėte nuostolių. Yra įrodyta, kad geriausiai virškinamas nemažiau kaip į 6 dalis perskeltas grūdas, taip pat paskaičiuota, kad jeigu 1 kg žalios masės yra nesutraiškyti 4–5 grūdai, vadinasi, iš 1 ha kukurūzų primelši 1 t pieno mažiau. Bet negalima ir persmulkinti žalios masės, kad nebeliktų struktūros – tokiu atveju neliks atrajojimo medžiagos“, – patarimus dalijo gyvulininkystės ekspertas.

Silosas į tranšėjas, kaupus, rankoves turi būti sudėtas sandariai, kad per kraštus nepatektų oro, po apačia nepribėgtų vandens. Tranšėjų pagrindas ir sienos turi būti išbetonuotos, jose neturi būti išdaužytų duobių ir skylių. Prieš silosavimą tranšėjų sienos išklojamos plėvele, permetant ją per sienų kraštus.

Silosuojamos masės suslėgimas turi tiesioginę įtaką siloso kokybei. Kuo mažiau suslėgtas kukurūzų silosas, tuo didesnė tikimybė, kad į jį paklius oro ir prasidės antrinė fermentacija. Tinkamai paruošto siloso 1 m³ sveria apie 800 kg. Jame yra apie 200–250 kg SM. Žinant galvijų suvartojamo siloso kiekį, galima apskaičiuoti, kiek kubinių metrų siloso bus suvartojama per savaitę bei kokį paviršių reikia atidengti siloso talpykloje.

Galvijų šėrimas kukurūzų silosu

Pieninės brandos kukurūzų sausoje masėje krakmolas sudaro apie 15, vėlyvos vaškinės brandos – apie 30 procentų. Visas ankstyvosios brandos kukurūzų krakmolas pasisavinamas didžiajame prieskrandyje. Dalis subrendusių kukurūzų krakmolo suvirškinama didžiajame prieskrandyje, o kita – apie 25–40 proc. – žarnyne. Todėl, teigė gyvulininkystės specialistas V. Tolevičius, kukurūzų silosas yra labai vertingas ankstyvos laktacijos ir labai produktyvioms karvėms, nes žarnyne pasisavintas krakmolas yra skirtas gliukozei sintetinti, nuo ko ir priklauso primelžto pieno kiekis. Kukurūzų silosas gali sudaryti 65–75 proc. šių karvių raciono SM.

„Šiemet, kai trūksta žolinių pašarų, galima taikyti amerikinį šėrimo būdą – kukurūzų silosas, šiaudai ir baltymingi pašarai (sojos, rapsai). Šeriant kukurūzų silosu daugiau kaip 50 proc., reikia didinti baltymų kiekį dėl ruminatorinio azoto balanso, kad neišsivystytų acidozė“, – patarė V. Tolevičius.

Jeigu pašarams naudojamas kukurūzų silosas per pusę su žoliniais pašarais, tai, pasak specialisto, yra normalu. Bet dalį šienainio galima keisti šiaudais – tai geriau, negu peraugęs šienas. Šiaudų kita struktūra, jie gerai suyra, ląsteliena geriau pasisavinama ir formuoja viršutinį sluoksnį didžiajame prieskrandyje.

Per kiekvieną veršingumo periodą pašarų ir maisto medžiagų poreikis skiriasi, todėl reikia optimaliai ir racionaliai šerti karves, kad jos tinkamai pasirengtų būsimai laktacijai. Užtrūkusios karvės pirmą užtrūkimo mėnesį yra linkusios nutukti, todėl racione turi būti mažiau energijos, negu melžiamų karvių laktacijos pabaigoje ir 2–3 kartus mažiau – negu laktacijos pradžioje. Tačiau pašarų kiekis turi išlikti gana didelis. Šiuo laikotarpiu karvėms turi būti duodama daug šiaudų, 3–6 kg per dieną. Bendras pašaro davinys turėtų būti 9,5–10,5 kg SM kiekio karvei per dieną. Pašaro baltymingumas turėtų neviršyti 13–14 proc. žalių baltymų SM.

„Užtrūkimo laikotarpiu karvėms reikia riboti kukurūzų siloso kiekį, mažinti grūdų, baltymingų pašarų normas, rekomenduojama šerti žolių šienainiu, silosu ar šienu. Prieaugliui, veislinėms telyčioms kukurūzų silosą rekomenduojama duoti nuo pusės metų“, – teigė V. Tolevičius.

Jis atkreipė dėmesį į vieną reikšmingą niuansą – kukurūzų silose labai svarbaus elemento fosforo yra mažiau negu žolės silose, todėl ūkininkas turi pasirūpinti, kad karvės jo gautų kitu būdu, naudojant mineralinius priedus. Per pastaruosius 10 metų karvių fosforo poreikis padidėjo 3 kartus. „Ir darant tyrimus daugelyje šalies rajonų akivaizdu, kad karvėms fosforo trūksta“, – kalbėjo LŽŪKT specialistas.

Pašarų kokybė

Į kukurūzų masę iš aplinkos natūraliai patenka didelis bakterijų, pelėsių, mielių kiekis ir klaidinga manyti, kad mikotoksinai auga tik drėgnais metais. Grame susmulkintos masės gali būti iki 6 mln. bakterijų ir iki 80 tūkst. pelėsinių grybų. Šie mikroorganizmai, suradę palankią maisto medžiagų terpę, labai greitai dauginasi. Dėl to prastėja siloso vertė, atsiranda pelėsių, masė sušoka į gabalus, susidaro toksinų–alkaloidų junginiai ir būna labai dideli mitybinių medžiagų nuostoliai.

V. Tolevičius rekomenduoja laboratorijoje ištirti pašarą dėl mikotoksinų ir, esant didesniam jų kiekiui, naudoti geros kokybės toksinų surišiklį. Dėl mikotoksinų gali padidėti SLS kiekis piene, bet pirmiausia jie didžiausią įtaką daro karvių reprodukcijai ir, kas labai svarbu, gali pažeisti dar negimusio veršelio kepenis. „Todėl, žiūrint į ūkio ateitį, toksinų surišiklis nėra toks brangus, kad neatsipirktų“, – pastebėjo lektorius.

Ūkininkės patirtis

Praktine patirtimi apie kukurūzų auginimą ir siloso gamybą pasidalijo Skuodo r. ūkininkė Aušra Mitkuvienė. Pirmiausia prieš sėjant ji rekomenduoja pasirinkti tinkamą dirvą, turint galvoje, kad kukurūzai bus pjaunami rudenį, kai dažnai būna šlapia, tad reikia pagalvoti, ar į lauką bus galima įvažiuoti technikai juos nuimti.

„Mes ūkyje ypatingų kukurūzų auginimo technologijų nenaudojame, tik galiu pasakyti, kad jie labai mėgsta mėšlą ir srutas – tai geriausia kukurūzų trąša, – kalbėjo A. Mitkuvienė. – Labai svarbu silosą gerai suminti, saugoti, kad nepatektų vandens, oro ir kt. O silosą atidarius, reikia prižiūrėti, kad jo nesugadintume, nes silosas yra labai greitai gendantis produktas.“ Pradėjusio gesti siloso nepatartina šerti gyvuliams dėl mikotoksinų. Dėl jų, ūkininkės teigimu, pirmiausia padidėja SLS kiekis, o tokiu silosu karves šeriant ilgesnį laiką atsiranda šliužo dislokacija, prasideda abortai.

Ūkininkai Mitkai yra auginę visokių veislių kukurūzų, o kiek kuri veislė pasiteisina, labai daug priklauso ir nuo metų. Aušros teigimu, šiemet laimėjo, kurie sėjo vėlyvesnės veislės kukurūzus. Jie patys yra dėję įvairų silosą – ir dar žalios masės, ir sudžiūvusios. „Kai sudėjome žalios masės silosą, iš jo upeliai tekėjo, atrodė, visos maistingos medžiagos išbėgs. Bet atidengus silosą jam priekaištų neturėjome, pakilo ir pieno riebumas, ir baltymingumas. O virškinamumas buvo net geresnis, negu sudėjus sausą masę“, – teigė A. Mitkuvienė.

Didžiausi Lietuvoje kukurūzų kenkėjai, pasak jos, – šernai. Todėl ji pataria nesėti kukurūzų šalia miško, nes didžioji derliaus dalis atiteks jiems.